Politinių partijų ypatybės

 Turinys Įvadas.....................................................................................................................................................1 1. Politinių partijų samprata...................................................................................................................2 1.1. Politinių partijų klasifikacija...........................................................................................................3 1.2. Partijų funkcijos politinėse sistemose.............................................................................................4 2. Politinių partijų kilmė ir raida............................................................................................................5 3. Politinių partijų raida Lietuvoje.........................................................................................................7 4. Lietuvos politinės partijos..................................................................................................................9 Išvados.................................................................................................................................................13 Literatūros sąrašas................................................................................................................................14 Įvadas Kalbėti apie šiuolaikinę politinę sistemą neminint politinių partijų būtų praktiškai neįmanoma. Partija – tai laisvanoriška piliečių organizacija, siekianti kontroliuoti vyriausybę, iškovoti pergalę rinkimuose, įtraukti savo atstovus į valstybines įstaigas ir jų veiklą. Politinės partijos – tai tarpininkas tarp visuomenės ir politinių institucijų. Demokratinės šalyse politinės partijos daugiau nei bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Lietuvos Respublikos konstitucijoje yra minima piliečių teisę burtis į politines partijas, pagrindinis partijų veiklą reglamentuojantis teisės aktas – politinių partijų įstatymas. Šiai temai nagrinėti išleista nemažai literatūros, tai autorius dominanti tema. Atsižvelgiant į tai, kad politinėje arenoje nuolat atsiranda naujos partijos, būtinas nuolatinis informacijos atnaujinimas, tačiau svarbiausios ir įtakingiausios partijos daug metų daro įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui. Bene didžiausia su šiuo klausimu susijusi problema, tai skirtingos partijų nuostatos, bei tikslai, todėl esanti daugiapartinė sistema yra pagrindinė prielaida skatinanti valdžios nestabilumą, vyriausybes krizes, nesutarimus tarp partijų. Darbo tikslas – išnagrinėti politinių partijų ypatybes. Darbo uždaviniai: ◦ Išnagrinėti politinių partijų sampratą, klasifikaciją, funkcijas; ◦ Išanalizuoti politinių partijų kilmę bei raidą; ◦ Apžvelgti partijų raidą Lietuvoje; ◦ Aptarti ryškiausias šiandienines Lietuvos politines partijas; Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė bei gautos informacijos susisteminimas 1. Politinių partijų samprata Šiuolaikinės visuomenės politiniame gyvenime dalyvauja daug politikos subjektų tarp kurių svarbus vaidmuo tenka politinėms partijoms. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio pars, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiamas vienas ar kitas tos institucijos bruožas: • grupė, turinti bendras ideologines vertybes; • specifinio tipo organizacija; • aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus • politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas. Tačiau panašių ar net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui kai kurios interesų grupės. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiûlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sàlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Lietuvos respublikos politinių partijų įstatyme pateikiama tokia politinių partijų samprata: „Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę.“ Politinės partijos gali būti suprantamos plačiąja ir siaurąja prasmėmis, plačiąja prasme tai akivaizdžiai politinių tikslų siekianti visuomeninė struktūra , faktiškai padedanti formuoti ir išreikšti piliečių rinkėjų politinę valią, siaurąja prasme, t.y. pagal PPPOĮ preambulę, 3 ir 4 str., politinė partija yra aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių susivienijimas, kuris: • siekia įgyvendinti politinius tikslus, padėti formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią; • laisvai jungia ne mažiau kaip 400 steigėjų(narių); • turi suvažiavime patvirtintą programą, statutą ir išrinktus vadovaujančius organus; • yra įregistruotas Teisingumo ministerijoje kaip politinė partija; 1 Kitos socialinės grupės ir organizacijos, tokios kaip profsąjungos ar įvairios visuomeninės organizacijos taip pat gali tuėti politinių tikslų, bet politinės partijos siekia daugiau – jos pačios nori įgyti teisėtą valdžią ir sudaryti vyriausybę bei formuoti ir įgyvendinti politiką. 1.1. Politinių partijų klasifikacija Partijų klasifikacija naudinga suvokiant jų vaidmenį politiniame procese, aiškinantis jų veiklos metodus. Politinės partijos atstovauja įvairiems gyventojų sluoskniams, remiasi skirtingomis idealoginėmis vertybėmis, savo vidinį partinį partinį gyvenimą tvarko įvairiomis organizacionėmis formomis, taip pat skiriasi pagal savo politinę orientaciją ir užimamą vietą valdžioje, todėl būtina partijų klasifikacija. Pagal šiuos paminėtus ypatumus galima išskirti tokius partijų tipus: 1. Pagal vietą politinėje sistemoje: ◦ Valdančios ir opozicinės partijos. Valdančios partijos – tai tokios partijos, kurios nugalėjo rinkimuose ir dalyvauja sudarant vyriausybę. Opozicinės partijos – tokios partijos, kurios neturi realios galimybės dalyvauti sudarant vyriausybę ir valdančiųjų politicos atžvilgiu yra opozicijoje . ◦ Legaliosios ir nelegaliosios. Legaliosios partijos turi savo elektoratą ir viešai kovoja dėl valdžios, Nelegaliosios partijos dažniausiai egzistuoja šalyse, kur veikia autoritarinis rėžimas . ◦ Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partijų veiklos metodai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose. Neparlamentinės daugiau naudoja tokias politinės kovos formas: protesto mitingai, demonstracijos ir t.t. 2. Pagal socialinės bazės kriterijų skirstomos : • Vienos socailinės bazės. Tokios partijos orientuojasi į vieną kurią nors klasę. • Mišriosios partijos. Atstovauja keliems socialiniams sluoskniams. • Etininės. Tai partijos kurios išreiškia tautinių grupių interesus. 3. Pagal idealoginį kriterijų: • Liberaliosios; • Socialdemokratinės; • Komunistinės; • Fašistinės; • Revoliucinės; • Reformistinės; • Konservatyviosios. 4. Pagal organizacinį kriterijų: • Kadrinės. Būdinga vidinė partinė laisvė, nėra griežtos narystės, jų veikla dažniausiai pasireiškia rinkiminės kampanijos metu. • Masinės. Būdinga tam tikra partinė drausmė, griežtai fiksuota narystė, nuolat atliekama organizacinė ir ideologinė veikla. • Religinės partijos. Tokios partijos daugiau būdingos musulmonų šalims. Europos katalikiškose šalyse religinės pakraipos yra krikščionių demokrtaų partija. 2 1.2. Partijų funkcijos polinėse sistemose Išeities pozicija, apibūdinant partijų funkcijas yra, yra konstatavimas, kad partijos yra didelių socialinių grupių organizacijos skirtos atstovauti tų grupių interesams politinėje sistemoje.3 Svarbiausios partijų funkcijos: • Idealogijos ir politinių doktrinų kūrimas. Atlikdamos idealoginę funkciją partijos išreiškia ir gina didelių visuomenės grupių interesus. Politinės partijos ne tik kuria savas partines teorijas, bet ir prie pasikeitusių sąlygų pritaiko įvairias kitas koncepcijas. • Politinė socializacija. Politinė partija su savo remėjais atlieka socialinio – politinios švietimo darbą, telkia piliečius remdamasi jų interesais. • Socialinių interesų išreiškimo ir atstovavimo. Politinė partija atstovauja ją remiančios socialinės bazės interesams. • Dalyvavimas rinkimuose. Paprastai rinkimuose vyrauja du elementai: kandidatų į renkamas pareigas iškėlimo ir rinkiminės programos formavimo. • Valdymas. Svarbiausias kiekvienos politinės partijos tikslas – vadovavimas valstybei. Parlamentinėse sistemose rinkimus laimėjusių partijų vadovai užima ministro pirmininko postą, prezidentinės velastybėse - prezidento, artimiausi bendražygiai paskiriami į ministrų ar sekretorių postus. 