Vinco Krėvės kūryba

Vincas Krėvė Temos ir vertybės jo kūryboje: • Romantinė legendinė lietuvos praeitis (,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai“) • Alegorinė išmintis susieta su Rytų kultūra (,,Pratjekabuda“), bibliniais motyvais (,,Dangaus ir žemės sūnūs“) • Būties klausimai: Laisvė ir prievarta, sąžinė ir primesta valia, meilė ir pareiga. V. Krėvės žmogus dažnai priverstas apsispręsti dėl didžiausių žmogaus vertybių: Tėvynės, meilės, garbės, ištikimybės, tikėjimo. • Išminčiaus problema(išmintis niekam nepriklauso, nepripažįsta nei laiko. Nei erdvės sienų. Kaip romantikas jautė sielos laisvų polėkių ir kūno varžtų neatitikimą. Siela stipresnė už kūną (Šarūno paveikslas). Išminčių rado Rytų kultūros, krikščionybės mituose. • Tėvynės tema. Patriotizmas, pasiaukojimas, laisvė- ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, ,,Skirgaila“, ,,Šarūnas“. • Individualios laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Amžinos vertybės ir gyvenimo prasmė: Tradicijos: V. Krėvės padavimuose lietuvių gyvenimas atrodo idiliškas ir šventiškas: medžioklės, puotos, pilnos arklidės puikių žirgų. Tačiau gyvenimo džiaugsmą sudrumsčia kryžiuočiai. Padavimų herojai atlieka pagrindinį išbandymą- išbandyma narsa, ištikimybe tėvų papročiams, tėvų žemei. Jų narsumas be svyravimo, mirtis be baimės, meilė ir tikėjimas be abejonės. Visa, kas sava, yra brangu, gera, aukštintina, kas svetima- niekintina. Padavimų veikėjams buvo svarbu išlaikyti nuo senų senovės vertinamas tradicijas, puoselėti moralines vertybes. Dramoje „Skirgaila“ ir Stardas myli tėvynę ir peikia kitus kurie nesaugo savo kalbos, papročių:,,STARDAS (karčiai nusišypsojęs}. Neužmiršite, sakot. O dabar argi jau nesididžiuojate gudų ir lenkų klegena? O tu patsai, kunigaikšti, ar ne dažniau šneki gudiškai, negu lietuviškai kalbi? – matome, kad dramoje „Skirgaila“ ir Stardas myli tėvynę ir peikia kitus kurie nesaugo savo kalbos, papročių. STARDAS. Taip. Buvo laikai, kada daina lietuvį lydėjo nuo gimimo dienos iki kapo. Tada ji garsiai skambėdavo mūsų šaly. Dainuodavo tada vaidilos, dainuodavo kareiviai, dainuodavo artojai, dainuodavo seni ir jauni ir skaisčiosios mergelės. Tada viešpatavo dar rami linksmybė mūsų šaly, miškai ir girios, šilai ir šlaitai džiaugsmu dar šlamėjo. Dabar ir jie nutilo ir numirė, nebeskamba daina, nepritaria jai girių šlamėjimu: ten nebėra jau mūsų garbingų dievų.” ,,Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais tik rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus. Bet vis tiek kaip ji pavadins naują Dievą, kuriuo vardu jo šauks, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžį, kuris gyvena ne danguje, ne žemėje, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sielose”. Tragedijoje ,,Skirgaila” žmonės nenori priimti naujojo tikėjimo. Jie aukština senuosius Dievus. Tragedijoje ,,Skirgaila” senasis vaidila apibrėžia patį humanistinės pasaulėžiūros centrą: nenuskriausti kitų ir neprivesti jų kentėti. Didinga mirtis: ,,Milžinkapio“ pagrindinė mintis, kad už Tėvynės gynimą geriausias atlygis- garbinga mirtis. Padavimų herojų gyvenimo tikslas ginti savo žemes nuo priešų. Tie, kurie paaukodavo savo jaunystę dėl Tėvynės, būdavo gerbiami ir laikomi tikrais didvyriais. Senatvė ir miris: Dramoje ,,Šarūnas“ Gerlovinis sakė: ,,Jei žuvo- laimingi dabar- jie mirė su įnirtusiu džiaugsmu širdyje, ir neteks jiems pakelti sunkios senatvės anštos“. Ir jaunas vaidila Dundys sakė: ,,Aš nenoriu gilios senatvės sulaukti. Aš noriu karo žygy mirti su kalaviju rankoj, kaip dera narsiam vyrui“. Šios dramos herojai manė, kad prasminga mirtis- graži ir laimingi tie, kurie žuvo karo lauke, o sulaukti senatvės- vargas ir negarbinga. Tauta ir Tėvynė: Tėvynės reikšmė V. Krėvei. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius rašytojui neužstojo žmogiškojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. V. Krėvė, paveiktas antitarybinės propagandos ir bijodamas dėl žmonos, pasitraukė į vakarus. Iš pradžių gyveno Austrijoje, “perkeltųjų asmenų stovykloje” netoli Zalcburgo, labai ilgėjosi tėvynės, svajojo grįžti namo. Jis išvažinėjo Kaukazą, matė derlingas Ukrainos lygumas, buvo nuvykęs net į Persiją ir vidurinę Aziją, lankėsi įvairiuose Europos kraštuose, bet niekur jam nebuvo taip miela, kaip smėlėtuose Dzūkijos pušynuose ir kalvose. Atostogų metu jis išvaikštinėdavo savo apylinkes skersai ir išilgai, užrašinėdavo tautosaką, šnekučiuodavosi su žmonėmis. Slenkant metams, meilė Dzūkijai ne tik nesumažėjo, bet dar labiau sustiprėjo, nes prisidėjo ilgesys ir suvokimas, kad tėvynė ir tėviškė – nenorom prarasta. Per tautosaką V. Krėvė stengėsi atskleisti lietuvių tautos dvasią, tuos bruožus, kurie siejosi su požiūriu į dievybę ir tėvynę. Vincas Krėvė dėkojo savo motinai, kad išmokino mylėti savo šalį. Jis dedikavo padavimus jai: ,,mano motinai Rožei,svajoti ir Tėvynę mylėti mane išmokinusiai, atminti.“ Narsūs žygiai dėl Tėvynės.Padavimuose Lietuva tebegyvena ypatingą santarvės, harmonijos laiką; tarp neįžengiamų girių, ant sraunių upių krantų stovi galingos pilys, puikūs dvarai valdomi narsių ir išmintingų valdovų. Padavimuose tėvai- išmintingi, dukterys- gražios ir skaisčios, sūnūs- narsūs ir tvirti. Stiprus tautos ryšys su gimtąją žeme. ,,Milžinkapyje“ Vincas Krėvė rašė: ,,Bet tarpu visų garsių tos giminės vyrų, tarpu visų, kurie sėdėjo aukštoje Merkinės pilyje, garsiausias buvo senas bajoras Merkys. Ne tiek pagarsėjo jisai savo darbais, kiek savo vaikų žygiais.“ ,,Milžinkapyje“ du broliai, grįždami iš tolimo rytų krašto, parveža didelį grobį: kirvių ir kalavijų, aukso ir sidabro, gintaro, šilko skarų...Nekalbama apie tai, kad šis turtas iš kitų atimtas. Tai- vertinamas karo grobis. Padavime reiškiama mintis, kad Tėvynės gynimo idėjos niekas negali sukomplikuoti- nei meilė, nei gailestis. Garbinga mirtis yra svarbiausias atlygis. Tėvynės galybės nykimo problema. Kaip Maironis apraudojo irstančią Trakų pilį, taip V. Krėvė Merkinę: ,,Tylu aplinkui...Nebeskamba kalavijai, nebežvengia Dainavoje žirgai, tik verkia Merkinės kalnas nuplikęs, kad sienos nuiro.“ Garbinga mirtis ir ilgas karžygio atminimas- svarbiausi teisingo žmogaus gyvenimo argumentai. Tačiau atmintis nėra tvari: ,,Ir žmonės pamiršo, kas guli tame kape, tik žino, kad nepaprasti ten guli žmonės.“ Ilgainiui nustoja žinoti ir apie nepaprastumą. Taip silpsta žmonės, silpsta šalis. Nebėra didvyrių, kurie galėtų guldyti savo galvą dėl Tėvynės. Tragedija ,,Skirgaila”. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.Matome, kad Skirgaila labai mylėjo Lietuvą ir jos tradicijas ir iš to, kad Jogaila per vienerius metus (1387) pakrikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklausiusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Skirgaila labai myli tėvynę ir nori ją ginti ir saugoti. ,,SKIRGAILA. Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai. (Sustojęs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir papročių mes niekuomet nepamiršime! SKIRGAILA (koja patrypęs). Tylėk, pope! Valdovas Lietuvos aš, ne brolis. Jis lenkus pamilo ir tesėdi ten! Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai. (Ragų trimitavimas).” Meilė: Meilės tragizmas. Dramoje ,,Šarūnas“ pagrindinis veikėjas nori tapti valdovu- antžmogiu, nepažįstančiu silpnumo, gailesčio. Bet nugalėjęs tiek priešų Šarūnas jėga negali palenkti moters širdies ir aklo pykčio pagautas nužudo žmoną. Tik garbinga mirtis mūšyje su kryžiuočiais sugrąžina jam garbę. Vaizduojama, kad vyra, apimti noro valdyti, nebesugeba mylėti. Troškimas gauti viską, ko širdis geidžia, nuveda žmogų į gyvenimo kryžkelę, kai nebemąstai apie savo veiksmus. Meilės jėga negausi. Ją, kaip ir pagarbą, reikia užsitarnauti švelnumu, dėmesiu, bet ne smurtu ir valdžia. Tragedijoje ,,Skirgaila“ pagrindinis herojus bando ieškoti pireglobsčio- meilės. ,,Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė ir kam ji vyrui reikalinga.“ Tačiau, deja, Skirgaila lieka vienas. Keleris - Don Žuano tipo personažas - išvydęs tikrąjį, vidinį grožį pasikeičia: „Toji valandėlė, kada pažvelgiau į skaisčias, žydrias ir liūdnas akis, mane kitu pavertė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!