V. Mykolaitis-Putinas "Altorių Šešėly". Liudo Vasario išsivadavimo kelias

Liudo Vasario išsivadavimo kelias Šioje knygoje sutalpintas ilgas žmogaus mąstymų, samprotavimų, sunkių apsisprendimų ir prieštaravimų kelias. Ne bet kokio žmogaus, o kunigo, ant kurio visą gyvenimą kris sunkus altorių šešėlis. Pradžią lemia senos valstietiškos tradicijos: vienas sūnus lieka prie ūkio, vienas išleidžiamas į mokslus, kitas turi tapti kunigu. Visiškai jauno, dar nesubrendusio nei fiziškai, nei tuo labiau dvasiškai vyro likimas įspraudžiamas už mūrinių seminarijos sienųų. Dar nesusiformavusios pažiūros ir idealai apvelkami juoda sutana, kuri simbolizuoja asketizmą ir yra tarsi kokie šarvai, daugiau saugantys ne patį kunigą nuo aplinkinio pasaulio, bet varžantys, tramdantys jį, kad jis nesupasaulėtų. Visa tai įvyksta ir su Liudu Vasariu - lėtu, neryžtingo būdo, linkusiu į vidinį uždarumą, susimąstymą, turintį jautrią širdį, poetišką sielą, lakią vaizduotę, neabejotiną talentą, jautriu gėriui, gamtos grožiui, vidiniam sąžinės balsui. Savo beviltišką padėtį jis bando guosti didžiais kunigais rašytojais, tokiais kaip Maironis, kuria iliuzijas apie savo didžius kunigo kūrybos darbus.. Bet viskas vyksta visai kita linkme. Seminarijos rutina ėmė laužyti jo charakterį, skandinti jo asmenybę neišnarpliojamuose vidaus prieštaravimuose. Susidariusios aplinkybės stūmė jį gilyn į individualizmą ir uždarumą ne tik gyvenime, bet ir jo atrastoje kūryboje. Jam teko rinktis: arba protestuoti, maištauti, kovoti,arba užsidaryti savyje, tolti nuo kasdieniškos realybės. Vasaris ėjo antruoju keliu. Štai šis kelias, t.y. kankinantis vienišumas, savęs graužimas, susvetimėjimas aplinkai, kompromisų ieškojimas - tai tie negalavimai, kurie kankina jį visą romaną. Nedaug ką tenuveikdamas, vien pats save stebėdamas ir analizuodamas, herojus per visas tris romano dalis labai intensyviai ir darmatiškai išgyvena kiekvieną savo buities žingsnį, kiekvieną išorės pokytį savo sąmonėje. Šis jo vidinis dramatizmas kyla ne iš perdėto jausmingumo, o iš natūralaus poreikio ieškoti prasmingo gyvenimo kelio, kuo pilniau išskleisti savo individualybės žiedą ir talentą, gintis nuo gausių pavojų žmogiškajam orumui, glūdinčių tiek kasdieninėje aplinkoje, tiek savo paties prigimtyje, būdo ypatumuose, psichikos gelmėse. Seminarijos laikotarpiu visi Vasario vidaus konfliktai yra emocinio pobūdžio. Tai prieštaravimai tarp širdies ir proto išvadų. Protas jau yra paveiktas religinių dogmų, seminarijos griežto auklėjimo, ir jis diktuoja savo sprendimus. Jis didelėmis valios pastangomis sugeba pajungti širdies troškimus protui ir tariasi nugalėjęs save. Emocijas, kurias jis taip stengėsi slopinti sukėlė Liucė, iš pradžių vėjavaikiška, žybčiojančiomis akimis mergaitė, ir Nepažįstamosios idealas. Šių išgyvenimų jis niekaip negalėjo išstumti iš savo kūrybos. Meilė ir kūryba buvo du esminiai dalykai. dėl kurių Vasaris negalėjo likti kunigu, nuslopinti savo prieštaravimus ir atsakyti teigiamai į pašaukimo klausimą. Kad suprastų tai jis turėjo nueiti ilgą išsivadavimo kelią. Greitam jo apsisprendimui trukdė iš dalies jo būdas. Būdamas iš prigimties drovus ir savyje užsidaręs, Vasaris sugebėjo ilgą laiką gyventi vidinių prieštaravimų skaldomas, eiti į vidinius kompromisus. Jam tiesiog trūko drąsos ir energijos iš tų prieštaravimų išsivaduoti. Esamai padėčiai jis priešinosi vien psichologiškai, užsidarydamas savyje, susikurdamas sau atskirą vidinį pasaulį, griežtai slepiamą nuo pašalinių akių. Kita kliūtis jo apsisprendimui buvo visuomet kuriami idealai: “Jei jis būtų vien džiaugęsis tuo, ką duoda gyvenimas, jis, be