2 .Politinių partijų kilmė ir raida Pirmųjų partijų prototipai atsirado Senovės Graikijoje. To meto partijos neturėjo griežtos narystės ir išreiškė ne plačių, o labai siaurų socialinių sluoksnių, daugiausia valstybę valdančių grupių, interesus. Jos veikė ir viduramžiais, tažiau tik tose valstybėse, kurių politiniam režimui buvo būdinga tam tikri demokratijos požymiai. Mūsų laikų supratimo politinės partijos, įformintos įstatais ir programomis, turinčios centrinę vadovybę, atsirado Europoje tik naujųjų laikų demokratinių revoliucijų laikotarpiu. Partijų atsiradimą lėmė to meto revoliuciniai demokratiniai judėjimai, naujų politinių doktrinų populiarumas, rinkimų į atstovaujamąsias valdžios institucijas tvarkos pasikeitimai, nauji parlamentinės kovos būdai ir kitos politinės bei ideologinės sąlygos. Partijų formavimasis paspartėjo XIXa. antrojoje pusėje, ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė dauguma klasikinių partijų: buržuazijos, dvarininkijos, darbininkų ir kt. Politinių partijų vaidmuo šių dienų valstybės gyvenime neišvengiamai reikalauja jas institucionalizuoti. Institucionalizavimas- tai politinių partijų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įtvirtinimas konstitucijoje ir įstatymuose. Partijos tapo įvairių interesų sklaidos, jų raiškos išdava. Politinio pobūdžio grupės atsirado kartu su valdžia, kiekvienas, kuris turėjo valdžią ar bent jau į ją pretendavo, negalėjo išsiversti be šalininkų ir bendraminčių. Žinomas vokiečių filosofas ir sociologas M. Vėberis skiria tris partijų vystimosi etapus: • aristokratų koterijos (pranc. coterie – tam tikrų, dažniausiai savanaudiškų, tikslų siekianti grupė). Politinės partijos ėmė kurtis žlungant feodalinei visuomenei ir kuriantis demokratinėms politinėms struktūroms. Jau šiame, pirmajame etape jos išreiškė visuotinę politinę tendenciją: į valstybės valdymą siekė įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius, griovė tradicinę aristokratinės valdžios struktūrą, ją norėjo pakeisti piliečių susivienijimu. • politiniai klubai. Lyginant aristokratines koterijas ir politinius klubus būtina paminėti, jog jose atsirado daug naujų bruožų. Klubai neegzistavo vien tik kaip privati elito susirinkimų vieta, o tapo savotiška pirmine organizacija, tokių pirminių organizacijų tinklą buvo bandoma kurti visos šalies mastu. Panaši tendencija ėmė reikštis ir parlamentuose, kuriuose ėmė ryškėti pirmieji frakcijos kovos elementai, pradėjo megztis tiesioginiai ryšiai tarp frakcijų, veikiančių parlamente ir klubų, esančių už parlamento ribų. Kitas klubų bruožas – ideologijos politinės veiklos programos vaidmens padidėjimas. Atsirado ir kitų motyvų, ne tik politinių ir finansinių interesų, vienijančių politinę grupuotę. Bene svarbiausias klubų bruožas – buržuazijos išėjimas į politinę areną, tai išryškino iki tol nežinomą politinę ir idėjinę konkurenciją. Kova dėl valdžios persikėlė į tarp klasinį lygmenį. Klubai dažniausiai atsirasdavo kaip buržuazinės ideologijos formavimo ir propagavimo institutai. Puikus politinio klubo pavyzdys – „Jaunoji Italija“ drauge su savo filialais veikęs Italijoje 1831 – 1848m. • šiuolaikinės masinės partijos; XIX a. pab. - XX a. vid. partijos formuojasi daugiausia klasiniu požymiu. Šis etapas susijęs su dar platesnių visuomenės sluoksnių įtraukimu į politinį gyvenimą. Prasidėjo masinė transformacija į politines partijas. Masinės partijos nuo klubinių skyrėsi tuo, kad buvo orientuotos aktyviai veikti rinkimų metu ir stengėsi turėti kuo daugiau narių. Pagrindine partijų funkcija tampa įvairių visuomeninių interesų derinimas, jų integracija, todėl partijoms tampa būtina suformuluoti universalią programą. Šie M. Vėberio išskirti etapai yra visuotinai pripažinti. Visus paminėtus etapus perėjo tik dvi dar 1688m. revoliucijos metu susiformavusios anglų partijos toriai (konservatoriai) ir vigai (liberalai). Dauguma kitų šiuolaikinių partijų ėmė kurtis tik paskutiniajame partijų gianezės etape. Svarbiausi veiksniai lėmę šiuolaikinių masinių partijų kūrimąsi buvo visuotinės rinkimų teisės įvedimas, darbininkų klasės suformavimas ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas. Todėl politologijoje masinių partijų kūrimasis skirstomas į: • iki 1917m. Šalia jau egzistuojančių elitarinių partijų atsirado ir socialistinės partijos. • 1917 – 1939m. Komunistinių bei fašistinių partijų atsiradimas. • Naujausieji laikai. Masinių politinių partijų atsiradimas trečiojo pasaulio šalyse, čia politinės partijos dažniausiai kilo iš nacionalinių išsivadavimo judėjimų ( pvz.: Indijos nacionalinis kongresas). 3. Politinių partijų raida Lietuvoje Lietuvoje politinės partijos nėra istorinė naujovė. Pirmosios partijos Lietuvoje kūrėsi XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje, pvz.: Socialdemokratų partija Lietuvoje susikūrė 1896m., Demokratų partija 1902m., Krikščionių demokratų partija 1905m. Partijos Lietuvoje kūrėsi tuo pačiu laikotarpiu kaip ir kituose Baltijos ar Rytų Europos šalyse. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje bei skelbiant Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją 1918m. įtakingiausios partijos buvo: Krikščionių demokratų partija, Socialistai liaudininkai, socialdemokratai, Tautos pažangos partija ir Valstiečių sąjunga. Šios partijos atsirado XIXa. Pabaigoje kaip skirtingos ideologinės tautinio atgimimo srovės. Specifinis XIXa. lietuviškojo atgimimo bruožas buvo slapta periodinė spauda kaip tautinio identiteto ugdymo priemonė, tad ir politinės ideologijos reiškėsi per šį lietuviškumo atgaivinimo kanalą.4Liberaliajai pakraipai atstovavo nelegalūs laikraščiai „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, bei apie juos susitelkusi liberaliai mąstanti inteligentija. XXa. šiuo pagrindu susikūrė kelios politinės organizacijos, svarbiausi atstovai: A. Smetona, K. Grinius, J. Vileišis ir kt. Liberaliosios pakraipos atstovai dalyvavo Socialdemokratų, Tautos pažangos, Santaros, Socialistų Liaudininkų kūrimo darbuose ir veikloje. XIXa. pabaigoje krikščioniškoji ideologinė srovė buvo susijusi nelegaliais laikraščiais „Apžvalga“ ir „Tėvynės sargas“. Taigi galime teigti, kad pirmųjų lietuviškų partijų atsiradimas glaudžiai susijęs su pirmaisiais laikraščiais spaudos draudimo laikotarpiu, nes jie buvo leidžiami labiausiai išsilavinusių bei labiausiai valstybės likimu besirūpinusių žmonių. XIXa. Europoje plito socialistinės idėjos. Šių idėjų plitimo pasekoje Lietuvoje įsteigta socialdemokratų partija bei patvirtinta jos programa. Ši kryptis tai pat turėjo savo leidinius – tai laikraštis – „Lietuvos darbininkas“ (vėliau „Darbininkų balsas“). Po spaudos draudimo Lietuvoje prasidėjo nauja politinių organizacijų banga. Lietuviškos spaudos atgavimas suteikė besiformuojančioms politinėms partijoms galimybę bendrauti per periodinius leidinius. 1905m. veiklą pradėjo Lietuvos valstiečių sąjunga ir Krikščionių demokratų partija. Tačiau nuo 1905m. partijų formavimasis buvo prislopintas. 1907 – 1914m. buvo puikus laikotarpis kurtis įvairioms visuomeninėms draugijoms bei laikraščiams, kurie nepalaikė konkrečių partijų, bet orientavosi į skirtingas ideologijas. Lietuvos partijų raida pakito prasidėjus pirmajam pasauliniam karui. Tuo laikotarpiu politinės organizacijos veikė per keletą skirtingų centrų. Politinės partijos turėjo nemažai įtakos svarbiems įvykiams, tokiems kaip: Didysis Vilniaus seimas, 1918m. vasario 16d. nepriklausomybės paskelbimas ( nepriklausomybės aktą suformulavo socialdemokratinio bei liberaliojo Lietuvos Tarybos sparnų atstovai). Po nepriklausomybės paskelbimo vyravo politinis nestabilumas. Parlamentinės respublikos laikotarpiu svarbiausia politinė jėga buvo Lietuvos socialdemokratų partija. Tuo metu svarbiausios partijos buvo: LKDP, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, LSDP, Lietuvių tautininkų sąjunga ir kt. Po 1927m. perversmo Lietuvoje įsivyravo autoritarinis A. Smetonos bei Tautininkų partijos rėžimas. 1944 – 1945m. daugelis tarpukario Lietuvos politikos veikėjų buvo priversti emigruoti, emigracijoje atsikūrė LKDP, LSPD, LŪS ir kt. partijos. Antroji sovietinė okupacija Lietuvos partijų veiklą padalijo į dvi dalis: Lietuvoje įsigalėjo totalitarinė Komunistų partija ir išeivijoje veikė partijų organizacijos, kurių centru tapo JAV.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!