Referatai

Stiliaus kultūra

10   (1 atsiliepimai)
Stiliaus kultūra 1 puslapis
Stiliaus kultūra 2 puslapis
Stiliaus kultūra 3 puslapis
Stiliaus kultūra 4 puslapis
Stiliaus kultūra 5 puslapis
Stiliaus kultūra 6 puslapis
Stiliaus kultūra 7 puslapis
Stiliaus kultūra 8 puslapis
Stiliaus kultūra 9 puslapis
Stiliaus kultūra 10 puslapis
Stiliaus kultūra 11 puslapis
Stiliaus kultūra 12 puslapis
Stiliaus kultūra 13 puslapis
Stiliaus kultūra 14 puslapis
Stiliaus kultūra 15 puslapis
Stiliaus kultūra 16 puslapis
Stiliaus kultūra 17 puslapis
Stiliaus kultūra 18 puslapis
Stiliaus kultūra 19 puslapis
Stiliaus kultūra 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

ĮVADAS Jau antikoje buvo bandoma rasti tas ypatybes bei tuos reikalavimus, kurių laikantis, kalba bus gera. Vienur, pavyzdžiui, anoniminėje retorikoje, vadinamoje „Retorika Herenijui“, minimos trys kalbos ypatybės: gražumas, sklandumas ir įspūdingumas. Kiti autoriai, pavyzdžiui, Teofrastas, tų ypatybių skyrė keturias: grynumą, aiškumą, atitikimą, puošnumą. Dar kiti, pavyzdžiui, Diogenas Laercijus, - penkias: grynumą, aiškumą, trumpumą, atitikimą ir grožį. Bene daugiausia šių ypatybių nurodo Hermogenas: puošnumą, kilnumą, didingumą, reikšmingumą, aštrumą, aistringumą, prašmatnumą, gyvumą, iškilmingumą, karštumą, paprastumą, patrauklumą, teisingumą, jėgą. Dabartiniai stilistai skiria dešint stilingos kalbos ypatybių: aiškumą, tikslumą, paprastumą, grynumą, glaustumą, gyvumą, įtaigumą, vaizdingumą, skambumą ir turtingumą. Kitaip sakant, kalbėti stilingai – tai laikytis reikalavimų, einančių iš šių dešimties ypatybių1. Kalbos kultūra įpareigoja laikytis kalbos normų bei taisyklių, tai yra kalbėti taisyklingai. Stiliaus kultūros požiūriu svarbiausia yra kalbos tikslingumas, tinkamumas, atitikimas. Stilinga kalba yra tokia, kuri atitinka kalbėjimo aplinkybes: adresatą, turinį, tikslą. Vienais atvejais kalba turi būti dalykiškai tiksli ir aiški, kitais – ir vaizdinga, emocinga, skambi, kitaip tariant – ypatinga, paveiki, įtaigi. Darbo tikslas – susipažinti su stiliaus kultūra, gero stiliaus reikalavimais bei dažniausiai daromomis stiliaus klaidomis. Darbo uždaviniai - 1) trumpai aptarti stiliaus kultūros dėmenis (bendrąją stiliaus kultūrą, funkcinių stilių normas, individualųjį stilių); 2) aptarti gero stiliaus ypatybes ir dažniausias jų klaidas; 3) nurodyti kalbos ir mąstymo sąveiką; 4) išskirti kalbos logikos reikalavimus; 5) pakalbėti apie minties aiškumo ir tikslumo priešą – įmantrumą. 1. STILIUS Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais jį išreiškia ši schema:   Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t. y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka. Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. Kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti... Frazeologizmo, kalbos priemonių pasirinkimą tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje) lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo. Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių. Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz., draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk! – Nereikia kalbėti! – Kam čia kalbėti! – Dar čia kalbėsi?! – Aš tau pakalbėsiu! Stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Dabar stilių jau galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste. Tačiau ir šis apibrėžimas nėra visai išsamus, nes nenurodo kalbos savitumo priežasčių. Kokie yra stiliaus veiksniai? Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais, nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama tekste, t. y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma (sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė, asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta, spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis, netiesioginis), kalbos rūšis pagal kalbančiųjų kiekį (monologas, dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai lemianti stilių. 