Romano tyrinėjimai

PRATARMĖ Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaujantis, keblus, tačiau gana patrauklus ir įdomus darbas, žadantis kaskart naujų intelektualinių, estetinių potyrių. Šis žanras masina ne vien literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus – filosofus, sociologus, kalbininkus. Vieni jų puola interpretuoti atskirus kūrinius kokiais nors konkrečiais aspektais, kiti siekia aprašytis atskirus struktūros lygmenis, aptarti romano autoriaus, personažų, suvokimo specifiką, atskleisti jo sąsajas su įvairiais kontekstais ir pan. Tai mums leidžia bent intuityviai pajausti, „kokion sodrion kultūrinėn ir psichologinėn erdvėn įsiskverbęs yra romanas, kiek daug telkiasi jame asmenybinių ir bendruomeninių pradų.“1 XX amžiaus pabaigoje romanas nepaprastai populiarus. Romanai klesti, jų rašoma vis daugiau ir daugiau. Nūnai tos kone universalios padermės, spausdinto žodžio ir modernaus pasaulio vaisiaus, yra vos ne devynios galybės. O kas yra romanas? Enciklopedijose ir žodynuose pateikiami patys bendriausi teiginiai. „Anot Furetiere‘o, tai „pramanų knygos, kuriose yra istorijų apie meilę ir riterius“. Prancūzijos akademijos nuomone, tai pasakojimai „apie pramanytus meilės bei karo nuotykius“. Pasak Jancourt‘o ir Enciklopedijos, romanas – tai „išgalvota įvairiausių stebuklingų arba tikroviškų nuotykių iš vyrų gyvenimo istorija...“2 Perskaičius daugybę romanų tyrinėtojų apibrėžimų, galima pastebėti, jog visi jie akcentuoja romaną esant prozos pasakojimu, kuriame aprašomi nuotykiai, vaizduojami veikėjai, jų likimai, analizuojami jausmai ir aistros. Nuotykių romaną galima perskaityti kaip vieno asmens istoriją. toks romanas – tai vienas atvirai aprašytas ir papasakotas gyvenimas – apie tam tikro asmens protėvius ir religiją, jo meilę, pyktį, keistenybes, poelgius, siekius, šeimą, sąjungininkus, priešus, valdas, keliones, slaptus ar pripažintus troškimus, brandą, darbą, metamorfozes, idėjas ir kasdienybę, apie nuopuolius ir šlovės valandas. „Romanas – tarsi iš pradžių kiek neryžtingas darinys be aiškios kilmės, kuris, būdamas veiklus ir atkaklus, kaip tikras prasimušėlis, vieną kartą pasiskelbia karaliumi arba gubernatoriumi, kaip Sančas Pansa arba Robinzonas savo saloje, kaip Balzacas savo Žmogiškoje Komedijoje – ir neįmanoma suprasti, ar jis meluoja, ar klysta, ar ramiai dėsto impozantišką ir prieštaringą tiesą apie save“.3 Romanas imituoja bendruosius kolektyvinės sąmonės vaizdinius apie esmingiausius tautos, žmonių bendruomenės ar atskiro individo būties aspektus. Tai iš dalies atspindi istoriškai susiklosčiusiomis žanrinėmis romano formomis, kurios apibendrina istoriją ir dabartį, žmogaus likimą, jo gyvenimo socialinius ir dvasinius parametrus. Pagal savo prigimtį romanas – heterogeninis vaizdavimo būdas, iš klasikinio epo paveldėjęs aiškią pasakotojo instanciją, o istoriniame bėgsme dar į save sugėręs bene visų raštijos formų išraiškos priemones. „Romanas atsirado kaip visų aukštesniųjų žanrų konglomeratas, savotiška enciklopedija, kur demonstruojamos įvairiausios pasakojimo meno ir neliteratūrinės komunikacijos formos. Jis išlaiko tuose junginiuose savo žanrinius pavidalus, savo kalbas ir stiliaus savitumą,“ – sako V. Kubilius“.1 Kalbant apie romano teoriją, reikia paminėti labai svarbią Fr. von Blankenburgo mintį, jog romanas naujausiais laikais atėjo pakeisti herojinio epo. Fr. von Blankenburgas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesutapatina romano ir epo. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad epas modeliuoja tautos gyvenimą, o romanas – individualią būtį, ir šis skirtumas kyla iš žmogaus mąstymo būdo skirtumo. Ši priklausomybė išlieka net ir XX a., epo ir romano antitezę atgaivina ir W. Kayseris: „Pasakojimas apie visuotinį pasaulį (pakylėtu tonu) vadinasi epas; pasakojimas apie privatų pasaulį privačiu tonu vadinasi ROMANAS“.2 Taigi romaną romanu padaro ne poetinė norma, bet vidinė ypatingai struktūrizuota substancija, arba, bet kokia poetine forma parašytas kūrinys tampa romanu, jeigu jis užpildytas romanine substancija. Pagal Fr. Schellingą, individualybės dvasia save reflektuoja romanu. „Romano objektas yra „veikiančiųjų asmenų visa vidinė būtis.“ Tai yra esminis romano skirtumas nuo herojinio epo.“3 Sunkiausia surasti ribą, kuri aiškiausiai atskirtų herojinį epą nuo romano. Galbūt labai griežtos ribos ir nereiktų brėžti, juk remiantis formalistiniu požiūriu stambesnis žanras visuomet išauga iš smulkesnio arba stambesnysis žanras gaunamas iš kito jam transformuojantis. Tiek E. Meletinskis, tiek M. Bachtinas randasi herojinio epo ir pasakos transformacijos pasėkoje. Kaip matyti iš pratarmės, apie romano kilmę, transformavimąsi, apibrėžimus yra daugybė tyrinėjimų ir pamąstymų, iš kurių būtų galima parašyti atskirą kursinį darbą. ĮVADAS Literatūra yra esminė kultūros dalis, todėl atskleidžia laiko dvasią, filosofinę žmogaus sampratą ir visa savo esme kreipiasi į žmogų. „Literatūra yra neatskiriama kultūros dalis, jos negalima suprasti be pilno visos epochos kultūros konteksto.“1 Nuo XVIII a. pabaigos romano žanras tampa vyraujančiu ir pagrindiniu Vakarų Europos literatūrose. Romanas suvokiamas kaip tautos brandumo, kūrybinio visavertiškumo, priklausymo pasaulinei literatūrai ir kultūrai liudijimas. PO kelių amžių gana gausių ir įvairiapusiškų teorinių romano apmąstymų romano tyrėjai pripažįsta, jog šio žanro esmę labai sunku apčiuopti, todėl visus patenkinančio romano žanro apibrėžimo nėra. Tad ir tikslų istorinio nuotykių romano apibrėžimą pateikti tiesiog keblu. Drįstu teigti, jog kursinio darbo tema „Istorinio nuotykių romano jaunimui modelis“ pasižymi naujumu ir originalumu. Šio darbo tikslas – kuo daugiau išsiaiškinti apie romano kilmę, atskleisti istorinių nuotykių romanų pagrindinius bruožus bei jų aktualumą jaunimui. Darbe pateikiamas istorinių nuotykių kūrinių vaizduojamasis pasaulis, veikėjų įvairiapusiškumas, akcentuojama meilės tema, atskleidžiamas laikmečio koloritas. ISTORINIS NUOTYKIŲ ROMANAS TYRINĖTOJŲ AKIRATYJE Dar XVIII a. pabaigoje J. Herderis padėjo pagrindus universalistinei romano sampratai, leidusiai į romaną pažvelgti kaip į visumą, kurią sudaro integravusios dalys. Pasak J. Herderio, „Nė vienas poetinis žanras neturi tokios poetinės platybės kaip romanas, ir iš visų žanrų jis suteikia pačių įvairiausių formų galimybę: nes jis apima arba gali apimti ne tik, sakykim, geografiją ir istoriją ir visų menų teoriją, bet taip pat ir visų žanrų bei rūšių poeziją prozoje...“1 Racionalistinė literatūrologijos šaka romano sampratą remia tais pačiais principais, kuriuos kadaise išdėstė Fr. Baconas. Anglų filosofas teigė, jog vienas iš žmogaus intelektualiųjų organų – atmintis, kurios objektyvi forma yra istorija, savo tikslams, siekiams naudoja tokius literatūros –žanrus kaip gyvenimo aprašymai, kronikos ir metraščiai, pasakojimai apie kokį nors ypatingą žygdarbį, įvykį ar pasižymėjusią asmenybę, taip pat laiškų, kalbų, aforizmų rinkiniai. „Visi šie atminties (istorijos) disponuojami žanrai šiandien yra laikomi pagrindiniais epinio pasakojimo žanrais“.2 H. Fieldingo pasekėjas Wezelis pastebėjo, kad romanas turi vaizduoti tik vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Romaną vieno žmogaus gyvenimo modeliu laiko ir anglosaksiškoji