Urbanistika ir architektūra - paskaitų medžiaga

Svarbiausios kraštotvarkos ir urbanistikos sampratos 1. Kas yra kraštotvarka, jos tikslas ir pagrindiniai uždaviniai. Kraštotvarka – tai priemonių visuma, šalies socialinei, ekologinei, ekonominei politikai kurti, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti ir aplinkai tvarkyti. Kraštotvarkos tikslas – užtikrinti krašto, regiono ar teritorinio komplekso subalansuotą kokybinę plėtrą. Siekiant tikslo, sprendžiami tokie bendriausieji kraštotvarkos uždaviniai: subalansuojami visuomenės ir gamtos santykiai; teritoriškai įgyvendinama valstybės socialinė,ekonominė ir ekologinė politika; formuojama optimali tautos gyvenamoji, darbo ir poilsio aplinka. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos kaime ypač aktualūs tapo tokie bendrieji kraštotvarkos uždaviniai: humanizuoti nudvasintą ir renovuoti ekologiškai nuskurdintą agrarinę aplinką; grąžinti gyvenamosios funkcijos prioritetą kaime; formuoti ekologiškai tvarų, ergonomišką,dvasiškai įprasmintą ir estetišką kraštovaizdį. 2. Kraštovaizdžio klasifikacija pagal antropogeninio poveikio laipsnį ir pobūdį. Pagal antropogeninio poveikio laipsnį: natūralus->gamtinis(žmogaus nepaliestas); sukultūrintas->antropogenizuotas(pakeistas), antropogeninis(pertvarkytas) à kultūrinis->organiškai susiklostęs, tikslingai suplanuota, asociatyvus; akultūrinis->devasuotas, degraduotas. 3. Kas yra urbanistika. Urbanistika – tai mokslas apie miestų planavimo ir statybos kilmę, istorinę raidą,perspektyvas ir principus. 4. Kas yra miesto aplinka? Miesto aplinka – tai miesto bendruomenės (jos veiklos ir poreikių), gamtos (natūralių) ir antropogeninių (žmogaus sukurtų), tarpusavyje susijusių ir vienas kitą veikiančių komponentų visuma. Miesto susisiekimo erdvės 1. Kokia susisiekimo erdvių pagrindinė paskirtis? Susisiekimo erdvių (SE) pagrindinė paskirtis – išdėstyti jose visa, kas reikalinga susisiekimo sistemai, teikiančiai keleivių ir krovinių vežimo paslaugas, ir tai, ko reikia pėsčiųjų ir dviratininkų, įvairių miesto tarnybų transporto priemonių eismui. Kitos SE paskirtys: Vizualioji orientacija miesto centre; Žmonių bendravimo erdvė; Inžinerinė infrastruktūra; Susisiekimo sistemos funkcionavimo neigiamų pasekmių mažinimo įranga; Želdynai. Miesto SE gali turėti ir laikinų paskirčių: Reprezentacinę (paradams, susitikimams, aukštų svečių priėmimams); Pramogų, prekybos (šventėms, mugėms, koncertams). 2. Svarbiausi susisiekimo erdvės apibūdinimo terminai. Paaiškinkite kiekvieną. Svarbiausi susisiekimo erdvės apibūdinimo terminai: Žemės juosta tarp “raudonųjų” linijų; Žemės juosta tarp užstatymo linijų. Tam tikro pločio žemės juostoje tarp “raudonųjų” linijų turi tilpti: Pagrindinė gatvės važiuojamoji dalis; Papildomos eismo ir stovėjimo juostos; Šaligatviai, takai; Skiriamosios juostos; inžineriniai tinklai; Želdiniai; Taršos slopinimo įranga; Transporto priemonių priežiūros statiniai. Žemės juostos plotis tarp užstatymo linijų paprastai būna didesnis, negu atstumas tarp “raudonųjų” linijų. Dėl ekonominių priežasčių užstatymo linija neturėtų būti per daug nutolusi nuo važiuojamosios dalies. 3. Kas yra srautų segregacija ir integracija? SE naudojimą lemia pėsčiųjų ir motorizuotų transporto priemonių srautų segregacija arba jų integracija. Segregacija reikalingiausia A, B ir C kategorijų gatvėse. naudojimas D, E ir F gatvėse segregacija taipogi reikalinga, tačiau tai daroma kuriant pėsčiųjų zonas ir gatves. Šiose gatvėse gali būti taikoma ir integracija – ne tik kelių eismo būdų, bet ir automobilių stovėjimo, žmonių bendravimo, vaikų žaidimo. Tai vadinamojo ramaus (arba nuraminto) eismo arba vadinamosios Temp 20, Temp 30 zonos ir gatvės (maksimalus leistinas automobilių greitis - 20, 30 km/h). Segregacija ar integracija (eismas tradicine gatve, “nuramintas” eismas, Temp 20 ir t.t.) bus sėkminga tinkamai suplanavus erdvę ir atlikus tai kas suplanuota. Pagrindiniai segregacijos principai: Horizontalus – vienoje plokštumoje, Vertikalus – naudojant požeminę ar antžeminę erdvę. Pastatai ir jų konstrukcijos 1. Pagrindinės pastato dalys, trumpai jas aprašykite. Pastatas – tai antžeminis įrenginys, turintis vidinę erdvę, skirtą gyventi, dirbti ir tenkinančią vienokius ar kitokius žmogaus ar visuomenės poreikius. Rūsys – pastato aukštas, visas arba jo dalis, įgilintas į žemę. Pusrūsys arba cokolinis aukštas – tai aukštas, kurio grindys įgilintos žemiau išorės lauko grindinio (žemės paviršiaus) ne daugiau kaip per pusę aukšto aukščio. Viršžeminiai aukštai (pirmas, antras, trečias ir t.t.) – aukštai išdėstyti virš žemės paviršiaus. Pastogė – tai pastato aukštas tarp viršutinio aukšto ir stogo. Techninis aukštas – tai