Nuotėkio pasiskirstymo per metus integralinių kreivių kaita Lietuvos upėse

Vanduo – neatsiejama dalis žmogaus bei gamtos egzistavimui, gyvybei palaikyti. Upės – tai pagrindinis vandens objektas, kuris jungia Lietuvos vandenis į visumą, tai aktyviausia ir svarbiausia vandens apytakos dalis. Jomis nuteka neišgaravęs paviršinių ir požeminių vandenų perteklius, o tankus upių tinklas sudaro geras sąlygas praktiškai naudoti upių vandenį.
Neabejodami galime teigti, kad upės – viena iš svarbiausių bei pagrindinių vandens šaltinių liaudies ūkio poreikiams tenkinti. Vanduo naudojamas buityje, pramonėje, komunaliniame bei žemės ūkyje, žuvininkystėje ir kitose šakose, be to, upės reikšmingos kaip energijos šaltinis. Jau nuo senų senovės žmonės kūrėsi ir gyveno prie vandens telkinių: vandenynų, jūrų, ežerų bei upių. Vietovėse, kur vandens trūko, kur daug laiko teko skirti apsirūpinimui vandeniu, gyvenvietės kūrėsi lėtai. Žmonėms reikėjo maitintis, auginti įvairias žemės ūkio kultūras, laikyti gyvulius. Jau pirmosios valstybės IV-III tūkst. iki Kr. susikūrė prie upių. Tai Egiptas prie Nilo, Šumeras derlingose Tigro ir Eufrato upių slėniuose.
Kiekviena upė su savimi nešasi tam tikrą vandens tūrį, kuris priklauso nuo daugelio priežasčių: kritulių kiekio, sniego dangos, ežeringumo, pelkėtumo, miškingumo, dirvožemio struktūros, reljefo ypatybių ir pan.
Metinė bei sezoninė upių mityba ir nuotėkis gana kaitūs. Šią kaitą lemia paviršinių ir dirvožemio vandenų nutekėjimo nevienodos sąlygos (Garunkštis, 1988). Taigi nagrinėjant nuotėkio integralinių kreivių pasiskirstymą didžiausias dėmesys buvo skiriamas klausimui : kodėl įvairiose Lietuvos upėse formuojasi skirtingas nuotėkio pasiskirstymas per metus, dešimtmečius, optimalų trisdešimtmetį (1962-1991 m.) bei penkiasdešimtmetį (1951-2000 m.).
Taigi pagrindinis šio darbo tikslas – išanalizuoti įvairiomis hidrologinėmis sąlygomis pasižyminčių Lietuvos upių nuotėkio integralių kreivių kaitą laike bei tokį pasiskirstymą nulėmusius teritorinius jų ypatumus (1951-2000 m. laikotarpiu).
Nuotėkio kaita per metus (ypač Lietuvos upėse) domėjosi ne itin daug tyrėjų. A. Barisas savo knygoje „Lietuvos upių nuotėkio pasiskirstymo metų būvyje faktoriai“ (1962 m.) minėjo kelis Tarybų Sąjungos mokslininkus hidrologus, dirbusius šioje srityje: I. Livšicas, G. Švedas, D. Sokolovskis, S. Krickis, M. Menkelis, V. Andrejanovas. Šiems autoriams priklauso daugybė metodų nuotėkio pasiskirstymui...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!