Transporto eksploatacinės ir konstrukcinės medžiagos

 1. Chimotologija. Tai mokslas apie racionalų degalų ir tepalų naudojimą. E – eksploatacija, D – Degalai, M – mašina, T – tepalai. 2. Naftos cheminė sudėtis. Nafta yra pagrindinė žaliava degalams ir tepalams gauti. Perdirbant naftą, išskiriamas benzinas, žibalas, reaktyviniai ir dyzeliniai degalai, mazutas. Nafta yra geltonos, rusvos, tamsiai rudos arba net juodos spalvos riebus, aliejingas, specifinio kvapo, degantis skystis, įvairių anglies ir vandenilio junginių (angliavandenilių) mišinys. Naftos spalva priklauso nuo asfaltinių junginių kiekio. Nors nafta randama skirtingose vietose ir įvairiuose gyliuose, tačiau jos elementinė sudėtis mažai skiriasi. Nafta susideda iš 83— 87% anglies, 11—14% vandenilio, 0,01—7% sieros, 0,05—3,6% deguonies, 0,01—1,7% azoto 0,02—0,03% įvairių metalų. Visi elementai yra cheminių junginių sudėtyje. Tiktai siera gali būti laisva. Pagal sieros kiekį nafta skirstoma į 3 grupes: mažai sieringą, kai sieros būna iki 0,5%; sieringą, kai 0,51—2%; labai sieringą, kai daugiau kaip 2%. 3. Naftos produktų savybės. Kadangi vandenilio atominė masė yra mažesnė negu anglies, o šilumingumas didesnis, tai mažesnio tankio naftos (kurioje yra mažiau anglies ir daugiau vandenilio) garingumas ir šilumingumas esti didesni negu didesnio tankio naftos. Taigi iš tankio galima spręsti apie naftos arba jos produktų šilumingumą, garingumą, cheminę sudėtį. Naftos tankis paprastai būna 750—1000 kg/m3, Virimo temperatūra 50—500 °C, Molekulinė masė 90—480, Šilumingumas 41—46 MJ/kg. Elektros srovės nafta nepraleidžia. Jos laidumą galima padidinti tik priemaišos ir vanduo. Naftos savybės priklauso ne nuo elementinės sudėties, o nuo joje esančių individualių angliavandenilių savybių ir jų kiekių. Todėl, gaminant ir naudojant naftos produktus, svarbu žinoti juos sudarančių angliavandenilių savybes ir jų įtaką mašinos darbui. Labai svarbios degalų ir tepalų savybės yra atsparumas oksidacijai įvairiose temperatūrose, klampa bei jos priklausomybė nuo temperatūros, garingumas ir kt. 4. Angliavandenilių grupės (alkanai, cikloalkanai, arenai, nesotieji angliavandeniliai). Angliavandenilius sudaro anglies atomai, kurie gali jungtis ir grandinės, kurios gali būti atviros ir ciklinės. Atviros grandinės – šakotos ir tiesios. H H H H H H C H H C C C C H H H H H H Metanas Butanas Angliavandeniliai su tiesia grandine vadinami normaliais, o su šakota – izomerais (medžiaga turinti tą pačią cheminę formulę, bet kitokias savybes). Skirstymas pagal agregatinę būseną: 15 C atomų – kieti Angliavandeniliai, kurių anglies atomai sujungti tik viena jungtimi vadinami sočiaisiais ir normaliomis sąlygomis yra patvarūs. Kai anglies atomai sujungti dviguba arba triguba jungtimi angliavandeniliai vadinami nesočiaisiais. Nesotieji: • Alkenai ( viena dviguba jungtis) • Alkadienai (dvi dvigubos jungtys) • Alkinai (viena triguba jungtis) H H H H H H H H H C C C C H H C C C C H H H Butadienas - 1,4 (alkadienas) Butenas (alkenas) H C C H Acetilenas (alkinas) Visi angliavandeniliai esantys naftoje pagal struktūrą ir chemines savybes yra skirstomi į grupes: • Alkanai CnH2n+2 • Cikloalkanai CnHm • Arenai CnH2n-6 2 pav. Angliavandenilių kinematinės klampos  priklausomybė nuo temperatūros t: 1 – alkanai; 2 – arenai; 3 – cikloalkanai. 3pav. Angliavandenilių cheminio aktyvumo X priklausomybė nuo temperatūros t: 1 – normalūs alkanai; 2 – cikloalkanai: 3 – alkenai; 4 – izoalkanai; 5 – arenai; A – esant normaliai (20 °C) aplinkos temperatūrai; B – esant aukštai (>200°C) temperatūrai. Alkanai turi grandininę struktūrą ir būna naftoje visose agregatinėse būsenose (skysti, kieti ir dujiniai). Alkanų trūkumas – parafinas normalioj būsenoj ištirpęs neatsparus šalčiui, esant žemai temperatūrai kristalizuojasi. Alkanai tinka dyzeliniams degalams, o benzine, žieminiuose degaluose nepageidaujami. Izoalkanai – normaliomis sąlygomis mažiau stabilūs, bet aukštesnėje temperatūroje cheminis aktyvumas yra pakankamai nedidelis, todėl pageidaujami benzine ir alyvose, o dyzeliniuose degaluose nepageidaujami. Cikloalkanai – anglies atomai molekulėse išsidėstę uždaru žiedu. Žemoje temperatūroje šiek tiek aktyvesni už alkanus, tačiau aukštoje temperatūroje kaip ir izoalkanai išlieka atsparūs oksidacijai. Šoninės šakos struktūros (šoninės grandinės) pažemina stingimo temperatūrą, todėl pageidaujami tepaluose ir žieminių rūšių dyzeliniuose degaluose. CH2 CH2 H2C CH2 H2C CH2 H2C CH2 H2C CH2 CH2 Ciklopentanas Cikloheksanas Arenai. Jiems priklauso angliavandeniliai, kurių molekulėse yra benzolo žiedas. Jie sunkiausi, didžiausias tankis, didžiausia virimo temperatūra, garai ir skysčiai nuodingi. Jiems sudegus susidaro benzatilenas (labai nuodinga medžiaga). Tinka benzinui, bet dėl benzatileno yra nuodingi. Absorbuoja drėgmę. Sumažėja hidrofiškumas mažoj temperatūroj, todėl žiemą gali išsiskirti vanduo ir užšalti. Prie žemos temperatūros didėja klampa. Dyzeline nepageidaujami. Nesotieji angliavandeniliai. Naftoje būna nedaug, bet daug išsiskiria perdirbant naftą. Turi laisvų jungčių, nestabilūs, linkę oksiduotis, polimerintis, jungtis tarpusavyje. Dėl šių savybių prastina naftos produktų, ypač tepalų, savybes. Aukštoje temperatūroje gana atsparūs oksidacijai ir suteikia benzinui antidetonacinių savybių, bet dėl to jie ilgai negali būti laikomi, reikia papildomų medžiagų. Mažiausiai klampios – alkanai, labiausiai – arenai, ypač cikloalkanai. Mažiausiai nuo temperatūros priklauso arenų klampa. Temperatūrai kylant visų angliavandenių atsparumas oksidacijai mažėja. Oktaninis skaičius apibūdina degalų pasipriešinimą detonacijai (savaiminiam užsidegimui), o dyzelinių degalų cetaninis skaičius parodo jų savybę savaime užsidegti. Dujos > benzinas > žibalas > dyzelinas > mazutas didelis oktaninis skaičius mažas 5. Deguonies, sieros, azoto, metalų ir kiti junginiai. Deguonies junginiai naftoje būna karboninių rūgščių, fenolių ir dervingų medžiagų pavidalų. Daugiausia šių junginių būna dervingoje naftos dalyje, mažiau – tepalų, dyzelinių degalų ir mažiausiai – benzino frakcijose. Dervingosios medžiagos — labai sudėtingi organiniai junginiai, sudaryti iš anglies, vandenilio, deguonies, kartais dar iš sieros ir azoto. Dervos yra tamsiai rudos spalvos skystos arba pusiau skystos stipriai dažančios medžiagos. Jų tankis būna apie 1100 kg/m3. Dervinės medžiagos pasižymi neutraliomis savybėmis. Pagal tirpumą jos skirstomos į dervas, asfaltenus, karbenus ir karboidus. Dervos gerai tirpsta lengvuose naftos produktuose, kartu juos nudažo. Dėl to benzinas ir dyzeliniai degalai sendami keičia spalvą. Kai dervų susidaro daugiau, negu gali ištirpti, iškrinta dervingos nuosėdos. Sieros junginiai yra kenksminga naftos ir jos produktų priemaiša. Degalai, užteršti sieros junginiais, spartina variklių dilimą, perdirbant sieringą naftą, genda katalizatoriai, patys sieros junginiai yra nuodingi ir nemalonaus kvapo, jų degimo produktai kenkia gamtai. Naftoje ir jos produktuose siera būna laisva ir junginiuose. Pagal poveikį metalams sieros junginiai yra skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs junginiai dažniausiai pasižymi rūgščių savybėmis ir gali tiesiogiai reaguoti su metalais, pasyvūs — metalų neveikia. Tačiau degdami visi junginiai sudaro koroziniu aktyvumu pasižyminčius sieros oksidus SO2 ir SO3, todėl degaluose neturi būti jokių sieros junginių. Azoto junginių daugiausia susikaupia dervingoje naftos dalyje. Jie sumažina naftos produktų stabilumą laikant, suteikia nemalonu kvapą, perdirbant naftą, gadina katalizatorius. Azoto junginiai iš naftos produktų pašalinami sieros rūgštimi: susidaro druskos, kurios netirpsta angliavandeniliuose, o dujinis azotas (ar jo oksidai) išsiskiria į aplinką. Naftoje būna junginių, kurių sudėtyje yra metalų: nikelio, vanadžio, natrio, sidabro, kalcio, aliuminio, vario ir kt. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, vanadis, natris, yra nepageidaujami naftos produktuose. Sudegant degalams, susidaro vanadžio oksidas V2O5, kuris labai koroduoja variklio detales. Be to, vanadis ir nikelis kenkia katalizatoriams. Todėl kenksmingi elementai iš naftos turi būti šalinami. 6. Fiziniai naftos perdavimo būdai. Fiziniais būdais vadinami tokie būdai, kai, perdirbant naftą, nepasikeičia joje esančių angliavandenilių struktūra. Išsiurbta iš žemės gelmių nafta yra surenkama specialiuose rezervuose. Atskiriamos dujos, vanduo, druskos ir mechaninės priemaišos. Atliekamas pirminis jos perdirbimas – distiliavimas, t. y. naftos sudėtyje esančių angliavandenilių atskyrimas pagal virimo temperatūras į frakcijas. Distiliavimas vyksta esant atmosferos slėgiui. Nafta siurbliu per šildytuvą ir valytuvus tiekiama į kaitinimo krosnį. Krosnyje ji įkaitinama, kol visi angliavandeniliai, kurių virimo temperatūra yra žemesnė negu 380 °C, išgaruoja. Naftos garai ir likęs kondensatas patenka į atmosferinę rektifikavimo koloną, kurioje temperatūra, kylant į viršų, palengva mažėja nuo 380 °C (apačioje) iki 30 °C (viršuje). Įvairiuose kolonos aukščiuose padarytos specialios pertvaros kondensatui surinkti. Garai, kildami į viršų, palengva atvėsta ir ant atitinkamų pertvarų kondensuojasi. Taip naftoje esantys angliavandeniliai pagal virimo temperatūras išsiskaido į dujų, benzino, žibalo ir gazolio frakcijas, kurių tankis (20 °C temperatūroje) toks: benzino – 710 – 740 kg/m3, žibalo – 790 – 830, gazolio – 800 – 860, alyvų – 870 – 940 kg/m3. Mazutas į tepalus perdirbamas distiliavimu vakuume. Vakuumo reikia angliavandenilių virimo temperatūrai pažeminti, kad būtų iš­vengta jų skaidimosi. Mazutas iš rektifikavimo kolonos siurbliu per kaitinimo krosnį tiekiamas į rektifikavimo koloną. Krosnyje ir kolonoje yra vakuumas, todėl angliavandeniliai, kurių virimo temperatūra yra iki 500 °C, išsidistiliuoja 410 – 420 °C temperatūroje. Skystoji alyva 300 - 400°C Vidutinė alyva 350 - 420°C Tiršta alyva 420 - 490°C Gudronas 500°C Priklausomai nuo panaudotų distiliatų, tepalai skirstomi į distiliatų, mišinių ir atliekų tepalus. Atliekų tepalai gaminami iš gudrono. Sumaišant atliekų tepalus su distiliatais, yra gaunami mišinių tepalai. Atliekų tepalai pasižymi geromis eksploatacinėmis savybėmis. Jų le­pumas, antioksidacinės bei kitos savybės esti geresnės negu distiliatų tepalų. Iš skystųjų distiliatų gaminamos lengvosios industrinės ir transformatorinės alyvos, iš vidutinių ir sunkiųjų – industrinės ir variklių, iš mišinių ir atliekų – transmisinės, sunkiosios industrinės ir kt. 7. Cheminiai naftos perdirbimo būdai. Cheminiai naftos perdirbimo būdai yra skirstomi j terminius ir katalitinius. Terminiais procesai vadinami tokie, kai naftos distiliatai, perdirbami aukšta temperatūra ir slėgiu, o katalitiniais tokie, - kai procesui paspartinti dar panaudojami ir katalizatoriai. Gaminant benzinus, svarbiausi iš cheminių procesų yra krekingas, riformingas, izomerizacija, alkilinimas, polimerizacija, hidrogenizacija ir kt. Krekingas naudojamas benzino kiekiui padidinti. Veikiant aukštai temperatūrai, slėgiui ir katalizatoriams sunkesnieji angliavandeniliai suskaidomi į lengvesniuosius: TPK C2nH4n+2 CnH2n+2 + CnH2n Alkanas Alkanas Alkenas Taip iš gazolio arba mazuto galima gauti benziną arba, dar labiau suskaidžius, dujas. Krekingas būna katalitinis ir terminis. Dabar daugiausia naudojamas katalitinis krekingas. Krekingas sparčiau vyksta aukštesnėje temperatūroje, tačiau tada susidaro daugiau nesočiųjų angliavandenilių, tada geresnis laikant, mažesnė detonacija. Riformingo paskirtis – padidinti benzino atsparumą detonacijai. Jo esmę sudaro tai, kad nepageidaujami angliavandeniliai, veikiant temperatūra, slėgiu ir katalizatoriais, yra paverčiami pageidaujamais angliavandeniliais. TPK Heksanas Benzolas + 4 H2 Alkenas Arenas Benzinai pasižymi stabilumu ir gali būti ilgai laikomi. Juose būna labai daug arenų (50 – 60%) ir izoalkanų (10 – 15%), todėl oktaninis skaičius didelis – iki 85 – 87 vienetų. Izomerizacijos tikslas — padidinti benzino atsparumą detonacijai. Izomerizuojant yra pakeičiama angliavandenilių struktūra, bet nepakinta jų cheminė sudėtis. Mažo oktaninio skaičiaus normalieji alkanai, veikiant temperatūrai, slėgiui ir katalizatoriams, paverčiami didelio oktaninio skaičiaus izoalkanais. TPK Alkanas (normalus) izoalkanas Žaliava izomerizacijai yra pačios lengviausios frakcijos. Izomerizatas yra svarbus komponentas gaminant didelio oktaninio skaičiaus benzinus . Izomerizacijos ir riformingo produktų mišinio oktaninis skaičius būna 5 – 6 vienetais didesnis negu kiekvieno atskirai. Alkilinimas taikomas, kai norima gauti didelio oktaninio skaičiaus benzino komponentą – alkilbenziną. Alkilinimo metu sotusis angliavandenilis prijungiamas prie nesočiojo angliavandenilio dvigubos jungties ir gaunami norimų savybių didesnės molekulinės masės angliavandeniliai. TPK izobutanas (sotusis) + izbutenas (nesotus) izooktanas Polimerizacija vadinamas atskirų molekulių sujungimo į vieną molekulę procesas. Polimerinasi nesotieji angliavandeniliai. TPK 2 izobutenai (nesotūs) izooktanas (sotūs) H2 Taip iš nesočiųjų dujinių angliavandenilių galima gauti benzino komponentą – polimerbenziną. Polimerizato oktaninis skaičius būna didelis.. 8. Cheminiai naftos produktų (degalų ir tepalų) valymo būdai. Naftoje esančios priemaišos sujungiamos su valymo reagentais, po to atskiriamos. • Valymas rūgštimis. Sieros rūgštimi iš naftos produktų pašalinami nesotieji angliavandeniliai, dervos, asfaltenai, azoto ir sieros junginiai, arenai. Sieros rūgštis naudojama valant tepalus, apšvietimo žibalus ir pan. Dabar mažai naudojama • Šarmai naudojami pašalinti rūgščius ir sieringus junginius. • Hidrinamasis valymas naudojamas sieros junginiams iš degalų ir tepalų pašalinti bei nesotiesiems angliavandeniliams prisotinti. 9. Fiziniai naftos produktų (degalų ir tepalų) valymo būdai. Valoma selektyviniais tirpikliais arba adsorbentais. • Valymas adsorbentais. Jie būna gamtiniai ir sintetiniai (pritaikomi tam tikrai medžiagai pagal porų dydį ir formą – tseolitai). • Valymas tirpikliais. Ypač dažnai tepalams valyti naudojami selektyviniai tirpikliai, pašalinantys asfaltines medžiagas, dervas ir t.t. Atskiriami nepageidaujami alyvos komponentai arba ištirpinami pageidaujami – nepageidaujami eina į nuosėdas. 8-9. (Gali tikti abiem). Pagal paskirtį valymas: 1) deasfaltizacija. Tikslas gaminant atliekų tepalus iš gudrono pašalinti dervas ir asfaltines medžiagas. 2) selektyvinis valymas. Valomi alyvų distiliatai ir gudrono deasfaltizatas. 3) deparafinizacija. Pašalina iš naftos produktų kietus angliavandenilius tam, kad pažeminti stingimo temperatūrą. Tai svarbu žieminių degalų ir tepalų gamyboje. 