Teisinių aktų aiškinimas: kas ir kaip

Vilniaus universitetas TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS Politikos mokslų bakalauro programa Teisės teorija Mindaugas Genys I kurso, 3 grupės studentas TEISINIŲ AKTŲ AIŠKINIMAS: KAS IR KAIP DALYKO RAŠTO DARBAS Vilnius, 2006 m. Lapkričio 10 d. TURINYS 1.Bendroji teisės aiškinimo samprata................................................................................1 ...........................................................................1 3.Teisės aiškinimo būdai...................................................................................................3 4.Teisėkūros ir teisės aiškinimo santykis..........................................................................4 Išvados...............................................................................................................................6 Įvadas Šiuolaikinė demokratinė valstybė yra glaudžiai susaistyta įvairių teisinių normų. Siekiant visuomenės santarvės ir darnaus gyvenimo, šias normas, t.y. teisinio elgesio taisykles, reikia pritaikyti realiame gyvenime. Ir būtent šių normų pritaikymas reikalauja racionalaus argumentavimo - tiek priimamų sprendimų norint pritaikyti atitinkamą sankciją įstatymą pažeidusiam subjektui, tiek bendruoju atveju, kai siekiama teisinį aktą išaiškinti visuomenei siekiant tam tikro tikslo – informavimo apie taisyklių ribas, tų ribų peržengimą bei sankcijas, kurios gresia už tokį pažeidimą. Norint išanalizuoti teisinio akto aiškinimo ypatybes, pagrindinius kriterijus, aiškinimo kategorijas bei funkcijas privalu remtis teisine literatūra, kurios autorių autoritetas ar kompetencija leidžia tokią literatūrą vadinti kompetentinga. Kadangi lietuviškos literatūros, tyrinėjančios šią sritį yra maža (išskirti būtų galima A. Vaišvilos “Teisės teoriją” bei S.Vansevičiaus “Valstybės ir teisės teoriją”), pravartu remtis žinomų kitų šalių teisininkų veikalais, tokiais kaip H. Kelseno “Grynąją teisės teorija. Deja, visuose žmonijos tiriamuose moksluose galima rasti labai mažai temų, kurios pačios sau neiškeltų įvairių klausimų bei problemų. Teisės aiškinimo tema iš jų neišsiskiria – nagrinėjant šią sritį taipogi sąmoningai kyla klausimų, kurie reikalauja kurio nors kriterijaus patikslinimo, paaiškinimo arba detalesnio išdėstymo. Teisės aiškinimo problematikos turiniu galima laikyti teisės aiškinime kartais pasitaikantį dviprasmiškumą bei neapibrėžtumą, įstatymų leidėjo teisinių aktų aiškinimą, kai galima šalutinių interesų grupių intervencija siekiant konkrečios naudos bei daugelis kitų specifinių aspektų, lemiančių teisinės sistemos efektyvumą bei teisingumą. Kiekviena iškilusi problema reikalauja sprendimo, kuris kyla iš užsibrėžtų tikslų bei uždavinių, sprendžiamų ieškant būdų problemai išspręsti. Tad analizuojant teisinių aktų bei pačios teisės, kaip normų sistemos aiškinimą pagrindiniai tikslai ir uždaviniai būtų: • Nustatyti privalomąjį teisinio akto aiškinimą • Rasti skirtumą tarp teisės normų ir jų aiškinimo • Išskirti ir apibūdinti teisinių aktų aiškintojų kategorijas • Nurodyti teisinio aiškinimo rūšis • Įvardinti kitus specifinius teisinių aktų aiškinimo kriterijus Atsižvelgiant į temos specifiką bei svarbą valstybės, kaip teisinių institucijų visumos veiklai, galima iškelti preliminarią hipotezę, jog teisės normų aiškinimas ir teisėkūra yra susietos abipusiu tiesioginiu ryšiu. Norint šią hipotezę patvirtinti arba paneigti reikia išsamiau išanalizuoti teisės teorijoje nagrinėjamus aspektus bei aukščiau iškeltus tikslus ir uždavinius taikant mokslinės analizės metodą, „pagrįstą mintiniu ar faktiniu visumos skaidymu į sudedamąsias dalis, siekiant nustatyti, kas tiriamajam objektui esminga, kas ne.