aukštas, skirtas įvairiems įrenginiams ir komunikacijoms išdėstyti. Jis gali būti apatinėje pastato dalyje, viršuje arba viršutinėje pastato aukščio dalyje. Pamatai – tai požeminiai konstrukciniai pastato elementai, kurie perima visas viršuje esančių vertikaliųjų laikančiojo pastato karkaso konstrukcijų apkrovas ir perduoda jas pagrindui. Pagrindas – tai gruntas, tiesiogiai perimantis visų pastato dalių apkrovas. Pagrindas gali būti natūralusis ir dirbtinis. Perdangos – tai horizontalios konstrukcijos, suskirstančios pastatą į aukštus ir kartu atliekančios laikančiųjų ir atitvarinių konstrukcijų funkcijas. Skiriamos tarpaukštinės perdangos, kurios būna tarp aukštų, pastogės perdanga, atskirianti paskutinį aukštą nuo pastato, rūsio perdangos, perdangos virš įvažiavimų ir pan. Stogas – tai viršutinė pastato dalis, atskirianti pastato patalpas nuo išorės aplinkos ir apsauganti juos nuo atmosferinių kritulių ir kitų išorinių poveikių. Pertvaros – tai vertikalios atitvarinės konstrukcijos, atskiriančios vieną patalpą nuo kitos. Laiptai – tai nuožulnūs pakopiniai konstrukciniai pastato elementai, kurių paskirtis – užtikrinti vertikalų žmonių judėjimą bei nedidelių krūvių gabenimą iš vieno aukšto į kitą. 2. Pastatų skirstymas pagal jų paskirtį. Visi pastatai pagal paskirtį skirstomi į tris grupes: civiliniai, pramonės, žemės ūkio. Civiliniai pastatai, savo ruožtu, skirstomi į: Gyvenamuosius, Visuomeninius ir Komunalinius (aptarnavimo). 3. Šalčio tilteliai, jų atsiradimo priežastys ir kovos su jais galimybės. Šalčio tilteliai susidaro, kai į išorinę sieną įeina kiti konstrukciniai elementai iš medžiagų su dideliu šilumos laidumu: balkonų plokštės, g/b kolonos, sijų galai ir kt. Šiose vietose likusio nepaliesto sienos storio nepakankama šilumos izoliacija ir šie įsiskverbę šilumai laidūs elementai tampa sienos paviršiaus temperatūros sumažėjimo ir kondensato susidarymo priežastimi. 4. Akustinės medžiagos, jų skirstymas pagal savybes. Akustinėmis vadinamos tokios medžiagos, kurios gali sugerti garso energiją. Kuo sunkesnės atitvarinės konstrukcijos, tuo geresnės jų garso izoliacinės savybės. Oro tarpai daugiasluoksnėse konstrukcijose taipogi sugeria garsą. Pagal paskirtį ir pagrindines savybes akustinės medžiagos skiriamos į: Garsą sugeriančias (mažina garsinių virpesių energiją) ir Garsą izoliuojančias (elastingos medžiagos: mineralinės vatos plokštės ir dembliai, sluoksninio kartono paketas su vandeniui nelaidžiu popieriumi ar folga). 5. Kas yra natūralus pagrindas, silpnų ir vandeningų gruntų stiprinimo būdai. Grunto masyvas, atlaikantis pastato su visomis jį veikiančiomis apkrovomis svorį, vadinamas natūraliu pagrindu. Silpnus gruntus pigiau ir paprasčiau pakeisti stipriais, negu paplatinti pamatą: silpni gruntai iškasami iki 1,5-2 m gylio ir pakeičiami smėlio ar žvyro pasluoksniu. Taipogi gruntai tankinami voluojant, plūkiant, vibruojant, įrengiant smėlio ar specialaus grunto polius. Gruntai gali būti tvirtinami naudojant cemento skiedinį. 6. Kas yra pamatas? Pamatu skirstymas pagal sąlyčio su pagrindu pobūdi ir pagal pamato konstrukcine schema. Pamatas – tai viena svarbiausių pastato dalių, kuri perduoda visas apkrovas pagrindui. Pamatai gali būti akmeniniai, betoniniai ar gelžbetoniniai. Pagal sąlyčio su pagrindu pobūdį pamatai skirstomi į: sekliuosius, polinius, giliuosius. Pagal pastato konstrukcinę schemą pamatai gali būti: juostiniai, pavieniai (atskirieji) ištisiniai po visu pastatu, poliniai, plūktiniai. 7. Juostiniai pamatai, jų rūšys. Pamatai, esantys sienos (juostos) formos, vadinami juostiniais. Juostiniai pamatai būna dviejų rūšių: pamatai po sienomis, pamatai po kolonomis. Pamatai po sienomis dažniau surenkami iš g/b pado blokų arba betoninių sienų blokų. Pamato pado bloko betono klasė C12/15. Jų apačia armuojama, jie patys gali būti ištisiniai arba tuštumėti. Kai gruntas silpnas, rekomenduojama daryti g/b monolitinius juostinius pamatus. Juostiniai kolonų pamatai paprastai daromi monolitiniai. 8. Ištisiniai pamatai, kada įrengiami, kokie būna. Ištisiniai pamatai – tai tokie pamatai, kurie daromi po visu pastatu. Jie įrengiami, kai veikia didelės apkrovos arba gruntas yra silpnas. Pamatų betonas turėtų būti ne mažesnės kaip 12/15 klasės. Ištisiniai pamatai gali būti: bebrieunė ar briaunuotoji gelžbetoninė plokštė. Bebriaunė plokštė naudojama tada, kai tarp kolonų arba sienų yra nedidelis atstumas. Jeigu atstumas didelis – naudojama briaunotoji plokštė 9. Atskirieji pamatai, kada įrengiami, kokie būna. Atskirieji pamatai daromi po kolonomis. Jie įrengiami tada, kai pamato pado kraštinė yra 0,6-0,8 atstumu tarp gretimų kolonų ašių. Atskirieji pamatai gali būti: monolitiniai arba surenkami. Jeigu kolonos monolitinės, tai pamatai visada daromi monolitiniai. Atskirieji pamatai gali būti: laiptuotieji, piramidiniai. 