Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas

 VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMAS Pranešimas Darbo vadovė: Įvadas Privatizavimas  valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija. Privatizavimo objektas  akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo fondų bei įmonių valdymo veikloje didėtų. 1991 m. pradėtas privatizavimo procesas vyko dviem etapais: pirmasis – paskirstomojo pobūdžio turto privatizavimas už investicinius čekius 1991-1995 m. ir antrasis – komercinio pobūdžio privatizavimas, kuris tebevyksta iki šiol. Pranešimo tikslas  išsiaiškinti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo pirmojo etapo pagrindines tendencijas. Tikslui įgyvendinti remiamasi publikacijomis spaudos leidiniuose, įstatymais bei kita moksline literatūra. 1. PRIVATIZAVIMO ESMĖ IR BŪTINUMAS „Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe, t. y. reorganizuoti visuomeninio valdymo formą, atskiros įmonės nuosavybę arba jo sritis į privačią nuosavybę. Plačiąja prasme šis žodis tapo naujo požiūrio į visuomenės vystymosi poreikį ir vyriausybės vaidmenį jį tenkinant simboliu. Tai reiškia, kad visuomenė šiame procese labiau orientuojama į privačias ir mažiau – į valstybines institucijas.“[1] Pirmasis privatizavimo etapas Lietuvoje prasidėjo 1991-aisiais. „Pasak Valstybės turto fondo specialistų, tai buvo labai dinamiškas procesas, palyginus su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis.“[10] „Ne tik teorija ir užsienio šalių pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidė, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valdiška. Valdžia tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų tvarkytis gerai, nuolat painioja ekonomiką su politika, per savo turtą spręsdama vienadienes politines problemas, dotuoja valstybės valdomas įmones, teikia joms kreditus, juos garantuoja, taip sumažindama valstybės finansų skaidrumą, padidindama mokesčių naštą privačioms įmonėms. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitų turtu, pelnas reiškia visų pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis jo paties turto sumažėjimą. Taigi, motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi neabejotinai daugiau nei valdiško turto tvarkytojas. Lietuvos įmonių veiklos analizė daugeliu atvejų tik patvirtina šį faktą. Tyrimai, atlikti analizuojant privatizavimo įtaką įmonių veiklai Vidurio ir Rytų Europos, Lotynų Amerikos šalyse, rodo, kad privatizuotos įmonės, palyginti su valstybės valdomomis, geriau panaudoja turimus išteklius, greičiau persitvarko, išplečia savo produkcijos rinkas. Privatizavimo tikslai nėra reglamentuoti, tačiau Turto fondas privatizavimui kelia šiuos tikslus: valstybės turtą privatizuoti už maksimalią kainą, užtikrinti skaidrų privatizavimą, greitai perleisti valstybės turtą į privačias rankas neaštrinant nedarbo problemos, užtikrinant aukštą investicijų lygį, sudarant sąlygas kapitalo rinkos plėtrai. Nors tikslai nėra blogi, sutelkiant daug dėmesio į investicijų užtikrinimą ir darbo vietų išsaugojimą, nepaliekant to rinkai, neišvengiamai nukenčia kiti tikslai  maksimalios kainos gavimas, privatizavimo operatyvumas, skaidrumas. Dar blogiau tai, kad vardan investicijų ar darbo vietų išsaugojimo vienoje ar kitoje įmonėje dažnai ne sukuriami, bet iškreipiami rinkos santykiai. Esminis kriterijus ir strateginis tikslas privatizuojant turėtų būti sąlygų laisvam rinkos veikimui sudarymas. Būtent tai leidžia ir užtikrinti maksimaliai efektyvias investicijas, ir sukurti maksimaliai daug gerai apmokamų darbo vietų. Taigi, privatizavimo tikslą siūlome įvardinti kaip turto išvalstybinimą už kuo didesnę kainą, nesukuriant jokių teisinių apribojimų laisvam rinkos veikimui.