V. Mačernis "Šiandien norėčiau išsitiest..."

V. Mačernio soneto „ Šiandien norėčiau išsitiest...“ interpretacija Vytautas Mačernis – vienas žymiausias savo kartos atstovų, atkakliai ieškojęs atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį? Kokia jo gyvenimo prasmė? Būdamas „ žemaituku“ jautė stiprų ryšį su gamta, todėl visuose savo kūriniuose rėmėsi gamta, žemės jausena. Sonetų rinkinyje „ Metų “ ciklas lyrinis subjektas bando atrasti save, jaučiasi vienišas, kenčiantis, dažnai matomas su kita literatūrine kauke, kuri suteikia jam galimybę pažvelgti dar giliau į savo vidų. Sonetas „ Šiandien norėčiau išsitiesti ...“ prasideda skambiu, bet drauge ir daug pasakančiu žodžiu „šiandien“. Lyrinis subjektas „aš“ tarsi nemato nei praeities nei ateities, jis gyvena ta vienintele akimirka, lyg niekas daugiau neegzistuotų. Greta šio žodžio iškyla iš miško motyvas, kuris suteikia nusiraminimą ir paguodą dvasiai, kai labai sunku. Gamtoje jis atsigauna, nes jaučia ypatingą pakilumą ir susitelkimą. Jo melancholiška būsena – „ <...> pusiau budidamas, pusiau sapne <...> “ - parodo visišką dvasinį išsekimą, jis negali nei budėti, nei sapnuoti, nes jaučiasi pavargęs ir negalintis susitelkti į vieną dalyką. Jo vienintelis noras klausytis vėjo. Vėjas šioje strofoje vaizduojamas ne kaip visa griaunanti gamtos jėga, bet kaip nusiraminimo ženklas. Šalia šių vaizdinių minima daina asocijuojama su kultūrine, namų erdve, kuri lyriniam subjektui yra labai brangi, tačiau kartais sukelianti skaudžius patyrimus. Ir vis dėl to viršūnių įsupt daina veikia jį raminamai, galbūt dėl to, kad primena vaikystės dainas, kurias niūniuodavo brangiausias ir mylimiausias žmogus – senelė. Vytautą Mačernį galime sutapatinti su lyriniu subjektu, nes šiame sonete tvyro liūdna, netgi pesimistiška nuotaika, kurią išryškina galimos mintys apie mirtį. Nes būtent šiais metais, kai buvo parašytas sonetas (1944) jaunasis poetas ir paliko šį pasaulį . Norėčiau metų tūkstantį aš taip tįsoti“. Šia eilute nusakomas kūrybos žmogaus požiūris į gyvenimą. Jam jau niekas nesvarbu, jis pasiduoda likimui, kuris jį valdo. Lyrinio „aš“ samprotavimas apie gyvenimą tampa vis slogesnis ir slogesnis, kol galiausiai nuskamba frazė: „ Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti / Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dieną ramu“. Greta pesimistinio požiūrio į egzistencija iškyla troškimas, kad , kai viskas pasibaigs, į jo sielą sugrįš taip ilgai trokšta ramybė, ir jis pagaliau taps laisvas nuo jį kamavusių jausmų bei minčių. Šiame sonete jaučiamas stiprus nusivylimas ir netgi kančia, kurią sukelia nepasitenkinimas esančia padėtimi. Lyrinis subjektas trokšta tik vieno – poilsio ir ramybės, tačiau nėra lengva visa tai gauti. Jo išsekimą galima suprasti ne tik kaip fizinį ar dvasinį, bet ir kaip kūrybinį. Jis trokšta ties beribiais vandenais ištiesti sąnarius, pailsėti, atsiriboti nuo pasaulio, nuo viso blogio, kuris vyksta aplinkui. Beribiais vandenis galime suprasti dviprasmiškai, tai gali būti begalinė, neaprėpiama erdvė, kurioje vyrauja dvasinis susitelkimas ir visiškas nusiraminimas. Vandens ošimas veikia žmogų raminančiai, jis pasijunta laisvas it paukštis stebėdamas begalinius jūros tolius. Kita vertus, tai galima suvokti kaip gyvybės šaltinį, kuris ištrykšta iš žemės gelmių. Tai tyrumo, skaidrumo simbolis, gyvybę teikiančių jėgų buvimo vieta. Lyrinis subjektas šalia šių beribių vandenų pajunta palengvėjimą o „šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais / Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo“. Jo sieloje tarsi juntamas palengvėjimas, užgydomos visos žaizdos, kurias jis turėjo. Jo didžiausia noras ritumoti visą amžinybę ilgą. Tai galima suprasti ir kaip kūrėjo darbą. Nes jam tai buvo pats brangiausias ir pakiliausias darbas, kurį jis gali veikti. Šiame sonete jaučiamas stiptus gamtos motyvas, kuris išryškėja visuose V. Mačernio kuriniuose. Užaugęs kaime tarp gamtos: pievų, miškų, laukų, upelio jis juto stiprų ryšį su ją, todėl šie išgyvenimai atsispindi ir jo darbuose. Gamta jam buvo vienintelė erdvė, kurioje jis galėdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti. Netgi palaidotas Mačernis yra ant kalnelio po medžiu savo tėviškėje. Kaip sakė vienas poetas: „Žemininkas likęs savo žemėje“. Nors ir mirė būdamas labai jaunas, tačiau sugebėjo į lietuvių literatūrą įdėti savo nors ir negausius, bet labai brandžius ir vienus iš labiausiai vertinančius darbus, kaip „Vizijos“ ir „Metų“ ciklai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!