Miuziklo raida

Miuziklo žanras atsirado XIX a. pabaigoje JAV - išsivystęs iš operetės, pavadinimą gavo nuo sutrumpinto muzikinės komedijos (Musical comedy) termino. Tai pats jauniausias iš muzikinio teatro žanrų pasaulyje. Pirmieji žinomų miuziklų pavyzdžiai: „Vest Saido istorija“, „Oliveris“, „Juokinga mergaitė“, „Žmogus iš Lamanšo“, „Mano puikioji ledi“.
Miuziklo žanro pirmtaku derėtų vadinti muzikinę komediją „Niūrus nusikaltėlis“ (1866 m.). Antrasis spektaklis, įėjęs į šio žanro istoriją, – E. Rice’o „Evangelina“ (1874 m.). 1890 – 1900 metais miuziklo žanras iškilo Amerikos scenoje, dauguma besidominčiųjų muzikinio pasaulio įvykiais miuziklą ėmė vadinti amerikietiškosios operetės atmaina. 1916 m. pasirodė pirmieji dėmesio verti kūriniai: J.Kerno, P.G.Woderhouse’o ir G.Boltono „Puiku, Edi“, ir H.Willerio „Airis“. O 1920 metai, kai buvo ekranizuotos populiarios muzikinės komedijos, tapo nemenku šuoliu miuziklo žanro istorijoje.
Užgimęs naujas kino miuziklo žanras sudarė rimtą konkurenciją teatro miuziklui ir atvėrė platesnę erdvę pastarojo intensyvesnei plėtrai. Viena svarbiausių miuziklo ypatybių buvo tai, kad muzikos numeriai turėjo pratęsti veiksmą ir plėtoti veikėjo charakterį, o dainos - atitikti siužetą ir spektaklio nuotaiką.
XX a. trečiasis dešimtmetis – tai amerikietiškojo miuziklo triumfo, tebesitęsiančio iki šiol, pradžia. Žymiausi šio laikotarpio atstovai yra J.Ketn, G.Gershwin, V.Youman. Sulaukta ir jau visiškai išbaigtų šio žanro pavyzdžių: R.Handerson „Geros naujienos“, V.Houmans „Ne, ne Nanete“ bei J.Kern’o „Plaukiojantis teatras“. Taip pat minėtini satyriniai miuziklai G.Gershwin’o „Apie tave dainuoju“, E.Berlin’o „Veidu į muziką“ bei K.Weill’o „Džoni Džonson“. Miuzikluose atsispindėjo džiazo įtaka (svingo stilius), folkloro elementai, juose pradėtos gvildenti ir rimtesnės problemos.
Ketvirtajame - penktajame dešimtmetyje aktyviausiai kūrė kompozitoriai G.Gershwin’as, C.Porter’is („Bučiuok mane Keit!“, „Kankanas“), ypatingai išpopuliarėjo R.Rodgers’o miuziklai „Oklahoma“ (1943), „Karuselė“ (1945), „Karalius ir aš“ (1951), „Muzikos garsai“ (1959). Jiems nenusileido F.Loewe „Mano puikioji ledi“ (1956), L.Bernstein’o „Vest Saido istorija“, K.Weill’o „Pasiklydę žvaigždėse“ (1949). Šiuo laikotarpiu sudėtingesnė tapo muzikos kalba, dramaturgija, išsiplėtė tematika. Siužetai - dažniausiai gyvenimiški, bet vietoj įprastų džiaugsmingų finalų neretai sutinkama tragiška baigtis. Sparčiai plėtojami choreografijos elementai, dainuojamosios struktūros, kai kurie...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!