“1 1.Bendroji teisės aiškinimo samprata Teisės aiškinimas – „tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų, pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta teisės normos prasmei (teisių ir pareigų turiniui, jų santykiui) atskleisti, suvokti.“2 Kitaip tariant – tai argumentų pateikimas interpretuojant teisės normas, kuris kyla iš turimų žinių, loginio mąstymo bei racionalaus aplinkybių supratimo visumos. Pabrėžtinas skirtumas tarp teisinės normos ir jos aiškinimo: teisinė norma – aktas įpavidalintas teisiniame tekste, išleistame institucijos, turinčios kompetenciją tai daryti, taigi tam tikra elgesio taisyklė, apribojanti arba suteikianti teises kokioje nors srityje ir galiojanti visiems, tuo tarpu teisės aiškinimas – atskira, savarankiška, kartais individuali (tokiu atveju santykinai rekomendacinė) teisinės normos interpretacija, kurios paskirtis – patariamojo arba privalomojo pobūdžio pagalba sprendžiant teisinius klausimus, su jais susiduriant tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje. 2.Teisės aiškinimo kilmės klasifikacijos Teisės interpretavimas pagal savo kilmę gali būti klasifikuojamas į dvi grupes, kurios savyje talpina atskiras teisės aiškinimo rūšis: 1. Oficialusis teisės aiškinimas. Toks aiškinimas ypatingas tuo, jog jo šaltinis yra valstybinės institucijos, turinčios atitinkamą kompetenciją ir įgaliojimus tokį aiškinimą pateikti bei tuo, jog jį reglamentuoja specialiai tam tikslui išleidžiamas teisės aktas. Oficialiojo teisės akto aiškinimo pagrindinė funkcija yra užtikrinti visų subjektų lygybę prieš įstatymus ir juos vykdančias institucijas. Būtent ši funkcija įprasmina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“3 Pats oficialusis teisės aiškinimas taipogi rūšiuojamas į atskirus vienetus, kurie tarpusavyje skiriasi savo teisinių įgaliojimų, apibrėžtų įstatymais, ribomis: a) Autentiškas teisės aiškinimas. Tokia sąvoka apibrėžiama teisės interpretacija, kurią išplatina pats įstatymų leidėjas, Lietuvos atveju – Seimas. Analizuojant autentišką teisės aiškinimą reiktų išskirti kelius pagrindinius teigiamus ir neigiamus tokio aiškinimo aspektus. Neigiami aspektai: • Šališkas, neobjektyvus kokio nors konkretaus įstatymo interpretavimas. Šiuo atveju tai reiškia jau anksčiau minėtą pašalinių jėgų įsikišimą siekiant, kad įstatymo aiškinimas būtų išdėstytas taip, jog minėtosios pašalinės jėgos įgautų privilegijas, pirmenybę prieš kitus šiaip jau lygiaverčius subjektus. • Dviprasmiškas arba nepilnavertis interpretavimas (šis aspektas gali būti būdingas ir visiems kitiems teisę interpretuojantiems subjektams). Autentiškas teisės akto aiškinimas nepilnai detalizuotas, dėl to gali būti kelios lygiavertės interpretavimo pateiktys, paliekančios nišą pasirinkimo galimybei, kuri dėl tokio dviprasmiško aiškinimo gali būti atsiradus nesąmoningai. Teigiami aspektai: • Teisės normos aiškinimo būdu vienareikšmiškas įprasminimas tikslo ir idėjos, dėl kurios teisės norma ir buvo sukurta. Institucija, išleidusi teisinį aktą gali tinkamiausiai paaiškinti pastarojo specifiką, kuri kitais atvejais būtų diskutuotina ir turėtų kelias pasirinktines variacijas. • Detaliai išaiškinto teisės akto atveju išnykusi ginčytinumo galimybė.Daugelyje demokratinių valstybių autentiškas teisės aiškinimas kartu yra ir privalomasis, tai yra privalomai taikytinas. Pvz.: „Konstitucinio Teismo nutarimus irgi gali oficialiai aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas, nekeisdamas jų turinio.