Skaitmeninė televizija

VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS EKONOMINĖS INFORMATIKOS KATEDRA BUHALTERINĖ APSKAITA IR AUDITAS, III KURSAS SKAITMENINĖ TELEVIZIJA Referatas Darbo vadovas Doc. dr. V. Bujauskas Vilnius, 2005 Šiuolaikinės komunikacijos erdvėje matyti ženklūs pasikeitimai, susiję su naujų struktūrų, paslaugų ir technologijų atsiradimu. Skirtingų technikos sričių susiliejimas vis labiau paliečia tradicinę masinių komunikacijos priemonių rinką. Skaitmeninių technologijų atėjimas leidžia suderinti skirtingų rūšių turinius vienoje komunikacijos priemonėje (multimedia). Šie pasikeitimai susiję ir su konkurencija. Būtent ji verčia kompanijas ieškoti naujų rinkų kaip kompensacijos už praradimus tradicinės televizijos srityse [7]. Šiandien televizija – šiuolaikinio žmogaus “alter-ego“. Tačiau artimiausiu metu skaitmeninė televizija gali tapti alternatyva tradicinei televizijai. Šiandien žodžius “serveris“ ir “svetainė“ žino netgi tie, kuriems niekada neteko naudotis internetu. Tačiau kas yra skaitmeninė televizija, žino toli gražu ne visi. Tuo labiau ne kiekvienam teko dalyvauti virtualioje konferencijoje ar žiūrėti skaitmeninę televiziją. Skaitmeninė televizija (DTV – angl. Digital Televizion) - sistema, kurioje televizijos signalai paverčiami skaitmeniniais, suspaudžiami ir siunčiami vartotojams, turintiems dekodavimo įrangą. Paprastai dažnių juostoje, naudojamoje persiųsti vieną analoginės televizijos kanalų, gali tilpti 10 skaitmeninės televizijos kanalų [8]. Greta įprastinės televizijos transliacijos privalumų skaitmeninė televizija gali transliuoti specialią laidą skirtą nedideliam žiūrovų ratui. O jeigu žiūrovai gyvena kitame pasaulio krašte? Interneto televizija gali išspręsti šią problemą. Interaktyvių technologijų dėka žmogus gali ne tik stebėti, bet ir neišeinant iš namų, iš bet kurios pasaulio vietos, kur yra prieiga prie interneto, dalyvauti seminare, konferencijoje (taip pat spaudos konferencijoje). Interaktyvumas – dar viena svarbus skaitmeninės televizijos elementas. Čia pat galima pareikšti savo nuomonę apie matytą reportažą. Transliacijas internetu galima stebėti iš bet kurios pasaulio vietos. Informacijos čia galima pateikti kur kas daugiau – detalus laidos, vietovės ar herojaus aprašymas, įvykio data ir laikas. Visus įrašus galima išsaugoti ir vėliau peržiūrėti. Tokiai tiesioginei transliacijai stebėti pakanka kokybiško ir spartaus interneto ryšio[1]. Skaitmeninių technologijų atėjimas į Europos garso ir vaizdo komunikacijų sektorių yra prilyginamas techninei revoliucijai. DSL technologijos, kabelinės televizijos techninių galimybių didinimas leidžia telekomunikacijų ir masinių informacijos priemonių kompanijoms siūlyti visą multimedia servisą. Kartu skaitmeninių technologijų atėjimas teikia naudą ne tik tinklo operatoriams ir paslaugos kūrėjams, bet ir vartotojui, nes [7]: 1. Skaitmeninė televizija išsiskiria vaizdo ir garso kokybe; 2. Programos paskirstymas orientuotas į: • didesnę vartotojo laisvę (galimybė susidaryti savo programą), • aktyvų vaidmenį (nuo įvairių programų santraukų iki įdomiausių sporto varžybų vietų pakartojimo). Tiesioginė transliacija internetu atveria naujas galimybes perduoti vaizdą ir garsą. Transliacijoms naudojamas tam tikslui sukomplektuotas galingas kompiuteris, turintis specialią vaizdo plokštę bei pritaikytą programinę įrangą. Jis koduoja vaizdą ir garsą ir šį skaitmeninį