10. Poliniai pamatai, kada įrengiami, kokie būna, kokie poliai naudojami. Kas yra rostverkas, koks jis būna pagal sąlytį su gruntu. Poliniai pamatai daromi, kai gruntas nepakankamai stiprus. Polinius pamatus sudaro vienas polis, arba jų grupė, sujungta rostverku. Atsižvelgiant į rostverko padėtį, poliniai pamatai gali būti su aukštu arba žemu rostverku. Rostverkas gali būti kvadratinės, stačiakampės ar trikampės formos plane. Jis apkrovą paskirsto poliams. Poliniams pamatams naudojami poliai būna: kaltiniai, plūktiniai. Kaltiniai poliai yra surenkami, jie gaminami gamyklose. Jie į gruntą gramzdinami kalant. Plūktiniai poliai yra monolitiniai, jie betonuojami statybos aikštelėje, iš anksto padarytose skylėse. Jie daromi 10-50 m ilgio. 11. Medinės sienos, medinės karkasinės sienos. Medinės sienos daromos: ręstinės (iš apvalių, apipjautų ar profiliuotų sienojų), karkasinės (iš lentų, tašų ar plokščių), skydinės (iš stambių, gamyklose pagamintų skydų). Ręstinės sienojų sienos sudarytos iš sujungtų sienojų eilių. Medinių karkasinių pastatų karkaso statramsčiai daromi iš 180x100 ir 150x100 mm tašų, išdėstytų kas 0,8- 1,2 m. 12. Mūrinės sienos, iš ko jos statomos, plytų rišimo sistemos. Mūrinės sienos statomos iš akmenų, tarp kurių esančios horizontaliosios ir vertikaliosios siūlės užpildomos skiediniu. Pagal konstrukcinius požymius mūriniai skiriami į vientisus, tuštymėtus, sluoksniuotus, stambiablokius ir stambiaplokščius. Skersai sienos plytos gali būti gali būti rišamos kiekviena eile (grandininė) kas 3-6 eiles (daugiaeilė) 13. Plytų rišimo sistemos. Standieji ir lankstieji ryšiai. Mūrijant, plokštumoje turi būti perdengiama kiekviena siūlė. Skersai sienos plytos gali būti gali būti rišamos: kiekviena ar kas 3-6 eile. Laikantieji sluoksniai tarp savęs jungiami: Standieji ryšiai – tai perrištos plytos.Lankstieji ryšiai – tai korozijai atsparaus metalo strypai, antikorozinėmis dangomis padengti plieniniai strypai arba iš polimerinių medžiagų padaryti strypai. 14. Mūrinių sienų sąramos, iš kokių medžiagų jos daromos, jų tipai pagal a) formą bei b) laikančiąja galią. Laikančiosios ir nelaikančiosios sąramos. Angoms sienose perdengti įrengiamos sąramos. Sąramos būna: gulstinės ir gelžbetoninės, arkinės, pleištinės. Dažniausiai naudojamos g/b sąramos bei metalinės. Pagal laikančiąją galią sąramos skiriamos į laikančiąsias ir ne. Nelaikančiosios sąramos laiko tik savąją ir virš jos esančio mūrinio masę. Laikančiosios sąramos atlaiko ne tik savąją ir virš jos esančio mūrinio masę, bet ir atremtas į mūrinį konstrukcijas. 15. Mūrinių sienų deformacinės siūlės, kokių rūšių jos būna, kam skirtos, papasakokite apie kiekvieną. Kad būtų išvengta plyšių dėl temperatūros poveikio, medžiagų susitraukimo, netolygių nuosėdžių sienose įrengiamos deformacinės siūlės. Jos skiriamos į dvi rūšis: Temperatūrinės siūlės daromos ilgose sienose (daugiau kaip 50-100 m). Sėdimo siūlės daromos visais atvejais, kai pastato pagrindas gali netolygiai nusėsti. 16. Monolitinio betono sienos, ju sandara. Monolitinės sluoksniuotosios sienos. Monolitinio betono sienos standesnės, gali atlaikyti didesnius poveikius, yra gera sienų izoliacija nuo išorės triukšmo, nesunku mechanizuoti statybos darbus, galima gauti gražų sienų paviršių, kurio nereikia tinkuoti. Išorinės sienos daromos iš lengvojo betono (putbetonio, keramzitbetonio) arba sluoksniuotos. Darant monolitines sluoksniuotas sienas, išoriniai sluoksniai būna iš sunkiojo betono, vidurinis iš kietųjų putplaščių arba akmens vatos plokščių. 17. Perdangų ir aukšto pakėlimo metodo esmė monolitinėje statyboje. Monolitinės statybos sričiai priklauso statyba perdangų ir aukštų pakėlimo metodu, kurio esmė yra tokia: žemės lygiu, iš anksto pastačius kolonas, betonuojamas visų perdangų ir stogo plokščių paketas stogo plokštė pakeliama į reikiamą vietą (aukštį) ir tvirtinama prie kolonų; panašiu būdu, pradedant nuo viršutinio aukšto perdangos, visos perdangų plokštės pakeliamos į projektinį aukštį ir tvirtinamos prie kolonų. 18. Stambiaplokščių namų konstrukcinė schema, pagrindiniai elementai. Karkasinių pastatų sandara. Stambiaplokščių namų pagrindinė konstrukcinė schema yra su trimis išilginėmis laikančiomis sienomis (viena vidinė ir dvi išorinės). Pagrindiniai stambiaplokščių namų elementai yra išorės sienų plokštės, kurios gali būti laikančios, save laikančios arba kabamosios. Pagal konstrukcinę sandarą išorinių sienų plokštės gali būti vienasluoksnės (gaminamos iš lengvojo betono) arba sluoksniuotos (susideda iš dviejų g/b sluoksnių ir termoizoliacinio sluoksnio tarp jų). Karkasinius pastatus sudaro: karkasas (jis gali būti g/b arba plieninis), perdangų plokštės (gali būti g/b, kompleksinės (metalas ir betonas) arba vien metalinės), sienų plokštės (gali būti įvairios) ir kiti elementai. 