Sakralinė kultūra ir visuomenė viduramžiais

Būdami aukščiausioje feodalinės hierarchijos viršūnėje, vyskupai bei tie kanauninkai, kurie drauge su jais dalinosi motinos bažnyčios teikiamomis pajamomis, valdė geriausias žemes bei didžiulius kluonus, kurie po kiekvieno derliaus dešimtinių prisipildydavo su kaupu; jie valdė miestus, pelnėsi iš turgų ir mugių, tiesiogiai gaudami pelno ir iš žemės, ir iš prekybos. Kitos jų pajamos įplaukdavo iš turtingų pasauliečių, kurie susirūpinę savo sielomis visuomet aukodavo daug.
Kanauninkai dalyvavo prekyboje, geriausiomis kainomis pardavinėjo javus ir vyną iš savo valdų ir dešimtinės pajamų. Nepaisydami kontrabandos, jie didino pelningus mokesčius uostuose ir turguose. Jie nuolat su žmonėmis nedorai elgdavosi, tačiau kartais miestiečiams pasisekdavo pasipriešinti. Tačiau būdavo ir taip, kad žūdavo žmonės, net maldininkai.
Turtai į vyskupų lobyną tekėjo ir kita, galbūt net gausesne srove – tai aukojimai. Daugiausia aukodavo karalius. Vyskupas dažnai būdavo jo brolis ar pusbrolis, visuomet draugas, be to, jis siekė išrūpinti savo vasalų sūnums bei savo koplyčios dvasisninkams geras bažnytines rentas, todėl nieko neatsakydavo. Daugelyje vienuolynų ir vyskupijų tam tikrų šeimų giminės, šeimynykščiai ir draugai karta po kartos užimdavo abatų arba vyskupų postus.
Tokiu būdu kaip mat galėjo iškilti Prancūzijos katedros.
Vyskupas buvo didelis senjoras. Jis mėgo būti vadinamas kunigaikščiu. O katedra buvo jo karališkosios galios paminklas. Dauguma vyskupų stengėsi pastatyti bažnyčias. Tie, kurie neturėjo iš ko statyti ar nenorėjo naujų statybų pradėti, stengėsi bent jau modernizuoti tai, ką turėjo. Brangios, ilgos statybos surydavo daug pinigų. Todėl statybų užsakytojai stengėsi, kad prie jų prisidėtų kiekvienas tikintysis. Dėl finansinių sunkumų ir vidaus nesklandumų dažnai gana smarkiai tekdavo pakeisti projaktus, o kartais statyba iš vis nebūdavo baigiama. Pradėtas sienas paskui pabaigdavo vėlesnės kartos. Vyskupai mėgo puoštis gražiais drabužiais, tačiau jie nepuošė savo gyvenamųjų patalpų.
XIIa.pr. vienuolynuose švietimas užsisklendė vienuolynų bendruomenės viduje; jie jau nepopuliarino žinių. Jie atsiribojo nuo pasaulio, kad paklustų asketizmo1 valiai. Lytiškumas religiniame gyvenime buvo visiškas tabu. Savo socialine funkcija sekso atmetimas sąmoningai arba nesąmoningai patarnavo dvasininkijos ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!