abejo, nebūtų sau ilgai kvaršinęs galvos dėl knygų skaitymo, nebūtų graužęsis dėl savo širdies polėkių ir susižavėjimų. Jis būtų taręs sau: įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų tapęs kanauninku arba prelatu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis įkurdino savo sąžinėje rūstų teisėją - idealą, ir nuo to laiko visas jo vidaus gyvenimas ėjo konvulsyviais sukrėtimais, nuopoliais, atgailomis ir susigraužimais.” Taigi jis ilgai slapstė savo jausmus ir troškimus, vadovavosi Tiutčevo eilėraščio “Silentium” mintimi: Tylėk, dangstykis ir paslėpk Svajones savo ir jausmus. Bet šitoks jo vaizduotės maištingumas, valios nuolaidumas ir tik paviršiutiniškas susitaikymas su priešingybėmis buvo ne vien stambi jo charakterio yda, bet ir ypatybė, kuri šalia kitos jo būdo ypatybės, užsidarymo, išlaikė jį seminarijoje nuo suvirškinimo. Atėjęs iki kraštutinės nusivylimo ribos, Vasaris pradeda dvasiškai atgimti. Po ilgų vidinių konfliktų, tramdymo ir slopinimo pastangų Vasaris gaivina savo individualybę, jau nebėga nuo savęs, o grįžta, pradeda įsiklausyti į tikrąjį savo vidaus balsą. Pirmasis žingsnis buvo poeto atsiskyrimas nuo kunigo. Tai vienas iš pagrindinių prieštaravimų, verčiusių jį kankintis dėl savo pašaukimo. Vasaris skyla į dvi dalis. Jis pripažįsta, kad “kaip kunigas, aš ne poetas,o kaip poetas, aš ne kunigas.” Po drąsių eilių su po simboliais paslėptu susižavėjimu, meile moteriai, jis prisipąžįsta, kad kai jis kuria, nusimeta kunigo ir išorinį, ir vidinį apvalkalą.Tokiam kompromisui psiekti reikėjo daug laiko pmąstymams. Pirmosios jo eilės seminarijoje buvo jausminio pobūdžio, bet vėliau, skatinamas kitų rašyti apie idealus, apie meilę tėvynei taip kaip Maironis, Vasaris sukurdavo tik sausas, jausminio atspalvio neturinčias eiles. Jam varbūs nacionaliniai palikimai, šūkiai, bet kartu jis jaučia, kad į jo sąmonę daug stipresne srove veržiasi realiojo gyvenimo įspūdžiai, jį tiesiogiai liečią tikrovės prieštaravimai. Jam neužtenka patriotinės idėjos, nes ji negali užpildyti tos gyvenimo tuštumos, kurią jis jaučia būdamas klieriku. Jis turi žūtbūt nusimesti tą juodą sutanos užuolaidą, kuri skiria jį nuo viso jausmų pasaulio. Vasario eilėms neužteko nei gamtos grožio. Jam reikėjo meilės! Reikia prisiminti, kad pirmąsias eiles jis parašė po susitikimo su Liuce. Jaunatviškas susižavėjimas, naujas jausmas pažadina jame talentą, bet kartu daug konfliktų jo viduje, ir jis pajunta sutanos svorį. Tik dėl to, kad jis buvo neryžtingas, sunkių prieštaravimų draskomas ir turėjo per daug griežtus idealus, jis, jau veikiamas seminarijos įskiepytų dogmų, atstumia Liucės meilę. Šis didelėmis valios pastangomis žengtas žingsnis, kartu buvo ir žingsnis atgal nuo savo individualybės atskleidimo, nuo tikrųjų savo troškimų supratimo. Meilė buvo viena iš svarbiausių kliūčių, trukdančių jam tapti kunigu. Bet taip pat galima teigti, kad tai buvo viena iš sferų, kur poetas semiasi kūrybinių minčių. “Be vidaus kentėjimų ir kovų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.” Meilė ir buvo tas degimas, kurio taip ieškojo Vasaris. Meilė sukėlė daug emocijų, davė daug kūrybinės medžiagos, bet kartu ir pastūmėjo Vasarį apsisprendimo, išsivadavimo keliu. Baronienė padėjo atsiskleisti Vasario individualybei, plėtė jo pažiūras ne tik knygomis: “Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais. Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per daug griežtai smerks, arba pernelyg girs. Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio jis ir pats negali likti indiferentiškas”…

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!