19. Pagrindinės stogo laikančiosios konstrukcijos tarpatramio angai a) iki 5,5 m ir b) virš 18 m. Aprašykite pagrindines konstrukcijas, jų paskirtį, atstumus. Šlaitinių stogų laikančiosios konstrukcijos yra: gegnės, santvaros. Gegnės dėstomos 0,6-1,4 m atstumu viena nuo kitos: atstumas tarp jų priklauso nuo gegnių matmenų bei stogo dangos. Apatiniai gegnių galai remiasi į ant sienos esantį mūrlotą, o viršutiniai – į ilginius, išskyrus vienšlaičius stogus, kurių abu gegnių galai remiasi į mūrlotus. Gegninė santvara – tai konstrukcija, susidedanti iš vienoje plokštumoje esančių strypų, kurių galai sujungti vienas su kitu. Grebėstai arba paklotas reikalingi stogo dangai pritvirtinti. Jie atlaiko stogo dangos masę ir sniego apkrovas, vėjo slėgį bei kitus išorės poveikius. 20. Gegninė santvara, jos paskirtis ir naudojimas, nupieškite. Stogo dangos skirstymas pagal standumą ir matmenis bei medžiagos tipą. Gegninė santvara – tai konstrukcija, susidedanti iš vienoje plokštumoje esančių strypų, kurių galai sujungti vienas su kitu. Grebėstai arba paklotas reikalingi stogo dangai pritvirtinti. Jie atlaiko stogo dangos masę ir sniego apkrovas, vėjo slėgį bei kitus išorės poveikius. Dažniausiai naudojami mediniai grebėstai iš tašų ar lentų, sudėtų su tarpais, tačiau kai stogo danga minkšta (pvz., ruloninė) daromas ištisas paklotas – be tarpų. Pagal standumą ir matmenis bei medžiagos tipą stogo dangos medžiagos yra: ruloninės: ruberoidas, sintetinių medžiagų ritiniai ir pan.; lakštinės: plieniniai ir aliumininiai lakštai, skarda, eternitas (asbestocementis) ir pan.; minkštų plytelių; čerpių: keraminių, polimerbetoninių, betoninių, plastmasinių. 21. Kas yra sutapdinti stogai, kokie jie būna, kokie iu nuolydžiai. Vandens nutekėjimo sistema stoguose. Daugiaaukščiai, daugelis visuomeninių ir pramoninių pastatų dengiami sutapdintais stogais. Sutapdintųjų stogų nuolydis būna nedidelis: 2-5%. Juose dažniausiai įrengiamas vidinis vandens nutekėjimas. Sutapdintieji stogai būna vėdinamieji arba nevėdinamieji. Stogams vėdinti tarp dangos ir termoizoliacijo paliekamas oro tarpas. Vandens nutekėjimo sistema gali būti: vidinė (Vidinė vandens nutekėjimo sistema įrengiama esant didelio ploto sutapdintiems stogams arba aukštesniems kaip 5 aukštų pastatams. Vandens surinkimo įlajos daromos kas 20-60 m) ir išorinė(vandens nutekėjimo sistema būna dviejų tipų: organizuotoji (vanduo surenkamas latakuose ir šalinamas vamzdžiais) ir neorganizuotoji (kai vanduo teka ant žemės tiesiog nuo stogo). 22. Kokios būna perdangos pagal a) funkcinius požymius, b) medžiagiškumą bei c) laikančiųjų elementu konstrukciją? Trumpai apie kiekviena. Pagal funkcinius požymius perdangos skiriamos į:rūsio, tarpaukštines ir pastogės. Pagal medžiagas perdangos skiriamos į: medines, plienines, gelžbetonines ir keraminių ar kt medž. Pagal laikančiųjų elementų konstrukciją perdangos skiriamos į: sijines ir besijines. Medinės perdangų sijos paprastai naudojamos iki 5 m tarpatramiams perdengti. Sijos dedamos kas 0,6-1,2 m ir apvyniojamos ruberoidu ar toliu. Plieninėmis perdangų sijomis galima perdengti tarpatramius virš 6 m. Efektyvi konstrukcija, įrengiant dvišlaičius stogus, yra kabančiosios gegnės, kurios naudojamos angoms perdengti be tarpinių statramsčių ir spyrių. Tai santvara, ant kurios apatinės juostos kabinamos lubos. Kai reikia perdengti tarpatramius, didesnius kaip 12 m, naudojamos įvairių tipų strypinės santvaros. Esant didelėms apkrovoms arba dideliems tarpatramiams naudojamos sudėtinės metalinės sijos. Atstumas tarp sijų parenkamas atsižvelgiant į tai, kokio standumo turi būti perdanga. Norint gauti standų sijyną, reikia mažinti atstumus tarp sijų arba parinkti didesnius sijų aukščius. Metalinių santvarų paskirtis ir geometrinė forma panaši į medinių santvarų. Optimalus spyrių pasvyrimo kampas santvarose 45˚. Monolitinės gelžbetoninės perdangos plokštės storis 50-70 mm. Atstumas tarp šalutinių sijų 1,7-2,7 m. Surenkamos gelžbetoninėsperdangos. Dedant plokštes, tarpai tarp jų bei tarp jų ir rygelių užbetonuojami. Pramoniniuose pastatuose dažniausiai naudojamos briaunotosios plokštės, tuštymėtosios plokštės naudojamos ten ,kur reikia lygių lubų. Rekomenduojamas plokščių aukštis:160-220 mm, kai plokštės ilgis planavimas -> miesto plėtra. Visuomeninės lėšos -> planavimas -> miesto plėtra. 