Sielos ir kūno santykio samprata

PANEVĖŽIO KOLEGIJOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ KATEDRA SIELOS IR KŪNO SANTYKIO SAMPRATA REFERATAS Tikrino: Jonas Bikulčius Parašė: KT-2 gr.stud. Milda Dvelytė 2004 Turinys Įvadas 3psl. Epikūras 3psl. Aristotelis 4psl. Tertulianas 5psl. Origenas 7psl. Mykolas Pselas 8psl. Grigalius Palamas 9psl. Įšvados 10psl. Naudota literatūra 10psl. Sielos ir kūno santykio samprata Įvadas: Panagrinėsiu kelėtos filosofų požiūrį į sielos ir kūno santykį. Tūkstantmečiais buvo manyta, kad asmens kūnas ir siela yra dvi atskiros esybės. Toks mąstymas davė dvi labai pavojingas pasekmes. Viena pasekmė buvo ta, kad kai kurie žmonės priėmė, jog žmogus yra tik siela ir neigė kūną. Tie žmonės rūpinosi meditacijos, bet ne medicinos, ugdymu - jiems medicina negalėjo tapti mokslu; kūnas buvo visiškai ignoruojamas. Kiti žmonės darė priešingai - jie teigė, kad žmogus yra tik kūnas, ir neigė sielą. Jie atliko daugybę medicinos mokslo tyrimų, bet nežengė nė žingsnio link meditacijos. Kūnas labai gerai mums pažįstamas. Jo penki pojūčiai (regėjimas, jutimas, uoslė, skonis ir klausa) lydi mus visą laiką. Matome, kad ši, "žemiška" dalis, nebuvo sukurta būti Dievu, gelbėtoju, viešpačiu ar karaliumi. Ši dalis buvo sukurta, kad tarnautų mums kaip tarnas arba kaip vergas. Mirtingoje žmogaus dalis, vergas, turi paklusti dvasinei daliai. Jeigu vidinis žmogus yra piktas, fizinis žmogus demonstruos visas vidinio žmogaus piktadarybes. Jeigu savo viduje tu pilnas geidulio, jeigu tau patinka klausytis įvairių nešvankių istorijų dėl to, kad savyje turi geismo dvasią, tai ši dvasia pasireikš per tavo kūną. Jeigu vidinis žmogus yra dvasinis, per kūną reikšis dvasios vaisiai. Kūnas elgsis taip, kaip norės dvasia, nes jis tėra išorinis žmogaus kiautas. Siela, su savo trimis sritimis, padeda kūnui suprasti ką, kada ir kaip daryti. Dievas savo kvėptelėjimu sujungė žmogaus sielą ir kūną. Jis papūtė ir atsirado protas, emocijos ir valia. Žmogus tapo gyva būtybe. Dievas kvėptelėjo į žmogų, ir dvi dalys buvo sujungtos tam, kad kartu tarnautų dar vienai daliai, esančiai giliau negu jos. Žmogaus kūną ir siela gali palaikyti gerus arba blogus santykius su trečiąja dalimi - dvasia, arba gimusia iš naujo prigimtimi. Epikūro nuomone siela yra kūnus, susidedąs iš švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų sambūrį, bet labai panaši į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą, todėl kai kuo panaši į dvelkimą, o kai kuo - į karštį. Bet yra dalis, smarkiai besiskirianti net ir nuo tų pačių savo dalelyčių švelnumu, o dėl to labiau suderinta ir su likusiu sambūriu. Dėl viso to išryškėja sielos jėgos ir jausmai, didelis jos judrumas ir mintys, ir tai, ko netekę, mes mirštame. O reikia suprasti, kad siela turi svarbiausią jų limo galią. Tačiau ji to neturėtų, jei nebūtų kažkaip pasidengusi likusiu sambūriu. O likusis sambūris, kuris parengė jai tą priežastį, ir pats yra gavęs iš jos atsitiktinai tą patį, žinoma, ne visus atsitiktinumus, kuriuos ji turi. Dėl to atsiskyrus sielai, nebetenka jutimo ir kūnas, nes jis pats neturėjo tokios jėgos, bet rengė ją kitai, drauge su juo gimusiai, kuri, dėl kilusios joje jėgos judėjimo tuoj pat įsigyjama sau pačiai