10. Prekinių degalų ir tepalų ruošimas. Automobilių benzinas ruošiamas sumaišant distiliavimo, krekingo, reformingo, alkelinimo ir kitais būdais gautus benzinus ir kitas medžiagas. Norint gauti žieminius benzinus, į vasarinius įdedama 5% butano. Dyzeliniai degalai gaunami iš vidutinių distiliatų, į kuriuos įmaišoma iki 20% katalitinio krekingo gazolio. Prekiniai tepalai gaunami iš bazinių tepalų, įmaišant medžiagų savybėms pagerinti. Baziniai tepalai gaunami distiliatus sumaišant vienus su kitais. Sintetiniai tepalai yra žymiai mažesnės klampos (daug mažiau priklausomi nuo temperatūros). Gaunami iš: • Olefinų – nesotieji alkanai, gaunami alkanų krekingo procesu, tada poliarizuojami. Nesioksiduoja, atsparūs korozijai, turi aukštą klampos indeksą. Plyksnio temperatūra ~270ºC. Labiausiai naudojami. • Esterių – gaminami iš organinių rūgščių ir alkoholio. Geros antikorozinės, tepumo savybės. • Silikonų – organiniai junginiai, kurių molekulėse yra silicio atomų. Bespalvis skaidrus skystis, gerai tirpstantis angliavandeniliuose. Nelabai gerai tepa. 11. Sintetiniai tepalai Sintetiniai tepalai – žymiai mažesnės klampos, todėl mažiau stingsta. Jie gaminami iš poliolefinų, esterių, silikonų ir kt. Olefinai – nesotieji alkanai. Jie pasižymi labai geromis savybėmis. Klampos indeksas didesnis nei mineralinių alyvų. Mažiau išsieikvoja, mažiau reikia pilti. Esteriai gaminami iš organinių rūgščių ir alkoholių. Silikonai – organiniai junginiai, kurių molekulėse yra silicio. Bespalvis, skaidrus skystis gerai tirpstantis angliavandeniliuose,tačiau nelabai gerai tepa. 12. Kuro klasifikacija Kuru vadinamos tokios medžiagos, kurios lengvai užsidegę išskiria daug šilumos, yra kaitrios, paplitusios gamtoje, lengvai išgaunamos. Kuras yra : kietasis, skystas, dujinis. Kuras pagal kilmę: gamtinis, dirbtinis, sintetinis. Skystas kuras: benzininis, dyzelis, reaktyvinis, turbininis, krosninis, katalininis. 13. Kuro elementinė sudėtis Kuras sudarytas iš degiųjų (C, H, S ) ir nedegiųjų (N, O, A, W) medžiagų. K (kuras) = C + M + O + N + S + A + W = 100% C H O N S A W 14. Kuro šilumingumas – vadinamas šilumos kiekis visiškai sudegus 1kg kieto ar skysto kuro, arba 1m dujinio kuro. MJ/kg, MJ/ m Šilumingumas : 1) aukštutinis - visas 2) žemutinis - iš 1 atėmus tą dalį šilumos, kuri naudojama vandeniui ir drėgmei pašalinti. Matuojamas kalorimetru. Skaičiuojant variklyje naudojamas žemutinis, sąlyginis šilumingumas = 29,3 MJ/kg (žemutinis). 15. Kuro degimas Degimo proceso 3 stadijos: 1) užsiliepsnojimas 2) intensyvusis degimas 3) baigiamasis degimas Kuro užsiliepsnojimas vertinamas pliūpsnio, užsidegimo ir savaiminio užsidegimo temperatūromis. Užsiliepsnoja užsidega ir dega. Užsiliepsnojimo temperatūra kai užsidega ir dega. Savaiminio užsidegimo – kai užsidega savaime ir dega. Geriausiai dega dujos, skysti degalai dega tik išpurkšti. 16. Oro kiekis, reikalingas kurui sudeginti – reikia 14,7 kg oro. Benzinas, dyzelis, šilumingumas 42 – 46 MJ/kg degiojo mišinio 2,7 – 2,85 MJ/kg L- oro kiekis teoriškai reikalingas 1kg kuro sudeginti. L- faktiškai perduotas oro kiekis L = α* L α - oro pertekliaus koeficientas α = benzinas dega 0,3 1 liesas 17. Degalų savybių įtaka variklio rodikliams. Kuro kaitrumas. – kai mišinys variklyje greičiau sudega degimo produktai nespėja ataušti, todėl slėgis cilindre būna didesnis, o variklis galingesnis, nors dėl oro trūkumo degalai sudega nevisiškai. Qm = Qž/(1+ αL0 ). Degiųjų mišinių šilumingumas mažai skiriasi, nes didesnio šilumingumo degalam sudeginti reikia daugiau oro. Kuro kaitrumas ir temperatūra iki kurios įkaista degimo produktai degant kurui: T T=Qž/C C – degimo produktų specifinė šiluma. Kaitrumas ne skaičiuojamas, o matuojamas. Didėjant α kaitrumas mažėja. M=T*r M – sukimo momentas P=M*ω P – galingumas η – naudingumo koef. Benzininio variklio – η= 0,25 – 0,28 Dyzelinio variklio η= 0,35 – 0,38. 18. Benzininių ir dyzelinių variklių deginių nuodingumas, jo mažinimas. CO2 - nėra labai nuodingas H2O SO4  CO ir CH labai nuodingi. Dyzeliniai ir dujiniai varikliai lyginant su benzininiais išmeta apie 2,5 karto mažiau nuodingųjų medžiagų. NOx – daugiaudyzeliniuose degaluose. Yra kietos, sukelia vėžį. Dyzelinas kenksmingesnis nors ir mažiau išmeta nuodingųjų medžiagų. Deginiai būna labiau nuodingi, jei naudojamas riebesnis mišinys arba kai degalai blogiau išgarinami ir sumaišomi su oru. Kuo daugiau benzine arenų ir dervingų junginių , tuo deginiai nuodingesni. Mažinimas: Įvairūs kuro priedai gerinantys sudegimą, sudegusio mišinio panaudojimas antram degimui, lembda zondai, katalizatoriai, alternatyvaus kuro naudojimas. 19. Degalų tekumas, jį apibūdinantys rodikliai Tekumas apibūdina degalų galimybę tekėti variklio maitinimo vamzdeliais sistemos ir agregatais. Jis priklauso nuo klampuminių ir filtravimosi savybių. Vertinamas tokiais rodikliais: klampa, drumstimosi temperatūra, filtravimosi ribinė temperatūra, stingimo temp., mechaninių priemaišų, H2O kiekiai, filtravimosi koef. Benzinui svarbiausia mech. priemaišų ir H2O kiekis, dyzeliui - viskas. 20. Klampa Klampa- rodiklis skysčio vidaus trinčiai įvertinti, tai skysčio vidaus trinties koef. Klampa būna dinaminė, kinematinė, sąlyginė. F=ηsv/h F – trinties jėga; h – atstumas tarp sluoksnių; η – dinaminė klampa Dinaminė nustatoma rotaciniu viskozimetru. Kinematinė klampa nustatoma kapiliariniu viskozimetru. Sąlyginė klampa parodo kiek kartų naftos produkto klampa esant bandymo temperatūrai skiriasi nuo distiliuoto 20 laipsnių temperatūros H2O. Dyzeliniams dažniausiai nustatoma kinematinė klampa, nuo jos priklauso tekumas, sandarumas, degiojo mišinio naudingumas. Dyzelino klampa priklauso nuo temp. Ir slėgio ir ypač didėja esant neigiamai temp. 21. Drumstimosi, ribinė filtravimosi ir stingimo temperatūros. Žemoje temperatūroje dyzelinių degalų sąvybės apibūdinamos: • Drumstimosi temperatūra. Tai degalų tekėjimo per smulkųjį filtrą ribinė temperatūra, iki kurios atšaldyti degalai ima drumstis ir užkemša smulkius filtrus. Pridedant +5°C, gaunama iki kokios žemiausios temperatūros galima naudoti degalus. • Ribinė filtravimosi temperatūra. Tai žemiausia temperatūra iki kurios atšaldytų degalų tekėjimo greitis per filtrą, esant pastoviam slėgiui yra lygus nustatytai ribinei reikšmei. • Stingimo temperatūra. Tai rodiklis ribiniam naftos produkto tekumui žemiausioje temperatūroje apibūdinti. Atšaldžius naftos produktą pasidaro nepalankūs. 22. Filtravimo koeficientas. Mechaninių priemaišų ir vandens kiekis degaluose. Filtravimosi koeficientas apibūdina degalų filtravimosi savybes. Kartu įvertinama visų priemaišų bendra įtaka filtravimuisi. Filtravimo koeficientui nustatyti filtruojami 47 cm3 degalų per 2-3µm filtrą specialiame prietaise ir išmatuojamas pirmųjų ir paskutiniųjų 2 cm3 filtravimo laikas τ1 ir τ2. Jų santykis K= τ2/ τ1 ir yra filtravimosi koeficientas. Kuo didesnis filtravimosi koeficientas tuo degalų filtravimosi sąvybės blogesnės. Naudojant tokius degalus greičiau užsiteršia smulkieji filtrai ir dažniau juos reikia keisti. Degalų filtravimosi koeficiento reikšmė priklauso nuo mechaninių priemaišų, vandens, nafteninių rūgščių muilų ir dervingų junginių kiekio. Mechaninių priemaišų kiekis – įvertina naftos produkto švarumą. Mechaninės priemaišos – pašalinės priemonės, kurios netirpsta tirpikliuose ir filtruojant naftos produktą lieka ant filtro. Vandens kiekis – būna tuo didesnis, kuo daugiau arenų ir kuo aukštesnė temperatūra. Vanduo gali būti skystas arba priemaišų pavidalu. Vandens neturi būti degaluose. 23. Degalų garingumas ir jį apibūdinantys rodikliai. Skystus degalus sudeginti galima tik prieš tai juos išgarinus. Kuo degalai lengviau garuoja, tuo geriau jie susimaišo su oru ir iki galo sudega. Degalų garingumas įvertinamas frakcine sudėtimi ir sočiųjų garų slėgiu. Frakcinė sudėtis parodo, kokioje temperatūroje kiek išgaruoja degalų. Ji nustatoma degalus distiliuojant. Frakcinė sudėtis yra labai svarbi degalų charakteristika. Pavyzdžiui, nuo benzino frakcinės sudėties priklauso variklio paleidimo lengvumas, garų kamščių susidarymo galimybė tiekimo vamzdeliuose, karbiuratoriaus apledėjimas, paleisto variklio įšilimo ir automobilio įsibėgėjimo greitis, nuodegų kiekis, variklio ekonomiškumas ir išdilimas, degalų nuostoliai laikant. Sočiųjų garų slėgis – rodiklis garų kamščių susidarymo galimybei tiekimo vamzdeliuose ir variklio paleidimo lengvumui vertinti. Skystis paprastai garuoja visą laiką, kartu garai ir kondensuojasi. Jeigu garavimas vyksta uždaroje ertmėje, garų slėgis palengva didėja silpnindamas garavimą ir skatindamas kondensaciją. Kai tarp išgaruojančio skysčio ir besikondensuojančių garų nusistovi pusiausvyra (kiek skysčio išgaruoja, tiek jo ir susikondensuoja), garų slėgis nebesikeičia. Toks slėgis vadinamas sočiuoju. Kai sočiųjų garų slėgis yra didesnis, skysčio virimo temperatūra būna žemesnė. Kad vasarą benzino tiekimo vamzdeliuose nesusidarytų garų kamščių, benzino sočiųjų garų slėgis yra ribojamas. 