Skirtingais būdais apskaičiuotų mineralinių trąšų normų veiksmingumas sukultūrintame smėlingo priemolio išplautžemyje

 LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS AGRONOMIJOS FAKULTETAS DIRVOTYROS IR AGROCHEMIJOS KATEDRA EVALDAS GRUDZINSKAS SKIRTINGAIS BŪDAIS APSKAIČIUOTŲ MINERALINIŲ TRĄŠŲ NORMŲ VEIKSMINGUMAS SUKULTŪRINTAME SMĖLINGO PRIEMOLIO IŠPLAUTŽEMYJE BAKALAURO DARBAS Vadovas……………….…………………….. prof.habil. dr. Z.Vaišvila Katedros vedėjas…………………………… prof.habil. dr A.Motuzas Recenzentas……………..…………...………e.doc.p. dr. V.Pilipavičius Kaunas-Akademija, 2004 TURINYS ĮVADAS …………………………………………………………………………………… 3 1. LITERATŪROS APŽVALGA …………………………………………………….. 5 1.1 Žieminių kviečių tręšimas………………………………………………….. 5 1.2 Bulvių tręšimas………………………………………………………………. 6 1.3 Miežių tręšimas……………………………………………………………… 8 2. TYRIMŲ SĄLYGOS IR METODIKA …………………………………………… 10 2.1. Dirvožemio savybės ………………………………………………………… 10 2.2. Meteorologinės sąlygos …………………………………………………….. 11 2.3. Bandymų vykdymo sąlygos ir metodika …………………………………... 12 2.3.1. Bandymų schema …………………………………………………... 12 2.3.2. Tyrimų bendrosios sąlygos ………………………………………… 13 3. TYRIMŲ REZULTAYAI IR JŲ APTARIMAS …………………………………. 14 3.1. Bandyme augintų žemės ūkio augalų derliai ir jų kokybė ……………….. 14 3.1.1. Žieminiai kviečiai ………………………. 14 3.1.2. Bulvės…………………………………………………… 16 3.1.3 Miežiai 19 3.1.4. Lauko sėjomainos grandies žieminiai kviečiai-bulvės–miežiai produktyvumas ………………………. 21 IŠVADOS …………………………………………………………………………………. 24 LITERATŪROS SĄRAŠAS ……………………………………………………………... 26 SUMMARY………………………………………………………………………………... 28 ĮVADAS Žemės ūkio augalų derliai priklauso nuo tinkamo jų tręšimo. Lietuvoje atliktais tręšimo bandymais nustatytos vidutinės mineralinių trąšų normos žemės ūkio augalams, atsižvelgiant į jų biologinius ypatumus /Mažvila ir kt., 1998/. Šios normos taikytinos vidutiniams derliams gauti, kai nesama dirvožemio agrocheminių rodiklių ir augalų cheminės sudėties duomenų. Tačiau ekonominiu požiūriu, ypač šiuolaikinėmis sąlygomis, ne visuomet racionalu šiomis normomis augalus tręšti. Todėl jos koreguojamos pagal dirvoje esančius maisto medžiagų kiekius: azoto – pagal mineralinį azotą, o fosforo ir kalio - pagal judriuosius fosforą ir kalį. Daugelio šalių mokslininkai nurodo, kad nuo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje priklauso įvairių žemės ūkio augalų derlius /Becker, 1982; Mattsson, 1990; Chavkin,. 1984/. Lietuvoje darytais bandymais nustatyta, kad auginant žemės ūkio augalus skirtingo azotingumo dirvožemiuose augalų derlius labai skiriasi /Vaišvila, 1996/. Mažiausias jų derlius užaugo mažo azotingumo dirvožemyje. Didėjant mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje, augalų derlius didėja ir didžiausias jis gautas ten, kur mineralinio azoto yra daug. Nustatytas vidutinio tamprumo ryšys tarp žieminių kviečių (=0,58), vasarinių miežių (=0,54) grūdų derliaus su mineralinio azoto kiekiu dirvožemyje /Lazauskas.ir kt., 1996; Pliupelytė ir kt. 1995/. Nuo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje labai priklauso ir azoto trąšų efektyvumas. Trąšos geriausiai veikia, kai mineralinio azoto dirvožemyje būna labai mažai. Didėjant mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje mažėja azoto trąšų efektyvumas. Esant dideliam ir labai dideliam jo kiekiui ir intensyviam tręšimui azoto trąšomis, ypač javų derlius, dėl pasėlio išgulimo, kartais išauga net mažesnis negu visai netręšus arba patręšus mažesnėmis azoto trąšų normomis. Atsižvelgiant į mineralinio azoto kiekio veiksmingumo pobūdį žemės ūkio augalų derliui ir azoto trąšų efektyvumui dirvožemiai, pagal jo kiekį, suskirstyti į azotingumo grupes, kuriose žemės ūkio augalai yra skirtingai tręšiami mineralinėmis azoto trąšomis. Mažiau azotinguose dirvožemiuose azoto trąšų augalams skiriama daugiau ir priešingai – didėjant dirvožemio azotingumui šių trąšų kiekiai mažinami. Judrieji fosforas ir kalis, kaip ir mineralinis azotas, lemia ne tik žemės ūkio augalų derlių, bet ir mineralinių trąšų veiksmingumą /Mažvila, 1998; Mengel, 1984; Shiel, 1997; Detkovskaja, 1982; Kulakovskaja, 1974; Postnikov, 1988/. Tačiau šis metodas pasiteisina tik tada, kai tinkamai įvertiname, dirvoje esančių maisto medžiagų įtaką trąšų efektyvumui /Black, 1968; Kuk, 1970/. Dažnai žemės ūkio augalų planuojamam derliui gauti, trąšų normos nustatomos ne pagal vidutines normas, o jas apskaičiuojant balansiniu metodu, atsižvelgiant į maisto medžiagų poreikį produkcijos vienetui užauginti ir jų sunaudojimą iš trąšų ir dirvožemio pataisos koeficientus /Švedas, 1993/. Šalyje nereti atvejai, kai sėjomainoje augalai tręšiami minimaliomis azoto trąšų normomis, o fosforo ir kalio skiriama tik labai reikliems šioms maisto medžiagoms augalams, kaip žieminiams javams, kaupiamiesiems, pirmųjų naudojimo metų daugiametėms žolėms. Šie klausimai nenauji, su jais susiduriama nuolatos, tačiau jie vis dar reikalauja išsamaus ir visapusiško tyrimo, kuriuo buvo siekiama nustatyti ar pasiteisina, lyginant su vidutinėmis trąšų normomis:  azoto trąšų normų nustatymas augalams pagal dirvoje esantį mineralinio azoto kiekį;  fosforo ir kalio trąšų normų koregavimas pagal šiuo metu esamus pataisos koeficientus, priklausomai nuo judriųjų fosforo ir kalio kiekių dirvožemyje;  trąšų normų skaičiavimas planuojamam derliui gauti balansiniu metodu;  sumažintų mineralinių trąšų normų panaudojimą sėjomainoje. Be to, šalyje, esant dirvoms mažai humusingoms, didelę reikšmę, didinant žemės ūkio augalų derlius, turi organinės trąšos. Pastaraisiais metais, sumažėjus gyvulių skaičiui, mažiau jų sukaupiama. Greta kitų priemonių, skatinančių organinių medžiagų gausinimą dirvožemyje yra šiaudų panaudojimas /Bartaševič, 1987; Tugalcev, 1987/. Tačiau Lietuvoje šiuo klausimu tyrimų yra nepakankamai. Baigiamajame darbe pateikiami penkialaukės sėjomainos (žieminiai kviečiai, bulvės, miežiai, I ir II naudojimo metų daugiametės žolės) 2001-2003 metais augusių trijų augalų rūšių - žieminių kviečių - bulvių - miežių grandies derliaus ir kokybės duomenys, priklausomai nuo skirtingais būdais apskaičiuotų NPK trąšų normų, mėšlo ir šiaudų, kaip trąšos, panaudojimo. 