3. Kas yra bendrasis planavimas. Pateikti pavyzdžių. Kas gali būti jo objektais ir organizatoriais. Bendrasis planavimas – tai kompleksinis planavimas teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti. Bendrojo teritorijų planavimo objektai: valstybės teritorija, apskrities teritorija, savivaldybės teritorija ar jos dalys. Bendrojo teritorijų planavimo organizatoriai: aplinkos ministerija, apskrities viršininkas, savivaldybės administracijos direktorius. 4. Bendrojo planavimo procesas (kas jį sudaro), etapai bei jo dalyviai. Bendrojo teritorijų planavimo procesą sudaro: Parengiamasis etapas (nustatomi tikslai ir uždaviniai, prireikus atliekami tyrimai, viešas skelbimas apie rengimo pradžią ir tikslus), Teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas (jį sudaro: esamos būklės analizės stadija,koncepcijos rengimo stadija, sprendinių konkretizavimo stadija), Sprendinių pasekmių Vertinimo etapas, Baigiamasis etapas (jų sudaro: teritorijų planavimo dokumentų sprendinių svarstymo ir derinimo stadija, teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija). 5. Kas yra specialusis planavimas. Pateikti pavyzdžių. Kas gali būti jo objektais ir organizatoriais. Specialusis planavimas - tai planavimas vienos ar kelių veiklos sričių bei žemės naudmenų plėtros ir tvarkymo programoms, sąlygoms ir sprendiniams parengti. Specialiojo teritorijų planavimo objektai: žemės ūkio, miškų ūkio, konservacinė ar kt paskirties žemė, vandens ūkio žemė, inžinerinės susisiekimo rekreacinės turizmo socialines kultūrinės ar jų dalys, saugomų teritorijų sistema ir jso dalys, rekreacinių teritorijų sistema ir jso dalys, komunikaciniai kooridoriai. Specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai: valstybės institucijos, apskričių viršininkai, savivaldybių administracijų direktoriai, juridiniai asmenys, fiziniai asmenys. 6. Specialiojo teritorijų planavimo procesas (kas jį sudaro). Specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro: Parengiamasis etapas (nustatomi tikslai ir uždaviniai, prireikus atliekami tyrimai, viešas skelbimas apie rengimo pradžią ir tikslus), Teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas (jį sudaro: esamos būklės analizės stadija,koncepcijos rengimo stadija, sprendinių konkretizavimo stadija), Sprendinių pasekmių vertinimo etapas, Baigiamasis etapas (jų sudaro: teritorijų planavimo dokumentų sprendinių svarstymo ir derinimo stadija, teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija). 7. Kas yra detalusis planavimas. Pateikti pavyzdžių. Kas gali būti jo objektais ir organizatoriais. Detalusis planavimas – tai savivaldybės teritorijų dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti. Detaliojo teritorijų planavimo objektai: miestų miestelių teritorijų dalys, kaimų teritorijos, žemės sklypas ir sklypų grupės. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai: savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojai. 8. Detaliojo teritorijų planavimo procesas (kas jį sudaro). Detaialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro: Parengiamasis etapas (nustatomi tikslai ir uždaviniai, prireikus atliekami tyrimai, viešas skelbimas apie rengimo pradžią ir tikslus), Teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas (jį sudaro: esamos būklės analizės stadija,koncepcijos rengimo stadija, sprendinių konkretizavimo stadija), Sprendinių pasekmių vertinimo etapas, Baigiamasis etapas (jų sudaro: teritorijų planavimo dokumentų sprendinių svarstymo ir derinimo stadija, teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija). 9. Teritorijų planavimo lygmenys ir rūšys. Teritorijų planavimas - nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. Teritorijų planavimo rūšys: bendrasis, specialusis, detalusis teritorijų planavimas. 10. Teritorijų planavimo dokumentai. Teritorijų planavimo dokumentai - bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. 10. Kas yra miesto bendrasis planas, kokiam laikotarpiui jis rengiamas. Pateikti pavyzdžiu. Bendrasis planas - teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Bendrojo plano galiojimas: Valstybės, apskrities, savivaldybių teritorijų ir savivaldybių dalių vystymo kryptys, erdvinės raidos koncepcija rengiama 20 metų laikotarpiui, o konkretūs sprendiniai - 10 metų laikotarpiui. Jų galiojimas gali būti pratęsiamas. 11. Kas yra specialusis planas, kokiam laikotarpiui jis rengiamas. Pateikti pavyzdžiu. Specialusis planas (projektas) - teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Specialaus plano galiojimas: Patvirtinti specialieji planai galioja neterminuotai. 