Seneka "Laiškai Lucilijui" - filosofinė analizė

Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne, o jo „Laiškai Lucilijui“ – vienas žymiausių antikos filosofinės ir etinės minties paminklų. Antikos tyrinėtojai linkę manyti, kad Lucilijus buvo Senekos amžininkas, galbūt globotinis, geras bičiulis, ėjęs Romos imperatoriaus vietininko pareigas Sicilijoje. „Laiškai Lucilijui“ - tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka rūpinasi Lucilijaus „pažadinimu filosofijai“, pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, visapusišku jų aptarimu ir įtvirtinimu. Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau perteikti gyvenimo pokyčių jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir bandymu išsaugoti žmonijos užgyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje. 1 laiškas Pirmajame laiške autorius plačiausiai aptaria laiką. „...dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime“. Jis teigia, kad gėdingiausia švaistyti laiką per savo apsileidimą: laikas praeina mums darant klaidas, nieko neveikiant arba darant ne tą ką reikia. Prašoma parodyti tą žmogų, kuris vertintų dieną, suvoktų, jog miršta kasdien. Autorius teigia, kad klystame laukdami ir paaiškina, jog didžioji jos dalis jau praeityje – praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Teigiama, kad viskas yra svetima, tik laikas ne. „Prigimtis mums davė galią valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką“. Laiško pabaigoje autorius ragina saugoti savo turtą, nes, kaip jis teigia, „vėlu taupyti, kai dugnas matyti“. 2 laiškas Šiame laiške sakoma, jog svarbiausias ir pagrindinis sveiko proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir bendrauti su savimi. Teigiama, kad tai, kas daroma prabėgomis neduoda naudos, todėl raginama įsigilinti kasdien tik į vieną dalyką. „Kasdien ieškok ko nors prieš skurdą, mirtį bei kitas negandas ir, daug ką peržiūrėjęs, išsirink vieną dalyką, kurį galėtum tą dieną perprasti.“. Pabaigoje aptariamas skurdo klausimas. „ Skurdžius - ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti“. Teigiama, kad žemiausia turėti tai, kas būtiniausia, o aukščiausia tai, ko pakanka. 3 laiškas Šiame laiške aptariama draugyste. Sakoma, kad draugas yra tas, kuriuo pasitiki kaip pats savimi: „Bet jei ką nors laikai draugu ir nepasitiki juo kaip pats savimi, smarkiai klysti ir nepakankamai žinai, kas yra tikrosios draugystės jėga“. O, kad tai būtų lengviau padaryti jis duoda tokį patarimą: „Manysi, jog jis ištikimas – ištikimą ir padarysi.“. „Draugystę reikia įvertinti prieš susidraugaujant, o susidraugavęs – pasitikėk ja.“. Autorius teigia, kad yda yra pasitikėti visais ir netikėti niekuo. 4 laiškas Čia autorius teigia, kad mus lydi vaikiškumas, mes bijome menkniekių ir ne to, ko reikia bijoti. Sakoma, kad jokia nelaimė nėra didelė, jei ji paskutinė, taip pat ir mirtis nėra baisi. Mirtis būtų baisi, jei ji galėtų likti su mumis, bet ji neateis arba pereis per mus. „Neturi ramaus gyvenimo tas, kuris per daug mąsto apie tai, kaip jį pratęsti...