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Žieminių kviečių tręšimas Nors žieminiai kviečiai auga labai įvairiose dirvose, tačiau jų derlingumui yra patys reikliausi varpiniai javai. Per vegetaciją iš gerai tręšiamų dirvų 1t žieminių kviečių derlius pasisavina 22,2 kg azoto, 8,9 kg fosforo ir 21,4 kg kalio.Tam tikrais laiko tarpais šios medžiagos pasisavinamos netolygiai .Nuo sudygimo iki krūmijimosi pabaigos kviečiai maisto medžiagų paima palyginti nedaug –16-17% visos reikmės, iki bamblėjimo – 40%, o iki plaukėjimo pabaigos pasisavina beveik visą azotą ir daugiau kaip 90% fosforo bei kalio.Maisto medžiagų kiekis, paimamas iš dirvos su derliumi, turi būti kompensuojamas tręšimu (Petrulis,.1997) Žieminių kviečių šaknų sistema yra silpnesnė, todėl per visą vegetaciją jie turi gauti pakankamai maisto medžiagų. Šių medžiagų daugeliui augalų,taip pat ir žieminiams kviečiams yra mėšle, įterptame priešsėliui arba tiesiai žieminiams kviečiams. Mėšlas pagerina tiek lengvų , tiek sunkių dirvų fizines, biologines savybes, praturtina dirvą maisto medžiagomis .Lauko bandymais nustatyta, žieminiai kviečiai, patręšti 30-40 t ha-1 mėšlu, duoda 1,16 t ha-1 grūdų derliaus priedą /A. Tindžiulis, 1986/. Žieminiams kviečiams tinka tiek kraikinis, tiek skystas mėšlas. Kraikinio mėšlo poveikis sėjomainoje yra ilgesnis, todėl įterpus jo didesnę normą (iki 50 t ha-1), žieminiams kviečiams dar pakanka ir po jų pasėtiems kaupiamiesiems,dažniausiai – cukriniams runkeliams. Organizaciniu ir ūkiniu požiūriu patogiausia mėšlą kratyti vasarą į pūdymus ar dobilienas. Skystą mėšlą (40-60 t ha-1) taip pat daug lengviau įterpti vasarą, nuėmus pūdymines kultūras. Mūsų šalies ir užsienio patirtis rodo, kad tinkamai vartojant mineralines trąšas, gaunamas ne mažesnis kaip 40-50 proc. javų derliaus priedas .Tyrimų duomenimis, kilogramas azoto veikliosios medžiagos kartu su kitomis trąšomis žieminių kviečių derlių padidina 10,9 kg, kilogramas fosforo –7,8 kg, kilogramas kalio-2,7 kg /Petrulis, 1997/. Norimam žieminių kviečių derliui gauti dirvožemyje turi būti atitinkamas fosforo ir kalio kiekis augalams prieinamoje formoje. Literatūros duomenimis, didžiausi žieminių kviečių derliaus priedai nuo fosforo trąšų gauti, kai judriojo fosforo buvo iki 50 mg kg-1 dirvožemio.Padidėjus jo kiekiui iki 100 mg kg-1 dirvožemio, žieminių kviečių derliaus priedas, patręšus 60 kg ha-1 fosforo trąšų, sumažėjo 0,25 t ha-1 arba 26,3 proc /Pliupelytė ir kt.,1995/. Nustatyta, kad fosforo trąšos efektyvesnės priemolio dirvožemyje.Vidutiniškai, kai judriojo fosforo dirvožemyje iki 100 mg kg-1, 1 kg fosforo trąšų kviečių grūdų derlių padidino vidutiniškai 8,8 kg. Sunkėjant granuliometrinei sudėčiai, labiau pasireiškia judriojo fosforo reikšmė dirvožemyje, todėl fosforo trąšų efektyvumas, didėjant P2O5 kiekiui dirvožemyje, sparčiau mažėja priemoliuose nei priesmėliuose /Vaišvila,1996; Arbačiauskas