“[8] „Privatizacijos šalininkai teigia, jog privatusis sektorius teikia daug efektyvesnes paslaugas nei valstybinis sektorius. Privačios kompanijos gali teikti tas pačias paslaugas keletui municipalitetų investuodamos savo lėšas į reikiamus įrenginius ir naudodamos specializuotą darbą.“[1] „Privatizavimo kritikai teigia, kad privatizavimas padidina nedarbą, dėl vietinių investuotojų nepajėgumo kapitalas patenka į užsienio investuotojų rankas. Privatizuota įmonė iš tiesų dažnai sumažina darbuotojų skaičių, tačiau tai daroma tik tuomet, kai siekiama padidinti įmonės efektyvumą. Jeigu efektyvumas nebūtų didinamas, ne tik būtų švaistomi resursai, bet ir labai išaugtų įmonės bankroto grėsmė. Vargu, ar išsaugoti dalį darbo vietų yra geriau, nei atleisti iš darbo visus darbuotojus įmonei bankrutavus. Nedarbo problema perskirstant lėšas iš mokesčių mokėtojų į neefektyviai veikiančias valstybės įmones nesprendžia problemos. Šią problemą reikėtų spręsti kitais būdais, pavyzdžiui, mažinant mokesčių naštą, naikinant nepagrįstus verslo suvaržymus. Beje, kaip rodo Turto fondo tyrimai, dalis privatizuotų įmonių vėliau padidino darbuotojų skaičių. Tai nulėmė efektyvesnis resursų naudojimas, naujų produkcijos rinkų radimas.“[8] 2. PRIVATIZAVIMO BŪDAI. PRIVATIZAVIMO BŪDŲ PASIRINKIMO KRITERIJAI LIETUVOJE „Privatizavimo įstatyme yra numatyti šie privatizavimo būdai: 1. Viešas akcijų pardavimas – valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo būdas, kai akcijos parduodamos viešai jas platinant vidaus ir (ar) užsienio valstybių vertybinių popierių rinkose, o akcijų pardavimo kaina nustatoma įvertinus paklausos ir pasiūlos santykį. Jei akcinių bendrovių akcijos parduodamos vertybinių popierių biržose, tai vadovaujamasi tų biržų veiklą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Valstybės ar savivaldybės vertybiniams popieriams vertybinių popierių biržose parduoti Turto fondas ar tam tikra savivaldybės institucija turi teisę samdyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininką.Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos viešo akcijų pardavimo būdu neparduodamos. 2. Viešas aukcionas – privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju. Viešame aukcione gali būti parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Viešame aukcione gali būti parduodami tik akcinių ar uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketai ir ilgalaikis materialusis turtas. Jei objekto privatizavimo sąlygos buvo nurodytos, sudarant privatizavimo sandorį jos negali būti keičiamos. Jei viešame aukcione yra parduodamas uždarosios akcinės bendrovės, kurioje valstybei nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiantis akcijų paketas ar akcinės bendrovės akcijų paketas, apie šią bendrovę turi būti rengiamas informacinis leidinys Turto fondo nustatyta tvarka. 3. Viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi. Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo. Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tokiems privatizavimo objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir kitus įsipareigojimus potencialus pirkėjas turi teisę įgyvendinti. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės akcijas viešo konkurso būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka šios įmonės darbuotojams gali būti pasiūlyta nominalia kaina įsigyti iki 5 procentų valstybei (savivaldybei) priklausančių akcijų. Šis pasiūlymas netaikomas toms valstybės (savivaldybės) kontroliuojamoms įmonėms, kurioms valstybė (savivaldybė), pardavusi 5 procentus akcijų, perduotų savo kontrolę, nurodytą šio įstatymo 18 straipsnyje, ar tokiu atveju, kai įmonės akcijas įmonės darbuotojai jau yra įsigiję pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. Informaciniai leidiniai apie viešame konkurse parduodamus akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketus yra rengiami Turto fondo nustatyta tvarka. Šiems informaciniams leidiniams Vertybinių popierių rinkos įstatymo reikalavimai netaikomi. 4. Tiesioginės derybos – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi. Tiesioginės derybos su vienu ar daugiau potencialių pirkėjų - strateginių investitorių, kurių sąrašui kartu su objekto privatizavimo programa pritarė Privatizavimo komisija ir patvirtino Vyriausybė, gali būti vykdomos šio įstatymo nustatyta tvarka. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės akcijas tiesioginių derybų būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka šios įmonės darbuotojams gali būti pasiūlyta nominalia kaina įsigyti iki 5 procentų valstybei (savivaldybei) priklausančių akcijų. Šis pasiūlymas netaikomas toms valstybės (savivaldybės) kontroliuojamoms įmonėms, kurioms valstybė (savivaldybė), pardavusi 5 procentus akcijų, perduotų savo kontrolę, nurodytą šio įstatymo 18 straipsnyje, ar tokiu atveju, kai įmonės akcijas įmonės darbuotojai jau yra įsigiję pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. Informaciniai leidiniai apie tiesioginių derybų būdu parduodamus akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketus yra rengiami Turto fondo nustatyta tvarka. Šiems informaciniams leidiniams Vertybinių popierių rinkos įstatymo reikalavimai netaikomi. Tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, į kuriuos, gavus nuomotojo leidimą, buvo investuota privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų rinkos vertės, jeigu šie pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrengimai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrengimams, pastatui arba patalpoms. Privatizuojant tokį turtą, Vyriausybės nustatyta tvarka tiesioginės derybos gali būti vykdomos su vienu pirkėju, investavusiu privatų kapitalą šioje dalyje nustatytomis sąlygomis. Tiesioginės derybos su vienu ar daugiau potencialių pirkėjų gali būti vykdomos ir privatizuojant uždarosios akcinės bendrovės akcijas, kurias valstybė ar savivaldybė įsigijo už šiai uždarajai akcinei bendrovei perduotus negyvenamuosius pastatus ar patalpas, jei potencialūs pirkėjai yra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkai. 5. Išperkamoji nuoma – potencialiam pirkėjui suteikiama galimybė nuomoti privatizuojamą ilgalaikį materialųjį turtą su teise jį išsipirkti per nustatytą laiką; 6. Valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje – konvertuojamų obligacijų arba naujų akcijų emisija iš papildomų įnašų, dėl kurių valstybės ar savivaldybės dalis įmonės įstatiniame kapitale sumažėja ar gali sumažėti, atitinkamai peržengdama 2/3, 1/2 ar 1/3 akcijų, suteikiančių balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime, ribą.“[5] Privatizavimo būdas pasirenkamas atsižvelgiant į įmonės dydį, veiklos sferą, akcijų paketo dydį ir panašiai. Privatizuojant viešojo konkurso ir tiesioginių derybų būdais investuotojams keliami investicijų ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimai. Tiesioginėse derybose gali dalyvauti tik tie investuotojai, kurie atitinka valstybės nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Išpirkimo bei perleidžiant kontrolę valstybės kontroliuojamose įmonėse privatizavimo būdai taikomi tik tuomet, kai objektą nepavyko privatizuoti iš pirmo karto arba derinyje su kitais būdais (kontrolės perleidimas). Šių privatizavimo būdų tikslas yra supaprastinti privatizavimą, tačiau pašalinus aukščiau išdėstytas problemų priežastis, poreikis taikyti šiuos būdus išnyktų savaime. 3. PIRMOJO PRIVATIZAVIMO ETAPO ESMINIAI BRUOŽAI Privatizuojant valstybinį turtą, siekiama sukurti privatų sektorių Lietuvos ekonomikoje. „Pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 m. rugsėjo mėn. Valstybės turtas buvo parduodamas už investicinius čekius, kurie nemokamai buvo išdalinti visiems Lietuvos piliečiams. Kiti fiziniai ir juridiniai asmenys valstybės turtą galėjo privatizuoti už pinigus. Valstybės turtas buvo parduodamas skelbiant viešą ar uždarą akcijų pasirašymą, rengiant viešus ar uždarus aukcionus, perleidžiant turtą restitucijos pagrindais, skelbiant konkursą geriausiam verslo planui ir kitais būdais.“[8] Šio etapo tikslas buvo valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais), kuris leido aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Šiam tikslui buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, kuriuose buvo sukaupta investicinių čekių daugiau kaip už 10,2 mlrd. litų. „Užsienio investuotojai galėjo dalyvauti privatizavimo procese už grynuosius pinigus. Kai kurios pasaulyje gerai žinomos kompanijos atėjo į Lietuvą būtent per pirmąjį privatizavimo etapą (“Phillip Morris S. A.” ir “Kraft General Foods International, Inc.”).“[7] „Pirmame privatizavimo etape buvo numatyta privatizuoti valstybinius butus, valstybinių žemės ūkio įmonių turtą, išskyrus žemę, ir du trečdalius likusio valstybinio turto pramonėje, statyboje, prekyboje, transporte, buitiniame aptarnavime ir kitose ekonomikos šakose. Likusį turtą buvo numatyta privatizuoti antrame etape. O kai kuriose strategiškai svarbiose įmonėse turtas ir toliau liko valstybės kontrolėje. Pirminio privatizavimo etapo esmė buvo ne parduoti sukaupto valstybinio turto dalį privatiems savininkams, o jį perskirstyti tarp Lietuvos piliečių (šis perskirstymas nelietė tos valstybinio turto dalies, kuri turėjo būti sugrąžinta savininkams kaip neteisėtai nusavinta Lietuvos okupacijos laikotarpyje). Todėl pirminio privatizavimo etape pagrindinis vaidmuo teko ne pinigams. Buvo sukurtos specifinis privatizavimo mechanizmas, panaudojant taip vadinamus investicinius čekius.“[3] Pažymimos tokios privatizavimo sistemos nuostatos, kaip: 1. Privatizavimo spartumas (numatant per 2-3 metus privatizuoti 2/3 valstybinio turto), 2. Masiškumas (sudarant sąlygas procese dalyvauti gyventojų daugumai ir sumažinti socialinę diferenciaciją), 3. Viešumas (taikant viešą akcijų pirkimą bei turto pardavimą aukcionuose), 4. Veiksmingos apyskaitos ir kontrolės sistemos sukūrimas. ”Pagrindine mokėjimo už privatizuojamą turtą priemone nustatyti investiciniai čekiai, privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis skirta parduoti 10% įmonės akcijų, taip paskatinant jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Nustatyta, jog įsigyti investicinius čekius galėtų privatūs asmenys bei visi privatūs Lietuvos ūkio subjektai. Be investicinių čekių leista pirkti butus, žemės nuosavybę. Pagal įstatymą Vyriausybė turėjo nustatyti, kiek laiko investiciniai čekiai būsią naudojami valstybiniam turtui įsigyti, o po to nepanaudotus čekius turėjo pakeisti valstybės paskolos obligacijos. Investicinių čekių apyvarta ir panaudojimas nutrauktas 1995 m. pabaigoje.”[9] „Privatizavimo mechanizmas, panaudojant investicinius čekius, buvo sumanytas, kad realizuoti didelės valstybinio turto dalies perskirstymą tarp krašto piliečių. Toks perskirstymas buvo atliekamas ne valstybinio turto dalybomis natūroje, o jį perkant – parduodant aukcionuose ir pasirašant akcijas ne už įprastus pinigus, bet už investicinius čekius. Kiekvienam Lietuvos piliečiui buvo atidaryta investicinė sąskaita, kurioje buvo sukaupta 1313 mln. litų investicinių čekių bei grynų pinigų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!