24. Degalų užsidegamumas ir jį apibūdinantys rodikliai. Karbiuratoriniai degalai turi būti kaip galima atsparesni savaiminiam užsiliepsnojimui variklio cilindre, o dyzeliniai – priešingai. Tokios benzino savybės apibūdinamos oktaniniu , o dyzelinių degalų cetaniniu skaičiais. Jeigu degalai laikant labai lengvai užsiliepsnoja nuo atviros ugnies, gali kilti gaisras. Tokia degalų savybė įvertinama plyksnio temperatūra. Oktaninis skaičius. Benzino atsparumas detonacijai (savaiminiam užsidegimui) įvertinamas oktaniniu skaičiumi. Labai svarbu, kad mišinys neužsidegtų savaime. Cetaninis skaičius. Dyzeliniuose varikliuose degalai įpurkšti į cilindrą, kur turi patys užsiliepsnoti. Kuo greičiau jie užsidega, tuo lengviau būna paleisti variklį, šis tyliau veikia ir mažiau išdyla. Dyzelinių degalų užsidegamumas įvertinamas cetaniniu skaičiumi. Plyksnio temperatūra vadinama pati žemiausia temperatūra, kurioje kaitinamo naftos produkto garai su aplinkos oru sudaro tokį mišinį, kad šis, priartinus prie jo atvirą ugnį, plyksteli ir vėl užgęsta. Liepsna gęsta todėl, kad produkto garavimo greitis yra per mažas ir nesusidaro pakankamo degiojo mišinio kiekio. Lengvesniųjų naftos produktų plyksnio temperatūra būna žemesnė, nes greičiau susidaro galinčios užsidegti koncentracijos garų ir oro mišinys. Saugesni tie naftos produktai, kurių plyksnio temperatūra aukštesnė. Plyksnio temperatūra – labai svarbus variklių alyvų rodiklis. Kuo ji žemesnė, tuo daugiau alyvos išgaruoja ir sudega variklyje, taigi dažniau tenka papildyti alyvą karteryje, daugiau jos sunaudojama. Iš plyksnio temperatūros galima spręsti, ar į alyvą nepateko degalų. Degalų plyksnio temperatūra nustatoma juos kaitinant uždarame inde, alyvos – atvirame inde. Kai degalų temperatūra priartėja prie galimos plyksnio temperatūros, indas atidengiamas ir prie jo priartinamas degantis dagtis. Plyksnio temperatūroje garai turi plykstelti ir vėl užgesti. Pati žemiausia temperatūra, kurioje naftos produktai, kaitinami atvirame inde, nuo priartinto dagčio užsiliepsnoja ir dega neužgesdami, vadinama užsiliepsnojimo temperatūra. Žemiausia temperatūra, kurioje kaitinami naftos produktai ore užsidega savaime, vadinama savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra. 25. Degalų korozingumas ir jį apibūdinantys rodikliai Degalų korozingumas apibūdina degalų ir jų degimo produktų cheminę sąveiką su metalais, iš kurių pagamintos variklių detalės bei degalų transportavimo ir laikymo priemonės. Angliavandeniliai yra chemiškai inertiški. Degalų cheminis aktyvumas priklauso nuo juose esančių deguonies ir sieros junginių. Degant sieros junginiams, susidaro agresyvūs sieros oksidai. SO2 ir SO3. Aukštoje temperatūroje jie tiesiogiai ardo metalus, dėl to greičiau išdyla variklių cilindrai, žiedai, vožtuvai. Degalų korozinis aktyvumas įvertinamas tokiais rodikliai: rūgštumu, vandenyje tirpių rūgščių ir šarmų kiekiu, bendru sieros kiekiu, tolių (merkaptanų) kiekiu, vandenilio sulfido kiekiu, bandymu vario plokštele: • Rūgštumas (rūgštinis skaičius) – rodiklis organinių rūgščių bendram kiekiui naftos produktuose įvertinti. . Organinės rūgštys (skruzdžių HCOOH, acto CH2COOH, propiono C2H5COOH ir kt.) lyginant su vandenyje tirpiomis mineralinėmis rūgštimis (jų alyvoje neturi būti) yra silpnos rūgštys. Organinės rūgštys susidaro oksiduojantis (ypač aukštoje temperatūroje) angliavandeniliams – visų pirma nestabiliems. Veikiant varikliui, alyvos rūgštumas, kartu ir korozingumas, laipsniškai didėja. Susidarančioms rūgštims neutralizuoti į alyvas dedama šarminių priedų. Degalų rūgštumas (mg KOH/100 cm3) – tai kalio šarmo kiekis (mg), kuris neutralizuoja visus rūgštinius junginius, esančius 100cm³ degalų. Alyvos rūgštinis skaičius (mg KOH/g) – tai kalio šarmo kiekis (mg), kuris neutralizuoja visus rūgščius junginius, esančius 1g. alyvos. • Vandenyje tirpių rūgščių ir šarmų kiekis - rodiklis vandenyje tirpių rūgščių ir šarmų buvimui naftos produktuose įvertinti. Vandenyje tirpios rūgštys ir šarmai koroduoja metalus. Ypač pavojingos mineralinės rūgštys, kurių vandeniniai tirpalai ardo beveik visus metalus. Organinės rūgštys veikia tik spalvotus metalus. Tiek mineralinių, tiek vandenyje tirpstančių organinių rūgščių, tiek šarmų naftos produktuose neturi būti. Organinės rūgštys gali susidaryti oksiduojantis naftos produktams, mineralinės – naudojant sieringus degalus. Be to, rūgštimis ir šarmais naftos produktai gali užsiteršti, kai netinkamai transportuojami ir laikomi. Kai matuojama pH - metru, rūgščių tirpalų pH yra mažesnis kaip 5, šarminių tirpalų – didesnis kaip 9. Jei pH-metru nustatytas pH yra tarp 5 ir 9, degaluose nei rūgščių nei šarmų nėra. • Bendras sieros kiekis – rodiklis deginių koroziniam aktyvumui įvertinti. • Bandymas vario plokštele – rodiklis visų sieros junginių koroziniam aktyvumui įvertinti. 26. Degalų stabilumas ir jį apibūdinantys rodikliai Degalų stabilumas – degalų savybė nesikeisti laikymo ir naudojimo metu . Laikomi naftos produktai palengva oksiduojasi. Juose atsiranda organinių rūgščių, ardančių metalinius paviršius ir dervų, užteršiančių variklio detales lakais ir nuodegomis. Atsparumas oksidacijai priklauso nuo temperatūros, degalų cheminės sudėties, metalų katalitinio poveikio. Temperatūrai kylant, degalų oksidacija spartėja ir gilėja. Degalų stabilumą nusako tokie rodikliai: faktiškasis dervų kiekis, indukcijos periodas, jodo skaičius bei peleningumas ir koksingumas. Pastarieji du rodikliai netiesiogiai rodo galimą nuodegų kiekį • Faktiškas dervų kiekis – rodiklis degalų oksidacijos mastui įvertinti. Ypač greitai oksiduojasi degalų terminio ir katalitinio krekingo komponentai, turintys nesočiųjų angliavandenių. • Indukcijos periodas – tai laikas (min), per kurį benzinas būdamas 0,7 MPA slėgio deguonies aplinkoje 100C temperatūroje, nesioksiduoja. Kuo indukcijos periodas ilgesnis, tuo benzinas yra stabilesnis. Šiuo rodikliu įvertinamas benzino polinkis oksiduotis. • Jodo skaičius – rodiklis vertinti dyzelinių degalų polinkį oksiduotis. Į dyzelinius degalus paprastai įmaišoma iki 20 % katalitinio krekingo produktų, kuriuose būna nesočiųjų angliavandenilių. Jų kiekis įvertinamas jodo skaičiumi (g/100 g.) • Peleningumas – rodiklis nedegančių medžiagų kiekiui naftos produktuose įvertinti. Pelenais yra vadinama tai, kas lieka sudeginus medžiagą. Sudegus angliavandeniliams pelenų nelieka, todėl jie jų yra, vadinasi naftos produktuose yra mineralinių priemaišų. Alyvų peleningumą padidina priedai. Eksploatacijos metu alyvų peleningumas padidėja, nes į jas paprastai patenka mineralinių mechaninių priemaišų, detalių dilimo metu. Tiek nuo degalų, tiek nuo alyvos peleningumo priklauso nuodegų kiekis degimo kameroje bei variklio cilindro, stūmoklio ir žiedų abrazyvinis išdilimas. • Koksingumas –rodiklis vertinti naftos produktų polinkį sudaryti variklio degimo kameroje nuodegas. Jeigu degalai arba alyva linkę koksuotis, nuodegos gali pabloginti vairikio detalų aušinimą bei sutrikdyti uždegimo žvakių, purkštuvų ir stūmoklinių žiedų darbą. 27. Degalų fizikinės savybės. Iš degalų fizikinių savybių svarbu nustatyti tankį ir spalvą (tik benzinui): Tankis nustatomas dalijant medžiagos masę iš jos tūrio, išmatuoto 20C temperatūroje. Jo dimensija – kg/m³ arba g/cm³. Santykinis tankis yra medžiagos tankio (20°C temperatūroje) santykis su vandens tankiu (4°C temperatūroje). Kadangi vandens tankis tokioms sąlygomis yra 1g/cm³, santykinis tankis skaitine reikšme sutampa su absoliutiniu, tik neturi dimensijos ir yra žymimas ženklu ρ420. Naftos produktų tankis priklauso nuo jų cheminės sudėties ir temperatūros. Tankis yra mažesnis tų angliavandenių, kurių molekulėse mažiau anglies atomų. Tokių angliavandenių būna žemesnė virimo temperatūra, mažesnė klampa, o šilumingumas didesnis. Iš tankio galima spręsti apie jų cheminę ir frakcinę sudėtį, klampą ir šilumingumą, naftos produkto rūšį, užterštumą kitos rūšies produktais. Tankiu naudojamasi, kai reikia nustatyti naftos produktų masę žinant turį. Iš tankio nustatoma kai kurių techninių skysčių (antifrizo, elektrolito, alkoholių mišinių) koncentracija Skysčio tankis gali būti matuojamas areometru. Kylant temperatūrai, naftos produktų tūris didėja, o tankis mažėja. Labiau tankis sumažėja tų naftos produktų, kurie yra lengvesni. Tankio priklausomybė nuo temperatūros išreiškiama tokia formule: ρt=ρ20-γ(t-20); čia ρt – skysčio tankis temperatūroje t (C), kg/m³; ρ20 – skysčio tankis 20°C temperatūroje, kg/m³; γ – tankio temperatūrinė pataisa, kg/(m³·K). 28. Degalų ekologinės savybės. Svarbi degalų ekologinė savybė – švino kiekis (etilintame benzine) Švino kiekis – rodiklis benzino toksiškumui įvertinti. 29. Benzino sudėtis ir jo pagrindinės savybės. Benzinas – iš naftos gaunamas, lengvai garuojantis skystis, sudarytas iš skystųjų angliavandenilių mišinio. Jį sudaro skirtingos struktūros junginiai – parafinai, izoparafinai, aromatiniai junginiai, olefinai (alkenai) ir kiti, su skirtingomis savybėmis: stingimo temperatūra, lakumu, degimo greičiu, antidetonacinėmis savybėmis, polinkiu sudaryti skirtingus junginius ir panašiai. Vidutiniškai benzine yra 85% anglies, 14,9% vandenilio, 0,05% sieros bei 0,05% azoto ir deguonies. Benzino tankis 720 – 770 kg/m3, šilumingumas 43,9 – 44,8 MJ/kg, klampa 0,5 – 0,7 mm2/s, išgarinimo temperatūra 35 – 195OC. Benzino savybės: 1. Geras tekumas, kad bet kokiomis aplinkos oro ir variklio darbo sąlygomis nenutrūktų tiekimas iš bako į karbiuratorių. 2. Didelis garingumas, kad visiškai išgaruotų ir visiškai susimaišytų su oru karbiuratoriuje. 3. Geras degumas, kad visiškai sudegtų ir degdamas nesukeltų detonacijos ir kaitrinio uždegimo cilindre. 4. Didelis šilumingumas, kad mažiau jo reikėtų sudeginti. 5. Švarumas – kad neužterštų prielipais ir nekoroduotų variklio detalių. 6. Stabilumas ir saugumas laikant. 7. Mažas toksiškumas – tiek benzinas tiek ir jo degimo produktai neturi būti nuodingi. 30. Benzino tekumas. Benzino tiekimas iš bako gali sutrikti susidarius vamzdeliuose garų kamščiams, esant vandens arba mechaninių priemaišų. Kai benzine daug lengvųjų frakcijų, jos, sušilus varikliui, ima garuoti pačiuose benzino tiekimo vamzdeliuose. Garų kamščiai greičiau susidaro, kai yra aukštesnė temperatūra, mažesnis slėgis. Benzino virimo temperatūra priklauso nuo sočiųjų garų slėgio ir frakcinės sudėties. Garų kamščių tikimybė tuo didesnė, kuo didesnis sočiųjų garų slėgis. Kai benzine daug lengvųjų frakcijų garų kamščių susidarymo tikimybė yra didesnė. Vasarinio benzino virimo pradžios temperatūra, kad nesusidarytų garų kamščių neturi būti žemesnė kaip 35 laipsniai. Žieminių benzinų ji neribojama, nes žiemą degalai per daug neįkaista. Vandens benzine tirpsta šiaip labai nedaug ( 0,04 – 0,08%), tačiau esant aukštesnei temperatūrai didesniam atmosferos slėgiui ir oro drėgmei, tirpumas padidėja. Patekus į benziną daugiau vandens, gali susidaryti stabili emulsija – benzinas tampa drumstas. Vėstant vanduo atsiskiria. Taip atšalus gali susiformuoti ir ledo kristalai, kurie užkemša benzino imtuvo tinklelį arba filtrus. Jei bakų dugne susikaupia daug vandens, žiema tiekimo vamzdelius užkemša ledo kamščiai. Nuo benzine esančių mechaninių priemaišų gali užsikimšti filtrai. Tik ką, pagamintame benzine vandens ir mechaninių priemaišų paprastai nebūna, tačiau jų susikaupia transportuojant, laikant ir naudojant benziną. 31. Benzino garingumas. Mišinio ruošimo procesas. Įsiurbimo takto metu variklio cilindre susidaro išretėjimas, todėl oras ir benzinas veikiami slėgių skirtumo veržiasi į cilindrą. Benzinas virsta garais, kurie susimaišę su oru, ir sudaro degųjį mišinį. Kur nepakanka oro benzinas ne visiškai sudega. Taip padidėja deginių toksiškumas. Be to, tokio benzino lašeliai nuplauna nuo cilindro sienelių alyvą ir variklis ima sparčiai dilti. Jei lašeliai nespėja išgaruoti ir laiku sudegti, labiau kaista variklis, sumažėja jo galia ir darbo ekonomiškumas. Benzino dozavimas. Mišinio ruošimas susideda iš dviejų stadijų – benzino dozavimo ir garavimo. Abi stadijos vyksta kartu. Benzino garavimas. Kad variklis gerai veiktų labai svarbu benziną visiškai išgarinti ir sumaišyti su oru. Mišinio kokybė priklauso nuo benzino ir sąlygų, kuriomis jis ruošiamas. Kai šios sąlygos pastovios benzino garingumas priklauso nuo paviršiaus įtempimo, klampos, difuzijos greičio, sočiųjų garų slėgio, specifinės garavimo šilumos, frakcinės sudėties. Kai benzino paviršiaus įtempimas mažesnis, benzinas greičiau išgaruoja. Kai klampa mažesnė, benzinas smulkiau išpurškiamas ir greičiau išgaruoja. Garavimas priklauso ir nuo benzino garų difuzijos ore greičio. Esant intensyvesnei difuzijai, garuoja greičiau. Benzinas greičiau garuoja ir kai didesnis sočiųjų garų slėgis. 32. Benzino frakcinė sudėtis. Viena iš svarbiausių benzino savybių yra benzino garingumas, kuris įvertinamas frakcine sudėtimi, nustatoma distiliuojant, pagal garingumą benzinas būna vasarinis ir žieminis. Nuo benzino frakcinės sudėties priklauso ar lengva variklį paleisti žiemą, kokia tikimybė garų kamščiams susidaryti tiekimo vamzdeliuose vasarą, koks paleisto variklio įšilimo ir automobilio įsibėgėjimo greitis, variklio ekonomiškumas ir išdilimas. Kuo daugiau benzine lengvųjų frakcijų, tuo variklis lengviau užsiveda. Be to, būna didesni tokio benzino nuostoliai laikant. 10% benzino išgaravimo temperatūra yra variklio paleidimo lengvumo rodiklis. Temperatūra kurioje distiliuojama 50% benzino apibūdina paleisto variklio sušilimo bei automobilio įsibėgėjimo trukmę. Kuo ši temperatūra žemesnė, tuo greičiau sušyla variklis bei lengviau įsibėgėja variklis. Temperatūra kurioje distiliuojama 90% benzino ir jos virimo pabaigos temperatūra turi įtakos variklio ekonomiškumui ir išdilumui. Kuo šios temperatūros aukštesnės, tuo variklis daugiau sunaudoja degalų ir labiau išdyla. Distiliavimo liekanų neturi likti daugiau kaip 1,5%. Jos būna didesnės kai į benziną patenka sunkiųjų naftos produktų arba jis yra labai senas. 33. Benzino degimas. Mišinio degimo fazės. Benzininio karbiuratorinio variklio darbo ciklą sudaro 4 taktai – įsiurbimas, suspaudimas, darbas ir išmetimas. Svarbiausias iš jų yra darbo taktas. Mišinio degimo procesą galima skirstyti į 3 fazes – indukcijos, intensyvaus degimo ir baigiamojo degimo fazes. Indukcijos fazės trukmė priklauso nuo degalų cheminės sudėties ir temperatūros. Degalams užsiliepsnojus, prasideda intensyvaus degimo fazė, kai sudega beveik visa degalų masė. Antroji fazė baigiasi kai slėgis cilindre esti didžiausias. Degimo pabaigos momentas ir apskritai trukmė, turi didelės reikšmės variklio darbui. Kai mišinys greitai sudega, deginiai nespėja atvėsti, cilindre būna didesnis slėgis ir variklis dirba didesne galia. Degimo greitis. Užsidegus mišiniui liepsnos sklidimo greitis nuolat didėja ir degimo pabaigoje esti 30 – 40 m/s. Toks degimo greitis yra normalus. Mišinio degimo greitis cilindre nebūna pastovus, nes priklauso nuo mišinio sudėties, kiekio, temperatūros ir slėgio cilindre, alkūninio veleno sukimosi dažnio, uždegimo momento, degalų cheminės sudėties ir t.t. Greičiausiai mišinys dega, kai oro pertekliaus koeficientas 0,85. Didėjant arba mažėjant oro pertekliui, liepsnos sklidimo greitis mažėja. Mišinys sudega tuo greičiau, kuo didesni jo kiekis, aukštesnė temperatūra ir slėgis yra cilindre. Detonacija. Plintant degimo zonai angliavandeniai oksiduojasi ir gali savaime užsidegti ankščiau negu juos pasiekia degimo zona. Tuomet apie degimo greitis apie 100 kartų viršija normalų. Toks savaiminis mišinio sprogimas yra vadinamas detonacija. Paprastai mišinys detonuoja degimo pabaigoje, kai susidaro labai nestabilūs ir lengvai sprogstantys deguoniniai junginiai. Detonuojant susidaro smūginės bangos, kurios atsimuša į cilindro sieneles ir tuomet girdimas skambus metalinis bildesys. Nors detonuoja tik keli procentai vėliausiai sudegusio mišinio, tačiau detonacija labai žalinga varikliui. Detonacijos mastas priklauso nuo degalų cheminės sudėties, mišinio temperatūros ir jos veikimo trukmės. Kai mišinys per anksti uždegamas, variklis labiau detonuoja, uždegimą vėlinant detonacija silpnėja. 34. Benzino oktaninis skaičius. Benzino atsparumas detonacijai (savaiminiam užsidegimui) įvertinamas oktaniniu skaičiumi (OS), kuris yra pagrindinis benzino kokybės rodiklis, taip pat ir rūšies požymis, rodantis jo markę. OS yra nustatomas benziną lyginant su etaloniniais degalais specialiame stendiniame vieno cilindro karbiuratoriniame variklyje. Etaloninių degalų sudėtis parenkama taip, kad jų antidetonacinės savybės nesiskirtų nuo tiriamo benzino. Atsparaus detonacija komponento izooktano tūris (procentais) etaloniniuose degaluose rodo benzino OS. Kuo šis skaičius didesnis, tuo benzinas atsparesnis detonacijai.OS pasaulinėje praktikoje nustatomas dviem metodais – varikliniu ir tiriamuoju, kurių skaitinės reikšmės tam pačiam benzinui skiriasi. Variklinis oktano skaičius žymimas tarptautiniu ženklu MON (Motor Octane Number),o tiriamasis oktano skaičius – RON (Research Octane Number). Abi OS reikšmės nustatomos tame pačiame stendiniame variklyje. Abi šios reikšmės yra labai svarbios, todėl benzino standartuose bei techniniuose aprašuose būtinai nurodomi abu oktano skaičiai, o degalinėse – tik RON. MON ir RON reikšmių skirtumas vadinamas benzino jautrumu ir rodo benzino tinkamumą sunkiam darbo režimui ir jautrumą režimo pasikeitimui. Kuo skirtumas didesnis, tuo benzino eksploatacinės savybės geresnės. RON ir MON aritmetinis vidurkis vadinamas antidetonaciniu indeksu, tarptautinis simbolis AKI. Manoma, kad yra žalinga naudoti didesnio OS benziną, negu reikia varikliui. Tokiame benzine būna daug aromatinių junginių, kurie, esant žemesnei suslėgimo pabaigos temperatūrai, lėčiau dega. O tai kenkia varikliui. Kai OS pernelyg žemas tai senos konstrukcijos varikliuose atsiranda detonacija, o naujesniuose pastebimas galios sumažėjimas ir didesnės benzino sąnaudos. 35. Benzino antidetonacinių savybių gerinimas. Atsparumą detonacijai galima padidinti įvairiais būdais: 1. Šiuolaikinių technologijų taikymas benzino gamyboje. Tai katalitinis krekingas, riformingas ir kitos pažangios technologijos. 2. Didelį oktaninį skaičių turinčių komponentų naudojimas. Į bazinius benzinus gali būti įmaišoma izooktano metiltretbutilo eterio, metanolio ir kitų komponentų, kurių oktaninis skaičius tyrimo metu ne mažesnis kaip 100. 3. Antidetonatorių naudojimas - nenaudingas, dabar nenaudojamas būdas. Tai cheminiai junginiai, kurių labai nedidelis kiekis gali pagerinti benzino antidetonacines savybes. Tokie benzinai ir jų degimo produktai yra nuodingi, nes naudojamas tetraetilšvinas. Etilinti benzinai labai nuodingi, todėl juos uždrausta naudoti. 36. Benzino korozingumas. Korozingumas priklauso nuo benzine esančių tirpių vandenyje rūgščių ir šarmų, organinių rūgščių ir sieros junginių. Medžiagų tirpių vandenyje neturi būti. Aktyvių sieros junginių taip pat neturi būti, pasyvių sieros junginių gali būti nedaug. Koroziniu aktyvumu pasižymi ne pats benzinas, o jame esant siera, taip pat vanduo, ištirpęs benzine arba susidaręs benzino tiekimo sistemoje kondensuojantis garams. Korozija ardo variklio detalių paviršius, sudaro korozijos produktus, kurie užteršia benziną. Cilindre sudegus benzinui, turinčiam didesnį sieros kiekį, atsiranda oksidų SO2 ir SO3, sukeliančių koroziją. Benzine pasitaikantys merkaptaniniai sieros junginiai variklyje taip pat virsta sulforūgštimi ir sieros rūgštimi, todėl sieros junginių kiekis yra griežtai ribojamas standartų. Koroziškumas ypač padidėja netinkamai laikant ir gabenant benziną. Jis nustatomas varinės bei plieninės plokštelės metodais, jam sumažinti naudojami korozijos inhibitoriai. 37. Benzino cheminis stabilumas. Priklauso nuo cheminės sudėties ir laikymo sąlygų. Stabilumą mažina katalitinės, metalinės taros ir priemaišų poveikis, temperatūra, angliavandeniliai. Stabilumas vertinamas dervų kiekiu ir indukcijos periodu. Indukcijos periodu vertinamas poreikis oksiduotis. Kuo jis ilgesnis - degalai stabilesni. Stabilumui padidinti pridedama antioksidatorių. Didėjant temperatūrai oksidacija didėja dėl priemaišų, taros. Benziną reikia laikyti kuo pilnesnėje taroje, kad nebūtų mikroorganizmų. 38. Benzino priedai. Priedai padeda užtikrinti variklio švarą, papildomą besitrinančių dalių tepimą, degimo rėžimą ir t.t. Bendras benzino priedų kiekis nėra didelis, apie 0,2-0,3 %. Priedų rūšys: Oksigentai – benzino degimo reguliavimui ir antidetonacinėms savybėms pagerinti. Tai junginiai, kurių molekulėse yra deguonies. Jie pagerina degimą, pakelia oktaninį skaičių. Naudojamas metiltretbutilo eteris etiltretbutilo eteris, bet kartais naudoja ir gryną metanolį ar etanolį iki 15 – 25 %. Žemoje temperatūroje išsisluoksniuoja, sugeria vandenį – iššaukia koroziją. antidetonaciniai (švino junginių priedai) daugiafunkciniai plovimo – 200 – 1000 g/t. Taupo degalus. oksidacijos inhibitoriai - apsaugo nuo senėjimo, slopina benzino oksidacijos proceso pradines reakcijas. metalų dezaktyvaroriai – metalai tampa chemiškai neaktyvūs antikoroziniai priedai – korozijos ir rūdijimo inhibitoriai. deemulsikliai – priešinasi emulsijos susidarymui, apsaugo nuo vandens poveikio priedai nuo užšalimo dažai – riebaluose tirpūs; kad pažymėti benzino paskirtį. 39. Benzino asortimentas ir jo markės parinkimas automobiliui. Lietuvoje gaminamos šios bešvinio bazinio benzino rūšys: 92 OS, 95 OS, 98 OS. Pagerinti bešviniai benzinai su plovimo priedais turi „E“ raidę ir žymimi žalia etikete – 95E, 98E. Benzinas seniems automobiliams turi specialius kalio junginių priedus(„K“, raudona etiketė). Dar benzinas yra skirstomas pagal sezoniškumą, nes jo eksploatacinėms savybėms yra labai svarbu aplinkos temperatūra. 40. Dyzelinio variklio darbo ypatumai. Dyzelinių varikliuose degusis mišinys ruošiamas variklio cilindre ir užsidega savaime. Degalams užsiliepsnoti reikia aukštos (500-600 °C) temperatūros. Tokia temperatūra pasiekiama labiau (15-17 kartų) suslegiant orą cilindre. Dėl didesnio suslėgimo laipsnio dyzeliniai varikliai, lyginant su karbiuratoriniais, yra ekonomiškesni, nes sunaudoja apie 25-30% mažiau degalų: dyzeli­nių variklių lyginamasis degalų sunaudojimas - 210-250. Be to, dyzeliniai degalai yra piges­ni, nes jiems pagaminti pakanka pirminio naftos perdirbimo produktų. Mišinio ruošimo sąlygos dyzeliniuose varikliuose yra blogesnės negu karbiuratoriniuose varikliuose. Dyzelinia­me variklyje degalai pradedami įpurkšti į cilindrą suspaudimo takto pabaigoje prieš pat viršutinį galinį tašką, todėl degalams išgaruoti ir susimaišyti su oru lieka apie 5 kartus mažiau laiko negu karbiuratoriniame variklyje. Tačiau degalai aukštoje temperatūroje spėja išgaruoti, nors mišinys ir nebūna vienalytis. Kad degalai visiškai sudegtų ir variklis nedūmytų, tiekia­ma apie 30-60% (=l,3-,6) daugiau oro, negu reikia teoriškai. Dyzelinio variklio maitinimo sistemos veikimas: 1.degalu tiekimas iš bako į purkštuvus; 2.ju įpurškimas į cilindrą, išgarinimas ir sumaišymas su oru; 3.degalu įsiliepsnojimas ir sudegimas cilindre; 4.deginių pasalinimas. 41. Dyzelinių degalų sudėtis ir jų pagrindinės savybės. Sudėtis: Į dyzelinių degalų sudėtį įeina angliavandeniliai, turintys nuo 12 iki 17 anglies atomų(C 12-17). Apskritai dyzeliniuose degaluose yra: 86,3% anglies, 13,3% vandenilio, 0,3% sieros ir 0,1% azoto bei deguonies. Taip pat: parafinai, naftenai (10-30%), aromatiniai junginiai (1%), olefinai(0,1-5%), rapsų metilo esteris, rapsų etilo esteris. Kaip papildomi komponentai gali būti dedami: terminio krekingo gazolis, katalizinio krekingo gazolis, hidrokrekingo gazolis. Degalų pageidaujamos savybės: 1) tekumas, apibūdinantis nenutrūkstamą degalų tiekimą iš laikymo talpų į purkštuvus. Įtakos tam turi degalų klampa ir stingimo (drumstimosi) temperatūra bei dervų kiekis. Tekumui padidinti atliekų degalai būna atskiedžiami arba šildomi. 2) garingumas, turintis įtakos degiojo mišinio susidarymui variklio cilindre. Jį lemia degalų klampa, tankis ir dervų kiekis. 3) užsidegamumas, apibūdinantis degalų užsiliepsnojimo cilindre lengvumą ir degumą bei turintis įtakos variklio paleidimui, darbo triukšmingumui, išdilimui, ekonomiškumui ir dūmingumui. Tai priklauso nuo degalų klampos ir tankio. Esant distiliatų degalams, užsidegamumas apibūdinamas cetaniniu skaičiumi arba indeksu, o atliekų degalams, - aromatiškumo arba užsiliepsnojimo indeksu. Degumui įtakos turi dervų ir kokso kiekis. 4) korozingumas, įvertinantis degalų ir jų degimo produktų antikorozines savybes. Korozija sukelia siera, vanduo, vanadis, kai kurie pelenai. 5) stabilumas, apibūdinantis dervų ir nuosėdų susidarymo bei degalų susisluoksniavimo laikymo rezervuaruose, taip pat purkštuvų užsikoksavimo bei priedegų susidarymo degimo kameroje galimybes. Tai priklauso nuo sieros, kokso, dervų ir vandens kiekio degaluose bei paruoštų mišinių komponentų suderinamumo. 6) abrazyvumas, kuris apibūdina degalų įtaką variklio detalių mechaniniam ir koroziniam išdilimui. Priklauso nuo mechaninių priemaišų, sieros, aliuminio ir silicio kiekio degaluose bei jų klampos ir peleningumo. 7) ekologiškumas, Įvertinantis degalų ir jų deginių galimą įtaką žmogaus sveikatai, aplinkai ir gaisriniam saugumui. Tai priklauso nuo sieros ir dervų kiekio degaluose, jų klampos ir peleningumo, plyksnio temperatūros. tankis 0,82 – 0,86 kg/m3 šilumingumas 42,7 –43,1 MJ/kg kinematinė klampa 40oC, 1,8 – 6,0 mm2/s savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra 300 – 330 oC virimo temperatūra 160 – 390 oC pliūpsnio temperatūra 30 – 75 oC 42. Dyzelinių degalų klampuminės savybės. Klampuminės savybės- Visų naftos produktų klampa priklauso nuo jos cheminės sudėties, temperatūros ir slėgio. Klampa- degalų klasifikavimo rodiklis ir rodiklis skysčio vidaus trinčiai įvertinti. Nuo klampos priklauso degalų kaina, priėmimo ir laikymo sąlygos bei tolesnis jų paruošimas ir tiekimas varikliui. Kad tiekimo siurbliai pajėgtų degalus tiekti, pastarųjų klampa neturi viršyti 1000 mm2/s. Dėl didelės klampos sunkiai nusėda priemaišos nusodintuvuose ir degalai blogai separuojasi, pablogėja jų išpurškimas ir sudegimas cilindruose, padidėja slėgio siurblių pavaros ir kumštelių išdilimas. Kai degalų klampa yra per maža (1,3. Oro daugiau negu reikia, kad pagerinti degimą. Degalams užsiliepsnoti reikia 500-6000C. Kuo didesnis suslėgimo laipsnis, tuo ekonomiškesnis variklis. Klampa būna dinaminė, kinematinė ir są­lyginė. Trinties jėgos F tarp dviejų paviršių, atskirtų skys­čio sluoksniu, dydis priklauso nuo tų paviršių judėjimo greičio v, ploto , skysčio sluoksnio storio h ir dinaminės klampos tj: F=t\Sv/h. 46. Dyzelinių degalų cetaninis skaičius. Cetanas C16H34. Dyzeliniuose varikliuose degalai įpurkšti į cilindrą, kur turi patys užsiliepsnoti. Kuo greičiau jie užsiliepsnoja, tuo lengviau būna paleisti variklį, šis tyliau veikia ir mažiau išdyla. Dyzelinių degalų užsidegamumas įvertinamas cetaniniu skaičiumi. Kuo didesnis cetaninis skaičius, tuo greičiau degalai užsidega, lengviau paleisti variklį, jis tyliau veikia, mažiau dyla. Kai cetaninis skaičius per didelis nespėjama išgaruoti ir susimaišyti su deguonimi ir variklis ima labiau dūmyti (vilkinama ekonomika) Angliavandeniliai pagal cetaninį skaičių: Arenai 40 vasariniai >35 žieminiai Didesnio saugumo dyzelinių degalų pliūpsnio temperatūros: >62 vasariniai >40 žieminiai 48. Dyzelinių degalų korozingumas ir nuodegos. Beveik viskas kaip ir benzinuose. Aukštoje temperatūroje sieros oksidai sukelia dujinę koroziją, o esant neaukštai temperatūrai SO2 ir SO3 kartu su drėgme sudaro rūgštis, kurios sukuria skystinę koroziją. Šios rūgštys nuo cilindro sienelių nuplauna alyvas. Iš degalų kokybės rodiklių didžiausios įtakos nuodegų susidarymui turi dervos, taip pat degalų klampa, jų cheminė ir frakcinė sudėtis, sieros ir pelenų kiekis (faktiškas dervų kiekis matuojamas gramais jodo šimte gramų degalų. Turi būti 6g, o kokybiškuose 5g), taip pat koksingumas ir peleningumas (kuo jų daugiau tuo daugiau nuodegų) 49. Dyzelinių degalų priedai Priedais vadiname spec. Cheminius junginius, kurių nedidelis kiekis degaluose gali labai pagerinti jų eksploatacines savybes. Priedai: -užsidegimo iniciatoriai (0,25-1%). Dedami cetaniniam skaičiui padidinti. -dūminiai (0,25-0,5%) - dūmingumą sumažinti. Jie gerindami degalų sudegimą, mažina suodžių kiekį deginiuose. -antioksidaciniai (0,001-0,1%)-degalų chem. stabilumui padidinti. Priešinais degalų oksidacijai. Angliavandeniai metalų korozijos nesukelia, o metalus koroduoja ir oksidacijos poduktai: organinės rūgštys ir deguoniniai junginiai, todėl antioksidantai yra ir antikoroziniai. -antikoroziniai, koroziniai (0,0008-0,005%)-aktyvumui sumažinti. -depresiniai (0,01-2%)- stingimo temp. Pažeminti. Apgaubia molekules parafinu, tad šios nesijungia į didesnius junginius. -biocidiniai (0,05-0,5%)- apsaugo degalus nuo mikroorganizmų. -įvažinėjimo (1-2,5%)- pagreitinti naujų variklio detalių paviršiaus nugludinimą. Dar yra plovimo priedai (plovikliai ir dispergentai). Sintetiniai plovikliai dedami, kurie nuplauna, kad nesusidarytų deginių. Dispergentai palaiko susidariusias drumzles, neleidžia joms nusėsti ant sienelių. Šalto tekėjimo priedai- žemoje temp. pagerina tekumo savybes; skaidrinimo priedai ir deemulsikliai - kad nesusidarytų emulsija; antistatiniai priedai. 50. Dyzelinių degalų asortimentas Vasariniai – iki 0oC (sieros kiekis ir pliūpsnio temp.) Žieminiai – iki -20oC ( sieros kiekis); -30oC( stingimo temp.) Dyzeliniai degalai gali būti: distiliatai, terminio krekingo gazolio, hidrokrekingo gazolio, katalitinio gazolio. Taip pat dyzeliniai degalai skirstomi į klases: • Pirma klasė - visai Europai • Antra kl. – Skandinavijai • Trečia kl. – Europai žiemą • Ketvirta kl. – žiemą vidurio Europai • Penkta kl. – žiemą Skandinavijai Pagrindiniai kokybės reikalavimai yra fiksuojami tarptautiniuose ir nacionaliniuose standartuose bei Europos ir Amerikos automobilių gamintojų sąjungų (ACEA ir SAE) normatyviniuose dokumentuose. 