“4 b) Delegacinis teisės aiškinimas. Tokio teisės aiškinimo teisinė galia grindžiama institucijai suteiktais įgaliojimais. Tai yra rekomendacinio pobūdžio pagalba subjektams, kurie pagal įstatymo numatytą tvarką kreipiasi į minėtąsias institucijas su tikslu gauti kokio nors konkretaus teisės akto paaiškinimą c) Kai kuriuose šaltiniuose išskiriama ir trečioji oficialaus aiškinimo kategorija – teisminis teisės aiškinimas. Ir nors kai kuriose teisės teorijos knygose apie tokį aiškinimą net neužsimenama (A.Vaišvilos “Teisės teorijoje”), jį galima traktuoti kaip itin svarbią teisės interpretavimo rūšį, savo svarba prilygstančią autentiškajam. Teisminis teisės aiškinimas priskiriamas teismo institucijos kompetencijai. Teismas, spręsdamas vieną ar kitą bylą savo priimamus sprendimus privalo argumentuoti, paaiškinti, pagrįsti. Toks pagrindimas ir yra laikomas teisminiu aiškinimu. Analizuojant oficialųjį teisės aiškinimą logiškai mąstant kyla klausimas: kuris oficialusis teisės aiškinimas turėtų būti traktuojamas kaip privalomasis? Kovoje dėl tokio teisės aiškinimo statuso į jį nepretenduojančiu turėtų būti laikomas delegacinis aiškinimas. Pagrindiniais kandidatais tokiu atveju laikytini autentiškas teisės aiškinimas ir teisminis teisės aiškinimas. Remiantis precedentais privalomojo aiškinimo šaltiniu galima laikyti valstybinę instituciją, leidžiančią įstatymus bei joje dirbančius individus, kuriems įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti įgaliojimai daryti tokius veiksmus. Bet tokiu atveju kaip kontrargumentą įmanoma pateikti jau anksčiau minėtą autentiško teisės aiškinimo neigiamą aspektą, kurio pagrindinė mintis yra neskaidrios veiklos tikimybė. Stiprinant teisminio aiškinimo poziciją pateiktina ir dar viena mintis, grindžiama individų, dalyvaujančių teisės aiškinimo veikloje, intelekto bei išsilavinimo lygiu. Ties šia mintimi privalu stabtelti ir atidžiau išnagrinėti niuansus, susijusius su individais, dirbančiais valstybinėse institucijose. Kaip konkretų pavyzdį būtų galima pateikti Lietuvos Respublikos Seimą – atidžiau panagrinėjus ankstesnių (1996 m.– 2000m.; 2000 m.– 2004m.) kadencijų rinkimų būdu išrinktų tautos atstovų gretas būtų galima rasti ne vieną ir ne du atvejus, kai tų išrinktųjų atstovų įgytas išsilavinimas kvestionuojamas dėl kompetentingumo aiškinti vieną ar kitą įstatymą. Kitaip tariant – atsiranda nekokybiško darbo atlikimo tikimybė, kuri tokioje valstybiškai svarbioje institucinėje veikloje kai kuriais atvejais gali būti lemiama priežastis atsirasti klaidoms aiškinant teisę. Atidžiau išanalizavus Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų duomenų bazę galima aptikti deputatų, kurių aukštasis išsilavinimas iš dalies arba visiškai neatitinka tokio, kurį turint teisės aktus būtų galima aiškinti remiantis turimomis akademiškomis žiniomis. Taigi kyla klausimas ar tokie individai gali objektyviai vykdyti teisinių aktų aiškinimą. Tuo tarpu teismo institucijose dirbantys ir teisę oficialiai aiškinantys asmenys turi būti praėję griežtus tokios valstybinės tarnybos darbo reikalavimus. Jeigu išrinkimą į Lietuvos Respublikos Seimą pasiekti padeda charizmatiškos savybės, oratoriaus talentas arba populistinė rinkiminė programa, tai „kandidatams į teisėjo postą taikomi itin griežti profesiniai reikalavimai: greta teisinio darbo patirties būtina nepriekaištinga reputacija, greta dalykinių savybių – tinkamos asmeninės savybės.