literatūrologija. Jau ir pati romano žanro istorija nuo pat riterinio romano iki naujausių romano pavyzdžių rodo visoms istorinėms romano pakopoms būdingą vienui vieną dėsningumą – romanas tiria vieno žmogaus gyvenimą, kuris dažnai taip išsiplečia, jog jį galima pavadinti ir biografiniu, pvz., Wolframo von Eschenbacho „Parcifalis“, M. de Cervanteso „Don Kichotas“, J. Swifto „Guliverio kelionės“ ir t.t. Dauguma romanų net pavadinti pagrindinių herojų vardais, kas dar sykį pabrėžia romano dėmesį individualiam žmogaus gyvenimui. Daugumai istorinių romanų herojų gyvenimo tikslu tampa susikurti sau „vardą, kuris niekada nebūtų užmirštas pasaulyje“.3 Europietiškųjų herojinių epų herojai, turėdami apčiuopiamą tikslą, suteikiantį prasmę visam gyvenimui ir veiklai, šlovę nusipelno, remdamiesi pagrindiniu epiniu įstatymu – „žudyk priešus“. Net ir susiklosčius riterystės institucijai herojų amžiaus pabaigoje (X – XII a.) noras didvyriškais žygdarbiais įsirašyti į ateinančių kartų atmintį neišnyksta, nors išryškėja kita jo hipostazė – susitapatinimas su praeities herojais, sekimas jų pavyzdžiu. Riteriai, kopijuodami senovės karžygius, tampa epiniais herojais. Herojus įkvepiamas kultūrinei metamorfozei. Tai senovės herojams būtų didžiausias pažeminimas, nes jie siekė save palikti kaip pavyzdį kitiems. Kalbant apie istorinius nuotykių romanus, pirmiausia reikėtų išskirti ir tautinį (istorinį) modelį. Tautinis (istorinis) modelis artimiausiai, glaudžiausiai siejasi su istorine tematika, kuri XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių literatūrologijoje buvo gyvybiškai aktuali, padėjusi kiekvienam sąmoningam tautos nariui atrasti egzistencinės darnos erdvę – senovės kunigaikščių valdomą Lietuvą, bet taip pat ir suprasti dabartinės egzistencinės disharmonijos priežastis, glūdinčias toje pačioje senovėje santykiuose su agresyviomis kaimyninėmis tautomis. Sąmoningai ar nesąmoningai lietuvių rašytojai, kaip ir daugelio kitų pavergtų tautų atstovai, istorinės tematikos pagalba psichologiškai neutralizavo iš tautinės vergovės kylančios egzistencinės disharmonijos pojūtį. Toks psichologinės savigynos aktas ne tik kad nevengia, bet ir labai mėgsta naudotis vaizdo kūrimo principu. Herojinis epas visų pirma yra atskiros tautos egzistencinės disharmonijos racionalizacija. F. Baconas buvo pastebėjęs vieną labai įdomų meno prigimties, meno ir istorijos, meno ir tikrovės santykio ypatumą, kurio neaktualizavo vėlesnis literatūros mokslas. Anot Bacono, žmogaus siela veržiasi į žymiai darnesnę, tobulesnę tvarką, puikesnę įvairovę, nei jai gali pasiūlyti istorinė tikrovė ir gamta – „dėl to, kad darbai ir įvykiai, sudarantys realios istorijos esmę, nepasižymi tokia didybe, kuri įstengtų patenkinti žmogaus sielą, atsiranda poezija, kurianti žymiai herojiškesnius įvykius“1, žmogaus sielai tuo suteikianti tokio peno, kokio jai negali duoti nei gamta, nei istorija. Istorinė tikrovė apvelkama herojiniais žanrais, t.y. herojiškai rekonstruojama, bet ne deformuojama. Galima sakyti, kad istorija yra objektyviai egzistuojanti tikrovė, o poezija – subjektyviai egzistuojanti istorija. Kaip tik taip tiek V. Pietaris, tiek K. Puida ar A. Vienuolis rekonstruoja ne istorinę praeitį, bet įkūnija XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavusią lietuvio savimonę, kurios vienas svarbiausių gyvybinių poreikių buvo herojinis epinis esamos tikrovės disharmoniškumo neutralizavimas. Tai buvo gyvybiškai aktualiausias lietuvių tautos klausimas, kurį sprendė visa XIX – XX a. pr. lietuvių kultūra – Daukantas, Vaižgantas, V. Pietaris ir kt. ISTORINIŲ FAKTŲ AKTUALINIMAS IR TRANSFORMAVIMAS Epinė