srautą internetu perduoda žiūrovams. Internetu galima tiesiogiai transliuoti tiek iš vaizdo kameros, tiek retransliuoti televizijos kanalą. Nesvarbu, iš kurios vietos vyksta transliacija, lemiamą vaidmenį turi interneto ryšys. Geriausiai tam tinka šviesolaidinis tinklas, kuris duomenis perduoda itin didele sparta. Nuo kitų telekomunikacijos rūšių šviesolaidinis tinklas skiriasi kokybe ir saugumu. Šviesolaidiniame tinkle visi informacijos šaltiniai sujungiami į bendrą skaitmeninį kanalą. Taip vartotojas gali klausytis skaitmeninio radijo, žiūrėti skaitmeninę televiziją, naudotis pigiu telefono ryšiu – interneto telefonija [2]. Skaitmeninė televizija sparčiai populiarėja. 2004 metų pabaigoje tarp perkamiausių Kalėdų dovanų Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo skaitmeninis televizorius arba skaitmeninės imtuvas — įprasto televizoriaus priedėlis. Jau ir Lietuvos Vyriausybė 2004 metų spalio 16 dieną priėmė nutarimą, jog po aštuonerių metų visa televizija Lietuvoje bus skaitmeninė. 2004 metais tik 12% Europos šalių gyventojų priėmė transliacijas skaitmenine forma, iš jų 8% - per palydovinę televiziją, 3% - per kabelinę TV ir 1% - antžeminės televizijos tinklais DTT (digital terrestrial television). Tik vienas iš penkių Europos gyventojų gali naudotis internetu. Palyginimui Jungtinėse Amerikos Valstijose - vienas iš dviejų (Barluet, 2000). Tai suformavo pagrindinę nuostatą, kad vienos krypties kelias yra neteisingas. Europai reikia plataus dviejų krypčių komunikacijos technologijų greitkelio (Isotalus, 1998). Tikimasi, kad jau 2006 m. Europoje 57% transliacijų bus priimamos skaitmenine forma. Iš jų 23% pasieks per palydovinę televiziją, 20% - per kabelinę ir 14% - per antžeminę televiziją (DTT) (Barluet, 2000). Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad po dvejų metų kiekviena europiečių šeima naudosis interaktyvios televizijos paslaugomis. Vokiečių tyrinėtojai pranašauja, kad po tokio pat laiko Europos gyventojai išleis 40 bilijonų eurų elektroninei prekybai. Ypač turėtų išpopuliarėti elektroninės prekyvietės, kurios nuo tradicinių skiriasi tuo, kad jose bendraujama ne "daug su vienu", o "daug su daug". Kad dėl nesuderinamumo tarp įvairių prekyviečių nekiltų nesusipratimų, jų duomenis imta standartizuoti pagal UDDI (Universal Definition, Discovery & Integration) standartą. Taip lyg sukuriamas vienas globalinis "turgus", po kurį pirkėjas galės nekliudomas keliauti ir įsigyti norimą prekę[7]. Skaitmeninė televizija nuo įprastos analoginės skiriasi tuo, kad vaizdą ir garsą iš siųstuvo į imtuvą perduoda ne analoginis, o skaitmeninis signalas. Siųstuve pirminis analoginis vaizdo signalas keičiamas skaitmeniniu, kurį sudaro dvejetainių kodų sekos. Skaitmeninis signalas glaudinamas MPEG 2 metodu, pašalinus žmogaus nepastebimas vaizdo detales. Suglaudinto signalo kodų sekos perduodamos ryšio kanalu. Skaitmeninis signalas yra daug atsparesnis įvairiems trukdžiams nei analoginis, todėl ryšio kanalu jis perduodamas beveik be klaidų, ir televizoriaus arba kompiuterio ekrane pateikiamas daug geresnės kokybės (aiškesnis) vaizdas. Išorinis arba į televizorių įmontuotas specialus imtuvas priima skaitmeninį signalą, jį „išpakuoja“ ir pritaiko televizoriui. Televizoriuje su kineskopu esantis imtuvas skaitmeninį signalą keičia analoginiu vaizdo bei garso signalu. Televizoriuje, kuriame įrengta skaitmeninė įvestis, jis atitinkamai pakeičia skaitmeninio signalo formatą. Skaitmeniniu signalu dažniausiai perduodama daug papildomos informacijos, kurios negalima siųsti analoginiu signalu. Skaitmeninės TV programas nesunku koduoti. Taip lengviau rinkti mokesčius už programas. Skaitmeninės TV imtuvą dažnai galima suprogramuoti, kad kai kurios programos būtų matomos tik įvedus slaptažodį, todėl galima uždrausti vaikams žiūrėti kai kurias programas. Skaitmeninės TV signalai gali būti perduodami iš televizijos stoties įprasta antena ir priimami įprasta vartotojo antena (antžeminė televizija), kabeliu (kabelinė televizija), palydovais (palydovinė televizija) ir internetu (internetinė televizija). Naudojamos ir mišrios sistemos, pavyzdžiui, kai pirminis skaitmeninis signalas priimamas iš palydovo, o vartotojui perduodamas kabelinės televizijos tinklu arba antžemine TV [1 pav.]. Minėtose skaitmeninėse TV sistemose naudojami skirtingi skaitmeninio signalo imtuvai. 1 pav. Signalo perdavimas. [2] Antžeminės skaitmeninės TV (DTTV — Digital Terrestrial Television) signalams perduoti naudojami nešančiosios bangos dažniai yra panašūs į analoginės TV nešančiosios bangos dažnius. Skirtumas tik tas, kad, suglaudinus signalą, ta pačia nešančiąja banga galima perduoti keletą įprastam televizoriui skirtų skaitmeninės TV programų (SDTV — Standard Definition TV) arba vieną didelės skiriamosios gebos (HDTV — High Definition TV). Europinės TV (768 x 576 arba 1024 x 576 stulpelių ir eilučių) suglaudintam skaitmeniniam signalui perduoti pakanka ketvirtadalio — 1,5 MHz (4,85 Mb/sek.) analoginės TV kanalo dažninės juostos. HDTV TV signalas (1280 x 720 taškų ir 50 kadrų/sek. arba 1920 x 1080 taškų ir 50 puskadrių/sek.) su garsu užima 6 MHz pločio įprastos TV kanalą. Jis turi būti perduodamas maždaug 19 Mb/sek. sparta. Daugelio šalių vyriausybių nuomone, skaitmeninė antžeminė televizija — ateities televizija, skatinanti skaitmeninę revoliuciją (pavyzdžiui, interaktyviąją TV). šiose valstybėse jau nustatytos datos, kada visi televizijos kanalai turės transliuoti tik skaitmeninę TV. Iš pradžių ta pati programa gali būti transliuojama ir analoginiu, ir skaitmeniniu signalu, nes dauguma žiūrovų kol kas neturi skaitmeninės TV imtuvų. Kada bus visiškai pereita prie skaitmeninės TV, priklauso nuo žiūrovų ir finansų. Pavyzdžiui, Suomijoje analoginės TV transliaciją žadama nutraukti jau 2007 metais. 2012 metais Lietuvoje bus transliuojamos ne mažiau kaip penkios nekoduotos (nemokamos) antžeminės skaitmeninės TV programos. Antžeminės skaitmeninės TV pranašumai — palyginti didelis plotas, kuriame galima priimti siųstuvo signalus, taip pat nemokamas ryšio kanalas — eteris bei pigus skaitmeninio signalo imtuvas[3]. Antžeminė skaitmeninė televizija sparčiai plečiasi. Lietuvoje jau veikia keletas vietinių skaitmeninės televizijos stočių, daugiausia transliuojančių skaitmeninės palydovinės TV programų paketus. Kabelinės skaitmeninės televizijos stotys kabeliniais tinklais gali perduoti savo originalias programas arba kelias dešimtis iš palydovų priimamų populiariausių programų. Nors kabeliu perduodami signalai mažiau veikiami įvairių trukdžių, tačiau kabelinės TV stotys taip pat pereina prie skaitmeninio signalo perdavimo formato. Perėjus prie skaitmeninio formato, bus galima padidinti tuo pačiu kabeliu perduodamų programų skaičių ir suteikti sistemai papildomų galimybių, pavyzdžiui, interaktyvumą. Tačiau didelė kabelio kaina