“5 Būtent šis esminis darbinių savybių skirtumas gali būti vadinamas punctum saliens (lot.išsikišantis taškas), kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia svarbią aplinkybę, pagrindinį dalyką. Taigi atmetant precedentus teisės aiškinimo istorijoje bei pasikliaujant aukščiau išdėstytais argumentais įgaliojimą privalomai aiškinti teisinius aktus reiktų priskirti teismo institucijoms. Be to, tokiu atveju nei viena valstybinė institucija neturėtų absoliučios valdžios teisėkūros ir teisės aiškinimo srityje. 2. Neoficialus teisės aiškinimas. Ši teisinio aiškinimo kategorija yra bene plačiausia ir apima visus valstybėje gyvenančius asmenis, kurie gali teisę aiškinti savaip, pasikliaudami savąją patirtimi, loginiu mąstymu bei kitokiais būdais. Privalu pažymėti, kad neoficialus teisės aiškinimas nėra privalomasis. Toks teisės aiškinimas taip pat skirstomas į atskirtas rūšis, kurias reikėtų bent trumpai apžvelgti: a) Paprastas teisės aiškinimas. Šiai rūšiai būtų galima priskirti visus valstybės piliečius, neturinčius teisinio išsilavinimo, ir dažniausiai teisę aiškinančius ją vertindami subjektyviais aspektais: savo vertybių sistema, moralinėmis normomis (kurios ne visąlaik atitinka teisines normas). b) Kompetentingas teisės aiškinimas. Tokiu aiškinimu vadinamas pavienių asmenų, turinčių reikiamą teisinę kvalifikaciją teisės interpretavimas, nors tie asmenys ir nėra valstybės įgalioti to daryti. Kompetentingais teisės aiškintojais laikomi advokatai, prokurorai ir pan. c) Doktrininis teisės aiškinimas. Tai toks aiškinimas, „kurio subjektai – teisininkai mokslininkai, aiškinantys teisės normas mokslo veikaluose (monografijose, moksliniuose straipsniuose, teisės aktų komentaruose) ir kurių aiškinimai nėra privalomi.“ 6 Taigi reziumuojant tokią teisės aiškinimo klasifikaciją galima viską apibendrinti ir daryti išvadas, kad teisės teorijai kaip visuomeniniam mokslui aktualiausios ir dėmesio labiausiai vertos yra oficialiojo autentiško ir teisminio teisės aiškinimo sampratos bei jų ypatumai ir tarpusavio ryšiai. 3.Teisės aiškinimo būdai Bet koks teisės aiškintojas interpretuodamas teisę turi vadovautis tam tikrais aiškinimo būdais (metodais) tam, jog jo aiškinimas būtų pagrįstas, suprantamas, nedviprasmiškas. Tik remiantis atitinkamais metodais priimamas sprendimas teisės atžvilgiu turėtų būti teisingas tiek lingvistiniu, tiek loginiu požiūriu. Anot Alfonso Vaišvilos, „teisės aiškinimo būdai – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų teisės normos turiniui atskleisti, suvokti“.7 Reikėtų iškarto susiaurinti šaltinius, kuriais remiantis teisės aiškinimas nebūtų objektyvus ar pilnavertiškai naudingas: teisės normų aiškinimas negali būti grindžiamas politiniais bei ideologiniais principais, nes tokiu atveju sąvoka “objektyvizmas” kaip bešališkumas, neutralumas tokio aiškinimo kontekste netektų bet kokios savajai artimos prasmės. Taip pat neleistina teisės aiškinti savo argumentus grindžiant socialinių apklausų duomenimis, nes tokio pobūdžio informacija ne visada aiškiai ir teisingai atspindi realią padėtį. Yra dar daug šaltinių, kuriais remiantis negalima atlikti racionalaus teisinių aktų interpretavimo (oficialiai nepatvirtintais duomenimis, radikalia vertybių sistema, kuri labai nutolusi nuo visuomeninės vertybių sistemos ir t.t.), bet juos visus vardinti būtų netikslinga ir tuo labiau tai užimtų itin daug laiko. Teisės mokslo veikaluose dažnai randama įvairių teisės aiškinimo būdų klasifikacijų – nuo itin susiaurintų, kurios pateikia kelis būdus iki plačių, aprėpiančių net iki ~400. Bet stengiantis labai neišsiplėsti ir kartu išdėstyti pačius svarbiausius teisės aiškinimo būdus pravartu vadovautis A.Vaišvilos “Teisės teorijoje” pateikiama klasifikacija, kurioje aprašomi 10 pagrindinių būdų: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, precedentinis, įstatymo leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis. Tačiau siekiant tikslingumo, kai kuriuos čia išdėstytus teisės aiškinimo būdus galima sujungt į vieną, pertvarkyti. Tokiu atveju gauname keturis dažniausiai taikomus būdus, kurie, norint geriau suprasti teisinių normų aiškinimo proceso metodiką, privalo būti išdėstyti. 1) Lingvistinis metodas. Šis būdas pravartus tuo, jog didžioji dalis teisinių aktų yra teksto formos. Taigi norint aiškinti rašytinį teisės aktą reikia gerai mokėti tos kalbos gramatikos, morfologijos bei sintaksės taisykles ir jų laikytis teisės aktą interpretuojant. Naudojantis lingvistiniu metodu privalu pasirinkto teksto fragmentą (atskirą žodį arba jų junginį) aiškinti remiantis kontekstu, kuriame tas žodis taikomas ir atitinkamai parenkant to žodžio bendrąją prasmę (jeigu jų yra keletas) kuri įprasmina logišką sakinio esmę. Tik tokiu atveju likviduojama dviprasmiško teisės aiškinimo supratimo tikimybė. Pravartu pateikti tokio interpretavimo pavyzdį: nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, kurioje teigiama, jog „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu”8 žodį remiantis reikia suprasti ne kaip fizinį kontaktą, o kaip sprendimo pagrindimą atitinkamu įstatymu, nes naudojant fizinio kontakto prasmę sakinys būtų absurdiškas, prarandantis bet kokią racionalią prasmę. Taipogi svarbu, jog ta pati vieno žodžio prasmė nesikaitaliotų su kita – kitaip sakant tuose pačiuose teisiniuose aktuose žodis turi turėti vieną vienintelę reikšmę, nes priešingu atveju teisinėje sistemoje vyrautų savotiška anarchija dėl vis kitos to pačio žodžio reikšmės. Lingvistiniam aiškinimui labai svarbus šis aukščiau išdėstytas vientiso aiškinimo principas: „negalima be pagrindo vienodų žodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiškinti skirtingomis prasmėmis arba skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme“9. 2) Sisteminis metodas. Tokio metodo taikymo esmė yra atsižvelgimo į santykius tarp skirtingų teisės aktų principas: Norint interpretuoti teisės aktą A, pravartu remtis teisiniais aktais B, C ar D, kurie irgi dėsto teisės akte A įprasminamus dalykus (veikas, pareigas, teises ar laisves) juos susiaurindami, praplėsdami, paaiškindami ar kitaip juos koreguodami. Pavyzdžiui, nagrinėjant Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Antrosios knygos 39 straipsnio 4 dalį galima taikyti būtent sisteminį teisės akto aiškinimo