12. Kas yra detalusis planas, kokiam laikotarpiui jis rengiamas. Pateikti pavyzdžiu. Detalusis planas - teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Detalaus plano galiojimas: Detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas. Miesto teritorijos paviršiaus formavimas 1. Kokiomis priemonėmis įgyvendinami teritorijos inžinerinio tvarkymo darbai? Tvarkomas reljefas – sudaromas teritorijos aukščių planas; Nuleidžiami paviršiniai vandenys – rengiamas nuotakynas; Reguliuojamas gruntinių vandenų lygis – rengiamas drenažas: Tvarkomos atvirųjų vandens telkinių pakrantės – pakrančių apsaugai nuo potvynių padarinių; Išnaudojamos griovų pažeistos teritorijos – stabdomas griovų didėjimas, apsaugoma nuo nuošliaužų; Užpilamos ar nukasamos pelkėtos statybai skirtos teritorijos; Tvarkomos karsto pažeistos teritorijos. 2. Kokios bendrosios teritorijos inžinerinio tvarkymo priemonės? Bendrosios teritorijos inžinerinio tvarkymo priemonės – tai būtinos priemonės visose užstatytose teritorijose: Aukščių planavimas ir Paviršinių vandenų nuotakyno įrengimas. 3. Aukščiu plano sudarymo principai. Teritorijos aukščių planas sudaromas detaliojo plano lygmeniu. Atsižvelgiama į gretimų gatvių bei sklypų aukščius. Aukščių plano sudarymo principai: Pertvarkant reljefą, žemės darbų apimtis siekiama mažinti iki minimumo; Labai svarbu pasiekti užpylimo ir nukasimo žemės darbų nulinį balansą; Aukščių planas neturi bloginti hidrologinių ir geologinių savybių. 4. Esamos ir projekcinės horizontalės aukščių plane. Reljefas teritorijų planuose vaizduojamas sąlyginėmis linijomis, vadinamomis horizontalėmis. Horizontalės jungia vienodo aukščio taškus. Plane esamas paviršius vaizduojamas esamomis (juodosiomis) horizontalėmis, o projektuojamas – projekcinėmis (raudonosiomis) horizontalėmis. Jų išdėstymą lemia paviršiaus nuolydžiai ir relfefo formos ypatumai, vandenskyros bei žemiausios slėnių vietos, kur koncentruojasi paviršinis nuotėkis. Apie reljefo nuolydį sprendžiama pagal horintalių išsidėstymą, tai yra pagal atstumą tarp jų plane. Didžiausias nuolydis bus en, kur atstumai tarp horizontalių mažiausi. 5. Aukščių plano sudarymo metodai. Trumpai apie kiekvieną. Praktikoje taikomi du aukščių plano sudarymo metodai: profilių metodas, projekcinių horizontalių metodas. Profilių metodas taikomas, gatvių, kelių ir pan. ištęstų elementų aukščių planui sudaryti. Išilgine kryptimi projektuojami išilginiai profiliai, o skersine – skersiniai. Profilių dažnumas parenkamas pagal reljefo sudėtingumą ir gali būti 10-50 m. Skersiniai profiliai projektuojami statmenai važiuojamosios dalies ašiai. Projekcinių horizontalių metodas plačiai taikomas gyvenamųjų rajonų, įmonių, želdynų, susisiekimo teritorijoms planuoti. Visi vienoje horizontalėje išsidėstę taškai turi vienodą ir lygią horizontalės aukščiui žymą. Horizontalės, vaizduojančios plokštumą, yra lygiagrečios ir išsidėsčiusios lygiais atstumais viena nuo kitos, o vaizduojančios kreivinį paviršių – nelygiagrečios arba lygiagrečios, bet su skirtingais tarpais. 6. Kuo skiriasi projekcinių horizontaliu aukščių plano sudarymo metodas nuo profilių metodo? Trumpai apie kiekviena. Miestų teritorijų inžinerinis tvarkymas 1. Kas yra paviršinių nuotekų šalinimas? Kokiomis kompleksiškomis priemonėmis atliekamas paviršinių nuotekų šalinimas? Paviršinių nuotekų šalinimas – tai inžinerinė priemonė, skirta surinkti ir pašalinti lietaus,tirpstančio sniego ir laistymo vandenį iš miesto teritorijos į specialiai tam skirtas vietas. Šie vandenys šalinami per lietaus nuotakyno sistemą. Prie svarbių lietaus vandens šalinimo uždavinių priskiriama: Paviršinių nuotekų šalinimas atliekamas kompleksiškai: Sudaromas miesto teritorijų aukščių planas, Rengiamos specialios vandens šalinimo sistemos. 2. Kokios paviršinio vandens šalinimo sistemos? Detaliau papasakokite apie kiekvieną, jų privalumus ir trūkumus, kada kuri naudojama. Yra trys paviršinio vandens šalinimo sistemos: uždaroji, atviroji, mišrioji. Uždarosios sistemos pagalba paviršinis vanduo šalinamas požemine vandens nuotakyno vamzdynų sistema. Sistemą sudaro: surinkimo šuliniai, jungiamosios šakos, surinkimo vamzdynas ir kolektoriai, apžiūros šuliniai, išleistuvai, spec įrenginiai. Sistemos privalumai: šiuolaikiškiausia, atitinka tvarkymo ir sanitarijos reikalavimus. Sistemos trūkumai: gan didelė įrengimo kaina. Atviroji lietaus nuotakyno sistema leidžiama poilsio vietose, sodų bendrijose ir gyvenvietėse kaip pirmasis tvarkymo etapas. Sistemą sudaro latakai ir grioviai. Sistemos privalumai: paprasta įrengti,nedidelės medžiagų ir pinigų sąnaudos.Sistemos trūkumai: mažas pralaidumas,didėja gatvės plotis. Kartais įrengiama mišrioji vandens šalinimo sistema, kuriai esant gatvėse ir centrinėje miesto dalyje įrengiama uždaroji, o visoje kitoje teritorijoje – atviroji paviršinio vandens nuotakyno sistema. 