riboja kabelinės TV plėtrą rečiau apgyvendintose vietovėse. Šiuo metu labiausiai paplitusi palydovinė skaitmeninė televizija, transliuojama per geostacionarius („nejudančius“ Žemės atžvilgiu) palydovus. (2 pav.) 2 pav. TV paplitimas pagal rūšis [2] Signalas iš palydovų priimamas parabolinėmis antenomis. Tokia antena gali būti individuali arba skirta visam kabelinės televizijos tinklui. Palydovinė TV siūlo vartotojui daugiausia programų, tačiau reikalauja brangiausios įrangos. Nemažai kainuoja imtuvo antena, ją sudėtingiau įrengti, brangokas ir palydovinio skaitmeninio signalo imtuvas. Antžeminė, kabelinė ir palydovinė televizija gali perduoti didelės skiriamosios gebos TV programas. Tokios programos perduodamos JAV, kur jau yra keletas milijonų HDTV žiūrovų, taip pat Japonijoje, Korėjoje ir Australijoje. 2004 m. vasarį palydovu „Astra“ buvo pradėtas transliuoti pirmasis didelės skiriamosios gebos europietiškas TV kanalas „Euro 1080“. Juo perduodami iš 1920 x 1080 taškų sudaryti vaizdai, skleidžiami puskadriais 50 Hz dažniu. Šiuo kanalu daugiausia transliuojamos muzikos ir sporto programos. Europoje dėl mažesnių žiūrovų finansinių galimybių, daugiakalbiškumo (apie 30 kalbų) ir geresnio nei JAV įprastos televizijos standarto spartaus HDTV paplitimo nelaukiama. Skaitmeninės TV programas galima žiūrėti ir kompiuterio ekrane. Tam skirtos plėtimo plokštės, kurios skaitmeninį TV signalą verčia ekrano valdymo signalu. Šiuolaikinių kompiuterių ekranų skiriamoji geba yra pakankama 1280 x 720 taškų HDTV vaizdams. Pernai pradėtas gaminti nešiojamųjų kompiuterių DTTV imtuvas, kurį galima jungti į kompiuterio „PC Card“ lizdą. Didėjant interneto ir telefono kanalų pralaidumui bei sparčiai plečiantis plačiajuosčiam internetui, vis daugiau kalbama ir apie televiziją internetu ar įprasto telefono linija. Internetinė TV yra skaitmeninė ir interaktyvi, nes perduodama interneto kanalais. Didžiausias internetinės televizijos trūkumas — per siauras informacijos kanalas ir jo pločio kitimas. Šiuo metu skaitmeninei televizijai bandoma pritaikyti DSL kanalus, perduodančius 1,5 Mb/sek duomenų. Tačiau tokiu kanalu, taikant MPEG 2 glaudinimo metodą, neįmanoma perduoti standartinės kokybės DTV vaizdo, todėl ieškoma efektyvesnių skaitmeninio TV signalo glaudinimo būdų ir mėginama padidinti kanalo pralaidumą. Vaizdui glaudinti siūlomas efektyvesnis adaptyvus MPEG 4 metodas, kurį taikant ne tik geriau suglaudinama informacija, bet ir momentinis informacijos srautas suderinamas su esamu informacinio kanalo pralaidumu [2]. Skaitmeninės DVB (angl. Digital Video Broadcasting) televizijos istorija prasideda 1992 m., kai judamų vaizdų ekspertų grupė (angl. Moving Pictures Expert Group - MPEG) pradėjo kurti skaitmeninio vaizdo ir garso signalų suspaudimo mechanizmą – sistemą, kuri leistų perduoti šiuos signalus standartiniais skaitmeniniais ryšio kanalais. Šios grupės darbai buvo sėkmingi ir neužilgo buvo sukurtas tarptautinis skaitmeninių vaizdo signalų suspaudimo standartas MPEG-2, kuris tapo fundamentaliu kuriant DVB standartą. MPEG-2 standarto esmė - skaitmeninio vaizdo signalo optimizavimas. Pilnas televizijos signalas (šiuo atv. vaizdo) turi perteklinės informacijos, kuri techniškai gali būti pašalinta. Vaizdo kadrai kaupiami, o po to apdorojami. Tokiu būdu, MPEG-2 srautas - tai perduodamos informacijos paketų seka, kuriais perduodama vaizdo, garso ir kita informacija. Šiuo