metodą: Civilinis Kodeksas teigia, kad “juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo teisės akto priėmimo, jei taikoma šio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalis”10. Norint tiksliai ir logiškai išaiškinti šią civilinio kodekso dalį būtina išanalizuoti ir tos dalies tekste nurodytos nuorodos šaltinį, esantį kito straipsnio dalies tekste ir pateikiantį teisinę informaciją, kuri šioje dalyje konkrečiai apriboja teisės akte nurodyto juridinio asmens veiklos sritis, kai tas juridinis asmuo veikia pagal valstybinių institucijų patvirtintus įstatus. Taigi galima teigti, kad sisteminis teisės aiškinimo metodas yra labai svarbus valstybės teisinėje sistemoje, nes straipsniuose dažnai galima aptikti nuorodų į kitus teisinius šaltinius, esančius tame pačiame ar galbūt kitame teisiniame akte. 3) Istorinis teisės aiškinimo metodas. Šio metodo taikymo pagrindinis principas yra socialinių, politinių bei ekonominių sąlygų, valstybiniu mastu siektų tikslų analizavimas to meto visuomenėje, kai buvo išleistas aiškinamas teisės aktas. Kadangi laikui bėgant visuomenė kartu su joje vyraujančiomis normomis, vertybėmis, siektinais tikslais ir tam naudojamomis priemonėmis niekada nebūna pastovi, kinta (progresuoja arba degraduoja), tad praeityje priimto teisės akto aiškinimas remiantis dabartyje esamomis visuomeninėmis normomis gali būti labai klaidingas. Tokiu atveju norint išnagrinėti praeityje priimtą teisės normą būtina išnagrinėti sąlygas, kurios sąlygojo tos normos atsiradimą ir sąlygas, kurioms esant ta norma galiojo. Pavyzdžiui, nagrinėjant I Lietuvos Statutą, priimtą 1529 m. būtų klaidinga remtis dabartinėmis teisinėmis nuostatomis, nes jos kardinaliai nesutampa su tuo metu vyravusiomis nuostatomis. Jeigu I Lietuvos Statutas įteisino valstiečių priklausomybę bajorams, tai aiškinant tokį įteisinimą remiantis dabartiniais įstatymais būtų akivaizdi priešprieša tarp 1529 m. priimto Statuto ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kurioje deklaruojamos prigimtinės žmogaus teisės į laisvę. Tad aiškinant tuo metu įteisintą valstiečių priklausomybę reiktų remtis to meto socialinėmis sąlygomis bei moraliniu požiūriu, kurių atžvilgiu baudžiava buvo įprastas ir tuometinei teisei nenusižengiantis faktas. 4) Loginis teisės aiškinimo metodas. Naudojantis šiuo metodu nagrinėjami ne patys terminai , esantys aiškinamo teisės akto tekste, bet jų prasmė bei santykiai tarp tų prasmių. „Tam atliekami tokie loginiai veiksmai, kaip loginis teksto pertvarkymas, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita. Normos aiškinimas čia yra tikrų teiginių, formuluojančių normos prasmę, teisingumo įrodymas“11. Taigi naudojant loginį metodą siekiama įrodyti teisės akto tekste esančių terminų prasmių teisingumą remiantis įvairiomis formulėmis. Visi aukščiau išdėstyti teisės aiškinimo metodai dažniausiai taikomi kartu, t.y. derinant vieną su kitu, siekiant analogiškų išvadų, gaunamų vienam teisiniam aktui taikant skirtingus aiškinimo metodus. Aprašius šiuos aiškinimo būdus galima teigti, jog nuo teisinio akto aiškinimo metodo priklauso gaunamas rezultatas – aiškinimo racionalumas, vienaprasmiškumas ir teisinis pagrįstumas. 