3. Kas yra gruntinių vandenų lygis GVL? Kuo pavojingi aukšti gruntiniai vandenys? Kaip žeminamas GVL? GLV lygis - vandeniu prisotinto grunto sluoksnio viršutinė riba. Aukštas gruntinių vandenų lygis GVL: apsunkina pastatų ir statinių statybą, blogina žaliųjų plotų augimo sąlygas, gali sukelti teritorijos pelkėjimą, vandens sukeltus erozinius procesus ir pan. GVL gali būti dirbtinai žeminamas naudojant tam tikras priemones, pvz., drenažą.. Gruntinių vandenų susidarymo sąlygos nemažai priklauso nuo medžiagų filtracinių savybių, kurios apibūdinamos jų laidumu vandeniui. 4. Teritorijos ir statinių apsaugos nuo užtvindymo metodai. Papasakokite apie kiekvieną. Reikalingas GVL pažeminimo dydis vadinamas nusausinimo norma.. Pagal sanitarijos ir techninius reikalavimus, GVL pažeminimas nuo žemės paviršiaus nustatomas ne mažesnis kaip: 2-3 m - gyvenamosioms teritorijoms, 1,5 m – žaliuosiuose plotuose, 0,3 m – keliuose. GVL pažeminimo dydis parenkamas atsižvelgiant į pastatų ir statinių požeminių dalių ypatybes, projekcinį želdinių ir sklypų paviršiaus aukštį. Teritorijos ir statinių apsaugos nuo užtvindymo metodai skirstomi į: Profilaktinius metodai skirti apsaugai nuo užtvindymo. Tai paviršinio vandens nuleidimas, teisinga požeminių komunikacijų eksploatacija, hidroizoliacijos įrengimas arba profilaktinis drenažas. Radikaliuosius apsaugos metodai nuo užtvindymo taikomi teritorijoms su aukštu ir nuolatiniu GVL arba potencialiai užtvindomoms teritorijoms. 5. Kas yra drenažas? Kaip skirstomi drenažai pagal konstrukcine schema? Papasakokite apie kiekvieną. Drenažai – tai įrenginiai, skirti dirbtinai pažeminti GVL pagal reikiamą nusausinimo normą. Pagal konstrukcinę elementų sandarą drenažai skirstomi į: Horizontalieji drenažai labiausiai paplitę miestų statyboje. Jie įrengiami kaip atviras ar gerai filtruojančia medžiaga užpildytas latakas, arba perforuotas vamzdis su filtravimo įrenginiu.Vamzdžius įgilina žemiau GVL ir nutiesia išilginiu nuolydžiu; Vertikalusis drenažas projektuojamas tada,kai reikia gerokai pažeminti GVL.Vertikalųjį drenažą sudaro grupė vamzdinių šulinių, sujungtų bendrais vandens nuleidimo ir išleidimo tinklais; Mišrusis drenažas – tai vertikaliųjų drenų derinys su savitekiu horizontaliuoju kolektoriumi. Mišriojo drenažo vertikalieji elementai dirba kaip tobulos sistemos, o horizontalieji – kaip netobulos.Tobuli drenažai – kai drenai kerta vandeningą ir pasiekia vandeniui nelaidų sluoksnį. Netobuli drenažai nesiekia vandeniui nelaidaus sluoksnio. 6. Kokios skiriamos sistemos pagal drenažo išdėstymą teritorijoje? Papasakokite apie kiekvieną. Pagal drenažo išdėstymą teritorijoje skiriamos keturios sistemos: Vienalinijinė , Dvilinijinė, Žiedinė, Sisteminė. Vienalijinė – tai pertvara perimanti gruntinius vandenis, tekančius nuo šlaito ar vandens telkinio. Dvilinijinė – tai pagr kranto drenažo derinimas. Žiedinis – apsaugo ne tik nuo gruntinių vandenų, bet ir nuo atmosferinių kritulių infiltracijos užstatytuose teritorijose. Sisteminis – naudojamas didelių teritorijų apsaugaim kai grunt vandenys susidaro infiltracijos būdu. 7. Kokios skiriamos pagrindinės drenažo sistemos konstrukcijos? Drenažo sistemose skiriami: Drenų sausintuvai, žeminantys GVL, Drenos surinktuvai, šalinantys vandenį iš teritorijos. Drenažo sistemose ypač svarbūs drenų sausintuvai, nes būtent jų konstrukcijos sandara nulemia drenažo tipą, kadangi surinktuvai mažai kuo skiriasi nuo lietaus nuotakyno tinklo. 8. Uždarojo ir atvirojo tipo drenažų sandara, kada kokie naudojami? Nupieškite. Drenų (tik horizontaliųjų) sausintuvai skiriami į (pagal konstrukciją): Atvirosios konstrukcijos, Uždarosios konstrukcijos. Atvirojo tipo drenažas projektuojamas tik 1-2 aukštų statinių zonoje, žaliųjų plotų ruožuose, taip pat kaimo gyvenvietėse. Uždarojo tipo drenažai dažniausiai numatomi miestuose. 9. Uždarųjų drenažų skirstymas pagal jų konstrukciją. Nupieškite. Uždarieji drenažai gali būti: bevamzdžiai, kai tranšėjos pripildomos drenuojančios medžiagos, vamzdiniai, sudaryti iš drenažo vamzdžių, padėtų ant paruošto pagrindo ir užpiltų filtruojančios medžiagos sluoksniu. 10. Stačiųjų drenažų konstrukcija. Adatiniai filtrai - kada naudojami, kam, jų sandara. Stačiąjį drenažą sudaro: Vamzdinių šulinių grupė, sujungta į bendrąją sistemą vandens leidimo įrenginiais, Siurblinė. Iš dažniausių konstrukcijų – adatiniai filtrai, naudojami laikinai pažeminti GVL statybos laikotarpiu. 11. Apsaugos nuo potvyniu metodai. Papasakokite apie kiekvieną. Voluotų dambų įrengimas – jos žymimos išilgai vandens telkinio, atskiriant nuo jo apsaugomąją teritoriją; Užtvindomos teritorijos užpylimas iki žymos,viršijančios skaičiuojamąjį aukštąjį vandens horizontą; Užtvindymo šaltinio laidumo didinimas – upė pagilinama ir ištiesinama, o esant būtinumui –išvaloma vaga; Vandens nuotekų reguliavimas – pagrindinės vagos išeiga mažinama įrengiant nuleidžiamuosius kanalusar rezervines vandens saugyklas. 