2 Pats žodis stilius turi keletą reikšmių. Pirmiausia jis žymi individualų minties reiškimo būdą žodžiu arba raštu. Mes matome, girdime ir galvojame kiekvienas savaip. Jeigu taip ir kalbame arba rašome - padarome savo stilių. Tas gebėjimas pasakyti „savaip“ iškyla aikštėn įvairiose kalbos vartojimo srityse. Stilius – tai pirmiausia patsai žmogus, jo asmenybė, charakteris, temperamentas, išsilavinimas, skonis, estetiniai polinkiai, jo mėgstama išraiškos priemonių atranka bei vartosena. 2. STILIAUS KULTŪROS DĖMENYS 2.1 Bendroji stiliaus kultūra Visi tekstai, be specifinių stilistinių ypatybių, turi ir bendrųjų. Tos ypatybės praktinėje stilistikoje vadinamos gero stiliaus, arba stilingos kalbos, reikalavimais, ir suponuoja bendrąją stiliaus kultūrą. Teksto kalbą galima apibūdinti pagal jos santykį su įvairiais kalbiniais ir nekalbiniais veiksniais. Santykis su kalbos norma rodo taisyklingumą, santykis su mąstymo dėsniais – logiškumą, pagal santykį su mintimi sprendžiame apie kalbos tikslumą, pagal santykį su adresatu – apie jos aiškumą ir įtaigumą, iš teksto ilgio (trukmės) santykio su informacijos kiekiu – apie kalbos glaustumą, pagal santykį su kalbos ištekliais apibūdinamas kalbos turtingumas, pagal santykį su sąmone – vaizdingumas ir t.t. Visos minėtosios ypatybės skirstomos i 3 grupes: 1) gero stiliaus prielaidos (logiškumas ir taisyklingumas), 2) bendrąsias ypatybes (tikslumas, aiškumas ir glaustumas), 3) specifines ypatybes (vaizdingumas, skambumas, turtingumas, įtaigumas ir kt.). Kalbos logiškumas ir taisyklingumas nėra stilistikos objektas (juos nagrinėja logikos ir kalbos kultūros mokslai), bet be šių ypatybių stilinga kalba neįmanoma. Kalbos tikslumas, aiškumas ir glaustumas yra universaliausios stilistinės ypatybės: jos būtinos daugeliui ne tik nemeninės, bet ir meninės kalbos tekstų. Tačiau šios ypatybės nėra visuotinės: „aiškumo ir tikslumo negalima reikalauti, pavyzdžiui, iš romantinės ar simbolistinės poezijos, šiuolaikinės „sąmonės srauto“ prozos ir t.t. net dalykinėje (pvz., diplomatijos) kalboje netikslumas gali būti tikslingas“ (A. Girdenis, A. Pupkis).3 2.2 Funkcinių stilių normos   Visos kalbos pakopos yra tvarkomos normų – „griežtų nerašytų įstatymų“. Taisyklėmis užfiksuotos normos, t. y. rašyti įstatymai, vadinasi kodifikacija. Bendrinės kalbos normos (leksikos bei semantikos, gramatikos, tarties bei kirčiavimo) atskiria tą kalbą nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, žargonų), kitaip sakant, atskiria tai, kas yra ir turi būti pačioje bendrinėje kalboje, jos sistemoje, jos viduje, nuo to, kas yra už jos ribų, kas jai neteiktina, joje nevartotina. Kitokios yra kalbos stilių normos. Tai, galima sakyti, vidinės, dalinės normos: jos toliau diferencijuoja bendrinės kalbos normas, apibrėžia jos vienetų vartojimo sritis. Jausdami kalbos normas, mes atskirsime, kas taisyklinga, kas ne, o įsisąmoninę stilių normas, suvoksime, kur ir kaip vartotinos kalbos priemonės, kas kur tikslinga. Vadinasi, stilių normos – tai funkcinių stilių (taip pat postilių, žanrų, stilių) vartojimo tendencijos. Stilių normos – tai visuomenės kalbiniai įpročiai atitinkamose bendravimo sferose vartoti atitinkamo funkcinio stiliaus išraiškos priemones. Žanrų stilistinės normos – tai funkcinio stiliaus normų variantai, dar smulkesnė vidinė funkcinių stilių normų diferenciacija. Stilių normos ne tokios griežtos kaip kalbos normos, daugelis jų suvokiama kaip vartojimo kurioje srityje polinkis, tendencija, o ne kaip „griežti nerašyti įstatymai“, kai kurias tu normų galime nustatyti tik statistiškai. Žinoma, įvairios bendravimo sritys pagal stiliaus normų griežtumą labai skiriasi. Nemeninės kalbos vartojimo sritys sudaro šią stilių normų griežtėjimo eilę: buitinė