jutimo galimybę, atiduodavo ją ir kūnui dėl kaimynystės ir sutarimo, kaip aš jau sakiau. Dėl to ir esanti viduje siela niekada neliks bejausmė, jei kuri nors kita dalis ir išeitų. Kad ir kokios jos dalys žūtų, sugriovus apdangalą, - visą arba bent jo dalį, - sielą, jei tik išliktų, turės jutimą. Bet likęs sambūris, išlikdamas ar lai visas, ar lik jo dalis, neturi jutimo, kai pasišalina tas atomų kiekis, - kad ir koks jis būtų, - kuris sudaro sielos užuomazgą. Ir, žinoma, nykstant visam sambūriui, siela išsisklai­do ir jau nebeturi tų pačių jėgų, nebejuda, vadinasi, ir jutimo nebeturi. Juk negalima ir įsivaizduoti palies juntančio jo, neturinčios šitos sandaros ir nedarančio judesių, kai lai, kas jį dengia ir supa, yra nebe toks, koks dabar būdamas jis daro lokius judesius. Dar ir lai reikia suprasti, kad "bekūnis", dažniausiai vartojamas šito žodžio reikšme, yra lai, kas galėtų būti įsivaizduojama kaip kažkas savaiminga. O savai­mingu negalima įsivaizduoti be kūno, be tuštumos, o tuštuma negali nei veikli, nei būti veikiama, ji tik pati teikia judesį kūnams. Taigi sakantys, jog siela yra bekūnė, niekus tauškia, nes siela, jei ji būtų lakia, nė kiek negalėtų nei veikti, nei būti veikiama. O dabar abi šios atsitiktinės savybės sielos atžvilgiu aiškiai skiriasi. Taigi tas, kuris visus Šiuos samprotavimus apie sielą laiko jausmams ir jutimams, atminda­mas tai, kas buvo pasakyta iš pradžių, matys, kad tie samprotavimai yra įtikinamai pagrįsti tais pavyzdžiais, kuriais galima būtų patikimai ištirti ir sandaros dalis. Aristotelio nuomone sunkumus sudaro ir sielos būsenos: ar jos visos priklauso ir sielos turėtojui (kūnui), ar esama ir lokių, kurios yra pačios sielos ypatybės. Tatai išaiškinti būtina, bet nelengva. Atrodo, kati daugeliu atveju siela nieko nepatiria ir nieko neveikia nepriklausomai nuo kūno, pavyzdžiui, pykdama, drąsindamasi, geisdama ir apskritai jusdama. Atrodo, kad mąstymas yra savybinė sielos būsena. O jeigu mąstymas yra tam tikras vaizdavimosi būdas ir negali atsirasti vaizduotei nedalyvaujant, lai ir mąstymo negali būti be kūno. O jei siela neturi jokių savybinių ypatybių, lai ji neatskiriama nuo jo ir šiuo atžvilgiu gali būti lyginama su tiese, kuri, būdama tiese, gali turėti visokių savybių, pavyzdžiui, ji gali liesti viename taške varini rutulį; bet to negali būti, kai tiesė imama abstrakčiai, nes ji neatskiriama (nuo materijos), jei visuomet yra susijungusi su tam tikru kūnu. Atrodo, kad ir visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, romumą, baimę, gailestį, drąsumą, taip pat džiaugsmą, meile ir neapykantą. Šioms emocijoms kilus, ir kūnas ką nors patiria. Tai galima matyli iš to, jog kartais, stipriems ir ryškiems dirgikliams veikiant, siela nesuirsta ir nepabūgsta, o kartais, priešingai dėl menkų ir nesvarbių priežasčių susijaudina; latai atsitinka, kai kūnas yra labai sukrėstas ir apimtas tokios būsenos, kurią sukelia pyktis. Tai dar labiau išryškėja, kai baimė apima žmogaus sielą, nors nėra nieko, ko reikėtų bijotis. Jei taip yra, tai aišku, kad sielos emocijos yra sumalerialinlos sąvokos. Todėl, apibrėžiant tokias emocijas, pavyzdžiui, pyktį, nurodoma, kad jis yra kaip lik jo kūno arba los jo dalies, ar jo sugebėjimo judesys, kyląs kaip lik dėl tos priežasties ir siekiąs kaip lik to tikslo... Taigi mes esame nustatę, kas yra siela. Ji yra substancija sąvokos prasme, 1. y. tam tikro kokybiškai apibrėžto kūno esmė. . . Tai, kas pasakyta, reikia prilaikyti ir kūno dalims. Jeigu akis būtų gyvis, lai regėjimas būtų jo siela, nes regėjimas yra akies esmė ir forma. Akies lėlytė yra regėjimo medžiaga. Netekusi regėjimo, akis nebėra akis, jai liks lik akies pavadinimas, panašiai kaip iškaltos iš akmens arba nupieštos akies. Kas pasakyta apie dali, turi būti laikoma ir visam gyvam kūnui. Kaip atskiro organo jutimai susiję su pačiu organu, taip analogiškai ir jutimų visuma susijusi su juntančiu kūnu tiek, kiek jis sugeba jusli. Bet, antra vertus, potencialiai yra gyvas ne tas kūnas, kuris yra netekęs sielos, o tas, kuris ją tebeturi. Apie sėklą ir vaisių reikia pasakyti, kad jie yra potencijos tokio kūno, kuris gali įgyti sielą. Budėjimas yra aktuali būtis (entelechija) ta pačia prasme, kaip kirtimas ir regėjimas. Sielą mes vadiname entelechija ta prasme, kuria laikome entelechija sugebėjimą regėti ir įrankio pajėgumą. Kūnas, priešingai, yra tiktai potencialioji būtis. Pagaliau, kaip iš lėlytės ir regėjimo susidaro akis, taip iš kūno ir sielos - gyvis. Taigi neabejotina, kad siela neatskiriama nuo kūno arba mažų mažiausiai neatskiriamos tam tikros jos dalys, jėgų ją tikrai galima dalyti. Ištikrųjų kai kurių kūno dalių entelechija priklauso joms pačioms. Tačiau niekas nekliudo, kad būtų ir kilos atskiros sielos dalys, bet lik tuo atveju, jei sielos dalys, nėra jokio kūno entelechijos. Tertuliano nuomone jog siela, atsiradusi iš Dievo įkvėpimo, o ne iš kokios nors medžiagos, semdamiesi stiprybės iš dieviškojo apibrėžimo nėu2rcriidomo principo (inobseurabili regula). "Ir įkvėpė, -pasakyta, -į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva esybė" (Pr. 2,7) kaip lik iš dievo įkvėpimo. Tų dalykų nėra daugiau ko svarstyti - jie turi; savo tikinčiuosius ir savo paklydėlius. Nuo čia pradėsiu kilus įrodymus. Nusakę apibrėžimą, panagrinėkime įkvėpimo sąvoką. Kadangi pareiškiau, jog siela atsiranda iš dievo įkvėpimo, toliau mums reikia apsvarstyti jos pradžią. Platonas lai praleidžia, nutaręs, jog siela nesanti nei pagimdyta, nei sukurta. Mes, kadangi ji turi pradžią, laikėme ją ir pagimdyta, ir sukurta. Anaiptol nesuklydome, skelbdami abu teiginius, nors, aišku, vienas dalykas yra gimimas, kitas - sukūrimas; pirmasis tinka, kalbant apie gyvius. O skirtumai, turėdami savo laiką ir vietą, kartais turi ir bendrumo. Taigi ir sukūrimą galima laikyti gimimu, turint galvoje, kad visa, kas kokiu nors būdu pradeda egzistuoti, gimsta. Juk ir pats kūrėjas gali būti pavadintas kūrinio tėvu; šia prasme tą sąvoką vartoja ir pats Platonas. Taigi kaip smarkiai mūsų įsitikinimai apie sukurią ar pagimdytą sielą ir jos pranašų autoritetas griauna filosofų nuomonę! Kalbu ne vien apie tuos, kurie įsivaizduoja, kad sielą sudaro aiškiai kūniški elementai. Pavyzdžiui, Hipokratui ir Heraklitui ji atrodo sudaryta iš ugnies, Hipomanui ir Taliui - iš vandens, Empedokliui ir Kritijui - iš kraujo, Epikūrui - iš atomų (jei ir atomai susijungdami sudaro kūnus), Kritolajui ir jo peripatetikams - iš penkios nežinia kokios