4.Teisėkūros ir teisės aiškinimo santykis Teisėkūros, kaip normų sistemos šaltinio, ir teisės aiškinimo, kaip tų normų suvokimo tarpusavio ryšys dažnai suvokiamas skirtingai – vieni teigia, jog teisės aiškinimas yra dalinis teisėkūros šaltinis, kiti – jog tai tam tikra intelektinė veikla, susijusi su teisėkūra ir jurisprudencija, bet pati jai nepriklausanti. Iš dalies galima sutikti su abejomis pusėmis – išties teisės aiškinimas, kaip veikla, daro poveikį teisėkūrai, yra savotiškas jos orientyras kuriant ir įteisinant tolesnius teisės aktus. Kadangi valstybinių institucijų sferoje dažniausiai pasitaikanti teisės aiškinimo forma yra teisės aiškinimo aktas, galima daryti prezumpciją, jog tokie teisės aiškinimo aktai ir yra dalis teisėkūros. Tai pagrįsti galima remiantis A. Vaišvilos “Teisės teorijoje” išdėstytu įrodymu: “Teisės aiškinimas neperžengiant tam tikrų ribų virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur teisės aiškinimui oficialiai nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Pavyzdžiui, jeigu mirties bausmės leistinumas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai aiškinimu sukuriama nauja to santykio reguliavimo taisyklė, kuri atima iš valstybės teisę nustatyti ir taikyti mirties bausmę, nors ne interpretatorius savo aiškinimu panaikina tos normos juridinę galią. Todėl įstatymo leidėjui telieka formaliai panaikinti jau teisės aiškinimu panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sankcionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą. Iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau nėra pakankama. Ne įstatymo, o teisės viršenybės sąlygomis keičiasi įstatymų aiškinimo kompetencija: aiškinimas tampa tam tikra teisėkūros rūšimi, o teismas – įstatymų leidėjo bendradarbiu. Todėl teisės normos aiškinimas tampa taip pat reikšmingas kaip ir teisėkūra ir dėl to turi būti reglamentuojamas”12. Taigi galima daryti išvadą kad teisės aiškinimas yra itin glaudžiai susijęs su teisėkūra, kai kuriais atvejais – netgi yra jos dalis. Išvados 1. Teisės teorijai svarbus yra tik oficialusis teisės aiškinimas, nes jis, kitaip nei neoficialusis, gali įtakoti įvairias teisinės sistemos sritis. 2. Remiantis argumentais, išdėstytais antrajame skyriuje, privalomojo teisinio aiškinimo statusas turėtų būti teiktinas teisminėms institucijoms. 3. Aiškinant teisę remtis tik vienu teisės aiškinimo metodu būtų didelė klaida, nes norint teisinį aktą išaiškinti pilnavertiškai, nepaliekant spragų, reikia apsvarstyti įvairius su tuo aktu susijusius aspektus derinant kiek įmanoma daugiau metodų. 4. Įvade iškelta hipotezė – patvirtinta, netgi šiek tiek pakoreguota: “Teisės normų aiškinimas ir teisėkūra yra susietos abipusiu tiesioginiu ir labai glaudžiu ryšiu, o kartais šios dvi sritys kai kuriomis dalimis ir susilieja taip sugretinant jų svarbą teisės mokslo požiūriu. Literatūros sąrašas: Vaišvila, Alfonsas, „Teisės Teorija“. 2 leid., Vilnius: Justitia, 2004 Kelsen Hans, „Grynoji Teisės Teorija“. Vilnius: Eugrimas, 2002 Jukna, Feliksas, „Tarptautinių Žodžių Žodynas“. Vilnius: Alma Littera, 2001 Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius: Mūsų saulužė, 2005 http://lt.wikipedia.org http://www.tm.lt http://www.seimas.lt PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas dalyko rašto darbas yra: 1. Atliktas mano paties ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose; 2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudoja šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą. Mindaugas Genys

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!