Turano lyguma

11. Turano lyguma Turano lyguma, dar vadinamoji Vidurinės Azijos lygumų šalis, yra į pietus nuo Uralo. Šiaurės vakaruos ji ribojasi su Rytų Europos lyguma ir Uralu, šiaurėje – su Vakarų Sibiru ir Kazachijos kalnynu. Pietryčiuose ir rytuose teritorija apsupta Kazachstano ir Vidurio Azijos kalnų masyvų, o vakaruose jos krantus skalauja Kaspijos jūra. Teritorijos ilgis iš šiaurės į pietus apie 2000 km, o iš vakarų į rytus apie 2500 km. Bendras plotas apie 2 mln. km2 (1 pav.). Stambiausių orografinių objektų išsidėstyme atsispindi Turano plytos pagrindo nelygumai. Dažniausiai paaukštėjimai sutampa su pagrindo iškilimais: Užunguzo plynaukštė (Centrinių Karakumų iškilimas), Turgajaus plynaukštė, Mangyšlako plynaukštė (Mangyšlako aukštuma) ir t.t. Reljefo pažemėjimai siejami su neigiamomis tektoninėmis formomis: Šiaurinės Prieuralės lygumos (pietinė Turgajaus įduba), pietryčių Karakumai (Murgabo įlinkis) ir t.t. Turano lygumos teritorijoje yra daug aukštumų ir žemumų, neaukštų kalnų masyvų ir gilių bevandenių įdubų. Centrinę teritorijos dalį užima Turano žemuma. Vakarinė žemumos dalis, besiribojanti su Kaspijos jūra, yra žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Pietryčių kryptimi Turano žemumos aukščiai palaipsniui didėja. Labiausiai iškilusios vietos yra Badchyzas ir Karabilis (400-800 m). Jos išsidėsčiusios Turgajaus plynaukštėje (150-400 m), Ustiurto plynaukštėje (100-350 m). Tarp Amudarijos ir Syrdarijos upių yra eilė paaukštėjimų ir žemų kalnų masyvų, žinomų „Kyzilkumų kalnelių“ vardu (922 m), Čiu-Ilio kalnai (972 m), Karabilio aukštuma (984 m). Gilios įdubos, esančios vakarinėje Turano lygumos dalyje, yra 100 m ir daugiau žemiau jūros lygio. Karagije (-132 m) – pati giliausia buvusioje Tarybų Sąjungoje ir trečia Pasaulyje. Kitos įdubos – Akdžakaja (-81 m), Karynžacy (-70 m). Palyginę šiuos aukščius matome, jog yra dideli aukščių svyravimai – virš 1000 m. Ryškiausi svyravimai – šiaurės vakarinėje dalyje. Vyraujančios morfostruktūros yra platforminės akumuliacinės lygumos, sluoksninės lygumos ir plynaukštės. Akumuliacinės lygumos priklauso pažemėjimų ar lėtų kilimų sritims. Jos užima didelius plotus Prieuralėje. Akumuliacinės lygumos ištisa juosta tęsiasi išilgai kalnų masyvų nuo Kaspijos krantų iki Akakolio ežero. Nuo kalnų pusės į akumuliacinę lygumą įsiterpia atskiri kalnų masyvai, kurie suskaido lygumą į atskiras izoliuotas dykumas – „kumus“: Priekaspio Karakumai, Centriniai ir pietrytiniai Karakumai, Mojinkumai, pietinės Priebalchašės smėlynai. Priearalės Karakumų smėlynai susidarė dėl išpustymo. Kituose masyvuose smėlynai buvo atnešti upėmis nuo kalnų. Tai aliuviniai, defliaciniai ir aliuviniai-ežeriniai smėlynai. Jų storis siekia 700-900 m. Plynaukštinės sluoksniuotos lygumos ir plynaukštės iškilę virš jaunesnių akumuliacinių lygumų nuo 100 iki 200 m. Jų paviršius dažniausiai padengtas horizontaliai slūgsančiomis dūlėjimui atspariomis uolienomis. Šio tipo morfostruktūros sutinkamos vakarinėje ir šiaurinėje Turano lygumos dalyje. Prie jų priskiriamos Manglyšako, Krasnovodsko, Ustiurto, Turgajaus plynaukštės. Tarpinę padėtį tarp šių dviejų morfostruktūrų užima plynaukštinės sluoksniuotos lygumos ir plynaukštės, perdengtos puriomis mažo galingumo nuosėdomis. Šiam tipui priklauso Užunguzo ir Kyzilkumų plynaukštės. Jų kietas paviršius padengtas 10-20 m smėlynais. Liekaninės aukštumos, žemų kalnų masyvai ir gūbriai priskiriami giluminio Gisaro-Mangyšlako lūžio zonai, išilgai kurios vyksta intensyvūs nauji pakilimai. Šiam tipui priklauso Kyzilkumų kalneliai, Sultano-Uvaiso, Mangystavo ir kiti žemi gūbriai Mangyšlako plynaukštėje. Denudacinės lygumos šiaurinėje ir vakarinėje Turano lygumos dalyse susidarė dėl pražūtingos vėjo veiklos. Jos išsidėsčiusios ten, kur vėjų stiprumas siekia 5,5-8 m/s. Esant tokio stiprumo vėjui vyksta išpustymas. Vėjas, nešantis smėlio daleles, pasižymi didele ardomąja veikla. Jis „išskaptuoja“ uždarus pažemėjimus, uždarus duburius, kurių ypač daug vakarinėje Turano lygumos dalyje. Nepaisant plačiai paplitusių klinčių vakarinėse plynaukštėse, karstiniai procesai išsivystę silpnai, o sutinkami karstiniai dariniai yra reliktiniai. Sausas klimatas veikia konservuojančiai ir garantuoja ilgą išlikimą. Centrinėje lygumos dalyje, kur vėjo greitis mažesnis, smėlis neišpustomas, bet perpustomas. Čia formuojasi eolinis reljefas: pylimai, kauburiai, barchanų grandinės ir jas skiriantys duburiai. Smėlingose akumuliacinėse Centrinės Azijos lygumose labiausiai išplitęs pyliminis ir kauburiuotas reljefas. Dažnai akumuliacinių lygumų paviršių kerta išdžiūvusių upių vagos. Pietiniame pakraštyje ir pietryčiuose, kur patys silpniausi vėjai (mažiau 2,5 m/s), vyksta dulkių akumuliacija, kurias atneša iš vidinių lygumos rajonų. Čia paplitusios liosinės lygumos. Tokiu būdu Turano lygumai būdingi aridiniai-denudaciniai, aridiniai-akumuliaciniai reljefo dariniai su reliktinėmis eolinėmis formomis. Turano lygumos klimatui būdingi ryškūs kontinentinio klimato bruožai: labai karšta vasara ir palyginti šalta šioms platumoms žiema, didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė (ekstremali 87o-75o, vidutinė mėnesio 42o-30o, paros 35o-40o). Mažas kritulių kiekis (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!