substancijos (jei ir jinai kūnas, kadangi kūnus savyje talpina). Aš nurodau stoikus, kurie, beveik pritardami mums, teigia, jog siela -alsavimas, nes įkvėpimas ir alsavimas yra artimi dalykai ir lengvai įrodo sielos kūniškumą. Zenonas, sielų laikydamas paslėptu alsavimu, dėsto šitaip: tai, kam išėjus gyvūnas miršta, yra kūnas. Bet juk gyvūnas miršta, išėjus paslėptam alsavimui, taigi paslėptas alsavimas yra kūnas, Kleanlas taip pat tik ne kūno bruožais, bet ir sielos požymiais nori paaiškinti tėvų ir vaikų panašumą. Anot jo, nuo kūniško įpročių, Įgimtų savybių ir jausmų atspindžio i r siela įgaunanti panašumą ar nepanašu­mą. Taigi kūnas galįs būti panašus ir nepanašus. O kūniškos ir nekū­niškos kančios taip savęs neturinčios nieko bendra. Betgi ir siela ken­čianti kartu su kūnu, sielvartaudama su juo dėl mirties, smūgių, žaizdų, vočių; ir kūnas, nelėkdamas bendros stiprybės, parodus savo priklau­somybe nuo sielos, kuria ištinka rūpestis, neramumai, meilė; sielos gėdų ir išgąstį kūnas paliudija paraudimu ar išbalimu. Taigi siela yra kūnas dėl kūniškų kančių bendrumo. Ir Ohrisipas tiesiajam rankų, tardamas, jog kūniški dalykai negali visiškai atsiskirti nuo ne kūniškųjų, kadangi \ pastarieji negalėtų būti anų liečiami. Ir Lukrecijus jam pritaria: Kūnas tegali lytėti kitus ir liečiamas būti. Sielai, palikus kūną, ateina mirtis. Taigi siela yra kūnas; būdama ne kūniška, ji negalėtų palikti kūno. Jei filosofams užtenka šitų įrodymų, tai mes turime daugiau negu reikia teiginių savo šalininkams, kuriems sielos kūniškumas išaiškėja iš pačios evangelijos. Kiekvieno žmogaus siela kenčia pragare, ja. degina liepsnos, kankina troškulys, ji maldauja lašelio rasos nuo laimingesnės sielos piršto. Manai, kad tik vaizduotės padarinys yra tas džiūgaujančio skurdžiaus ir liūdinčio turtuolio galas. Ir ką reiškia Lozoriaus vaidas, jei esmė ne tiesoje. Bet jei vaizdinys įtikinamas, tai jis liesos liudininkas. Juk, jei siela neturėtų kūniškumo, jos vaizdinys neprisiimtų kūniškus išvaizdos; raštai negalėtų prasimanyti kūno sąnarių, jei jų nebūtų. Kas gi yra tai, kas pernešama į pragarą, atsiskyrus kūnui, kas ten laikoma, kas saugoma teismo dienai, pas ką ir Kristus mirdamas nužengia. Manau, kad pas patriarchų sielas. Bet kodėl, jei siela nieko ne turi po žeme. Juk nieko ir neturi, jeigu neturi kūno. Mat bekūniškumui nereikia jokios sargybos, jo neįmanoma bausti, jis negali prisikelti. Tai, kas baudžiama arba globojama, yra kūnas. Paaiškinsiu tą dalykų aiškiau ir tinkamiau. Taigi, jei lik siela, uždaryta pragare ar esanti Abraomo globoje, sugeba patirti kokias nors kančias ar paguodų, jos rodo sielos kūniškumų. Bekūniškumas juk nieko nekenčia, nes neturi to, kuo galėtų kęsti. O jei turi, lai yra kūnas. Kiek visa, kas kūniška, sugeba kęsti, tiek visa, kas sugeba kęsti, yra kūnišku. Tvirtiname, kad siela, gimusi iš dievo Įkvėpimo, yra nemirtinga, kūniška, (...) turinti laisvų valių, pasiduodanti atsitiktinumui, permai­ninga, priklausoma nuo įgimtų savybių, protinga, valdinga, sugebanti pranašauti, atsirandanti iš vienos sielos. Toliau reikia apsvarstyti, kaip ji atsiranda iš vienos sielos, l. y. iš kur, kada ir kokia prasme lai reikia suprasti. Taigi, kaip užsimezga gyvybė. Ar kartu susijungus kūno ir sielos substancijai, ar vienai jų pirmaujant. Mes įvirtai sakome, kad abi substancijos kartu ir atsiranda, ir vystosi, ir užsibaigia lygiai taip pat, kaip ir gimsta, ir kad jų prasidėjimas neturi tokio momento, kuris jas surikiuotų pagal pirmumų. Mat pradžią atsekame pagal pabaigų: jei mirtis reiškia ne ką kita, kaip kūno ir sielos atsitiktinumų, lai, priešingai mirčiai, gyvybe reikėtų apibrėžti ne kitaip, kaip kūno ir sielos susijungimų. Atsiskyrimas abiem kariu ir kiekvienai substancijai at­skirai įvyksta mirsiant, o susijungimas ir vienos, ir kilos substancijos -gyvenant, jie to gyvybe pripažįstame nuo pradėjimo akimirkos, todėl tvirtiname, kad ir siela atsirandanti nuo pradėjimo akimirkos. Juk gyvybė iš ten, iš kur ir siela. Tuo pačiu melu įsibrauna į gyvenimų lai, kas mirties valandų vienu metu atsiskiria. Jei vienai duotume pir­menybę, kitai - antrąją vietų, atitinkamai reikėtų nustatyti ir apvaisini­mo eilę: kada bus pasėta kūno sėkla, kada - sielos. Jei apvaisinimo laikas skirsis, skirsis ir medžiagos. Netgi pripažindami dvi sėklos rūšis - kūnišką ir dvasišką, - mes teigiame jas esant neskaidomas ir todėl vienalaikes, jo palies momento. Nesigėdinsime būtino paaiškinimo. Prigimtį reikia gerbti, o ne rausti dėl jos. Intymius santykius apjuodino geiduliai, o ne jų esmė. Piktnaudžiavimas, o ne saikas daro gėdų. Juk saikingumas yra dievo pagirtas: „Veiskitės ir dauginkitės (Pr. 1, 28). Nesaikingumas -svetimavimas, ištvirkavimas, paleistuvystė -smerkti­nas. Ta i žinome, jog šioje įprastinėje lyčių funkcijoje, kuri sujungia vyrų ir moterų (kalbu apie lytinius santykius), liek siela, liek kūnas atlieka savo uždavinį: siela gena aistra, kūną - pastangos, sielą - instin­ktas, kūną - veiksmai. Taigi, abiem vienodai veržiantis, visą žmogų apima didelis susijaudinimas, ir išsiskiria viso žmogaus sėkla, gaunanti iš kūniškosios substancijos drėgmę, o iš dvasiškosios - šilumą. Jei, grai­kų nuomone, siela yra šalta, tai kodėl, jos netekęs, kūnas šąla? Ir vėl dorovingi nutylėjimai būtų labiau pavojingi, o ne pagirtini. Ar nejau­čiame, kad pačiame aistros įkarštyje, kuris išskiria gyvybės skystį, išeina ir dalis sielos: juk lygiai taip pat suglembame ir nusilpstame, netekdami gyvybės. Tuomet sielos sėkla yra išlašėjusi iš sielos kaip tas skystis -kūno sėkla, išsiskirianti iš kūno. Įtikinamiausias pradžios pavyzdys Adomo kūnas iš molio. Kas gi yra molis, jei ne drėgmė. Išjos - apvaisi­namas skystis, o siela - iš dievo Įkvėpimo. Kas gi yra dievo Įkvėpimas, jei ne iškvėpimo garas. Iš jo - tai, kasu apvaisinimo skysčiu išskiriama. Taigi, kaip iš pradžių du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję dalykai - molis ir kvėpavimas padarė vieną žmogų, o abi substancijos, susiliejusios jau vienoje moteryje, susimaišė ir suteikė formą giminei platinti, kaip ir minėtos dvi substancijos ir, kartu Įsiskverbusios į savo vagą bei dirvą, vienu melu iš abiejų substancijų užmezga žmogų, kuriame vėl glūdi palikuonių sėkla, kaip iš anksti nustatyta pagal bei kokią vaisinimosi sąlygą. Taigi iš vieno žmogaus atsiranda šis sielų persiliejimas, prigimčiai laikantis dievo įsakymo: "Veiskitės ir dauginkitės"(Pr. 1>2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!