“. Autoriaus manymu dauguma žmonių blaškosi tarp mirties baimės ir gyvenimo kančių. Jis užjaučia tokius žmones: “ ...vargšai jie: ir gyvent nenori, ir mirti nemoka“. Laiško pabaigoje prabylama apie turtą: „ Joks turtas neteikia džiaugsmo šeimininkui, jei jis širdyje nepasiruošęs jo prarasti“. „Visa ko reikia prigimčiai, įgyjama ir pasiekiama. Liejame prakaitą tik dėl dalykų, kurie nėra būtini.“. 5 laiškas Raginama neišsiskirti iš minios, tačiau tik išvaizda, o ne vidumi. „ Gyvenkime geriau negu minia, bet ne kitaip, negu ji“. Autorius teigia, kad filosofija žada duoti tarpusavio supratimą, žmogiškumą ir bendravimą, o noras išsiskirti atribos mus nuo šių tiesų. Teigiama, kad „ Mūsų tikslas – gyventi pagal prigimtį“. Filosofija iš mūsų reikalauja saiko – ne kančios, tačiau saikingumas negali būti aplaidumas. Silpnos dvasios žmogus yra tas, kuris nesugeba pakęsti turto. „Trokšti retų daiktų – prabanga, atsisakyti įgyjamų daiktų – kvailystė.“. Laiško pabaigoje aptariama baimė ir viltis. „Svarbiausia baimės ir vilties priežastis – tai, kad mes nepasitenkiname dabartimi ir savo mintimis nukeliaujame į tolimą ateitį.“. Baimė ir viltis dera tarpusavyje, nes viltį lydi baimė. 6 laiškas Šiame laiške išsakoma mintis, jog siela pasidaro geresnė, jeigu ji pamato savo ydas, kurių iki tol nepripažino. Toliau rutuliojama draugystės tema. Teigiama, kad tikra draugystė yra ta, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas – tai tokia draugystė, su kuria žmonės miršta, dėl kurios miršta. Teigiama, kad joks gėris nėra mielas, jei jį turi vienas. Sakoma, kad pavyzdžiai yra naudingesni nei pamokymai, nes žmonės akimis tiki labiau nei ausimis. Laiškas baigiamas idėja, kad žmogus gali tapti visų draugu tik susidraugavęs su savimi. 7 laiškas Šiame laiške daugiausiai dėmesio skiriama miniai. Minia vertinama neigiamai : „Stumdytis minioje kenksminga: kiekvienas arba mokys mus kokios nors ydos, arba brukte ją įbruks, arba apkrės ja mums nežinant“. Teigiama, kad per malonumus ydos įsigauna į mūsų sielas. Miniai būdingos ydos: godumas, garbės troškimas, prabangos troškimas, žiaurumas, ne žmoniškumas. „Todėl reikia vesti tolyn nuo minios tą, kurio siela dar silpna ir kuris dar netvirtas dėl gėrio, nes jis gali lengvai pereiti į daugumos pusę.“. Kaip alternatyva yra siūloma pasinerti į save, bendrauti su tais, kurie gali padaryti tave geresnį, kuriuos pats gali padaryti geresniais. Autorius teigia, kad „... žmonės mokydami kitus, mokosi patys“. Teigiama, kad reikia niekinti malonumą, kurį teikia daugumos pagyrimai, geriau tegul gerosios savybės būna nukreiptos į tavo vidų. 8 laiškas Toliau peikiama minia. Raginama atsisakyti visko, ką vertina minia ir ką pakiša atsitiktinumas. Autorius duoda tokį patarimą: „...kūnui pataikaukite tik tiek, kiek reikia gerai sveikatai. Su kūnu elkitės griežčiau, kad jis nenustotų paklusti sielai. Tegul maistas tik alkį malšina, gėrimas – troškulį, tegul drabužis saugos tik nuo šalčio, o būstas – nuo visų kitų negandų.“. Taip raginama elgtis dėl to, kad kūnas nenustotų paklusti sielai. „Atminkite, kad niekas, išskyrus sielą, nėra vertas nuostabos. Jei ji didelė, tai nieko nėra didesnio.“. Laiško pabaigoje matome paradoksą: autorius teigia, kad vergauti filosofijai yra laivė. 9 laiškas Šiame laiške aptariamas išminčius ir kiti žmonės. Teigiama, kad išminčius nuo jų skiriasi tuo, nugali negandas bet jas jaučia, o jie ne. Bendra tai, kad ir išminčius, ir jie pasitenkina savimi. „Išminčius pasitenkina savimi ne tik dėl to, kad gyventų, bet kad gyventų laimingai.“. Išminčius pasitenkina savimi ne todėl, kad nenorėtų draugo, bet todėl, kad galėtų jo neturėti. „Bet, nors išminčius ir myli draugus kaip niekas kitas, nors padaro juos lygius sau, o dažnai ir iškelia virš savęs, vis dėlto jis tiki, kad visas gėris slypi jame pačiame.“. Malonumą teikia ne tik sena draugystė, bet ir naujos pradžia ar pasiruošimas jai. Draugas išminčiui reikalingas, kad turėtų kuo rūpintis. Nedoras yra tas, kuris žiūri savęs ir dėlto ieško draugystės. Dėl naudos įgytas bičiulis bus vertinamas tol, kol duos naudos. Teigiama, kad meilė uždega širdyse grožio geismą ir abipusės meilės viltį, atmesdama visa kita. Tas, kuris ieško draugų dėl visa pikta griauna draugystės didybę. Kad išminčius būtų laimingas, jam reikia sveikos, kilnios, likimą niekinančios sielos. Išminčiui reikia daug ko, bet jam nieko netrūksta. „ Stoka – tai būtinybė turėti“. Didžiausias gėris kuriasi savyje ir atsiranda pats iš savęs. Išminčius tiki, kad visas gėris slypi jame pačiame ir tik jį patenkina tai ką turi. 10 laiškas Tęsiama aštuntojo laiško idėja, kad reikia vengti minios. Teigiama, kad nei vienas iš neišmintingų žmonių neturėtų būti paliktas vienas, nes anot autoriaus, tuomet yra ugdomi blogi sumanymai, ruošiami pavojai kitiems ir pačiam sau, aplanko nedori geismai, atsiskleidžia, kas iš baimės ar gėdos buvo širdyje paslėpta, kurstomas pyktis. Laiško pabaigoje raginama: „Gyvenk su žmonėmis taip, tarsi dievas tave matytų, kalbėkis su dievu taip, tarsi žmonės tave girdėtų.“ 11 laiškas Laiško pradžioje sakoma, kad jokia išmintis neišgydo įgimtų kūno ir sielos ydų.„Kas mums buvo duota gimstant ir ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų.“. Menas ydas gali tik susilpninti. Laiško pabaigoje skatinama išsirinkti autoritetą, kad šis būdamas mūsų mintyse padėtų doriau tvarkyti reikalus. „Mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes tik liniuotė ištiesina kreivas linijas.“ . 12 laiškas Skatinama susitaikyti ir pamilti senatvę, nes ji sklidina malonumų, tik reikia mokėti ja naudotis.„Vaisiai skaniausi tada, kai jau baigiasi. Vaikystė gražiausia tada, kai ji praeina.“ . Mirtie nereikia bijoti dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, dėlto, kad ji kviečia mus ne pagal sąrašą ir antra, nes „niekas nėra toks senas, kad nedrįstų tikėtis dar vienos dienos. O viena diena – tai gyvenimo žingsnis.“. „ Nepaprastai laimingas ir pats sau priklauso tas, kuris be nerimo laukia rytojaus“ – teigia autorius. 13 laiškas Tikroji dvasios tvirtybe išmėginama tuomet, kai tave iš visų pusių užklumpa nelaimės. Tikroji dvasios tvirtybė nepakenčia svetimos savivalės. Teigiama, kad mes patys padidiname kančias, prasimanome jas, arba sielvartaujame dėl jų iš anksto. „Daug kas, ne tiek kankina mus, kiek gąsdina, ir dažniau vargstame tik dėl įsitikinimo, kad mums sunku, negu dėl to, kaip yra iš tikrųjų.“Dažniausiai mus kamuoja dabartis, ateitis arba ir viena ir kita. Sakoma, kad tiesa turi saiką. Nieko nėra žalingesnio už panišką baimę, nes bet kuri baimė yra kvaila, o šita beprotiška. Blogas likimas nėra pastovus. Akcentuojama, kad baimė ir viltis yra ydos. 14 laiškas Laiškas pradedamas idėja, kad nereikia vergauti savo kūnui. „Turime elgtis ne taip, tarsi privalėtume gyventi dėl kūno, o taip, tarsi negalėtume gyventi be jo.“. Baimę kelia trys dalykai: skurdas, ligos, galingesniųjų valia. Labiausiai gąsdina svetimos valios grėsmė. Patariama vengti trijų dalykų: neapykantos, pavydo ir paniekos. Kaip jų išvengti parodys išmintis, nes sunku išlaikyti saiką. „ Niekados niekšiškumas neįgaus tiek jėgų, niekada prieš dorybę nesusidarys toks sąmokslas, kad filosofijos vardas nebūtų gerbiamas ir šventas“. Toliau plėtojama išminčiaus tema: „ Išminčius negriaus visuomenės papročių ir neatkreips tautos dėmesio neįprastu savo gyvenimo būdu“.“ Išminčius kreipia dėmesį tik į sumanymą, o ne į padarinį. Pradžia yra mūsų galioje, o baigtį lemia likimas“. Toliau kalbama sveikatos tema: „ Saikingumas duoda gerą sveikatą“. „Saikingas žmogus visada bus geros sveikatos.“. Laiškas baigiamas idėja, kad turtu negali mėgautis tas, kas dėl jo dreba. 15 laiškas Išsakoma mintis, kad būti sveikam tai reiškia filosofuoti. Teigiama, kad per didelis kūno svoris apsunkina sielą ir ji pasidaro nejudri. Mankšta išsiurbia sielą ir tampa sunku susikaupti. Daug maisto trukdo minčiai būti tiksliai. Saikingas darbas maitina sielą. „Kad ir ką darytum, greitai grįžk nuo kūno prie sielos, lavink ją dieną ir naktį. Saikingas darbas ją maitina. Rūpinkis tokiu turtu, kuris sendamas gerėja.“. Tokio darbo pavyzdžiai yra: bėgimas, sunkumų kilnojimas rankomis ir šuoliai į aukštį ir į tolį. Godumas veda prie ydų. 16 laiškas Laimingą gyvenimą padaro tik tikroji išmintis. „Filosofija slypi ne žodžiuose, bet darbuose. Ji kuria ir formuoja sielą, tvarko gyvenimą, valdo poelgius, rodo, ką reikėtų daryti ir ko vengti, stovi prie vairo ir randa kelią plaukiant abejonių jūra.“ „Jei gyvensi pagal prigimtį, niekada nebūsi vargšas, jei pagal kitų nuomonę – niekada nebūsi turtingas“. 17 laiškas Turtai trukdo užsiiminėti filosofija. Norint turėti laisvą sielą reikia būti skurdžiumi arba panašiu į jį. „ Saikingumas – tai savanoriškas skurdas“. Be saikingumo jokie užsiėmimai neduoda naudos. Prigimtis reikalauja nedaug, O išminčius prisitaiko prie prigimties. Yda slypi sieloje. 18 laiškas „Tegul siela ruošiasi sunkumams jau tada, kai gyvena ramiai, ir tegul grūdinasi prieš likimo skriaudas jau tada, kai patiria jo geradarystes.“. Ramybei nereikia likimo malonės, nes būtiniausius dalykus jis duoda ir būdamas rūstus. Svarbiausia mokėti tuo pasitenkinti. Kaip jau buvo minėta ankščiau pyktis gali peraugti į beprotybę, todėl patartina jo vengti. 