12. Kokios teritorijos vadinamos užpelkėjusiomis? Užpelkėjusių teritorijų inžinerinio naudojimo metodai. Užpelkėjusias teritorijas apibūdina gruntiniai vandenys, slūgsantys ne mažesniame kaip 0,5m gylyje nuo paviršiaus. Kai durpių sluoksnis siekia daugiau nei 0,3 m,teritorija priskiriama pelkėms. Užpelkėjusių teritorijų inžinerinio naudojimo metodai: Sluoksnio užpylimas mineraliniu gruntu, Dalinis ar visiškas durpių nukasimas. 13. Griovų susidarymo priežastys. Griovų kertamu teritorijų naudojimas. Geologiniu požiūriu griovos susidaro dėl periodinio vandens poveikio, sukeliančio srovinę eroziją. Tirpstant sniegui ir liūčių metu paviršinių vandenų srautas šlaituose formuoja įgaubtas pratakas – griovas. Taipogi gali dėl raižyto reljefo, dėl gruntinų vandenų ar netvarkingos žmogaus veiklos. Griovų kertamas teritorijas galima naudoti: parkams, žaliosioms zonoms, sporto aikštynams, garažams, vandens telkiniams, transporto ir požeminėms komunikacijoms, jose išdėstyti sandėlius ar civilinisu pastatus. 14. Kas yra karstas? Jo susidarymo priežastys bei panaudojimo galimybės. Karstas – tai procesas, kurio metu, veikiant požeminiams vandenims, išplaunamos kalkės, klintys ar gipsas ir žemės paviršiuje ar grunte susiformuoja tuštymės. Pagrindinė jų susidarymo priežastis; atmosferinis poveikis, upių poveikis, požeminio vandens poveikis. Miestuose šios teritorijos apželdinamos ir naudojamos gyventojų poilsiui. Miesto želdynų sistemos formavimas 1. Želdiniu ir želdynų sąvokos. Išvardinkite svarbiausias miesto želdynų funkcijas. Želdiniai – tai medžiai, krūmai, vijokliai, gėlės ir vejos žoliniais augalai. Želdynais vadinamos suplanuotos, įrengtos ir naudoti parengtas želdinių teritorijas: parkus, skverus, kapines, rekreacinius miškus ir pan. Želdynai ne tik kuria estetišką miesto aplinką, bet ir gerina oro sudėtį, teigiamai veikia mikroklimatą, mažina oro užterštumą, slopina triukšmą, apsaugo teritorijas nuo erozijos ir t.t. Želdiniai mieste atlieka itin svarbią urboekologinę funkciją: stabilizuoja ir kompensuoja ekologinę aplinką, reguliuoja oro sudėtį, daro poveikį miesto klimatui, mažina oro užterštumą dujomis ir dulkėmis ir pan. 2. Urboekologinė miesto želdynų funkcija. Fotosintezės metu augalai asimiliuoja anglies dvideginį (CO2) ir išskiria deguonį (O2), tuo gerindami oro sudėtį. Kai kurių medžių ir krūmų rūšys vegetacijos laikotarpiu išskiria lakius eterinius aliejus – fitoncidus, kurie naikina mikrobus. Želdiniai gerina oro jonų sudėtį. Miesto mikroklimatą apibūdina atmosferos turbulentiškumas, saulės radiacija, debesuotumas, krituliai, oro temperatūra bei drėgnumas, vėjai ir t.t. Želdiniai mažina saulės radiacijos poveikį bei oro temperatūrą, želdinių masyvai mažina vėjo greitį. Želdinių filtracinis vaidmuo pasireiškia tuo, kad jie sulaiko ore esančias dujas, aerozolius ir dulkes. Želdiniai geba dalį kenksmingųjų medžiagų ir dulkių absorbuoti, o dalį sulaikyti ar nusėsdinti ant žemės. 3. Techninė apsauginė miesto želdinių funkcija. Želdinių techninė apsauginė funkcija pasireiškia kaip kova su akustiniu triukšmu, dirvos erozijos mažinimas, informacijos tiekimas (ypač keliuose) ir pan. Automobilių transportas skleidžia apie 80% bendro triukšmo. Želdiniai sulaiko ir sugeria triukšmą tarsi filtras. Norint želdiniais sumažinti didelį triukšmą, rekomenduojama įrengti kelias 10-25 m pločio apsaugines želdinių juostas, o jų tarpus užsėti veja. 4. Architektūrinė socialinė miesto želdinių funkcija. Želdiniai, kaip tūriniai elementai, organizuoja edves, išryškina ir papildo pastatų ir ištisų kompleksų architektūrą, padeda suvokti mastelį. Želdiniai miesto teritorijoje ne tik gerina mikroklimatą, turtina jo estetinę išvaizdą, bet ir psichologiškai teigiamai veikia gyventojus. 5. Kaip skirstomi miesto želdynai pagal naudojimo pobūdį? Pateikite kiekvienos kategorijos pavyzdžių. Pagal naudojimo pobūdį miesto želdynai skiriami į 3 kategorijas: bendrojo naudojimo (viešieji) [miesto poilsio paskirties, mokslinės kultūrinės, memorialiniai gedulo, priemiesčio rekreacinės]; riboto naudojimo (pusiau viešieji) [mišriosios ir ūkinės apskirties]; nenaudojamieji (uždarieji) [sanitarinės apsaugos paskirties želdynai] sanitarinės apsaugos. 6. Kas yra gamtinis karkasas? Kas sudaro gamtinį karkasą? Gamtinių teritorijų sistema, sukurta Lietuvoje ir reikalinga toje teritorijoje ekologinę pusiausvyrą palaikyti, vadinama gamtiniu karkasu. Gamtinį karkasą sudaro: geoekologinės takosyros; geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys; migraciniai kooridoriai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!