ir kt.,1998 /. Fosforo ir kalio trąšomis žieminiai kviečiai tręšiami prieš sėją. Fosforo ir kalio normos priklauso nuo planuojamo derliaus ir šių cheminių elementų kiekio dirvoje. Fosforo ir kalio trąšų normos nustatomos atsižvelgiant į šių medžiagų išteklius skirtingo tipo, reakcijos, mechaninės sudėties dirvožemiuose. Vidutinė fosforo trąšų norma žieminiams kviečiams 60-70 kg ha-1, o kalio –70-90 kg ha-1. Skurdžiose dirvose fosforo normos didesnės, vidutiniškai turtingose- mažesnės.Priemolio ir molio dirvose kalio išberiama mažiau, o priesmėliuose- daugiau /Vaišvila, 1996/. Todėl nepriklausomai nuo fosforo kiekio dirvoje būtina dalį fosforo normos (20 kg ha-1) įterpti į eilutes sėjos metu. Tam geriausiai tinka granuliuotas superfosfatas /Repšienė, 2000/ Pagal Z.Vaišvilą, kalio trąšų veiksmingumą labiausiai lemia dirvožemio tipas. Esant įvairiam judriojo kalio kiekiui dirvožemyje, kalio trąšos žieminiams kviečiams efektyvios ir duoda statistiškai patikimus grūdų derliaus priedus, kai šių maisto medžiagų dirvožemyje yra iki 200 mg kg-1.Didžiausi kviečių derliaus priedai nuo kalio trąšų gauti, kai judriojo kalio dirvožemyje buvo iki 100 mg kg-1. 75 kg ha-1 šių trąšų derlių 0,56 t ha-1 arba 14,3 proc /Vaišvila,1996/. Pasirinkti tinkamiausią azoto normą pirmajam pavasariniam tręšimui padeda dirvožemio analizės .Tinkamiausias – “Nmin” metodas, plačiai paplitęs Vakarų Europos šalyse.Jo esmė tokia. Prieš tręšimą nustatomas dirvožemyje esantis augalams lengvai prieinamo mineralinio azoto kiekis.Jį palyginus su nustatytu bandymuose optimaliu kiekiu, apskaičiuojama kiek reikia papildomai išberti azoto trąšų, kad augalai gerai augtų ir derėtų. Nustatant azoto normas kviečiams, atsižvelgiama į mineralinio azoto atsargas dirvožemyje. Kai dirvožemyje mineralinio azoto yra 30-60 kg ha-1, atsinaujinus žieminių kviečių vegetacijai, optimali azoto trąšų norma yra 60 kg ha-1, nes patręšus didesnėmis normomis, patikimų derliaus priedų negaunama.Padidėjus Nmin kiekiui dirvožemyje iki 100 kg ha-1, azoto trąšų normą pavasarį reikia sumažinti iki 30 kg ha-1, o jo trūkumą papildyti, tręšiant kviečių bamblėjimo fazėje Lietuvoje įregistruotoms žieminių kviečių veislėms azoto norma neturėtų viršyti 120 kg ha-1. Nuo 90 kg ha-1 azoto, patręš P90K90 trąšų fone, žieminių kviečių grūdų derlius padidėjo 1,68 t ha-1. Planuojant tręšti žieminius kviečius 60 kg ha-1 azoto, tiek pat turėtų pakakti ir fosforo trąšų, o kalio reikėtų kiek daugiau. Jeigu tręšime žieminius kviečius didesne kaip 60 kg ha-1 azoto norma, dirvožemyje, kuriame judriojo fosforo mažai, 60 kg ha-1 fosforo trąšų nepakaks /Vaišvila, 1996/. 