metu MPEG-2 standartas sudaro pagrindą, kuriuo vadovaujantis sukurtos palydovinės DVB-S (angl. Satelite), kabelinės DVB-C (angl. Cable) ir antžeminės DVB-T (angl. Terrestrial) skaitmeninės televizijos platformos. Skirtingose platformose naudojamos skirtingų rūšių moduliacijos. Antžeminėje skaitmeninėje televizijoje, kuriai šiame straipsnyje suteikiama išskirtinė vieta, panaudojama COFDM (angl. Coded Orthogonal Division Multiplexing) moduliacija, kuri užtikrina patikimą skaitmeninės televizijos signalų priėmimą, kai signalas/triukšmas santykis imtuvo įėjime siekia 18 ... 24 dB. Ypač vertinga DVB savybė – signalo priėmimo stabilumas bei atsparumas atspindžiams. Prijungus prie TV imtuvo kambarinę anteną galima pastebėti atspindžių efektą, t.y. ekrane matomas ne tik pagrindinis paveikslėlis, bet ir šešėlinis, kuris yra ant pagrindinio ir keičiasi (stiprėja arba silpnėja) stumdant ir sukiojant anteną kambario ribose. Skaitmeninėje televizijoje panaudotas greitosios Furje transformacijos metodas. Tokiu būdu, DVB pavyko išvengti šio nemalonaus efekto įvedus apsauginius intervalus, kurių ilgis gali būti keičiamas nuo 1/4 iki 1/32. Siųstuvo išėjime gali būti 2000 arba 8000 nešančiųjų, kiekviena iš jų, priklausomai nuo veikimo režimo, moduliuojama OFDM, QAM-64 arba QPSK (angl. Quadrature Phase Shift Keying). Pavienių siųstuvu atveju panaudojamos 2000 nešančiosios (2K), o esant mono-dažniniam tinklui, 8000 nešančiosios (8K). Šiuo metu praktiškai visose sistemose naudojamas 8K režimas. Šios technologinės priemonės leidžia priimti aukštos kokybės skaitmeninės TV signalus ne tik name, bute, bet ir automobilyje, traukinyje arba kitame judančiame objekte. Amsterdame (Olandija) buvo sėkmingai atliktas eksperimentas, kuriuo metu DVB-T imtuvai buvo sumontuoti miesto tramvajuose. Tokiu būdu, tramvajų keleiviai galėjo kelionės metu žiūrėti transliuojamas TV programas. Tai praktiškai neįmanoma padaryti analoginės televizijos atveju. Lietuvoje realizuotas DVB-T projektas taip pat vaizdžiai demonstruoja ypatingą skaitmeninio TV signalo priėmimo stabilumą. Be to, DVB-T tinklai kaip ir pavieniai siųstuvai, veikia Latvijoje, Lenkijoje. Ypatingai išvystyti DVB-T tinklai Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Suomijoje ir kt. Būtina paminėti ir kitą skaitmeninės TV standartą – ATSC (angl. Advanced Television Systems Commitee), kurį panaudojo JAV bei keletas kitų valstybių. Šis standartas naudoja 8 lygių amplitudės kodavimą su gretutinės juostos slopinimu. Standarte panaudota daugialaipsnė trikdžių bei adaptyvi korekcija, bet ATSC yra beginklis prieš atspindžius, nes padidėjus atspindėto signalo amplitudei ekvalaizeris negali išlyginti signalo amplitudės visame dažnių diapazone. Tuo tarpu DVB-T sistema stabiliai veikia net tada, kai atspindėto ir naudingo signalo amplitudės susilygina. Ši problema sprendžiama papildomomis priemonėmis. Į MPEG srautą įvedami atraminiai impulsai, bet tuomet atsiranda kito pobūdžio problema – analoginės ir skaitmeninės TV tarpusavio trukdžiai, nes ATSC signalas turi amplitudinį charakterį, o įvedus atraminius impulsus tampa panašus į NTSC signalus. Gal būt todėl JAV išskirtas dažnių diapazonas DVB-T programų eksperimentinei transliacijai. Japonijoje naudojamas ISDB-T (angl. Integrated Servines Digital Broadcasting - Terrestrial) standartas, kurio pagrindinis tikslas sukurti integruotą visų TV, radijo transliuojamų ir kitų „Multimedia“ paslaugų platformą. Atlikti bandymai parodė, kad tai atspari trukdžiams ir lanksti sistema. Pagrindinis skirtumas tarp ISDB-T ir DVB-T tas, kad Japonų sistemoje panaudojamos papildomos priemonės pagerinančios signalo priėmimą kai imtuvas yra dideliu greičiu judančiame objekte. ATSC, ISDB-T ir DVB-T standartų palyginimas atspindėtas 1 lentelėje : 1 lentelė. ATSC, ISDB-T ir DVB-T standartų palyginimas ATSC ISDB-T DVB-T Atsparumas atspindžiams Kai atspindžių signalo lygis neviršija 15 dB Kai pagrindinis ir atspindžių signalai lygus Kai pagrindinis ir atspindžių signalai lygus Atsparumas analoginės TV signalams - + + Priėmimas panaudojant kambarinę anteną arba kilnojamą DVB imtuvą +/- + + TV transliacijų galimybė persidengus padengimo zonoms monodažniniame režime - + + HDTV + + + AC3 Dolby + + + Patikimo priėmimo zona, kW/km 350/10 nėra duomenų 10/114 Kanalo dažnių juosta, MHz 6 6, 7, 8 6, 7, 8 Perduodamo srauto greitis, Mbps 19,3 3,65 ..... 23,23 5,0 ..... 31,7 DVB-T užtikrina aukštą TV signalo kokybę net ir tuomet, kai vienodo dažnio patikimo priėmimo zonos persidengia, nes siųstuvai sinchronizuojami. Tokiu būdu, programos perduodamos vienodai ir vienu metu. Keičiant apsauginį intervalą nuo 1/4 iki 1/32 bei klaidų korekcijos parametrą nuo 1/2 iki 7/8, galima gauti 8 MHz dažnių juostoje išėjimo srauto greitį nuo 5 iki 32 Mbps. Minimalus vienos programos greitis 2 Mbps užtikrina transliuojamo signalo kokybę šiek tiek blogesnę negu standartinės analoginės TV signalo kokybė, todėl viename 8 MHz kanale gali būti transliuojamos nuo 2 iki 16 programų. Dažniausiai transliuojamos 6 standartinės kokybės TV programos. Šiuo metu Vilniuje 53-uoju kanalu (730 MHz) transliuojamos 4 DVB-T programos: • LNK • TV1 • Balticum auksinis (koduota) • Viasat TV1000 (koduota) Kiekviena TV programa perduodama 7 Mbps greičiu, kuris užtikrina geresnę signalo kokybę, negu analoginė TV, turint omenyje signalo atsparumą trikdžiams bei atspindžiams, kas ypač aktualų priimant DVB-T signalus miesto sąlygose su kambarine antena, o taip pat su kilnojamu DVB-T imtuvu. DVB-T programų siuntimui reikalinga vaizdo ir garso signalų kodavimo įranga, multiplekseris, OFDM moduliatorius ir siųstuvas su antenine-fiderine sistema: Transliuojamų DVB-T programų priėmimui reikalingas specialusis skaitmeninis televizorius su integruotu DVB-T imtuvu arba priedėlis (angl. Set Top Box – STB), kuris jungiamas prie televizoriaus. Be to, transliuojamos programos gali būti koduojamos panaudojant skremblerius. Norint priimti koduotas programas DVB-T imtuve (priedėlyje) turi būti specialus modulis, leidžiantis, panaudojus kortelę-raktą, dekoduoti programą. Taip organizuojamas mokamų TV programų transliavimas. Kaip parodo atlikti skaičiavimai bei pirminiai bandymai, Vilniuje veikiantis 53-o kanalo 600W siųstuvas užtikrina skaitmeninių TV programų priėmimą maždaug 30 km spinduliu. Panaudojus priedėlį (jautrumas -30... -78 dBm) su standartine decimetrinių bangų antena (stiprinimas >10 dBi), kuri iškelta 10 m aukštyje, DVB-T programas galima matyti Vilniuje ir jo apylinkėse. Tam, kad būtų galima priimti skaitmenines TV programas miestuose (gyvenvietėse) nutolusiose nuo Vilniaus TV bokšto 30-40 km atstumu (Širvintos, Sužiodys, Medininkai, Turgeliai, Šalčininkėliai, Valkininkai, Semeliškės, Elektrėnai), reikia naudoti priėmimo anteną su stiprintuvu (stiprinimas >15 dBi). DVB-T siųstuvas užtikrina apie 