19 laiškas Troškimai gimsta vienas po kito. Kuo labiau žmogui sekasi, tuo labiau jis bijo. Svarbu ne ką duoti, bet kam duoti. „Per skurdą sužinosi tai, ko pats negali žinoti: skurdas paliks tik tikrus ir patikimus draugus; pasitrauks nuo tavęs kiekvienas, kuriam reikėjo ne tavęs, bet ko nors kito.“ 20 laiškas Priešingumas yra neapsisprendusios, pusiausvyros neturinčios sielos požymis ir yda. „Filosofija moko veikti, o ne kalbėti, ir reikalauja, kad kiekvienas gyventų pagal jos taisykles, kad gyvenimas nesiskirtų nuo žodžių ir kad pats gyvenimas, būtų visų jo veiksmų ir samprotavimų spalva.“ 115 laiškas Seneka iškelia tūrinį aukščiau už formą. „ Mąstyk, ką rašyti, o ne kaip rašyti“ . Kalbos taisyklingumas atsiduria antrojoje vietoje. Teigiama, jog „ grakšti kalba nėra vyro papuošalas“. Taisyklingi žodžiai ir jų junginiai yra nereikalingas ir dėmesį blaškantis žėrėjimas, dėl kurio kaltės nesugebam susitelkti ties minties turiniu. Tačiau įmanoma „matyt dorybės grožį net ir po purvo sluoksniu“ , taip pat pastebime ir prislėgtos sielos niekšybę, o tiksliau „ kokie niekingi dalykai mus žavi“. Kaip ir vaikai žavimės gražiais žaisliukais ir skiriamės nuo jų tik tuo, jog „ mūsų kvailumas daugiau kainuoja“ – vaikams užtenka spindinčių akmenukų iš paplūdimio, o mes savo ruožtu norime turtų, prabangos. „ Už užmokestį esame dori, už užmokestį- nedori“- sako Seneka. „Godumas visada sulaukia bausmės“ – laiško gale reziumuoja filosofas. 116 laiškas Šiame laiške Seneka iškelia aistrų problemą – ar galima joms pasiduot, ir jei taip-tai kurioms. Tačiau jau pačioje pradžioje aistra yra prilyginama ydai, kuriai nevalia vergauti. „ Neprisileisti yra lengviau, nei vėliau atsikratyti“ – šia taisykle vadovaujantis nereikėtų sau leisti jokių ydų bei aistrų, mat laikui bėgant yra didelė tikimybė, jog jos taps nekontroliuojamos. Meilės irgi reikėtų vengti, mat iš jos jokios naudos : „laiminga meilė mus pasigrobia, nelaiminga- ragina kautis“. Tad privalome tikėti savo valia ir nepasiduoti tykančioms pagundoms, tik santūrumas nesuteiks mums kančių. 117 laiškas Laiške bandoma atsakyti į klausimą: „ar tiesa, kad išmintis yra gėris, o būti išminčiumi nėra gėris. Ieškodamas atsakymo į klausimą filosofas išsako savo požiūrį ir apie norą numirti. Jo manymu, nieks netrukdo numirti, jei tik žmogus to nori, bet „ kas šaukias mirties, tas nenori mirti.“. Šiame laiške tęsiama laiko tema ir laiko svarba - nevalia švaistyti laiko, kurio ir taip daug prarandame. Laiško pabaigoje, Seneka prieina prie išvados, jog nežino vienareikšmiško atsakymo į užduotą klausimą, bet tai jam nėra svarbu, nes tai tik tušti samprotavimai, o ne konkreti veikla siekianti gėrio tapataus išminčiai. 118 laiškas Visų siekių, praėjimas pro visus likimo rinkimus yra šlovė, ramybė ir laisvė. Pabrėžiama likimo svarba. Žmogus yra atsakingas už savo likimo kūrimą, ir tik nieko nesitikintis iš likimo žmogus turi didžią dvasią. Vėliau sugrįžtama prie gėrio sampratos, mėginama ją apibrėžti: „ Gėris siejasi su tiesa.“, „Gėris yra tai, kas skatina sielos veržimąsi, atitinkantį prigimtį“. Taip pat nustatomas gėrio ir dorybės santykis “Gėris gali būti tik tai, kas yra garbinga, o garbingumas visada yra gėris.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!