1.2. Bulvių tręšimas Bulvės, ilgo vegetacijos periodo augalas, gerai išnaudoja organines ir mineralines trąšas. Augimo pradžioje iš dirvos jos paima palyginti nedaug maisto, bet vėliau poreikis didėja ir daugiausia maisto medžiagų reikia vegetacijos periodo viduryje, bulvėms pradėjus žydėti. Liepos – rugpjūčio mėn. jos greičiausiai auga, tada reikia daug maisto medžiagų. Ankstyvosioms bulvėms daugiau jų reikia kiek anksčiau – birželio pabaigoje – liepos pradžioje (Simanavičienė, 1998). Bulvės geriausiai auga lengvuose rūgštokos reakcijos (pH 5,6-6,0) dirvožemiuose. Šiems augalams reikia daug maisto medžiagų: tonoje gumbų su atitinkamu bulvienojų kiekiu jos sukaupia vidutiniškai 6,5 kg N, 2,3 kg P2O5, 10,8 kg K2O. Daugiausia maisto medžiagų joms reikia butonizacijos ir žydėjimo tarpsniais /Simanavičienė, 1999/ Bulvės ypač gerai maisto medžiagas, pasisavina iš organinių trąšų. Jei bulvėms skirtų dirvų nespėjome mėšlu patręšti rudenį, tai rekomenduojama padaryti pavasarį. Elmininkų bandymų duomenimis, didžiausias bulvių derlius gautas patręšus tiesiai iš tvarto vežtu mėšlu (skiriama 50-60 t ha-1). Tręšiant bulves mėšlu pavasarį gautas 0,95 t ha-1 mažesnis derliaus priedas. Siekiant gausesnio bulvių derliaus, mėšluotame lauke maistui ir sėklai auginamas bulves reikėtų tręšti ir mineralinėmis trąšomis. Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausia įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to azotinės trąšos įtakoja ne tik derlių bet ir jo kokybę /O. Simanavičienė,1998/ Neatsitiktinai daug bandymų Elmininkuose padaryta tiriant azoto trąšų įterpimo laiką, formą bei normas, taip pat jų įtaką bulvių gumbų kokybei. 1976-1978m. atliktuose tyrimuose norėta išsiaiškinti, koks tinkamiausias bulvių tręšimo laikas azoto trąšomis ir koks leistinas nukrypimas tais atvejais, kai šio darbo negalima atlikti optimaliu laiku. Vidutiniais duomenimis, didžiausias vidutinio vėlyvumo bulvių ‘Vilija’ derliaus priedas gautas salietrą išbėrus prieš bulvių sodinimą ir joms dygstant. Vėliau tręšiant derliaus priedas mažėjo, nuosekliai mažėjo ir krakmolo gumbuose /Simanavičienė, Lazauskas 1995/. 1970-1974m. tirtas karbamido išbėrimo laikas. Vidutiniais duomenimis, nuo karbamido (N90 norma), nepriklausomai nuo jo išbėrimo laiko, patikimai (2,15-3,44 t ha-1) didėjo bulvių gumbų derlius. Daugiausia bulvių gumbų ir krakmolo gauta įakėjus karbamidą prieš bulvėms sudygstant. /Simanavičienė,1999/. Azoto bulvėms nereikėtų daugiau kaip 60 -90, fosforo užtektų 50-60, kalio-90 kg ha-1. Fosforo ir kalio trąšas galima išberti rudenį arba pavasarį, o azoto tik pavasarį prieš sodinimą. Patręšus vėliau, prastėja bulvių maistinės savybės, jos vėliau bręsta, gali sukaupti per didelį nitratų kiekį gumbuose, blogiau laikosi. Fosforas taipogi svarbus bulvių mitybos elementas. Jis skatina greitą bulvių augimą ir yra reikalingas maksimaliam gumbų skaičiui užmegzti. Be fosforo trąšų skanių ir gerai išsilaikančių bulvių neišauginsime. Jei mėšlu buvo tręštas bulvių priešsėlis fosforo reikia vidutiniškai skirti 90 kg/ha, o kai bulvės tiesiogiai tręšiamos mėšlu-70 kg/ha. Atsižvelgiant į literatūros pateiktus duomenis, kad velėniniuose ir velėniniuose jauriniuose glėjiškuose dirvožemiuose, kur judriojo fosforo buvo 51-100 mg kg-1, 75 kg ha-1 fosforo trąšų norma bulvių derlių padidino 2,3 t ha-1 /. Arbačauskas,. Mažvila,1998/. Svarbus bulvėms ir kalis. Trūkstant kalio didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui, o esant šio elemento kiekiui pakankamam-bulvės lengviau pakelia sausras. Kalio sulfatu patręštos bulvės bus atsparesnės puviniui ir gerai laikysis. Bulvės labai jautrios chlorui, todėl jų nereikėtų tręšti šio elemento turinčiomis kalio trąšomis, ypač kalio druska. Geriausiai joms tinka kalio sulfatas. Neturint šių trąšų, bulves galima tręšti ir kalio chloridu, išberiant jį rudenį . Auginant bulves be mėšlo NPK normas reikėtų 25-30 % padidinti . Šiuo metu parduodama daug naujų, bulvėms skirtų kompleksinių trąšų ir jų mišinių. Bulvėms tinkamiausios bechlorės trąšos. Tai "Kemira Horti 3", "Kemira Cropsare" ir kt. Šios trąšos be NPK yra mikroelementų. Tai kokybiškos trąšos, bet brangokos. Yra ir pigesnių kaupiamiesiems skirtų trąšų mišinių pagamintų firmoje "Arvi": NPK 18-12-20, NPK 11-13-30 ir kt. 1.3. Miežių tręšimas Miežiai auginami pašarui, maistui bei salyklui. Jie kaip ir kiti augalai tręšiami pagal dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekį, atsižvelgiant priešsėlio tręšimą.Šių javų vegetacijos periodas trumpas šaknys nevešlios todėl jie reiklūs maitinimo sąlygoms,reikalauja nemažai lengvai pasisavinamo maisto. Miežių 3,0 t ha-1 derlius iš dirvožemio paima 75-80 kg N, 35-40 kg P2O5 ir 70-75 kg. (A. Tindžiulis,1986). Dirvožemio ir trąšų maisto medžiagas miežiai pasisavina silpniau negu žieminiai javai, kurių vegetacijos periodas ilgesnis. Atsižvelgiant į paskirtį miežiai tręšiami skirtingai. Salykliniams miežiams azoto trąšų normos turi būti mažesnės, negu skirtiems maistui ar pašarui., o fosforo ir kalio normos-didesnės. Jų nereikia tręšti azoto trąšomis vėlesniuose tarpsniuose, nes didesnis azotinių medžiagų kiekis derliuje nepageidaujamas. Visą azotinių trąšų normą salykliniams miežiams išberti prieš sėją arba iš karto po sėjos. Kadangi mažesnė azoto norma skiriama miežiams, į kuriuos sėjamos daugiametės žolės, nes antsėlis stelbia įsėlį, tai salyklinius miežius geriausiai sėti su daugiamečių žolių įsėliu. Tuo atveju, kai miežiai sėjami po kaupiamųjų augalų priešsėlio azoto norma neturi būti didesnė negu 40, po vienmečių žolių-50, o po javų-60 kg ha-1 kg/ha /Onaitis,1989)/. Maistui ir pašarui auginamų miežių grūdai turi būti baltymingesni. Todėl ir tręšti azotu juos reikia intensyviau. Patręšus iš karto pavasarį didele norma, jie išguls. Patikimų priemonių kol kas nėra. Todėl normą didesnę kaip 60 kg/ha, reikėtų berti per du kartus, t.y. pavasarį prieš sėją ir bamblėjimo tarpsnio pradžioje (silpnesniame pasėlyje) arba pavasarį ir bamblėjimo pabaigoje-plaukėjimo pradžioje (vešlesniame pasėlyje). Vadovaujantis, vidutiniais tyrimų duomenimis, kur buvo tirta NPK trąšų įtaka miežių derliui, labiausiai miežiams efektyvios buvo azoto trąšos, kur patręšus 60 kg/ha norma, 1 kg azoto trąšų davė 20,7 kg grūdų. Vien nuo fosforo ar kalio trąšų netręšiant azotu, miežių grūdų derlius visiškai nepadidėjo. Fosforo trąšų įtaka pasireiškė azoto ir kalio, o kalio-azoto ir fosforo trąšų fone. Nuo 60 kg/ha fosforo trąšų normos miežių grūdų derlius padidėjo 0,86 t/ha,arba 20,6%, o nuo tokios pat kalio trąšų normos-0,78 t/ha, arba 18,4%. Nuo 1 kg P2O5 grūdų derlius padidėjo 14,3 kg., o nuo 1 kg K2O-13,0kg. Padidinus fosforo ir kalio trąšų normas nuo 60 iki 90 kg/ha, grūdų derlius daugiau nedidėjo. Baltyminių medžiagų labiau gausėjo padidinus azoto trąšų normas pavasarį, negu tręšiant miežius azotu per du kartus. /Vaišvila,. Mažvila,1997./. Parenkant miežių tręšimui fosforo ir kalio trąšas reikia atsižvelgti į šių elementų atsargas dirvožemyje /Lazauskas ir kt, 1996)/ Jei miežiai auginami po mėšlu patręštų kaupiamųjų dirvožemiuose, turinčiuose daugiau negu 150 mg/ kg P2O5 ir daugiau kaip 170 mg/kg K2O, užtenka 50-70 kg/ha granuliuoto superfosfato išberto į eilutes miežius sėjant, o, taupant, kalio trąšų galima neberti visiškai. Miežiams su daugiamečių žolių įsėliu apsimoka atiduoti fosforo ir kalio trąšas, skirtas pirmų naudojimo metų daugiametėms žolėms / Vaišvila, 1996/ Miežiams tręšti tinka pigiausios trąšos: KAS-32 arba amonio salietra, amofosas arba superfosfatas, kalio chloridas bei šių birių trąšų mišiniai. Tinkamiausias tręšimo laikas-prieš sėją. 1978-1981m. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute Dotnuvoje nustatyti miežių derliaus nuostoliai dėl netolygiai išbertų trąšų. Azoto trąšų išbarstymo netolygumas tirtas P60K60 trąšomis tręštoje dirvoje. Nustatyta, kad kuo netolygiau išbarstytos trąšos, tuo miežių derlius mažesnis. N60 išbėrus 10-20% netolygumu, grūdų derliaus priedas sumažėjo 0,1-0,3 cnt/ha arba 0,8-3,4%, palyginus su tolygiu šios normos išbarstymu. Netolygumui padidėjus iki 30-40%, grūdų nuostoliai padidėjo 0,4-1,0 cnt/ha arba derliui ryškiausia3,0-8,6%, o kai azoto trąšų išbarstymo netolygumas padidėjo iki 100% nuostoliai sudarė 2,3-4,2 cnt/ha arba 17-36%, derliaus priedo, kuris gaunamas tolygiai patręšus. Nustatyta, kad tręšimo netolygumo įtaka miežių, kai tręšiama nedidelėmis azoto trąšų normomis (N30N45). Trąšų normai didėjant nuostoliai mažėja / Malcius,. Vaišvila,1983/. Lokalinis miežių tręšimas, lyginant su pakriku, turi didelį pranašumą. Nustatyta, kad, kultivuojant dirvą 12 cm. gyliu, prieš tai pakrikai išbarsčius trąšas, apie 50% mineralinių trąšų granulių lieka 0-2 cm. dirvos sluoksnyje. Dėl to miežių vegetacijos metu dirvos paviršiuje esančios trąšos daug kartų išdžiūsta ir vėl sudrėgsta, todėl jos sunkiau prieinamos miežių šaknims. Lokaliai tręšiamų trąšų pagrindinė norma įterpiama aktyvioje šaknų sistemos zonoje. Tyrimais įrodyta, kad miežiai efektyviai reaguoja į lokaliai tarpueiliuose įterptas trąšas. Kombinuota sėjamąja įterpus NPK trąšas, palyginti su pakrikai išbertomis trąšomis, miežių grūdų derlius padidėja iki 20% /Repšienė, 2000/. 