25% didesnę padengimo zoną lyginant su tokios pat galios analoginiu TV siųstuvu. Daugelis pasaulio šalių pasirinko DVB-T ne tik dėl jau minėtų priežasčių. Skaitmeninė televizija naudinga visiems. Pasiturinčiam klientui DVB-T įdiegimas leidžia gauti aukščiausios kokybės paslaugas, tarp jų „namų kinas“ (aukštos kokybės vaizdas ir 5.1 Dolby Digital garsas), televizija pagal užsakymą, Internetas. Gyventojai, turintys vidutines pajamas, gali, prijungus DVB-T imtuvą, matyti studijinės kokybės mokamas ir nemokamas TV programas. Kad tapti šių paslaugų vartotoju tereikia prie televizoriaus prijungti STB ir standartinę decimetrinių bangų anteną. Kaip jau buvo minėta, DVB-T projektai realizuoti praktikoje ir pradėta komercinė transliacija. Ypatingos patirties sukaupta Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje bei Suomijoje [5]. 2 lentelė. Europos radijo komunikacijų biuro duomenys (2003 04 06) D. Britanija Ispanija Suomija Italija Šveicarija Veikia siųstuvų 598 240 42 37 95 Multipleksų skaičius >6 5 3 3 5 Padengimas gyventojų 81% 90% 85% 20% 90% Parduota imtuvų 1 500 000 150 000 120 000 12 000 3 600 *viename multiplekse paprastai būna nuo 2 iki 6 programų (atskirais atvejais nuo 1 iki 8). Bendrieji DVB-T tinklų planavimo ir koordinavimo principai Europoje buvo sukurti ir patvirtinti Europos šalių Radijo ryšio administracijų susitikime Česteryje 1997 metais. Jie numato, kad siekiant užtikrinti organišką palaipsninį perėjimą nuo analoginės TV transliavimo standartų prie skaitmeninio DVB-T standarto, bus panaudojami įprasti 8 MHz pločio kanalai, atitinkantys analoginės TV kanalus. Detalios analoginės TV kanalų “perskyrimo” skaitmeninei DVB-T sistemai koordinavimo procedūros numatytos Česterio susitarimo medžiagoje. Pradedant planuoti Lietuvos nacionalinius DVB-T standarto televizijos tinklus buvo remtasi monokanaliniu–sinchroniniu principu (SFN tinklai), panaudojant visose stotyse dabartinius standartinius 50, 59, 60 TV kanalus, tačiau esant daug koordinavimo problemų su kaimyninėmis šalimis teko atsisakyti kai kurių stočių, o jų vietose panaudoti kitus kanalus. Šiuo metu 36 bei 53 kanalais yra koordinuojami DVB–T tinklai vakarinėje Lietuvos dalyje , 33, 50 bei 57 kanalais - rytinėje Lietuvos dalyje, o 59 ir 60 kanalais koordinuojami tinklai apima beveik visą šalį. Pagal CEPT direktyvą skaitmeninei televizijai numatyta panaudoti ir 61 – 69 standartinius TV kanalus. Kadangi Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės šalys, neturi šio ruožo priskyrimų, numatytų Stokholmo–61 plane, todėl 1999 metų sausio mėnesį Druskininkuose buvo surengtas daugiašalis susitikimas, kuriame dalyvavo ekspertai iš Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Estijos bei Švedijos. Susitikimo metu buvo sutarta sukurti bendrą regioninį skaitmeninės TV planą 61 – 69 TV kanaluose, paremtą nedidelių (turinčių apie 100 km skersmens padengimo sritį) monokanalinių–sinchroninių tinklų principu. Prie šio plano kūrimo 2000 metų vasario mėnesį daugiašalio ekspertų susitikimo metu Kijeve taip pat prisidėjo ir Bulgarija, Suomija, Vengrija, Moldova ir Turkija. 2002 m. rugpjūtį susitikimo Nidoje metu pasirašytas daugiašalis DVB-T koordinavimo 61-69 TV kanaluose susitarimas[6]. NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Skaitmeninė TV studija. [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 09 25]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!