sąmonė nuosavo būties pagrindus sieja su tautiškumu (istorija), kurio gyvybinis branduolys yra inkarnuojamas į tautos vadą – herojų. Epinis herojiškumas – tai tautos „mokėjimas veikti“ (Greimas), tačiau nepasiekiamas tikrovėje, tikrovėje esantis nemokėjimu veikti. Todėl herojinis epas, iš tikrųjų, išlaikydamas savo prigimtinį objektyvumą kuria ne utopinį idealų tautos būties vaizdą, bet sprendžia idealo neįsikūnijimo problemą. „Giminė, mąstanti kaip vienas žmogus“ (Schellingas) šio tikslo siekia, spręsdama iš esmės net dvi problemas: kas yra mano tauta ir koks yra jos santykis su kitomis tautomis. Save kiekviena tauta linkusi idealizuoti ir matyti save tapačią idealui. Visiškai priešingi yra tautos santykiai su kitomis tautomis – per visą herojinę poeziją, sako A. Hensleris, eina ryškus kovos su nacionaliniu priešu pėdsakas, o G. Hegelis karo būvį laiko imanentišku herojiniam epui. Kaip tik iš šių santykių ir kyla svarbiausias herojinio epo elementas – epinės skriaudos, arba herojinio tragizmo, motyvas. Epas skelbia savo tautos paskirtį gyventi herojiškai tobulą gyvenimą ir parodo, kad svetima tauta yra ta jėga, kuri atneša vien nelaimes bei trukdo įsivyrauti teisėtai būties harmonijai. Agresyvūs santykiai tarp tautų ypač trukdo kolektyvinės sąmonės desikretizacijai: „tautos niekada iš tikrųjų nepasiekia visiškos savivokos, kol jos gyvybiškai, dažniausiai karingai, santykiauja su kitomis tautomis“, kadangi tokie santykiai verčia individą totaliai susitapatinti su savo tauta, atsisakyti individualios savimonės ir ištirpti kolektyvinėje. Taip atsitinka tuomet, kai agresija ir gynyba „taip ryškiai apibrėžia tautos egzistencinę tikrovę, kad paskatina piliečius jausmingiausiai ir nekritiškiausiai atsiduoti jai, knygoje „Moralus žmogus ir imorali visuomenė“ (1932) rašė amerikiečių filosofas R. Nieburhas. Ypač svarbu yra tai, kad tokiu metu tautos pretenzijos į unikalumą ima labai aštriai konfliktuoti su visuotinai priimtu požiūriu, jog tauta – universalių vertybių įsikūnijimas; tokia sąmonė universaliąsias vertybes ima keisti tautinėmis. Tokias vertybes įkūnijantys kūriniai gali būti įdomūs ir aktualūs tik tos tautos atstovui, siekiančiam subjektyvaus tapatumo būtent su šiomis lokaliomis vertybėmis. Istorinė praeitis lietuvių romanuose rekonstruojama remiantis dviem pagrindiniais šaltiniais: K. Puidos „Magnus Dux“ adoruojama gryno istorinio fakto logika ir daugumoje romanų viešpatauja lietuvišku subjektyvumu pagrįsta tų faktų rekonstrukcija ar interpretacija. Vėlesniuoju laikotarpiu – „Magnus Dux“, „Kryžkelės“- istorinės realijos imamos iš moksliškai užfiksuotos praeities, ankstyvuoju laikotarpiu – „Šarūnas“, „Algimantas“ – nusikeliama į istoriškai neidentifikuotą praeitį, stovinčią prie pat slenksčio į istorinę Lietuvos praeitį, ir todėl rašytojo vaizduotė įgyja didesnę laisvę subjektyviai interpretuoti. Kadangi ši tikrovė nėra dokumentiškai užfiksuota, ji rekonstruojama, atkuriama remiantis tautos atmintimi, sukaupta tautosakoje. V. Pietariui kaimo buitis ir tautosaka buvo pagrindinis šaltinis, pagal kurį jis bandė atkurti senovės gyvenimą. Šia priemone naudojasi Vienuolis, V. Krėvė. Jų kūrybiniai jausmai turėjo gilias folklorines šaknis: pasakodamas istoriškai fiksuotąją dalį, Vienuolis remiasi dokumentiniais faktais, tačiau nereikšmingi kasdieniniai įvykiai, poelgiai, žmonių tarpusavio santykiai jau rekonstruojami folklorinės logikos ir medžiagos pagalba. Tačiau Vienuolio „Kryžkelės“, kaip ir K. Puidos „Magnus Dux“, akivaizdžiai įrodo, kad akistata su fiksuotais istoriniais faktais lietuvių rašytojams tikrai nesuteikė kūrybinės potencijos – istorijos mokslo pateikiami faktai labai jau stipriai prislegia savo autoritetu, kuriam lietuvių rašytojas dar neturi galios, o tuo labiau drąsos pasipriešinti, tuos faktus laisvai transformuodamas – „pristigęs empirinių duomenų, jis nedrįsta fantazuoti, o nežinojimo spragas užkloja tradiciniais vaizdais“.1 Ši taisyklė, rodanti pernelyg nužemintą lietuvių rašytojų nuolankumą empirinio fakto realybei, galioja ne tik Vienuoliui. Todėl istorinė medžiaga yra arba perteikiama minimaliai estetiškai apdorotu pavidalu, arba pernelyg mistifikuojama folklorinėmis rekonstrukcijomis. J. Žėkaitė Vienuolio „Kryžkeles“ laiko pirmuoju lietuvių istoriniu romanu, „kuriame autorius jau stengiasi rimčiau tyrinėti vaizduojamąją epochą ir iš gautų rezultatų lipdyti meninį vaizdą“.2 Iš visų lietuvių romanų labiausiai išsiskiria V. Pietario romanas „Algimantas“ – kaip turintis mažiausiai individualaus subjektyvumo požymių ir savo mentalitetu beveik visiškai sutampantis su herojinio epo pasaulio ir būties modeliu, ypač vėlesniais epais, tokiais, kaip „Sido giesmė“, Nibelungų giesmė“. Šį panašumą labiausiai išryškina vaizduojamasis objektas – senovės karžygių Lietuva. V. Pietario „Algimante“ J. Ambrazevičius įžvelgia ne tik atramą „į liaudies žodyną, bet ir į jos kūrybą ir net psichologiją“ – gudo aiškinimasis, Erdivilo sesers meilės istorija, ir kiti epizodai yra „gryniausia pasaka su visais motyvais ligi galo“. Ryškiausia folklorine logika pažymėtas V. Krėvės „Šarūnas“, kurio vienas konceptualių siekimų buvo rekonstruoti folkloro gimimą, t.y. parodyti, kad liaudies dainose ir pasakose yra vaidilų užfiksuoti realūs istoriniai faktai ir situacijos, nors ir atitinkamu laipsniu iškreipti. Vienas pagrindinių V. Krėvės tikslų – senovę rekonstruoti, parodant žinomus papročius, prietarus, šiuos laikant autentiškais istorinės praeities reliktais, todėl kai kurie epizodai yra ne kas kita, kaip tik sausas to papročio veikimo iliustravimas (tai ypač pasakytina apie dainas – meilės ar herojines). V. Krėvė nuolat pabrėžia papročius, kaip nerašytus, bendruomenės gyvenimą valdančius įstatymus, tačiau „Šarūno“ žmonės yra gan laisvi nuo papročių (papročiai nėra griežtai determinuota psichologinė realybė). Todėl visa etnologinė medžiaga, iš kurios sulipdytas „Šarūnas“, tėra senovės, o tiksliau bendruomenės sąmonės išmatavimas individualia sąmone. Galima pastebėti, kad V. Krėvė mąsto ne istoriškai, pasaulis jam tebegyvena nekintančiu mechaniniu iki-herderiškuoju pavidalu. Tas faktas, kad V. Pietaris ar V. Krėvė istorinę praeitį rekonstruoja iš savo laiko kaimo buities ir papročių, dar nereiškia, jog jie nusižengia istorinei tiesai. Nusižengimas įvyktų tik tuo atveju, jei tarp XIX a. pab. ir XIII a. Lietuvos kaimo būtų esminis dvasinio turinio kokybės skirtumas. ISTORINIŲ NUOTYKINIŲ KŪRINIŲ VAIZDUOJAMASIS PASAULIS Romantinio mąstymo, arba individualios savimonės epochoje susidaro aiškus prieštaravimas tarp epiškai racionalizuoto ir istoriškai objektyvaus senovės vaizdo, kurio negali pajusti savo dvasinį turinį objektyvuojantis kūrėjas, bet kuris aštriai išsiskiria suvokėjo (juo gali būti ir pats kūrėjas) sąmonėje, nepaisant to, kad tas suvokėjas ir pats kurtų tokį pat subjektyvų savo tautos praeities vaizdą, vadovaudamasis tomis pačiomis epinio mąstymo taisyklėmis. Aptardamas meninio teksto ir tikrovės santykį romane A. Kalėda skaitytoją romano skaitymui parengiančias V. Pietario „Prakalbos“ pastabas traktuoja kaip sąmoningą estetinės ir empirinės tikrovės skirtumo pabrėžimą: „siekiama pabrėžti skirtumus tarp meninio teksto ir realybės“, „perėjimas prie tiesioginio veiksmo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!