Politika ir valdžia

Lietuvos geografinė ir istorinė bei kultūrinė, jos žmonių psichologinė ir moralinė bei politinė patirtis, jai būnant civilizacijų sandūroje ir ideologijų sankirtoje, unikali. Mes esame tipiška Europos, Vakarų tauta, bet atsidūrusi istorinės egzistencijos ribinėje situacijoje, todėl ir mūsų pajautos yra taip paaštrėjusios, mes kasdienybėje esame išgyvenę tai, kas kitiems tik dar neaiškiai teoriškai gresia...
Naivu būtų manyti, kad lengva sukurti teisingą valstybę, kuri tarnautų visiems vienodai. Tai žymiai sunkiau, negu išauklėti negabų, išgaudyti nusikaltėlius ar įveikti neišgydomas ligas. Vilties teikia tik tikėjimas, kad problemos glūdi ne žmonių prigimtyje, bet tik nepakankamai išplėtotuose vadybos, teisės ir kituose politiniuose moksluose ir praktikoje.
Politikos supratimų ir apibrėžimų yra labai įvairių. Ją galima apibrėžti kaip valdymą pačia plačiausia prasme, visuomenės ir visų jos gyvenimo aspektų valdymą, taip pat kaip visus valdymo aspektus. Paprastai politika suprantama kaip valstybinė veikla. Vieni ją traktuoja tik kaip aukščiausių ir aukštesnių valstybės valdančiųjų institucijų veiklą, kiti – kiek plačiau.
Mes pasiliksime prie paties plačiausio politikos apibrėžimo. Politika yra valstybinė veikla pačia plačiausia prasme, o valstybė yra organizuota visuomenė. Taigi lietuviškai politikas būtų valstybininkas. Kai kas teisingai sako, kad visiškai neorganizuota visuomenė neegzistuoja, tai politikos ir valstybės vaidmuo yra daug didesnis, negu įprastai įmanoma.
Taigi valstybę suvokiame netradiciškai (tradicinį supratimą ypač išpopuliarino marksistai), ne kaip prievartos mašiną, net ne kaip biurokratinį „valdžios“ aparatą, bet kaip visų jos piliečių ir visų institucijų veiklą, organizacijų organizaciją, kuri būtinai, kaip ir kiekviena organizacija, turi būti centralizuota. Tas centras nebūtinai turi būti vienas asmuo ar kolegialus nedidelis organas, nors taip dažniausiai būna net ir demokratinėse valstybėse, bet visa liaudis (žmonės), turinti aukščiausią sprendžiamąją galią. Kai kurie filosofai mano, kad net nedemokratinėse valstybėse vis tiek viską lemia liaudis, nes ji nesipriešina esamam valdymo būdui.
Centrinės, turinčios galutinę sprendimo teisę organizacijoje, institucijos buvimo reikalavimas yra pagrindinė valdymo teorijos aksioma. Organizacijos, neturinčios aukščiausiojo arbitro, negali iki galo išspręsti ginčytinų klausimų, o valdant ginčų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!