Vanduo literatūroje

• Vanduo - tarsi „pagrindų pagrindas“, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.
• Etiologinė sakmė apie žemės atsiradimą pabrėžia, kad pačioje pradžioje „nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė“. Toliau pasakojama, kad velnias neria į vandenų dugną, ir iš trečio karto jam pavyksta išnešti dumblo. Dievas „sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens“. Abu, Dievas ir velnias, priplaukia salelę, išlipa ant jos, Dievas užmiega. Velnias, naudodamasis patogia proga, čiumpa Dievą už kojų ir mėgina prigirdyti – bet, kad ir kiek velnias temptų į vieną ar kitą pusę, po miegančiu Dievu sala prasiplečia lygiai tiek pat. Galiausiai sala labai praplatėja. Dievas pagaliau „nubudo ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų“.
• Arba kita sakmė :„ Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų viešpatavo du dievai. Pirmasis Dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis Dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjį dievą, idant tas jam atneštų jam tą žemę“. Toliau siužetas rutuliojasi panašiai, - vėlgi ant vandenų atsiranda sala.
• Panašūs elementai atsikartoja ir kalendorinėse dainose.
Dobilutėli, dobilio,
• Dobilutėli, dobilio,
• Toj upelaj, dobilio,
• Dobilutėli, dobilio,
• Yra salala, dobilio.
• Dobilutėli, dobilio,
• Unt tos salalas, dobilio,
• Dobilutėli, dobilio,
• Stovi krėslelis dobilio.
Pasak N.Laurinkienės „lietuvių kalendorinėse dainose vaizduojamo veiksmo erdvė neretai būna susijusi su vandens telkiniu – mariomis, ežeru, upe, šaltiniu (...). Vanduo senuosiuose poetiniuose tekstuose visų pirma manifestuoja universumo priešistorę – chaosą, nebūties periodą“. Tai, kad vanduo „chaotiškas“ liudija lietuvių etiologinės sakmės; lietuvių sakmių dievas pats neneria dugnan, o siunčia velnią, kurio mitologinės sąsajos su vandenimis puikiai žinomos. Beje, mūsų cituotoje sakmėje Dievas prasikaltusį velnią ne šiaip nutrenkia ar nubloškia pragaruosna – bet paskandina. Vadinasi, pasielgia su velniu šiam „mitologiškai tinkamu“ būdu.
• Pasak N.Laurinkienės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!