Siela tik žmogui?

 Filosofinės etikos darbas „Siela - tik žmogui?“ Raimonda Bogdanovičiūtė, IVa, Vilniaus licėjus, 2008m. pirm. Pusmetis Įvadas XX amžiaus lietuvių filosofas Juozas Girnius sielą yra apibūdinęs taip: „Siela yra tai, kas žmogų daro žmogumi.“ Kalbant apie žmogiškumą ir norint žmogų išskirti iš visos gyvūnų karalystės, šis teiginys galėtų būti teisingas. Tiesa, reikėtų atsižvelgti ir į kitus dalykus, kaip antai žmogaus protas, pasižymintis ilgalaike atmintimi, gebėjimu asocijuoti ir apskritai mąstyti, filosofuoti. Tačiau visgi ar teisus Grinius sakydamas, kad siela yra tai, ką turi žmogus? Kokia yra sielos reikšmė ir samprata? Šie ir kiti klausimai apie sielos buvimą ir nebuvimą asmeniškai man rūpi jau daugelį metų. Atsakymus į tokius klausimus, kurie peržengia kasdienybės ribas ir verčia apmąstyti žmogaus prigimtį, būtį, vaidmenį pasaulyje, surasti sunku. Daug ką lemia žmogaus mentalitetas, išsilavinimas, pasaulėžiūra, religija, auklėjimas. Žmogus, kaip gamtos dalis, mano supratimu, turi gerbti ir puoselėti visas gyvybės formas, o savo išskirtinas dovanas – išmintį, loginį mąstymą, gebėjimą kurti ir griauti – panaudoti tik įvairiapusiam pasaulio tobulėjimui. Nors žmogus, kaip sakoma, yra tobuliausias Dievo kūrinys arba gyvūnas, stovintis aukščiausioje evoliucijos pakopoje, tačiau žmogaus išaukštinimas prieš kitus šios žemės gyventojus yra, mano nuomone, neteisingas. Viena rūšis yra tobuliausia plaukiojant, kita – žudant, trečia – mąstant ir t.t. Taigi žmogus yra tobulas tik savoje srityje. O ar siela yra tas kriterijus, kuris skiria gyvulį nuo žmogaus, yra gilus ir diskusijas keliantis klausimas, kurį pasistengsiu nuodugniai išnagrinėti šiame darbe. Žinoma, populiariausia nuomonė yra ta, kad sielą turi žmogus. Šiuo darbu neneigsiu šio požiūrio, bet pabandysiu pažvelgti iš kitos pusės, pagrįsti priešingą nuomonę, kad siela yra apdovanoti ne tik žmonės. Be abejonės ši tema nėra atsiejama nuo religijos, tad kai kurie aiškinimai gali ribotis su krikščionybės tiesomis. Sielos kilmė Siela yra neapibrėžta vidinių jausmų, išgyvenimų, kurie daro įtaką mąstymui ir elgesiui, visuma. Jos negalima apčiuopti, pamatyti, suprasti, valdyti. Siela pati valdo organizmą, ją galima tik ugdyti, kadangi ji be abejonės siejama tik su dvasiniu pasauliu, kitaip tariant, tai yra dvasia. O dvasią galima gretinti su gyvybe. Juk kai kūną ištinka mirtis, manoma, jog jį apleidžia siela, kuri tampa vėle ir keliauja į pomirtinį pasaulį. Tokia teorija yra religinė. Panagrinėkime sielos kilmę religiniu aspektu. Kurdamas pasaulį, Viešpats penktąją dieną tarė: „Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!“ Juos sutvėręs, palaimino: „Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai – žemę.“ Šeštąją dieną Dievas sukūrė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius pagal jų veislę ir buvo patenkintas. Kurdamas žmogų septintąją dieną Visagalis tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą. Jis tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės! Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir visiems žemės gyvūnams!“ Dievas atidavė jiems visus sutvertus gyvius, kad rūpintųsi jais. Iš tokio visų gyvių sukūrimo galima matyti, kad žmogus vis dėlto buvo sukurtas kiek kitaip – pagal Dievo paveikslą. Tai be abejonės jį priartina prie dvasingumo, tačiau kaip bebūtų, apie sielą nesakoma nieko. O ir palaiminimas suteikiamas tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Dievas myli visus savo kūrinius, o žmogų padaro panašų į save tam, kad šis galėtų rūpintis visais kitais gyviais. Žmogaus viešpatavimas gyvūnams suvokiamas tik kaip teigiamas dalykas, kaip rūpinimasis, atsidavimas, globojimas. Žmogui pavedama ši atsakomybė ir galbūt būtent dėl to jis yra panašesnis į Dievą: žmogus turi turėti savyje bent dalelę tiek meilės ir atsidavimo savo globotiniams, kiek Viešpats savo kūriniams. Ar žmogus atlieka jam paskirtą pareigą yra ginčytinas klausimas. Galų gale – Dievas nusivilia žmonėmis ir juos išvaro iš Edeno. Tokiu poelgiu Dievas atstumia žmones, atitolina nuo savęs, apgyvendina jį kartu su visais gyvūnais žemėje. Biblijoje rašoma: „Pagal Dievo žodį, pirmiausia jie [Adomas ir Ieva] mirė dvasios mirtimi, o paskui ir fizine. Dvasinė mirtis reiškia, kad jų dvasinis meilės bendravimas su Dievu Kūrėju nutrūko.“ Kaip suprasti dvasinę pirmųjų žmonių mirtį? Kaip sielos praradimą ar tiesiog kaip išdavystę, nuodėmę? Manant, kad dabartinis žmogus vis dėlto turi sielą, reikėtų manyti, kad Dievo išdavystė buvo pirmųjų žmonių baisi nuodėmė, kritusi ant visos žmonijos. Koks likimas ištiko gyvūnus tuo metu nelabai aišku. Iš biblinių Rojaus iliustracijų matome, kad jame su pirmaisiais žmonėmis gyveno ir daugybė gyvūnų. Ar jie tuo metu gyveno ir visoje žemėje ar iškeliavo kartu su žmonėmis iš rojaus kaip globotiniai, lieka klausimas. Tačiau faktas, kad ir gyvūnai Pasaulio sutvėrimo pradžioje gyveno Edene yra nenuginčijamas. Ir visgi būtent gyvūnai, kaip Visagalio kūriniai, jam nenusidėjo, nebuvo nubausti, priešingai nei žmonės. Žmonijos nuodėmėms atpirkti pasiaukojo gerasis Jėzus Kristus, tuo tarpu gyvūnai išliko tyri ir nenusikaltę Viešpaties akivizdoje. Tad kyla klausimas, kas yra tauresni ir kilnesni pireš savo Kūrėją – žmonės ar gyvūnai? Ir kas iš tiesų labiau nusipelnę sielos? Išvarydamas Adomą ir Ievą Dievas sako jiems: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!