Vakarų socialdemokratų ir kairiųjų radikalų ekonominės teorijos

Klaipėda, 2005 m.
Antroje XIX a. pusėje kilo masinis darbininkų judėjimas pagrindiniuose Vakarų Europos kapitalistiniuose kraštuose. Tiek reformistai, tiek revoliucionieriai siekė vadovauti besiformuojančioms naujoms grupuotėms. Kuriamų partijų, kurios dažniausiai pasivadindavo socialdemokratų partijomis, programos buvo abiejų strategijų šalininkų kompromiso išraiška.
Socialdemokratijos ideologijos šaknys išaugo iš keleto skirtingų šaltinių. Pagrindines jos vertybes galima išreikšti Prancūzijos revoliucijos šūkiais: laisvė, lygybė, brolybė, kurie savo ruožtu pagrįsti visų žmonių vienodo vertingumo samprata.
Tačiau besiplečiančio darbininkų judėjimo ideologija siejosi ne tik su vertybėmis, bet ir su visuomenės, jos modelio analize, kuri galėtų paaiškinti, kodėl atsirado socialinis nelygumas.
Pradinę socialdemokratinę koncepciją XIX a. viduryje suformulavo L. von Stein’as. Ji numatė darbininkų judėjimo politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į politinę sistemą. Tačiau socialdemokratinės teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernšteinas (1850-1932), kuris atmetė proletariato diktatūros idėją, įrodė poreikį įsijungti į parlamentinę veiklą ir skaitė, kad dėl ekonominių dėsningumų ir demokratijos vystymosi dėka kapitalizmas taikiu būdu transformuotis į socializmą.
Socialdemokratai tikėjo, kad proletariatas neišvengiamai taps dauguma, pajėgia legaliai iškovoti valdžią. Šioms pažiūroms atstovauja minėtasis Eduardas Bernšteinas, vokiečių socialdemokratų veikėjas, 1899-1901 m. išdėstęs jas kaip nuoseklią sistemą ir naujai interpretavęs socializmo ideologiją. E. Beršteino samprotavimų atsparos taškas – abejonės marksistinio dialektinio materializmo teisingumu, o svarbiausia buvo ne filosofinė diskusija, bet išvada, kad dialektikos principo marksistai klaidingai, pernelyg greitai numatė socialistinės revoliucijos atėjimą ir prastai apskaičiavo jos kainą. E. Bernšteinui revoliucija atrodė tolimas, rizikingas ir artimiausiu metu neįtikėtinas įvykis, todėl jo veiklos strategija reikalavo ne didelio šuolio į nežinomą ateitį, bet lėtai ir nuosekliai slinkti pirmyn gausybės reformų, žingsni po žingsnio tolygiai performuojančių esamą socialinę tikrovę, keliu. E. Bernšteinas tvirtino, kad tikslas – beklasė ateities visuomenė – yra niekas, o judėjimas, konkretus esamos tikrovės modernizavimas – viskas. Savo teiginius jis grindė nuorodomis į to meto visuomenės pertvarkymus: jie nedidino susipriešinimo (turtingieji prieš neturtinguosius), kaip kad numatė Marksas. Gausūs smulkiosios buržuazijos ir kitų vidurinių sluoksnių atstovai visiškai neišnyko, jų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!