51. Katilų, lėtaeigių variklių ir buitinis kuras Katilų mazutas naudojamas stacionariems garo katilams šildyti. Laivų mazutas- laivų varikliams varyti. Buitinis kuras- buitinis krosnių kuras, skirtas šildymui. Gaminamas iš pirminių ir antrinių naftos perdirbimo distiliato ir dyzelino frakcijų. Mazuto svarbiausi rodikliai: • klampa • sieros rūgštis • stingimo ir pliūpsnio temp. 52. Dujinių variklių privalumai Vidaus degimo varikliuose galima vietoj įprastinių skystųjų degalų naudoti pigesnius dujų degalus. Vienas didžiausių privalumų – aukštas oktaninis skaičius; susidaro kokybiškas mišinys: tolygiai susimaišo su oru; dujos ekologiškesnės: deginiuose būna mažiau CO, COx, 53. Degiųjų dujų klasifikacija ir savybės Dujų klasifikacija pagal išgavimo būdą: • Pramoninės – perdirbant naftą, gaminant benziną. • Gamtinės – gaunamos iš žemės gręžinių. • Naftinės – kartu su nafta iš gręžinių. Pagal sudėtį: Pramoninėse - daugiau sunkiųjų angliavandenilių, propano, butano, o metano ir etano nedaug. Daugiausiai susidaro gaminant benziną. Gamtinėse daugiausia metano CH4, tai pat yra ir kitų komponentų, didelis šilumingumas, aukštas oktaninis skaičius. Naftinėse – daugiausiai metano, bet yra priemaišų. Pagal šilumingumą dujos būna: • Didelio šilumingumo 20MJ/m3 • Vidutinio 10-20MJ/m3 • Mažo iki 10MJ/m3 Pagal agregatinį būvį: • Suslėgtos – sudaro propanas ir butanas, nes kritinė temperatūra pakankamai didelė. Jos būna: vasarinės ir žieminės. Priemaišos – sunkesnieji angliavandeniliai, nesotieji angliavandeniliai, sieros priemaišos, vanduo, kietos priemaišos. • Suskystintos (priklauso nuo kritinės temperatūros) – pagrindas metanas. Gerai maišosi su oru, bet oro reikia daug. Jos rečiau naudojamos, nes reikia didelių ir daug balionų, aukštas slėgis ir kt. Priemaišos – nesotieji ir sotieji angliavandeniliai, vanduo ir kt. Kritinė temperatūra – tai tokia temperatūra, virš kurios negalima suskystinti dujų bet kokiame slėgyje. Pagal kritines temperatūras: • Suslėgtų – metano 830C, etano – 320C • Suskystintų – propano 970C, butano 1520C (populiaresnės) 54. Suskystintos naftos dujos Gaunamos naftos distiliacijos metu kaip labai lengvai užverdanti įprastinėmis sąlygomis dujinė frakcija. Jos sudėtyje daugiausiai yra propano ir šiek tiek butano. Suslėgus iki 1,6 Mpa, šios dujos suskystėja. Taip suslėgtos ir suskystintos dujos laikomos ir naudojamos automobiliuose, buityje ir kt. Automobilinių dujinių degalų (žymimų raide A) yra keletas rūšių (markių), atsižvelgiant į butano ir propano santykį: 1) PBA – propano ir butano maždaug po 50% (gali būti ir kitoks santykis); tai vasariniai degalai, kurie gali būti naudojami iki -200C; 2) PA – propano apie 90%; tai žieminiai degalai, kurie naudojami esant labai šaltam orui. Dujos pasižymi aukštu oktano skaičiumi: butano RON 94-99, propano RON 105. Šiuose degaluose dar yra apie 4-6% metano ir etano, kurie reguliuoja sočiųjų garų slėgį. Nepageidautinos priemaišos yra nesotieji, sunkieji angliavandeniliai, kietos priemaišos ir vanduo. Iš nesočiųjų angliavandenilių susidaro dervos, kurios užteršia maišytuvus ir kitas variklių dalis, o sunkieji kondensuojasi ir kaupiasi slėgio reduktoriuje ir trikdo jo darbą. Sieros priemaišos neturi viršyti 0,01%. Į dujas maišoma etiltiolio (iki 0,5%), kad iš kvapo būtų galima nustatyti maitinimo sistemos nesandarumus. 55. Suslėgtosios dujos. Pagrindinis komponentas yra metanas. Jis laikomas aukšto slėgio plieniniuose balionuose, kur palaikomas iki 25 Mpa slėgis. Metanas turi labai didelį oktano skaičių, todėl varikliuose galima pasiekti labai didelį suslėgimo laipsnį ir tuo kompensuoti sumažėjusią variklio galią dėl mažo metano ir oro degiojo mišinio šilumingumo. Metanas gerai susimaišo su oru ir sudega, todėl degalų toksiškumas nedidelis. Sunkieji angliavandeniliai, kaip etanas, propanas, esant aukštam slėgiui kondensuojasi ir trikdo maitinimo sistemos darbą. Jų kiekiai labai ribojami. Taip pat kenksmingi sieros junginiai. Suslėgtos gamtinės dujos automobiliams kol kas retai naudojamos nors ir yra pigesnės. Didžiausias gamtinių dujų trūkumas – joms būtini didelio slėgio ir labai sunkūs balionai, kuriuose dujų telpa nedaug. 56. Alternatyvūs degalai Yra tie, kurie galėtų būti naudojami vietoj benzino arba dyzelinių degalų, arba pakeistų nors dalį jų. Tai degalai daugiausiai augalinės kilmės, gaminami iš medienos, šiaudų švendrų, sėklų ir kt. Tai dažniausiai etanolis, metanolis ir augaliniai aliejai, pvz.: rapso aliejus. Jis jau dabar naudojamas vietoj dyzelinių degalų (cetano skaičius 40). Etanolis ir metanolis (etilo ir metilo alkoholiai) gali būti maišomi su benzinu: etanolio iki 25%, o metanolio - 15%. Jie skirti sumažinti išmetamų dujų kenksmingumą, padidinti oktano skaičių bei deguoninių junginių benzine, kad benzinas geriau sudegtų. Metanolio ir etanolio RON yra atitinkamai 114 ir 111. 57. Ateities degalai. Vandenilis. Paprasčiausia vandenilį kaip kurą naudoti vidaus degimo varikliuose: jis puikiai dega, tad gali atstoti gamtines dujas, o variklių konstrukcijos net keisti nereikėtų - pakaktų išspręsti jo saugojimo automobilyje problemą ir sukurti tokią variklio maitinimo konstrukciją, kad ji būtų kuo lengvesnė ir maksimaliai saugi. H2 neteršia aplinkos, jo atsargos neišsenkamos, nes galima jį gaminti iš H2O elektrolizės būdu. Amoniakas – aštraus kvapo, lengvesnės už orą dujos, saugojamos ir transportuojamos suskystintos. Išsiliejęs skystas amoniakas garuoja ir atitinkamos koncentracijos mišinys su oru gali sprogti nuo kibirkšties ar atviros liepsnos, todėl gali būti panaudotas kaip kuras automobiliuose. Sintetiniai (dirbtiniai) skystieji degalai savo savybėmis artimi tradiciniams naftos degalams. Jie gaunami perdirbant skystąją, dujinę arba kietąją žaliavą. Šiai grupei galima priskirti benzininius, reaktyvinius, dyzelinius ir dujų degalus, gaunamus iš sunkiųjų naftos produktų, gamtinių bitumų, anglių, degiųjų klinčių, metanolio, taip pat degalus, gaunamus tiesiogine CO ir H2 sinteze. 58. Degalų sandėliavimas, transportavimas ir gaisrinės savybės. Degalai turi būti laikomi, gabenami ir pilstomi prisilaikant tam tikrų taisyklių. Be įprastinių priešgaisrinių priemonių, imamasi ir papildomų priemonių, kad į aplinką nepatektų degalų garų. Degalų sandėliavimas. Degalai laikomi dideliuose plieniniuose cilindriniuose rezervuaruose. Benzino rezervuarai paprastai turi plūdinį stogą- dangtį, kuris pakyla, kylant degalų lygiui, tokiu būdu neleisdamas jiems garuoti; benzino rezervuaruose virš degalų nesusidaro garų erdvės. Dyzeliniai degalai, kaip mažiau garuojantys, laikomi paprastuose rezervuaruose su fiksuotu stogu. Degalų transportavimas. Degalai gali būti gabenami specialiais produktų vamzdynais, vežami tanklaiviais, baržomis, geležinkelio ir automobilių cisternomis. Degalų gaisrinės savybės Pagrindiniai degalų degumo rodikliai: a) pliūpsnio temperatūra- žemiausia temperatūra, kai priartinus liepsną skystis staiga užsiliepsnoja, bet dėl degiųjų garų stygiaus tuoj pat užgęsta; b) užsiliepsnojimo temperatūra- žemiausia temperatūra, kurioje skystį uždegus jis pastoviai dega, net ir atitraukus liepsnos šaltinį; ji paprastai būną 5-10°C aukštesnė už pliūpsnio temperatūrą; c) savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra- tokia temperatūra, kurią pasiekus, degalų garai užsiliepsnoja patys. Pagrindiniai rodikliai gaisringumo požiūriu yra pliūpsnio ir savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros. Naftos produktai pagal pliūpsnio temperatūrą skirstomi į 2 pagrindines kategorijas: 1. Degieji skysčiai, kurių pliūpsnio temperatūra yra nuo 60,5°C iki 93°C; 2. Liepsnieji skysčiai, kurių pliūpsnio temperatūra mažesnė nei 60,5°C. Liepsnieji skysčiai dar skirstomi į: a) Labai pavojingus, kurių pliūpsnio temperatūra (atvirame inde) yra mažesnė arba lygi -18°C; b) Nuolat pavojingus, kurių pliūpsnio temperatūra yra nuo -17°C iki 23°C; c) Pavojingus aukštesnėje temperatūroje, kurių pliūpsnio temperatūra yra didesnė arba lygi 24°C, bet mažesnė nei 60,5°C. Degalai yra skiriami prie ugniai pavojingų bei aplinkai kenksmingų medžiagų. Benzinas pagal tarptautinį gaisro pavojingumo klasifikavimą yra I gaisro pavojingumo klasės, o dyzeliniai degalai, kurių pliūpsnio temperatūra yra aukštesnė už 40°C- III gaisro pavojingumo klasės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!