2.TYRIMŲ SĄLYGOS IR METODIKA 2.1. Dirvožemio savybės Pagal geografinį rajonavimą Anykščių rajono Elmininkų bandymų stoties ūkis priklauso Vakarų Aukštaičių plynaukštės Bikūnų mikrorajonui. Šis mikrorajonas apima vakarinės ledyninės plaštakos priekinių morenų lanką, aplygintą prieledyninio baseino vandenų, o prie Čekonių ir Elmininkų išlygintas povandeninio slysmo procesų. Todėl čia dirvožemiai yra gana nevienalyčiai. Šalia vyraujančių moreninės kilmės smėlingų priesmėlio uolienų net ir nedideliuose plotuose pasitaiko vietų su limnoglacialinėmis dulkiško priemolio uolienomis. Nereti atvejai, kai net ir tame pačiame profilyje išskiriami skirtingos kilmės genetiniai dirvožemio horizontai /Mažvila, 1998/. Čia esančius lygesnius plotus paįvairina nežymūs paaukštėjimai. Todėl dažniausiai vyrauja silpnai banguotas reljefas. Bandymui parinktas plotas apie 2 km į pietus nuo Elmininkų bandymų stoties administracinio pastato ir apie 70m į pietus nuo Anykščių – Rokiškio plento. Bandymo plote vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški, pagal naują FAO klasifikaciją – giliai glėjiški karbonatingi išplautžemiai. Karbonatinga uoliena nevienodame (47-120cm) gylyje. Granuliometrinė sudėtis humusingame sluoksnyje - moreninis smėlingas lengvas priemolis, kartais mažais lapeliais net dulkiškas lengvas priemolis, artimas priesmėliui. Podirvyje- B horizonte dažniausiai iki 60-80 cm gylio – moreninis vidutinio sunkumo ar lengvas priemolis, kai kur – vidutinio sunkumo kartais net sunkus limnoglacialinės kilmės priemolis, giliau moreninis lengvas priemolis (1 lentelė). Vyraujančio smėlingo moreninio priemolio dirvožemio morfologinėms savybėms charakteringas profilis: Ap 0 – 26 cm Pilkos spalvos, grumstiškai dulkiškos struktūros, puraus (gludoko) susiklojimo smėlingas lengvas priemolis. El 26 – 30 cm Gelsvai rusvos spalvos su balkšvomis ir gelsvomis dėmėmis, neryškiai plokštelinės struktūros, gludoko susiklojimo lengvas priemolis Bt 30 – 47 cm Rusvos su melsvai balsvomis dėmėmis spalvos, riešutiškai prizmiškos struktūros, gludaus susiklojimo vidutinio sunkumo priemolis,vidutiniškai apglėjintas Bt 47 – 62 cm Rusvos su melsvai balsvomis dėmėmis spalvos, riešutiškai prizmiškos struktūros, gludaus susiklojimo vidutiniškai apglėjintas lengvas priemolis BCk 62 – 110 cm Rusvos su balkšvai melsvomis dėmėmis spalvos (karbonatų konkrecijomis), gludaus susiklojimo, apglėjintas lengvas (artimas vidutinio sunkumo) priemolis. Dirvožemio pavadinimas: velėninis glėjiškas (giliai glėjiškas karbonatingas išplautžemis) smėlingas lengvas priemolis ant vidutinio sunkumo priemolio su giliau esančiu lengvu priemoliu. Šio profilio granuliometrinės sudėties analizių duomenys pateikti 1 lentelėje. Analizių duomenys rodo, kad visų genetinių horizontų dirvožemio sluoksniuose vyrauja smulkaus smėlio (0,25-0,05 mm) frakcija, o podirvyje B ir BC horizontuose nemažai yra dumblo (14,19-22,59 %). 1 lentelė. Bandymo ploto dirvožemių granuliometrinė sudėtis Elmininkai, 1994m. Horizon- tas, gylis, cm HCL plovimo nuost. % Fizinis smėlis, % Fizinis molis, % Fizinio molio dalelių suma, % vidutinio rupumo 1-0,26 smulkus smėlis, 0,25-0,05 dulkiškas smėlis, 0,05-0,01 vidut. dulkės, 0,01-0,005 smulk. dulkės, 0,005-0,001 dumb-las,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!