sfera – publicistinė sfera – mokslo sfera – administracinė sfera. Administracinis stilius yra griežčiausia stilistinė sistema. Oficialus, sausas tonas, beasmeniškumas, didelė distancija tarp autoriaus ir adresato, minimalus emocinis ekspresyvumas lemia atitinkamų kalbos priemonių vartojimą. Šito stiliaus yra mažiausia ir vidinė (žanrinė) stilistinė diferenciacija. Administracinės sferos stiliaus normas A. Girdenis ir A. Pupkis taikliai charakterizuoja šitokiu pavyzdžiu: „Nepakenčiamas būtų kodeksas su tokiu, pavyzdžiui, paragrafu: Jeigu kas kitam be reikalo į galvą kaukšt, tam penkiolika paručių šmaukšt“. Tai buitinis, stilius. Anketos grafoje „Tėvų užsiėmimas“ įrašius „Mama virėja, tėtė šaltkalvis“, pažeidžiamos to tipo teksto stiliaus normos. Mama, tėtė yra buitinės kalbos žodžiai, jie netinka oficialiame dokumente, čia reikia stilistiškai neutralių išraiškos priemonių: motina, tėvas. Tačiau ir šioje, paties griežtojo stiliaus sferoje normos kinta, laisvėja: imamos vartoti ir ne tos sferos, ir ne stilistinio neutralumo antspaudu pažymėtos priemonės. Normų kitimas, kaip ir visais atvejais, prasideda ne nuo stiliaus centro, t. y. ne nuo žanrų, kurie yra ryškiausi to stiliaus reprezentantai, o nuo periferijos – nuo žanrų, kurie skirti tam tikrai kalbos vartotojų daliai.  Mokslo sferoje, kaip ir kiekvienoje kalbos vartojimo srityje, egzistuoja tam tikro stilistinio standarto, neutralaus vidurkio vaizdinys, nuo kurio konkretūs tekstai smarkiai nukrypsta ir į vieną, ir į kitą pusę. Palyginti su administracine sfera, čia stiliaus normos laisvesnės, pripažįstama didesnė stiliaus individualumo teisė. Niekas neuždraus mokslininkui ir taip rašyti: „Čia dominuos platus mostas, dideli kontūrai, užburiantis vargonų ir varpų gausmas, o ne smuiko ar fleitos verianti gaida“. Šitaip rašo J. Girdzijauskas savo knygoje „Lietuvių eilėdara. XX amžius“, gretindamas Putino ir Nėries poeziją. Tai ne mokslinis, o meninis stilius, motyvuotas mokslininko „užsimiršimu“ ar sąmoningu pabėgimu nuo dalykiškai tikslios kalbos į metaforos prieglobstį. Publicistinio stiliaus normų didelis variantiškumas: jį lemia žanrų įvairumas, rašytinės ir sakytinės formos skirtumai. Iš komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų sąveikos eina to stiliaus kalbinė išraiška – informatyviųjų (dalykinio stiliaus) ir ekspresyviųjų (meninio ir buitinio stiliaus) kalbos priemonių sintezė, o laikraščio kalboje dar ir standartinės priemonės, t. y. ekspresijos ir standarto junginys. Buitinio bendravimo sfera yra margiausia pagal autoriaus ir adresato ypatybes, santykius, todėl šios sferos stiliaus normos labai laisvos. J. Skrebnevas tvirtina: šnekamoji sfera yra bendravimo sfera, kur kalbančiajam nesvarbūs, neaktualūs jokie pozityvūs stilistiniai reikalavimai. Šnekamosios kalbos tekstuose būna daug nešnekamųjų elementų. Tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad čia visai viskas galima. Knyginių stilių elementų prisodrintas buitinis tekstas rodo, kad kalbėtojas neturi stiliaus jausmo. Kitų stilių elementai turi būti motyvuoti turinio arba specialių stilistinių tikslų. Kuo tekste didesnis stilistinis kontrastas, tuo didesnis pasakymo ekspresyvumas, ryškesnė aktualizacija. Nemotyvuoti knyginiai elementai buitiniame tekste laikomi stiliaus klaida. „Neįmanomai skamba kai kurių mokslo žmonių kasdieninėje buitinėje kalboje tokie pasitaikantys sakiniai, kaip Mergina išsirietus kaip integralas; Na, o koks jo diferencinis požymis, to tavo frajerio? [...] Nei kalbos elementus galima laisvai kilnoti iš vienos sferos į kitą, nei vieno kurio funkcinio stiliaus reikalavimus taikyti kitiems“ (A. Girdenis, A. Pupkis). Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima. Meninės kalbos sferos stilistines normas apskritai sunku apibrėžti. Konstatuotini tokie dalykai: 1) grožinėje literatūroje žodis dvifunkcis: jis priklauso bendrinės kalbos sistemai, eina komunikatyvinę funkciją, praneša, teikia informaciją apie tikrovę, kartu jis priklauso ir meninei sistemai, atlieka estetinę funkciją, reiškia antrinę, meninę tikrovę, praneša vaizdais; 2) vienos grožinės literatūros rūšys (proza, drama) stovi arčiau nemeninės kalbos, kitos (poezija) tai pastarajai būna labai tolimos; 3) grožinei literatūrai būdinga knyginių ir šnekamosios kalbos elementų sintezė. Lietuvių kalbos stilistinių normų kodifikaciją atspindi žodynai, stilistikos vadovėliai, specialūs stiliaus tyrinėjimai, akademinė gramatika, kalbos kultūros leidiniai. Funkcinė stilistinė žodžio charakteristika žodyne (knyg., kanc., šnek. ir kt.) yra norminamojo pobūdžio, tai, galima sakyti, kodifikuota stilistinė kalbos norma. Toji charakteristika nužymi sritį, kur žodžio vartojimas yra įprastas, kur jis yra norma. Galima rasti tą žodį pavartotą ir kitų stilių tekstuose, bet ten jis nebus dažnas, be to, jo pasirodymas „svetur“ turės būti stilistiškai motyvuotas. Žodynuose neįmanoma tiksliai užfiksuoti funkcinių stilių normų. Mat visos žodžių atsargos aiškiau skyla į stilistiškai neutralią, knyginę ir šnekamąją (buitinę) leksiką, o ne į atskirų funkcinių stilių leksiką. Kai kurie funkciniai stiliai, pvz., publicistinis, savo specifinės leksikos beveik neturi. Jei kokia žodžio reikšmė tampa publicistikos, laikraščio kalbos nuosavybe – tai jau štampas. Neturi specifinės leksikos ir grožinė literatūra. Žodžiai, žodyne pažymėti sutrumpinimu poez. (poetizmas), paprastai esti ankstyvesniojo poezijos etapo žodžiai. Ryškesnį savo specifinės leksikos sluoksnį turi buitinis stilius (žodyne tokie žodžiai pažymėti šnek., buit., fam.), taip pat mokslinis ir administracinis stiliai. Gramatika, palyginti su leksika, gerokai neutralesnė, universalesnė stiliaus atžvilgiu, daugelį gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų matome visose kalbos srityse, jų vartojimo funkciniuose stiliuose tegalėtume apibrėžti apytikrę statistinę normą. Todėl gramatikos vienetų pateikiama ne tiek stilistinė kodifikacija, kiek nurodoma jų dažnesnio vartojimo sferos4. 2.3 Individualusis stilius Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės. Teksto (ar tekstų) kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių. Individualusis stilius – ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis“ (J. Pikčilingis). Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje, oratorių kalboje, taip pat kasdieninėje buityje, net mokslo darbuose. Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba – svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Pasiremkime stiliaus samprata, pateikta literatūros mokslininko J. Girdzijausko. „Kūrinio stilius – tai jo (t. y. ne tik kalbos, bet viso kurinio) meninis individualumas, savitumas“; „stilius – visus ir visokius kūrinio (ir kūrybos) pradus sintetinanti jėga, visus jo elementus telkiantis, organizuojantis ir paaiškinantis principas“; stilių kuria „pati sudėtingiausia išraiškos priemonė – kalba. Ta prasme stilius yra ir kalbos savybė – tiek, kiek kalba čia yra individualizuota ir kiek tas individualumas yra integruotas kūrinio turinyje“; estetinio suvokimo akte kūrinio meninis savitumas sąmonėje „pirmiausia sušvinta kaip dvasinis savitumas. Jei kūrinio stilius yra ir jo kalbos savitumas – tai ne bet koks, ne bet kuriais aspektais atskleistas. Fonetinis ar morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali neturėti jokios stilistinės reikšmės“; meninis, stilistinis esąs tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo, estetinių idėjų ir emocijų specifika; „pati savaime kūrinio kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine) prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų“. Beje, pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme: kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste. Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas, lingvistinės stilistikos „nedomina vieno ar kito autoriaus stiliaus savitumas“ (J. Pikčilingis). Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste. Lingvostilistikai visų pirma rūpi kolektyviniai kalbos vartojimo įvairiose bendravimo srityse įpročiai, bendrieji to vartojimo dėsningumai, tai, kas sociolingvistikos požiūriu yra „kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninės aplinkos ir situacijos“5. 3. BENDRIEJI STILINGOS KALBOS REIKALAVIMAI Sakytinės ir rašytinės kalbos sakiniai gali būti daugmaž taisyklingi, be aiškesnių klaidų, bet kalbos kultūra vis tiek nebus gera, jeigu nekreipsime dėmesio į stiliaus reikalavimus. Visi žinome, kaip vargina tekstas, parašytas sunkaus, suvelto stiliaus sakiniais. Tokių sakinių randame ne viename spaudos leidinyje ar nepakankamai suredaguotoje knygoje, dar daugiau – neredaguotuose raštuose. Sakytinėje kalboje, ypač oficialiai kalbėdamas, kai kas irgi prabyla sunkiais nestilingais sakiniais. Būdingiausi stiliaus trūkumai – nepakankamai aišku; nevisiškai tikslu; neglausta, išpūsta; negyva – trūksta paprastumo, grakštumo, grožio.6 Apie šias stiliaus ypatybes ir jų trūkumus bus kalbama šiame skyriuje. 3.1 Aiškumas Kalbos aiškumo kriterijus yra toks: tarp autoriaus ir adresato neturi būti minties skirtumo. Aiškumui padeda kalbos paprastumas, o didžiausias aiškumo priešas – įmantravimas. Svarbu tarptautinių žodžių saikas: mokslo kalboje jų gali būti daugiau, ten jie dažnai eina terminais, o publicistikoje ar buitinėje kalboje daug tokių žodžių trukdo suprasti mintį. Ypač apdairiai vartotini daugiareikšmiai žodžiai, homonimai, homoformos7. Iš teksto santykio su adresatu kyla pirmasis stilingos kalbos – aiškumo – reikalavimas: adresatas turi suprasti, kas pasakyta. Kalbėdami turime stengtis dalyką padaryti aiškesnį, o ne jį aptemdyti. Šis reikalavimas kalbai keliamas visose jos vartojimo srityse: laikraščių informacijose, įstaigų raštuose, mokslo veikaluose, grožinėje literatūroje, publicistikoje. Paprastai kalba būna neaiški dėl kelių priežasčių: 1. Sakiniui trūksta logikos. Tiesa, logika nėra stiliaus dalykas, bet yra mūsų mąstymo pagrindas. O kai skirstoma ne vienu pagrindu ar kitaip nusižengiama logikos reikalavimams, niekaip neįmanoma kalbėti apie gerą stilių bei kalbos kultūrą: Visas tris dienas vyks loterija, kiti smagumai, paslaugos (suplakti įvairūs dalykai; be to, smagumai ir paslaugos negali vykti). Suskirstykit kiškį, arklį, vištą, lokį, avį, lapę į žvėris ir naminius gyvulius (kodėl įrašyta višta – juk ji paukštis). Šventėje buvo panaudoti K. Čiukovskio, mokinių kūrybos posmai bei kitų rašytojų eilės (mokiniai dar nėra rašytojai, todėl reikėtų K. Čiukovskio bei kitų poetų eilės, mokinių kūrybos posmai). Užupyje rastas negyvas lavonas (lavonas visada negyvas; užtenka rastas lavonas). 2. Sakiniai parašyti neraštingai – juose trūksta reikalingų žodžių arba žodžių grupių (a.), o kartais nėra žodžių ir žodžių grupių gramatinio arba semantinio derinimo (b.): a. Analizuojamas teisėjų darbas, aiškinamos klaidos, nurodomi gerai atlikę užduotis ir kiti klausiniai (= ir sprendžiami arba aptariami kiti klausimai). Šokiuose ji susipažino su elegantišku ir geru vardu (= turinčiu gerą vardą, gerą reputaciją) septyniolikmečiu; b. Dalyviui, apsirengusiam neatitinkančių (= neatitinkančia) reikalavimų apranga, dalyvauti varžybose draudžiama. Jau įvyko konferencija, kuri apibendrins (= apibendrino) patirtį. Pažiūrėkime į prieš tai jo užimamas (= užimtas, turėtas, eitas) pareigas. Baigdamas noriu painformuoti visus kreiptis (= pasakyti, kad galima kreiptis arba visiems patariu kreiptis) į mūsų tarnybą. Dar vienas pavyzdys paimtas iš Vilniaus laikraščio „Vakaro žinios“ 2002 m. vasario 23 d. numerio 5 puslapio: „Jaunasis karalius gyveno Lietuvoje labai išlaidžiai,

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 8276 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • Įvadas 2
  • 1. Stilius 3
  • 2. Stiliaus kultūros dėmenys 5
  • 2.1 Bendroji stiliaus kultūra 5
  • 2.2 Funkcinių stilių normos 5
  • 2.3 Individualusis stilius 8
  • 3. Bendrieji stilingos kalbos reikalavimai 10
  • 3.1 Aiškumas 10
  • 3.2 Tikslumas 12
  • 3.3 Paprastumas 13
  • 3.4 Grynumas 14
  • 3.5 Glaustumas 15
  • 3.6 Gyvumas 16
  • 3.7 Įtaigumas 17
  • 3.8 Vaizdingumas 18
  • 3.9 Skambumas 18
  • 3.10 Turtingumas 20
  • 4. Kalbos kultūra – minties kultūra. Kalbos logikos reiklavimai 22
  • 5. Stiliaus klaidų klasifikacija 24
  • 5.1 Funkcinių stilių normų pažeidimai 24
  • 5.2 Bendrosios stiliaus kultūros pažeidimai 25
  • Išvados 29
  • Literatūra 30

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
31 psl., (8276 ž.)
Darbo duomenys
  • Filologijos referatas
  • 31 psl., (8276 ž.)
  • Word failas 233 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį referatą

www.nemoku.lt Kiti darbai

V. Tamulaičio knygos vaikams “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” recenzija

V. Tamulaičio knygos vaikams “Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” recenzija Filologija Peržiūrėti darbą

Elfdalų tarmės unikalumas bei ypatumai

Elfdalų tarmės unikalumas bei ypatumai Filologija Peržiūrėti darbą

Kalbotyros pradmenų konspektas

Kalbotyros pradmenų konspektas Filologija Peržiūrėti darbą

Stiliaus kultūra

Stiliaus kultūra Filologija Peržiūrėti darbą

Sakytinės kalbos elementai tinklapių straipsnių komentaruose

Sakytinės kalbos elementai tinklapių straipsnių komentaruose Filologija Peržiūrėti darbą

Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ analizė

Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ analizė Filologija Peržiūrėti darbą

Stilistinė skyryba

Stilistinė skyryba Filologija Peržiūrėti darbą

Sibabotoninė eilėdara

Sibabotoninė eilėdara Filologija Peržiūrėti darbą

Šventasis medis

Šventasis medis Filologija Peržiūrėti darbą

Oratorinių kalbų antikoje literatūriškumas

Oratorinių kalbų antikoje literatūriškumas Filologija Peržiūrėti darbą

Representation of the Devil in Faust and the Bible

Representation of the Devil in Faust and the Bible Filologija Peržiūrėti darbą

Renesanso literatūra XVIa. Anglijoje

Renesanso literatūra XVIa. Anglijoje Filologija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt