Žemės ūkio ekonomika

1. Įvadas į ž.ū.ekonomiką 1.1.Žemės ūkio reikšmė šalies ekonomikoje Seniau ž. ūkis buvo viena iš svarbiausių valstybės šakų. Dabartiniu metu jo reikšmė tam tikra prasme yra sumenkinta iki bet kurios kitos valstybės ūkio gamybinės šakos. Dabar ž. ūkis gamina tiktai apie 7-8proc BVP. Geografiškai ši šaka apima iš esmės visą šalies teritoriją. Ž. ūkio funkcijos yra šios: 1) aprūpinti maisto produktais gyventojus; 2) aprūpinti perdirbamąją maisto pramonę žaliavomis. 1.2. Ž. ūkio verslas ir jo ypatumai 1) žemė žemės ūkyje yra svarbiausia ir niekuo nepakeičiama gamybos priemonė, kurią racionaliai naudojant ne tik nesidėvi, bet ir kokybiškai gerėja. Žemė yra ir gamybos objektas, ir gamybos priemonė.(augalai ir gyvuliai taip pat yra ir gamybos objektas ir gamybos priemonė);2) ž. ūkio ekonominiai produkcijos procesai persipina su gamtiniais. Ž. ūkio gamyba priklauso nuo gamtos sąlygų; 3) žemės ūkio gamybos ir darbo periodai žemės ūkyje nesutampa; 4) žemės ūkio gamyba ypač augalininkystėje yra sezoninio pobūdžio; 5) žemės ūkyje sunaudojama daug savos gamybos tarpinių produktų, todėl šioje šakoje prekingumas yra mažesnis;6) ž. ūkio gamybai pradėti nereikalinga visa masė galutinio produkto; 7) ž. ūkio gamybos procesai vyksta didelėje teritorijoje, todėl dauguma žemės ūkio mašinų yra mobilios. Taigi žemės ūkyje didesnės ir transporto išlaidos; 8) ž.ūkyje yra ilgas reprodukcijos procesas, lėta kapitalo apyvarta;9)dauguma gamybos rezultatų paskaičiuojama tik metams pasibaigus; 10) specifinis ž.ū.verslas apsprendžia specifinį kaimo žmonių gyvenimo būdą. 1.3. Ž.ū ekonomikos moxlas ekonomika - tai veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus gamybos išteklius, siekiant geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių, produktų ir paslaugų. Tai yra galutinis ekonominės veiklos tikslas I=Ž+K+D; I=Ž+Kp+Ka+D. Ekonominės problemos yra tos, kad žmonių poreikiai yra neriboti, o ištekliai, ypač gamtiniai (t.y. žemė, darbo ištekliai, kapitalas), kurių reikia vienu metu produktams gaminti ir paslaugoms atlikti, yra riboti. Gamtinių išteklių paklausa palyginti su jų pasiūla rinkos ekonomikos sąlygomis visada yra didesnė (kitaip sakant išteklių visada nepakanka). Ž.ūkiui keliami uždaviniai: 1) parengti ekonomines prielaidas LT ž. ir maisto ūkiui integruotis į pasaulio rinką; 2) ekonomiškai pagrįsti ž. ūkio restruktūrizavimo programą; 3) parengti ž. ū. ekonominių santykių valstybinio reguliavimo priemonių sistemą; 4) sistemingai rengti rekomendacijas kaip efektyviai naudoti gamybos išteklius; 5) racionaliai intensyvinti, specializuoti, koncentruoti gamybą; 6) tobulinti techninių, technologinių, finansinių ir kt. sprendimų ekonominio efekto bei efektyvumo nustatymo metodus. Ž.ū.ekonomikoje naud. bendriausi mokslinio pažinimo metodai: indukcija, dedukcija, analizė, sintezė.Atliekant konkrečius tyrimus ž.ū. ekonomika naudojasi metodais: istorinis, statistinis, eksperimentinis, projektinis-apskaičiuojamasis, balansinis, matematinis. Ž.ū.ekonominė informacija kaupiama LR statistikos departamente, ministerijų, kt.departamentų bei valstybės įstaigų t.p. mokslinio tyrimo ir studijų institucijose. 1.4. Ž.ū.ekonomikos mokslo raida Ekonom.mokslo pradininkai Ksenofontas, Platonas, Aristotelis, Katonas, Varonas. Viduramžių - L.Pačiolis (Traktatas apie sąskaitas ir įrašus). Naujų laikų – F.Kene. Klasikinė ekonomikos mokykla – A.Smitas, D.Rikardas, D.Hjumas. Racionalaus ž.ū. A.Jangas ir A.D. Teras. Indukcinės krypties agrarinėje ekonomikoje – E.Lauras. F.Erebo. Agrarinės ekonomikos mokslo bei praktikos raidos etapai: 1) Agroekonomikos mokslas ir praktika LT valstybėje (pradž.viduramžiai LDK, vėliau carų Rusijos okupacija) 2) Lietuviško agroekonomikos mokslo raida (19 amž.pradž. lietuvių tautinis atgimimas). 18-20am.žinom.ekonomistai agrarininkai: J.Strojnovskis, K.Krasovskis, M.Očapovskis, J.Šliūpas. Pokario metų ir dabart.laikų ekonomistai agrarininkai: V.Mališauskas, A.Poviliūnas, A.Dikčius. 2. ŽEMĖS ŪKIO SISTEMA: 2.1.Ž.ū. sistema ir ekonominiai santykiai Pasaulyje žinomos 3 ekonominės sistemos: 1) planinė (komandinė); 2) privataus verslo; 3) mišrioji. 1) Planinės ekonomikos sistemoje sprendimai yra sutelkti valstybės ar partijos rankose, o gamybos priemonės yra valstybės nuosavybė, išskyrus darbo jėgą. Šiuo atveju valstybė nusprendžia kokias prekes, produktus reikia gaminti, kokiais kiekiais ir kokias teikti paslaugas pagal vieną centralizuotą planą. Šioje sistemoje visi ištekliai paskirstomi gamintojams, o pagaminta produkcija yra valstybės nuosavybė, kurią ji skirsto fizinėmis kvotomis, taip pat pagal tam tikrus planus. 2) Privataus verslo ekonomika. Šioje ekonomikos sistemoje gamybos priemonės yra privačių asmenų, ūkių, firmų, bendrovių nuosavybė. Ekonominiai sprendimai priimami decentralizuotai, o ištekliai paskirstomi rinkų principu. Paslaugos taip pat formuojasi ir realizuojamos atitinkamų paslaugų rinkose. Rinka suderina pirkėjo ir pardavėjo sprendimus, pasiūlą ir paklausą, kainas, produktų ir prekių gamybos ir realizavimo apimtis ir kiekius. Privataus verslo ekonomikos funkcionavimui būtinos trys svarbiausios prielaidos: 1) garantuota privati nuosavybė; 2) konkurencijos ir mainųlaisvė;3)tinkami įstatymai, stimuliuojantys rinkos ekonomiką. 3) Mišriojoje ekonominėje sistemoje kai kuriuos produktus, prekes ir paslaugas teikia privatus verslas, o kitas, dažniausiai pagrindines, strateginės infrastruktūros gaminius ir paslaugas teikia valstybė. Mišrioji ekonomika yra būdinga daugumai išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Santykiai tarp privačios ir planinės ekonomikos mišrioje ekonominėje sistemoje yra skirtingi. Šį santykį apsprendžia valstybės ekonominė plėtra ir jos ekonominis matmuo. Grynas privataus verslo ekonomikos pavyzdys yra San Marinas. LT ž.ū.sistemos svarbiausia sudėtinė dalis yra ūkininkai. Ž.ū.palaiko ekonominius santykius su perdirbamosios pramonės įmonėmis, firmomis, gaminančiomis ir tiekiančiomis visas ž.ū.reikalingas gamybos priemones. Ž.ū.subjektussieja ryšiai su mokslu ir konsultavimu, bankais, mokesčių ir juridinėm valstybės ir valdžios institucijom. 2.2. ž.ū.sistemos pokyčiai Lietuvoje ž.ū. sistemos pokyčiai prasidėjo dar iki Nepriklausomybės atgavimo. 1989 m. lietuvoje priėmus valstiečių ūkio įstatymą buvo leista įsigyti 30ha žemės plotą ir kurti valstiečio ūkį. Planinėje ekonomikoje buvo šios ekonominės sistemos: 1) kolūkiai; 2) tarybiniai ūkiai; 3) asmeninis pagalbinis ūkis.Rinkos ekonomikoje svarbiausios sistemos yra: 1) ūkininkų ūkiai; 2) ž.ū.bendrovės; 3) ž.ū.kooperatyvai; 4) akcinės ž. ū. bendrovės; 5) asmeninis ūkis. Šios ekonominės sistemos skiriasi ekonominiais dėsniais, nuosavybės forma (planinėje ekonom. vyravo valstybinė nuosavybė, o rinkos - privati nuosavybė), įstatymais.Ūkininko ūkis- tai įstatymo tvarka įregistruotas ž.ū. veiklos vnt. Registruojamo ūkio žemės valdoje turi būti ne mažiau kaip 1ha ž. ū. naudmenų, o jei yra mažiau kaip 1ha – turi būti deklaruojama tokia per kalendorinius metus gautų iš ž.ū. veiklos pajamų suma, kuri sudarytų ne mažiau , kaip 40proc. MGL sumą. Ūkio pajamos iš ž. ū. veiklos turi sudaryti ne mažiau kaip 50poc. visų per metus gautų verslo pajamų. Jei ūkis verčiasi dar ir agroturizmu, amatais pajamos iš ž. ū. turi sudaryti ne mažiau kaip 25 proc. visų per metus gautų verslo pajamų. Ž. ū. bendrovė – fizinių ir juridinių asmenų gamybinei ir komercinei veiklai įsteigta įmonė, kurioje pajamos per ūkinius metus už ž. ū. produkciją ir suteiktas paslaugas ž. ū. sudaro daugiau kaip 50 proc. visų realizavimo pajamų. Asmeninis ūkis – jam leista naudotis iki 3ha žemės plotu. Ž. ū. sistemoje įvykę ž.ū. pokyčiai sukūrė privačią nuosavybę ir privatų ž.ū. verslą. 2.3.Ž.Ū.struktūra. Ž.ū.susideda iš 2 pagrindinių šakų: 1) augalininkystės; 2) gyvulininkystės. Šios šakos pagal bendrąją produkciją yra skirtingos.Augalininkystė – tai ž. ū. pasėliai, kurie užima tam tikrą ariamos žemės dalį. Augalininkystės šakos: 1) javininkystė; 2)cukriniai runkeliai; 3) linai ; 4) sodininkystė; 5) daržininkystė; 6) pašariniai augalai. Daržininkystė:lauko ir šiltnamių. Ž. ū. augalai skirstomi į prekinius ir augalus ūkio poreikiams. Derlingumas – tai produkcijos kiekis iš ha. Gyvulininkystės šakos: 1)galvijai(pieno, mėsos); 2)kiaulės; 3) paukščiai (kiaušiniams,mėsai,pūkams); 4) avys (vilnai,mėsai,kailiams). Gyvulininkystės produkcija skirstoma į prekinę ir ūkio poreikiams. Gyvulininkystėje prekinė produkcija sudaro didesnę dalį negu augalininkystėje. Gyvulininkystės produktų gamyba – tai produktyviųjų gyvulių išauginimo ir ūkinio naudojimo procese gauti produktai. Mėsos gamyba – tai gyvulių ir paukščių, realizuotų mėsos perdirbimo įmonėms bei paskerstų ūkyje, svoris. Pieno primilžį sudaro faktinins karvių ir ožkų primelžto pieno kiekis. Kiaušiniai – tai iš visų laikomų paukščių surinkti kiaušiniai. Gyvulių ir paukščių išauginimas – tai auginamų ir penimų gyvulių svorio padidėjimas per metus, apskaičiuojamas gyvu svoriu. Vidutinis metinis pieno primilžis – iš vienos karvės nustatomas bendrą karvių pieno primilžį dalijant iš vid, metinio karvių skaičiaus. Vištų dedeklių produktyvumas - tai surinktų kaiušinių skaičius per metus iš vienos vištos dedeklės. Ž.ūkyje yra kitos verslo formos ir rūšys: ž.ū.produkcijos ir žaliavų perdirbimas, saugojimas ir sandėliavimas.Taip pat ž.ūkyje yra ir netradiciniai verslai. Tai amatai (molio, medžio), agroturizmas, malūnai, skerdyklos, kalvystė ir t.t. 2.4.Ekonominės ir agrarinės reformos ž.ū. Viena pirmųjų yra žinoma valakų reforma 1557m.(tęsėsi iki baudžiavos panaikinimo). Po valakų reformos buvo: 1918-1919m.reforma. Ji susijusi su Rusijos okupacija(tarybiniai ūkiai). 1919-1939m.reforma. Ji taip ir nebuvo baigta, nes prasidėjo II pasaulinis karas.(vienkiemiai) 1940-1941m. reforma. sovietinė okupacija.(žemės nacionalizacija) 1941-1944m.reforma.vokiečių okupacija (žemės nuosavybė atstatyta) 1945-1948m.reforma. Vėl Rusijos okupacija. Buvo ūkininkų ūkiai.9nacionalizuota žemė,1944m. tarybiniai ūkiai ir kolūkių kūrimas iki 1951 m.) 1948-1989m. reforma. Prievarta atimama žemė. Varoma į kolūkius. 1989m. priimatsa valstiečių ūkio įstatymas, pradėta žemės restruktūrizacija. Nuo 1989m. prasidėjo naujas reformų etapas, kuris vyksta ir dabar. 1991 m. priimtas Reformos ir privatizacijos įstatymas.( Žemės įstatymas). 3. ŽEMĖS ŪKIO VERSLO IŠTEKLIAI IR JŲ NAUDOJIMO EKONOMINIS EFEKTAS IR EFEKTYVUMAS 3.1. Žemės ūkio verslo ištekliai Jie yra skirstomi į dvi grupes: 1) ž.ūkio ištekliai; 2) ž.ūkio verslo ištekliai. Žemės ūkio ištekliai: 1) žemės 2) kapitalo 3) darbo; 4) informaciniai (apskaita, statistika); 5) kiti ištekliai, kuriais disponuoja žemės ūkis gamybos ir vartojimo procesuose. Žemės ūkio verslo ištekliai: 1) žemės 2) kapitalo 3) darbo. Integralinis investuotų žemės ūkio verslo išteklių rodiklis yra išreiškiamas tokia formule R=Ž+K+D arba R=Kp+Ka+D. Žemės ištekliai (Ž) išreiškiami trimis parametrais: 1) kiekybiniu t.y. ŽŪ naudmenų ploto hektarais; 2) kokybiniu t.y. žemės ekonominio vertinimo balais. Šis rodiklis gali būti apskaičiuojamas komplexiškai, t.y. hektaro balo skaičiumi.(ŽŪN plotas, ha*ekonominio vertinimo balas=hektaro balai). Šis rodiklis sudaro galimybę ekonominio efektyvumo palyginimui.3) pinigine išraiška, t.y. vertinė žemės išraiška, pinigais. Pagrindinis kapitalas (Kp) išreiškiamas dviem parametrais: 1) natūra t.y. darbo priemonių skaičiumi; 2) pinigais - pagrindinio kapitalo verte. Apyvartinis kapitalas (Ka) išreiškiamas taip pat dviem parametrais:1) natūra - darbo objektų kiekiu; 2) pinigais-apyvartinio kapitalo verte. Darbo ištekliai (D) išreiškiami 3 parametrais: 1) darbuotojų skaičiumi; 2) jų kvalifikacija; 3) darbingumo laipsniu (amžius). ŽŪ gamybos ištekliai gali būti investuoti (R) ir sunaudoti (I). Ir vieni ir kiti išreiškiami baziniais naujais ir papildomais išteklių rodikliais. Baziniai ištekliai (I0)-sunaudoti, (R0)-investuoti rodo pradinio laikotarpio išteklius t.y. iš kur besikuriančiame ūkyje arba šitie rodikliai nustatomi metų pradžioje. Naujieji ištekliai (I1)-sunaudoti, (R1)-investuoti. Naujieji ištekliai rodo vėlesnio laikotarpio gamybos išteklių dydį, įvykdžius kokį nors ūkinį sprendimą t.y. pakeitus gamybos technologiją, techniką ir pan. Papildomais ištekliais (∆R)-investuotais ir (∆I)-sunaudotais yra išreiuškiamas nauju ir baziniu išteklių skirtumas. ∆R=R1-R0 ; ∆I=I1-I0 Ištekliai gali būti visuminiai ir daliniai. Visuminiai rodo jų dydį gamybos objekte: šakoje, visame ūkyje, bendrovėje, kooperatyve ir t.t. daliniais išreiškiamas jų dydis tenkantis gamybos vienetui t.y. hektarui ar gyvuliui. 3.2. Ekonominis efektas ir ekonominis efektyvumas ekonominis efektas yra rezultatas (nauda) gauta gamyboje arba atliekant kokias nors paslaugas. Ekonominis efektas valstybės mastu yra nacionalinis ar valstybės biudžetas. Nacionalinis biudžetas tai valstybės biudžetas plius savivaldybių biudžetai. Ūkyje ekonominis efektas yra naujau sukurtoji vertė. Kuo ji yra didesnė, tuo didesnis ir ekonomis efektas. Tačiau vertinti gamybą atsižvelgiant vien į absoliutų naujos vertės dydį nepakanka. Vienodą naują vertę arba rezultatą galima gauti panaudojus nevienodą gamybos išteklių kiekį. Todėl be absoliutaus efekto arba rezultato, skaičiuojamas ir santykinis, t.y. rezultatas tenkantis gamybinių išteklių vienetui. Turint šį rodiklį galima tarpusavyje palyginti rezultatus, kuriuos gauna skirtingi gamintojai, t.y. galima nustatyti jų gamybos ekonominį efektyvumą arba naudingumą. Svarbiausias gamybos ekonominio efektyvumo kriterijus ir rodiklis yra naujai sukurtosios vertės dalis, tenkanti investuotų ar sunaudotų gamybinių išteklių vienetui. Kitaip sakant ekonominis efektyvumas yra objekto santykis su jam pasiekti panaudotais ar sunaudotias gamybos ištekliais. Jeigu ekonominis efektas yra absoliutus dydis, tai ekonominis efektyvumas-santykinis. Šie rodikliai visose valstybės šakose, tame tarpe ir ŽŪ, turi būti maximizuojami, kreipiami didinimo linkme. Yra procesas kuriuo siekiame didesnį rezultatą ir didesnį efektyvumą. Ekonominis efektyvumas – efekto santykis su jam pasiekti panaudotais verslo ištekliais. 3.3. Ekonominio efekto veixniai ir rodiklių sistema valstybės ūkio efektas būna išreikšiamas 3 parametrais: 1) gamybiniu techniniu; 2) gamybiniu ekonominiu; 3) socialiniu ekonominiu. Pirminis ŽŪ gamybos ekonominio efekto rodiklis yra ŽŪ bendroji produkcija (B). Jis nusako: ekonominį efektą, gautą per metus iš augfalininkystės ir gyvulininkystės. Tačiau vien bendrosios produkcijos rodikliu išreiškus ūkio ekonominį efektą, jis dirbtinai padidinamas, nes pakartotinai susumuojami tarpiniai gamybos rezultatai. Išvengiant šio dirbtinai didesnio rezultato ūkio ekonominį efektą reikėtų išreikšti galutinės produkcijos rodikliu (GP). Galutinis produkcijos rodiklis apskaičiuojamas iš bendrosios produkcijos vertės atėmus sunaudotų savos gamybos tarpinių produktų vertę. Kiekvienoje rinkos valstybėje yra kooperatiniai arba tarpgamybiniai ryšiai. Todėl galutinės produkcijos rodikliai pasilieka kooperatiniu arba tarpgamybinių produkto verte ar paslaugos. Tad ir šis GP rodiklis dirbtinai padidina ūkio ekonominį efektą. Šio negatyvaus reiškinio išvengimui ekonominį efektą reikia išreikšti ir nuosavaja produkcija (NP). Nuosavosios produkcijos rodiklis apskaičiuopjamas iš bendrosios produkcijos atėmus savą ir iš kitur pirktą tarpinę produkciją. Arba iš galutinės produkcijos atėmus iš kitur pirktą produkto vertę. ŽŪ šakos galutinį efekta rodo grynoji produkcija (P). Šiame rodiklyje jokia vertės dalis nedubliuojama, nes imama tik naujai sukurtoji vertė. Ūkiskaitinis ekonominis efektas yra išreiškiamas vienu pelno rodikliu. Jis priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir realizacijos ar marketingo sėkmės. Gamybos ekonominisa efektas kaip ir ištekliai išreiškiamas baziniu, nauju, papildomu, o taip pat visuminio ar dalinio efekto rodikliais. Bazinis ekonominis efektas (E0) rodo ekonominį rezultatą, kurį lemia baziniai gamybiniai ištekliai. Juo išreiškiamas anxtesnis gamybos rezultatas. Naujojo efekto rodikliu (E1) išreiškiamas vėlesnio laikotarpio gamybos rezultatas, gautas pakitus gamybos ištekliams pakeitus gamybos technologiją ir techniką, bei gamybos struktūrą. Papildomas ekonominis efektas (∆E) yra skirtumas tarp naujo ir bazinio ekonominio efekto rodiklių. ∆E=E1-E0 Visuminis ekonominis efektas yra materialios naudos dydis, gautas iš gamybos objekto (šakos, ūkio, benrovės). Dalinis ekonominis efektas rodo mnaterialios naudos dydį gautą iš gamybinio vieneto vieno hektaro ar vieno gyvulio. 3.4. Ekonominis efektyvumas, jo esmė ir kriterijai. Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema ir jos sudarymo principai ekonominis efektyvumas išreiškiamas santykiu tarp materialios naudos t.y. verslo ekonominio efekto arba rezultato ir jam pasiekti panaudotų (investuotų) arba sunaudotų verslo išteklių. Ekonominiam efektyvumui išreikšti naudojami komlexiniai ir daliniai rodikliai. Svarbiausias komplexinis ŽŪ verslo ekonominio efektyvumo rodiklis išreiškiamas investuotų išteklių našumu. eR=P/R-max. Kiti komplexiniai ŽŪ verslo ekonominio efektyvumo rodikliai išreiškiami bendrosios (B), galutinės (GP) ir nuosavosios (NP)produkcijos našumu, kuriuos lemia ūkio verslo ištekliai. eR=B/R-max; eR=GP/R-max; eR=NP/R-max. Investuotų verslo išteklių komplexinį rodiklį pakeičia komplexinis sunaudotų verslo išteklių ekonominio efektyvumo rodiklis, t.y. verslo išlaidų našumo. ŽŪ šakoje jis išreiškiamas santykiu eI=P/I-max. Visame ūkyje jis skaičiuojamas per galutinę produkciją ir nuosavą produkciją eI=GP/I-max; eI=NP/I-max; Atskiro produkto verslo ekonominį efektyvumą galime išreikšti per bendrąją produkciją eI=B/I-max; Ūkiskaitiniu požiūriu sunaudotų verslo išteklių efektyvumą rodo pelno (G) ir tam pelnui pasiekti sunaudotų išteklių santykis. Dar vadinamas rentabilumu. eI=G/I-max; Ekonominiam efektyvumui išreikšti naudojami ir daliniai t.y. atskirų investuotų išteklių ekonominio efektyvumo rodikliai. Jie išreiškiami santykiu tarp ekonominio efekto ir atskirų išteklių Darbo našumas=P/darbuotojų skaičius –max. Žemės našumas=P/ŽŪ naudmenys ha –max. Visi suminėti ekonominio efekltyvumo rodikliai yra tiesioginiai, tačiau ekonominėje analizėje plačiai naudojami ir atvirkštiniai. Jie išreiškiami santykiu tarp išteklių ir pasiekto ekonominio efekto arba naudos. Tai imlumo (atvirkštiniai rodikliai). Gamybos procese jie turi būti minimizuojami iI=I/P-min. Aptarti tiesioginiai ir atvirkštiniai ekonominio efektyvumo rodikliai apskaičiuojami remiantis visais objekto ištekliais ir visu gautu pelnu. Ekonominėje analizėje tenka nustatyti ne tik visuminių, bet ir papildomų išteklių ekonominį efektyvumą. Tais atvejais operuojama papildomais ištekliais ir papildomu efektu (∆R; ∆I; ∆P; ∆NP; ∆GP; ∆G). Papildomu investuotu išteklių našumas yra apskaičiuojamas taip e∆R=(P1-P0)/(R1-R0)=∆P/∆R. Papildomai sunaudotų gamybos išteklių efektyvumas t.y. papildomų gamyubos išteklių našumas apskaičiuojamas e∆I=(P1-P0)/(I1-I0)=∆P/∆I. Atsižvelgiant į išteklių ir rezultatų arba efekto kitimo tempus papildomų išteklių efektyvumas būna didėjantis, pastovus (trumpalaikis) ir mažėjantis. Kai papildomo efekto arba rezultato augimo tempai viršija papildomų išteklių didinimo tempus, t.y. didėjantis papildomas išteklių efektyvumas. Tai būna pakeitus technologiją, techniką, darbo organizavimą ir pan. Ekonominio efektyvumo didinimo būdai: 1)Vis labiau intensyvinama žemės ūkio gamyba. Kuo labiau intensyvinama tuo labiau didėja ekonominis efektyvumas. 2) racionaliai naudojami visi gamybos ištekliai. 4.Žemės fondas. 4.1.Žemės reikšmė žemės ūkio versle. 1)Žemės reikšmė įvairioms valstybės ūkio šakoms yra l.skirtinga.2)Jos kokybės reikšmė taip pat atskiroms valstybės ūkio šakoms turi skirtingą reikšmę.3)Žemės ūkyje žemė yra ir plotas gamybai išdėstyti, o taip pat žemė žemės ūkyje yra svarbiausia gamybos priemonė.Žemės ypatumai: 1)žemė yra dievo ir gamtos kūrinys, o dauguma kitų gamybos priemonių (technika,pastatai ir kt.)yra žmogaus darbo produktas. 2)žemė turi natūrinę ir vertinę išraišką. Žemė ir jos kokybė žemės ūkio gamybos išlaidoms turi tiesioginės įtakos. 3)įvairių kitų gamybos priemonių vietą erdvėje galima pakeisti, o žemės-ne. Gamintojai turi prisitaikyti prie vietos, klimato ir kitų sąlygų. 4)pramonės gaminamų priemonių nuolat daugėja, o žemės fondas gamtoje ribotas ir negali būti naujai sukuriamas. Žemė yra nereprodukuojama (neatgaminama) gamybos priemonė yra gerinamas tik jos derlingumas. 5)atskirų žemės sklypų kokybė nevienoda. Įdėjus vienodai darbo ir lėšų, rezultatai gaunami nevienodi. 6)gamybos procese žemė atlieka 2 funkcijas: darbo objekto ir darbo priemonės. 7)kaupdama savyje šias dvi savybes žemė tampa gamybos priemone. 8)įdirbdamas žemę žmogus ją veikia, tuo žemė pasireiškia kaip objektas. Antra vertus žmogus veikdamas augalus, kurie auga žemėje, naudojasi pačios žemės fizinėmis, cheminėmis bei biologinėmis savybėmis. Taigi žemė būdama darbo objektu kartu atlieka ir darbo priemonės funkcijas. 9)svarbiausia žemės kuriamoji galia yra jos derlingumas. Palankiomis sąlygomis žemė pati atkuria savo derlingumą. Mechaninės gamybos priemonės tokios savybės neturi. Žmogus dirbtinai padeda žemei atgauti derlingumą (tręšimu ir pan.). Ekonomikos mokslas išskiria 3 žemės (arba dirvožemio derlingumo) tipus: 1)natūralus; 2)dirbtinis; 3)ekonominis. Natūralus ir dirbtinis derlingumas sudaro ekonominį,t.y.faktiškąjį dirvožemio derlingumą. Natūralus derlingumas yra ekonominio derlingumo pagrindas. Ekonominis derlingumas yra absoliutus ir santykinis. Absoliutus-tai įvairūs žemės sklypai pagal kokybę. Santykinis ekonominis derlingumas-tai jo įvertinimas ploto vienetui (ha). 4.2.žemės fondo sudėtis, struktūra, vertinimas. Žemės ištekliai skirstomi: 1)žemės ūkio paskirties žemė; 2) miškų ūkio paskirties žemė3)koncervacinės paskirties; 4)kitos paskirties žemė;nesuteikta naudotis ir neišnuomota žemė sudaro laisvos valstybinės žemės fondą. Žemės, kurią užima neprivatizuoti vandenys, sudaro valstybinio vandenų fondo žemę. Žemės savininkų teises gina ir saugo valstybė. Kartu su įsigyjama žeme piliečiams nuosavybės teise pereina žemės sklype esantys vandenys ir miškas, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, privačios žemės savininkui nuosavybės teise priklausantys melioracijos įrenginiai. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba keičiama suinteresuotų asmenų prašymu, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus. Ž. ū. Paskirties žemę sudaro ž.ū. įmonių bei ūkininkų ūkių funkcionavimui irk t. ūkio veiklai plėtoti naudojami arba skirti nauditis žemės sklypai, tarp jų ir ž. ū. Naudmenos, žemės užimta gyvenamųjų ir ųkinių pastatų, kiemai, keliai, žemė tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis irk t. šiuose sklypuose įsiterpusios žemės naudmenos. Žemės fondą sudaro įvairios žemės naudmenos. Gamybos požiūriu žemės naudmenos skirstomos į 2 grupes: 1)žemės ūkio naudmenos (ariamoji žemė, pievos ganyklos, daugiamečiai sodiniai, dirvonai ir kt.). 2)ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmai pelkės, vandens telkiniai, keliai ir kt.). Žemės ūkio išteklių kaitos tendencijos vyksta mažėjimo kryptimi, tačiau struktūroje ariama žemė, ganyklos ir daugiamečiai sodiniai kinta l.nežymiai. Lietuvoje 1 gyventojui tenka (ha): iš viso žemės – 1,89; ž.ū. paskirties – 1,14; ž.ū. naudmenų – 1,0; ariamos žemės – 0,84. 4.2.1..Žemės vertinimas. Ekonomikoje žemė vertinama dvejopai: 1)Santykiniais kokybės rodikliais-t.y.balais arba žemės našumu. Balais arba ž.našumu žemė vertinama planinės ekonomikos sistemos valstybėse. 2)Vertinama pinigais. Taip vertinama žemė tik rinkos ekonomikos valstybėse. Lietuvoje žemė pirmą kartą buvo įvertinta XVIa.,1547m.Vakarų reformos metu. Atsakingiausios žemės kadastro sudarymo etapas yra: dirvožemio bonitavimas, ekonominis žemės vertinimas. Bonituojant dirvožemius nustatoma, kokią įtaką ž.ū. augalų derlingumui turi dirvožemio tipas, mechaninė sudėtis, įmirkimas, nuardymas, sukultūrinimas ir t.t. Dirvožemio bonitavimo duomenys panaudojami žemės ekonominiam vertinimui. Apskaičiuojant žemės ekonominio vertinimo balus, boniteto balai yra koreguojami, atsižvelgiant į: 1)darbo sklypų dydį; 2)reljefą; 3)akmenuotumą; 4)krūmuotumą; 5)ūkio atstumą iki administracinio centro; 6)kelių būklę; 7)klimatą; ir kt. Visose valstybėse žemės vidutiniškai vertinamos kas 5 metai. Pagal paskutinius žemės našumo vertinimus geriausi dirvožemiai yra: kėdainių r. , pasvalio., kauno. Dažniausiai žemė pagal rūšį įvertinama tokia skale: 1)prasta žemė; 2)vidutinė žemė; 3) gera žemė; 4)l.gera žemė. 4.3.Žemės naudojimo ekonominių rodiklių sistema. Žemės naudojimo ekonominiai rodikliai skirstomi į 3grupes: 1)faktoriniai; 2)rezultatiniai; 3)ekonominio efektyvumo. Faktoriniai rodikliai rodo žemės ūkio naudmenų kokybę, struktūrą ir augalininkystės intensyvinimą.1)ž.ū.naudmenų įsisavinimas,%; 2)ž.ū.naudmenų kokybė balais ir (ar) pinigine verte; 3)įmirkusių žemių nusausinimas,%; 4)laistomų žemių dalis,%; 5)sėjomainų įdiegimas,%; 6)ž.ū.naudmenų išartumas (išarimas),%; 7)ariamos žemės produktyvus išnaudojimas,%; 8)augalininkystės dalinės gamybos išlaidos, Lt/ha; 9)augalininkystės dalinės darbo sąnaudos, h/ha. Rezultatiniai rodikliai rodo augalininkystės šakų, o tuo pačiu ir žemės naudojimo rezultatą (efektą), kuris priklauso nuo: 1)žemės ūkio augalų derlingumo, t/ha; 2)augalininkystės pašarinio potencialo (t.y.pašarinių vnt., tenkančių pašarinių augalų ir ž.ū. naudmenų hektaro); 3)augalininkystės sutartinės produkcijos gamyba iš hektaro ž.ū.naudmenų (perskaičiuojama produkcija pašariniais vienetais iš 1ha avižų); 4)augalininkystės bendrosios, grynosios(P), galutinės produkcijos(GP), nuosavos produkcijos(NP) ir pelno dalis tenkanti vienam ha ž.ū.naudmenų. Ekonominio efektyvumo rodikliai. Vertinant žemės naudojimo ekonominį efektyvumą, skaičiuojami šie rodikliai: 1)augalininkystės bendrosios, grynosios, galutinės, nuosavos produkcijos ir pelno, tenkančio 1ha balui (ž.ū.n.x balas); 2)atskirų ž.ū.augalų derliaus gava, 1ha balui; 3)augalininkystės darbo našumas; 4)augalin.produkcijos gamybos kaštų našumas; 5)augalin.šakos kapitalo našumas; 6)augalin.produkcijos savikaina; 7)augalin. Produkcijos rentabilumas. [Žemės naudojimo gerinimo būdai: 1)žemės gerinimo priemonės: melioracija, žemėtvarka, žemės apsauga nuo erozijos; 2)racionalus žemės naudojimas; 3)kitos priemonės: tobula pasėlių struktūra, efektyvus sausinimo ir drėkinimo naudojimas, intensyvi augalininkystė, tinkamos agrotechnikos priemonės (tręšimas, pasėlių priežiūra, cheminės priemonės).] 4.4. žemės nuomos ir žemės pirkimo – pardavimo rinka Žemės rinkai funkcionuoti būtinos sąlygos:1) sutvarkyti žemės teisiniai santykiai, užbaigti nuosavybės į žemę atkūrimo darbai; 2)skatinama žemės rinkos plėtra, sklypų konsolidavimas; 3)atlikti geodezijos ir kartografijos darbai, teikiantys informacinių sistemų duomenis, reikalingus žemės valdymui; 4)sukurta žemės informacinė sistema, apimanti žemės savybių tyrimo, kartografinio ir duomenų atnaujinimo darbus; 5)sukurta ir įdiegta žemėtvarkos teritorinio planavimo sistema, reikalinga ž.ū. ir kaimo plėtrai suderinant viešuosius ir privačiuosius interesus. 4.4.1. Žemės renta. Žemės kaina yra kapitalizuota žemės renta. Ž.kainą sąlygoja metinės rentos dydis ir bankų palūkanų norma. Ž.kaina didėja, didėjant rentai ir mažėjant palūkanų normai. Vadinasi normaliai žemė parduodama tada, kai pinigai gauti už ją ir padėti į banką ima duoti bent rentos dydžio palūkanas. Žemės renta-tai reguliarios žemės savininko pajamos, kuriomis realizuojama jo žemės nuosavybė. Ją sudaro tiesioginių žemės ūkio produkcijos gamintojų (arba naudotojų) sukurtas pelnas, kurio dalis atitenka ir žemės savininkui. Žemės renta susidaro tik esant privačiai žemės nuosavybei, kuri duoda teisę jos savininkui gauti pajamas už žemę iš tų, kas ją naudoja ir dirba. Žemės renta iš esmės yra nuomos pagrindas. Yra 3 žemės rentos formos: 1)absoliutinė renta; 2)diferencinė renta;3)monopolinė renta. Absoliutinės žemės rentos susidarymą lemia žemės privati nuosavybė. Jos šaltinis yra pelno dalis, viršijanti vidutinį pelną. Perteklius (perviršis) susidaro tuomet, kai žemės ūkio produktų kainos viršija jų gamybos kainas, t.y.kai viršija savikainą. Ir kuo daugiau viršija, tuo absoliutinė renta yra didesnė. Absoliutinę rentą gauna visi savininkai, nesvarbu kokia yra žemės kokybė. Vidutinių ir geresnių žemių savininkai gauna ir diferencinę rentą. Dalį žemės rentos tenka atiduoti palūkanomis už kreditą, laiduotą žemės įstatymu, tai yra vad. ipoteka arba ipotekinis kreditas. Savininkai supirkę didelius žemės plotus išnuomoja ją ūkininkams arba organizuoja joje monopolines įmones, o gautas pajamas įdeda į pramonės įmones arba į bankus. Taip atsiranda monopolinė žemės renta, kurią sudaro absoliutinės žemės rentos paviršius, gautas realizavus žemės ūkio produkciją monopolinėmis kainomis. 4.4.2. žemės hipoteka Hipoteka – įkeitimas, užstatas nekilnojamo turto įstatymo numatyta tvarka gaunamai paskolai laiduoti. Hipotekos įstatymas Lietuvoje piimats 1995 m. deja hipotekos įstaigos nekuriamos. Priežastis – Lietuvoje žemės paklausa kol kas yra mažesnė už pasiūlą. Šis įstatymas neabejotinai Lietuvoje pradės veikti suaktyvėjus žemės rinkai. Dabar žemė daugeliu atvejų parduodama už kainą, kuri neatitinka tikrajai žemės vertei. Dabar Lietuvoje ž.ū. paskirties žemė įvertinama 900-1700 Lt/ha. 4.4.3. žemės nuoma ir jos veiksniai Žemės nuomos sutarties sąlygos:1)nuomotojas įsipareigoja leisti nuomininkui sutartą laiką ir sutartomis sąlygomis naudotis žeme pagal tikslinę paskirtį ir disponuoti iš jos gauta produkcija bei pajamomis; 2)sudaroma raštu.Jei ilgesniam nei 3m. laikui – įregistruojama Nekilnojamo turto registre bei tvirtinama notariškai; 3) prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtos nuomojamo žemės sklypo planas, o jeigu žemė nuomojama iki 3m. – žemės sklypo schema; 4) kai išnuomojama užsienio asmenims, gali būti sutartis sudaroma dviem kalbomis: lietuvių ir viena iš užsienio klb. Jei kyla ginčų, vadovaujamasi lietuvišku tekstu; 5) žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99m. 6)valstybinė žemė Lietuvos vyrioausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kurio pasiūlyti nuompinigiai yra didžiausi. Atskirais atvejais valstybinė žemė gali būti nuomojama be aukciono: kai to pageidauja jaunos šeimos, kurių nei vienas iš sutuoktinių neturi daugiau nei 40m. 4.4.4. žemės pirkimo – pardavimo rink air jos veiksniai Valstybinės žemės pirkimas vykdomas pagal pirkimo – pardavimo sutartį, kurią reglamentuoja Žemės įstatymas ir Žemės reformos įstatymas. Parduodant valstybei (savivaldybei) priklausantį žemės sklypą valdžios institucijos privalo: 1) nustatyti reikalavimą įsipareigoti iki tam tikro termino užbaigti statinių statybą ir pradėti ūkinę veiklą; 2) nustatyti reikalavimą perkant žemės sklypą pateikti verslo planą ir priimti sprendimą, ar galima subjektui su tokiu planu dalyvauti aukcione; 3)vertinti potencialaus žemės sklypo pirkėjo finansinį patikimumą. Privačios žemės pirkimas-pardavimas įteisinamas sutartimi, tvirtina notarai. Svarbiausios problemos: 1) žemės ūkio paskirties žemės negali pirkti užsieniečiai;2)žemės rinką stabdo įstatymuose numatyti saugikliai; 3)nustatyta aukščiausia žemės nuosavybės riba (ūkininkams-300ha, ž.ū. bendrovėms ir ž.ū. kooperatyvams-2000ha).4) parduoti galima tik įregistruotą žemę;5) nėra patikimos informacijos apie žemės pardavimą ir pirkimą.6)žemės paėmimas visuomenės poreikiams turėtų būti susietas su žemės rinkos verte. Aktyvinant žemės ūkio paskirties žemės rinką reikia:1)mažinti apribojimus disponuoti ž.ū. paskirties žeme;2)pakeisti žemės vertės nustatymo metodiką; 3)sukurti informacinę bazę apie žemės rinkos kainas4)sudaryti žemės rinkos kainų verčių žemėlapius regionais ir atlikti zonavimą pagal rinkos kainas5)pritaikyti mokesčių už žemę tvarką ir tarifus, remaintis informacine baze. 5. KAPITALO IŠTEKLIAI. Ž/Ū/ INVESTICIJOS 5.1. Kapitalo ir turto esmė. Kapitalo sudėtis ir struktūra Visos vertyvės, kurios turi savininką yra laikomos turtu. Ekonominiu požiūriu vertinant, turtas, kurį naudojant tikimasi ekonominės naudos, laikomas kapitalu. Taigi, kapitalas yra turtas, skirtas verslui. Jeigu turtas tėra asmeninio naudojimo dalykai ar šeimos relikvijos, nelaikomi kapitalu. 5.2. ilgalaikis turtas, jo įvertinimas ir nusidėvėjimas. Pagal naudojimo trukmę turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį.ilgalaikis t. Gali būti apibūdinamas kaip: pastovus kapitalas, pagrindinis kapitalas, pagrindinės priemonės ir pagrindiniai fondai. Ilgalaikis turtas skirstomas: 1)materialus turtas: a) versle naudojamas turtas, b) versle nenaudojamas turtas, c) nebaigtosios statybos ir kt. kapitalinių darbų vertė. Dar gali būti skirstomas į: kilnojamąjį ir nekilnojamąjį.2)nematerialusis – kuriam nebūdinga daiktinės savybės. Jis turi realią naudą ir vertę: firmos ženklas, licencija, patentas, autorinės teisės ir pan.3) ilgalaikis finansinis: akcijos, obligacijos, pajai. Ilgal. Mater. t. Įkainojamas pradine verte, įskaitant turto pirkimo, atvežimo į ūkį, montavimo, derinimo ir kt. darbus. Transformacijų laikotarpiu įgyjama daug naudotų gamybos priemonių. Reali jų vertė gali būti nustatoma: 1)palyginamosios vertės metodu;2)pelno kapitalizavimo būdu ir 3)atstatomosios vertės metodu. Ekonominiuose skaičiavimuose būna naudojama ir mater.t. likvidacinė vertė. Ji parodo kiek konkretus turtas dar bus vertas jo nurašymo metu. Likvidacinė vertė negali viršyti 10 proc. pradinės ilgal. Turto vertės. Padėvetoms pagr. priemonėms skaičiuojama ir likutinė vertė. Ji nustatoma iš pradinės vertės atėmus nusidėvėjusią vertės dalį. Gamybos procese mater. t. Dalyvauja savo natūrine forma. Ilgal.t. nusidėvėjimas gali būti skaičiuojamas 2 metodais: tiesiniu ir dvigubo balanso. Susidėvėjusi dalis perkeliama į pagamintų gaminių ar suteiktų paslaugų savikainą. Nusidėvėjimo atskaitymai daromi kasmet tiek ilgal.metr. tiek ie nemater. Turtui. Neskaičiuojamas nusidėvėjimas tik žemei ir laikinai nenaudojamam turtui. Jeigu ilgal t. įsigyjamas pirmą pusmetį, tai nusidėv. skaič. už visus metus, o jei antra pusmetį – tai skaič. tik kt. metais. 5.3. trumpalaikis turtas Trump.turtas tai subjektų vertybės, kurios gamybos procese sunaudojamos iš karto ir pakeičia savo formą per trumpą laiką, t.y. ne ilgiau kaip per 1m. trump.turtas apibūdinamas: kintamas kapitalas, apyvartinis kapitalas, apyvartinės priemonės, apyvartiniai fondai. Remiantis ž.ū. šakų pvz., trump.t.klasifikuojamas : 1)gamybos atsargos, 2)gyvuliai, 3)nebaigta gamyba, 4)piniginės lėšos, 5)trumpalaikiai vertybiniai popieriai, išankstiniai mokėjimai, 6)prekinė produkcija. Gamybos ištekliams priskiriami 1,2,3 punktai, o cirkuliacijos sferos ištekliams priskiriama 4,5,6 punktai. Trump.t.kinta, tai lemia: 1)žemės ūkio g-bos sezoniškumas, 2)dalis priemonių atgaminamos natūroje, pačiame ūkyje, aplenkiant realizacijos sferą, 3)biologinių procesų cikliškumas. Trump.t. pereina 4 stadijas:pinigai-gamybos atsargos-gamyba(nebaigta gamyba)-prekinė produkcija.labai svarbu siekti kuo spartesnės turto apytakos, nes tuomet su mažesniais ištekliais galima per metus gauti didesnį efektą. Ypač ilgas gamybos ciklas lauko augalininkystėje ir galvijininkystėje. 5.4. turtas ir nuosavybė Savininko nuosavybė gali priklausyti: 1)vienam savininkui, 2) keliems savininkams. Skolintojų nuosavybę sudaro: 1)ilgalaikės, vid. Trukmės ir trumpalaikės paskolos, 2)įsipareigojimai(nuoma)3)skolos tiekėjams, 4)paimti avansai,5)įsiskolinimas samdomiems asmenims ir kt. kreditoriams. Jeigu ūkio subjektas pažeidžia sutarčių ir įsipareigojimų sąlygas, skolintojų nuosavybėje esanti turto dalis jiems gali būti išieškota teismo keliu. Ūkio subjekto praskolintumas% - skolintojų dalis turto vertėje. Skolų likvidumas – trump.t./trump. įsiskolinimai*100% Greitų skolų likvidumas – (trump.t-atsargos)/trump.įsipareigojimai*100% 5.5. aprūpintumas kapitalu. Kapitalo ekonominiai rodikliai Darbo aprūpintumo kapitalu rodiklis skaičiuojamas kaip santykis tarp kapitalo (iš jo pastovais ir kintami) ir vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo 1-am darbuotojui tenka daugiau gamybos priemonių. Kada nagrinėjami ž.ū. subjektai, skaičiuojamas ir žemės aprūpintumo kapitalu rodiklis. Jis rodo, kiek kapitalo tenka 1ha ž.ū. naudmenų. NAŠUMAS- E/K (E-ekonominis efektas, K – kapitalas).jis rodo, kokia per metus gautos produkcijos dalis tenka kapitalo litui. IMLUMAS – K/E. Jis rodo, kiek reikia investuoti kapitalo(tame tarpe atskirai pastovaus ir kintamo), kad per metus būtų gaunamas 1Lt bendrosios ar grynosios produkcijos vertės. RENTABILUMAS- P*100/K (P – pelnas). Tai ekonominio efektyvumo rodiklis. PASTOVAUS KAPITALO APSIMOKĖJIMO VERTĖ – K/P.Kiti rodikliai išreiškiantys kapitalo ekonominį efektyvumą: gamybos atsargų apyvartumas, trupmalaikio turto apyvartumas, produkcijos gavyba iš 1kvadr.metro naudingo ploto, metinis išdirbis, darbų vnt. savikaina, pašarų imlumas ir produkcijos vnt. savikaina. Didėjant gamybos apyvartumui kapitalu, jo ekonominio efektyvumo rodikliai turi tendenciją mažėti. Tai lemia: 1)neišlaikoma optimali kapitalo struktūra, „kainų žirklės“, dėl darbo išteklių substitucijos kapitalu bei darbo sąlygų gerinimo. 6. DARBO IŠTEKLIAI 6.1. Darbas ž.ū. ir jo ypatumai. Darbas yra tikslinga žmogaus veikla sukurianti jo gyvenimui būtinas materialines ir dvasines vertybes. Darbas turi didžiulę reikšmę tolimesniam žmogaus asmenybės tobulėjimui ir visos žmonijos vystymuisi. Darbas ž.ū. yra ne pats patraukliausias. Miesto trauka jaunimui daug didesnė. Kurdami materialines vertybes žmonės tarpusavyje bendrauja tarp jų pasireiškia įvairūs santykiai. Vieni santykiai susiklosto technikos ir technologijos srityje, todėl išreiškia darbo techniškąją pusę, o kiti susidaro žmonėms bendraujant gamybinem procese, jie išreiškia darbo socialinę pusę. Nežiūrint į technišką socialinį suskirstymą, žmogaus darbas visada gamyboje bus lememas, ž.ū. žmogaus darbas sujunge biologines gamybos priemones su techniškosiomis. Darbai ž.ū. skirstomi:1)terminuotus ar darbymečio;2) neterminuotus ar nedarbymečio;3) kasdieninius ar regulerius. Darbymečio darbai skirstomi:1)ankstyvojo pavasario žemės dirbimo ir sėjos;2) derliaus priežiūros ir šienapjūtės;3) ankstyvos javapjūtės;4) vėlyvos javapjūtės,5)ankstyvųjų rudens darbų6)vėlyvųjų rudens darbų. Darbymečio trukmė skirtingose klimato zonose yra skirtinga. 6.1.1.Darbo ištekliai ž.ū. jų sudėtis ir kvalifikacija 1.1Darbo ištekliai yra svarbiausia kiekvienos valstybės ir visuomenės gamybinė jėga. Šiuos išteklius sudaro gyventojai, kurių fiziniai duomenys, žinios ir praktinė patirtis įgalina dirbti visuomenei ir valstybei naudingą darbą. Ž.ū. darbo išteklius sudaro asmenys dirbantys įvairiose ž.ū. struktūrose ir aptarnaujantys jų vartojimo sferą. Rinkos ekonomikos valstybėse privačių ūkių darbuotojai skirstomi:1) vyrų – moterų;2) šeimos narius – ne šeimos narius;3) nuolatinius – nenuolatinius;4) apmokamus – neapmokamus;5) pilnai užimtus – iš dalies užimtus;6) reguliarius – nereguliariai užimtus.Planiniame ūkyje (kolūkiai, tarybiniai ūkiai) darbuotojai pagal kvalifikaciją: kvalifikuoti, nekvalifikuoti. Rinkos ekonomikos sąlygomis – visi asmenys yra kvalifikuoti. 6.1.2 Ž.ū. aprūpintumas darbo ištekliais. 1.2 Darbo išteklių kiekis, gamyba ir kokybė rodo ž.ū. potensines galimybes ž.ū. gamybai intensyvinti. Tačiau išsamesnei analizei apsoliutaus darbo išteklių rodiklio nepakanka. Norint nustatyti kaip ž.ū. struktūriniai vienetai apsirūpine darbuotojais, skaičiuojami įvairūs santykiniai darbo išteklių rodikliai. Potensinį (nominalų) apsirūpinimą darbo ištekliais rodo ž.ū. naudmenų bei ariamos žemės plotas, tenkantis vidutiniam metiniam ūkio darbuotojui. 2004 m. Lietuvos kaime gyveno apie 33,3 proc. Visų šalies gyventojų. Darbuotojų ž.ū. dalis bendrame darbuotojų skaičiuje sudarė apie 17,2 proc. Vienam ž.ū. darbuotojui teko 15,4 ha ž.ū. paskirties žemės, o vienam kaime gyvenančiam žmogui – 3,45 ha ž.ū. paskirties žemės.Yra ir santykinis ir apsoliutus gyventojų perteklius. Darbo aprūpintumą darbo ištekliais galima nustatyti sudarant respublikos regionų, apskričių, rajonų, seniūnijų ir paties ūkio darbo išteklių balansą. Jame apskaičiuojama apsoliuti darbo išteklių reikšmė, atskirų darbų laikotarpiais ir numatomi šaltiniai šiai veiklai padengti. Žinant faktiškus darbo išteklius ir jų reikmę, apskaičiuojamas realus aprūpintumas darbo išteklių. Optimizuojant darbo išteklių balansą gali būti keičema technologija, augalininkystės, gyvulininkystės technologija, specializacija. Iš darbo išteklių balanso galima spręsti ar reikia nuolatinio samdomo, laikino, sezoninių darbuotojų, koks reikalingas darbo mokos fondas. 6.2. Darbo išteklių rinka ir darbo santykiai ž.ū. versle 2. Darbo rinkos dalyviai siekia kiekvienas geresnių sau salygų ir rezultatų. Darbdaviai ž.ū. nori mokėti mažesnius atlyginimus, o samdomas asmuo siekia gauti už jo įdėtą darbą kuo didesnį atlyginimą. Per ilgą laiką susitarimai dėl atlyginimo nusistovi ir darbo jėgos kaina tampa aiškesnė ir pastovesnė. Ūkininkas ir samdomas asmuo iš esmės privalo pripažinti darbo jėgos kainą. Rinkos sąlygomis atlyginimai tarp samdomų asmenų ir darbdavių dažniausiai nustatomi derybomis ir sutarčių pasirašymu. Samdomi asmenys savo reikalavimais siekia 2 tikslų:1) garantuotų ir pastovių darbo vietų;2)Didesnių atlyginimų. Darbdaviai savo ruožtu taip pat siekia tam tikrų tikslų: 1)kokybiško, stabilaus ir savalaikiai padaryto našaus darbo, 2)mažesnių atlyginimų. Kuo didesnė paklausa, tuo didesni atlyginimai ir atvirkščiai. Pastaraisiais metais kaimiečiai tarp visų šalies bedarbių sudaro trečdalį visų teitorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių. Kas 3 kaimo gyventojas yra bedarbis. Daugiausia kaimo bedarbių yra jauni 20-39 m. amžiaus, ilgą laiką nedirbę, neturintys jokios specialybės arba turintys nepaklausią darbo rinkoje profesiją, žemos kvalifikacijos asmenys. Visame pasaulyje darbo ištekliais daž-niausiai laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16m. amžiaus. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negal;I būti laikomi bedarbiais. (darbo išteklias nelaikomi kareiviai, studentai ir ligoniai…)Dvi žmonių kategorijos: darbo ir nedarbo ištekliai. Nedarbas gali būti: absoliutus ir laikinas. Laikinas yra: padienis, nepilnos darbo dienos ar savaitės, sezoninis, cikliškas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Nedarbas susijęs su : nuosavybės forma, migracija, darbo našumo didėjimu. Nedarbas turi ir teigiamų bruožų: drausmina darbuotojus, priverčia kelti kvalifikaciją, sumažėjus darbuotojų sk. Yra potencinės galimybės padidinti likusiųjų atlyginimus Lietuvos biržoje neregistruojami: dirbantys sutrumpintą darbo dieną, priversti atostogauti, potencialūs bedarbiai. Apsaugoti nuo bedarbystės rengiamos preimonės: valstybės kolektyvinė sutartis, bedarbių skatinimas smulkaus verslo srityje, nedarbo draudimas, darbuotojų perkvalifikavimas, viešųjų darbų programos. Didelę reikšmę darbo išteklių rinkoje turi darbuotojų ypač samdinių teisės, jos nustatomos įstatymais. Visumoje darbo ištekliai reikalingi ne kaip konkretus daiktas, o kaip veiksnys būtinas produkcijos gamybai. Darbo išteklių panaudojimas gamyboje yra glaudžiai susijas su darbo našumu ir darbo jėgos kaina. Svarbiausi darbo išteklių rinka apsprendžentys veiksniai:1) valstybės geografinė padėtis;2) gyventojų skaičius;3) istoriškai susiklosčiusios gamybos šakos ir tradicijos;4) gamybinių išteklių pobūdis;5) produkcijos vidaus ir užsienio rinkos;6) kaimyninių valstybių ūkio šakos;7) darbo išteklių pasiūla ir paklausa;8) tarpšakinė ir šakos vidaus konkurensija;9) darbo apmokėjimo lygis;10) darbo patrauklumas;11) gyvenamojo vieta atstumas iki darbo vietos;12) profesiniai polinkiai;13) darbo įgūdžiai;14) šeimos tradicijos. Socialinės ir ekonominės nedarbo priemones galima vertinti siauraja ir plačiaja prasmėmis. Placeja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus gamybos ir pirmiausia darbo išteklių panaudojimo priežaščių. Taip visuomenė praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomos ir įsigyti papildomos produkcijos ar paslaugų. Siauraja prasme nedarbą galima vertinti ir pagal jo poveikį tiesiogiai žmogui. Nedarbas daugeliui asocijuojasi su finansiniais ekonominiais socialiniais sunkumais, bet tai tik viena šio reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individų išlaidų didėjimą ir pajamų mažėjimą. Žmogus istumtas į priverstinį nedarbą kenčia psichologiškai, ko ekonominiais nuostoliais neišmatuosi.Nedarbas demoralizuoja žmogų, o tai salygoja psichinių ligų, nusikaltimų, savižudybių, skyrybų didėjimą, gimimo sumažėjimą ir kitų, neigemų reiškinių judėjimą. Nedarbo nuostoliai taip pat nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Darbinė patirtis taip pat vertingas turtas, praradęs darbą žmogus ne tik nebekaupe naujų įgūdžių, bet ir atrofuojasi ir buvę sugebėjimai ir patirtis. 6.3. Darbo našumas žū versle Žū darbo išteklių naudojimo ekon efektyvumas išreiškimas darbo našumu, rodančio konkretaus darbo produktyvumą, t.y. per laiko vienetą pagamintų vartojamųjų verčių kiekiui arba atliktais darbais. Darbo našumo didėjimas suprantamas kaip sugebėjimas konkrečiu darbu, tobulinant techniką, technologija, darbo organizavimą per laiko vienetą pagaminti daugiau vartojamųjų verčių negu jų buvo gaunama ankščiau. Nuoseklus darbo našumo didinimas yra vienas svarbiausių ekon dėsnių. Planinėje ekon gamyba kaip taisyklė buvo plečiama didinant darbuotojų skaičių, o rinkos ekon atvirkščiai, mažinant darbuotojų skaičių ir didinant darbo našumą.didėjant darbo našumui ž.ū. produktų vertėje kinta gyvojo ir sudaiktintojo darbo santykis. Gyvojo darbo mažėja, o sudaiktinto – daugėja. Žū gamyba kaip ir kitos gamybinės šakos turi būti plečiama didinant darbuotojų skaičių šioje šakoje, todėl kad be išimties visose valstybėse šioje sferoje darbuotojų skaičius mažėja. Gaminant naują vartojamąją vertę sunaudojamas tiek žmonių gyvasis tiek ir sudaiktintasis darbas, statant pastatus, gaminant žū mašinas, trąšas, pašarus ir kt. didėjant darbo našumui žū produktų vertėje kinta gyvojo ir sudaiktintojo darbo santykiai. 6.3.1.Darbo našumo rodikliai. Darbo našumo rodiklių sistema skirstoma į pagrindinius ir pagalbinius. Kiekvienas šių rodiklių gali būti išreiškiamas 1)tiesiogine ar atvirkštine 2)natūrine ar vertine forma. Žū skaičiuojami šie pagrindiniai tiesioginiai vertiniai darbo našumo rodikliai: 1) Bendrosios, grynosios, nuosavosios ar galutinės produkcijos dalis tenkanti vidutiniam metiniam darbuotojui. Visose valstybės ūkio šakose šis rodiklis yra laikomas svarbiausiu darbo našumo rodikliu. Jis rodo darbo išteklių naudojamų gamyboje efektyvumą. Žū šiuo rodikliu gali būti išreiškiamas darbo našumas šakose ar visame ūkyje. 2) Bendrosios, grynosios, nuosavosios ar galutinės produkcijos dalis tenkanti darbo valandai. Šiuo rodikliu išreiškiamas darbo išteklių, t.y. darbo sąnaudų našumas. Skaičiuojant pirmą rodiklį (vienam darbuotojui) į darbuotojų metinį užimtumą neatsižvelgiama ir todėl tas rodiklis įgauna tam tikrą neapibrėžtumą. Antrasis rodiklis (darbo valandų) šio trūkumo neturi, be to jis gali būti labiau detalizuojamas. Juo galima išreikšti darbo našumą ne tik gamybos šakoje ar visame ūkyje, bet ir gaminant atskirus produktus. Tiriant darbo našumą pasiektą auginant atskirus žū produktus svarbiausiu efekto rodikliu laikoma bendroji produkcija (B). šis rodiklis naudotinas ir tiriant darbo našumą augalininkystės ar gyvulininkystės šakose. Analizuojant darbo našumą ir visame ūkyje, efektas arba rezultatas išreiškiamas galutine ar nuosavąja produkcija. Darbo našumą apskaičiuojant visame žū efektu pasirenkama grynoji produkcija. Žū skaičiuojami šie natūriniai darbo našumo rodikliai: 1)Pagrindiniai tiesioginiai natūriniai; 2)Pagrindiniai atvirkštiniai natūriniai darbo našumo rodikliai; 3) pagalbiniai natūriniai darbo našumo rodikliai. Pastarieji savo ruožtu būna: tiesioginiai ir atvirkštiniai. Pagrindiniai tiesioginiai natūriniai darbo našumo rodikliai kai nustatomas darbo našumas gaminant atskirus žū produktus. Jie rodo tų produktų kiekį tenkantį darbuotojui ar darbo valandai. Šie rodikliai konkretizuoja ir papildo pagrindinius tiesioginius vertinius darbo našumo rodiklius. Ekonomikoje naudojami ir pagrindiniai atvirkštiniai (dažniausiai natūriniai darbo našumo) t.y. darbo imlumo rodikliai. Jie rodo darbo laiko sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti. Daugelyje žū šakų ypač augalininkystėje gamybos rezultatai išryškėja tik metams pasibaigus. Kad būtų galima operatyviai stebėti darbo našumo kitimą per metus, kol dar nežinomas gauto produkcijos kiekis skaičiuojami pagalbiniai darbo našumo rodikliai, jie būna tiesioginiai ir atvirkštiniai. Svarbiausiai pagalbiniai tiesioginiai darbo našumo rodikliai šie: 1)žū darbų atliktų per laiko darbo vienetą apimtis; 2)gyvulių priskirimo norma darbuotojui; 3)išdirbio normų vykdymas. Pagalbiniai atvirkštiniai darbo našumo t.y. darbo imlumo rodikliai rodo laiko sąnaudas reikalingas darbo vienetui atlikti. Kaip kinta darbo našumas gaminant vieną kurį produktą galima apskaičiuoti natūriniais indeksais. Apskaičiuoti kaip kinta darbo našumas visame ūkyje vartojami vertiniai darbo našumo indeksai. .Darbo našumo didinimo būdai. Nuoseklus darbo našumo didinimas yra vienas svarbiausių ekon dėsnių. Jo reikalavimai įgyvendinami nuolat diegiant gamybą darbo našumo priemonių sistemą. Žū šakose šias priemones galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Priemonės didinančios žū augalų derlingumą ir gyvulių produktyvumą; 2. Priemonės mažinančios dalinės darbo sąnaudos žū augalų ha išauginti ir gyvuliui prižiūrėti. Darbo našumą didina: 1)žū gamybos specializavimas; 2)racionalus darbo organizavimas; 3)moderni technologija bei kai kurios kitos priemonės. 7TEMA. 7.1. Ž.Ū.gamybos išdėstymo esmė, principai ir veiksniai Ž.ū. gamybos išdėstymas rodo ž.ū. produkcijos ir žaliavų gamybos pasiskirstymą teritorijoje – valstybėje,rajone, apskrityje ir t.t. ž.ū. išdėstymas priklauso nuo gamtinių, klimatinių ir ekonominių gamybos, dirvožemių mechaninhės sudėties ir kt. fizinės bei cheminės savybės. Nuo šių sąlygų priklauso augalų vegetacijos trukmė, drėgmės bei šilumos režimas.lietuvoje gaunami beveik visi ž.ū. produktai ir žaliavos, reikalingi žmogaus maisto pramonei ir pašarui gyvuliams. Skirtingos sąlygos lemia ž.ū. gamybos išsidėstymo regionuose skirtumus. Yra siekiama efektyviai naudoti žemę, kapitalą, darbo išteklius, gerinti produkcijos kokybę. Bet koks sprendimas pakeisti ž.ū. gamybos išsidėstymą teritorijoje turi būti ekonomiškai pagrįstas. Gamyba išdėstoma pagal ekonomines sąlygas, atsižvelgiant į ž.ū. šakos specifiką. Svarbios klimatinės ir gamtinės sąlygos. Svarbiausi ž.ū. išdėstymo principai:1)bendriausi, 2)specifiniai g-bos išdėstymo principai. Bendrieji gabybos išdėst. Principai: 1)gamybos priartinimas prie žaliavų šaltinių bei produkcijos vartojimo vietų, 2)visų šalies regionų kompleksinė plėtra(kultivuojama pačios įv. ūkio šakos), 3)tolygus ž.ū. ir pramonės išdėstymas,(didinti užimtumą) 4)šalies regionų tolygesnis ekonominis plėtojimas(siekiama suvienodinti žemdirbių galimybes nenašiose žemėse ir žemd. Derlingų žemių regionuose), 5)tarptautinis darbo pasidalijimas(svarbu skatinti eksportą). Specifiniai gamybos išdėstymo principai būdingi tik konkrečiai valstybės ūkio šakai: 1)gamtinių sąlygų maksimalus panaudojimas2)proporcijų tarp ž.ū. šakų laikymasis3)ž.ū. darbo išteklių išsidėstymas 4)ž.ū. infrastruktūros plėtojimas. 7.2. Ž.Ū. zonos ir regionai. Ž.ū. gamybos požiūriu Lietuvos teritorija skirstoma į 3 zonas: Vakarų, Vidurio ir Rytų. Vakarų skistoma į 2 pozonius: Pajūrio ir Žemaitijos aukštumos. Čia švelnesnės žiemos, vėlesni pavasariai, ilgi ir lietingi rudenys. Pajūrio zonoje vyrauja lygumos, o Žemaitijos – reljefas kalvotas. Dirvožemiai tinka tiems ž.ū. augalams auginti, kurie pakelia rūgščią reakciją bei drėgmės perteklių. Vidurio – apima centrinę Lietuvos dalį. Kritulių čia iškrenta mažiau, vyrauja lygumos, dirvožemiai daugiausia velėniniai glėjiniai, velėniniai karbonatiniai. Gerai auga javai, cukriniai runkeliai, linai. Čia gaunami didžiausi derliai ir intensyviai vystoma gyvulininkystė. Rytų – apima Baltijos ir Medininkų bei Pietryčių smėlinės lygumos rajonus. Ji skirtoma į 2pozonius: Rytų Lietuvos aukštumų ir Pietryčių Lietuvos.šioje zonoje vyrauja banguoti ir kalvoti plotai. Dirvožemiai labai įvairūs, vyrauja velėniniai jauriniai priesmėlio, priemolio bei smėlio dirvožemiai, daug pelkių. Klimatas labiau žemyninis. Ž.ū. sąlygos čia blogesnės negu Vidurio zonoje: trukdo kalvotumas, didelis akmenuotumas bei mažesni darbo sklypai. Neblogai dera javai, bulvės, kai kurios pašarinės žolės. Lietuva skirstoma į našių ir nenašių žemių zonas (regionus). Čia yra skirtingos sąlygos ir kitoks ž.ū. g-bos išdėstymas. Todėl Lietuvai reikia suformuoti regioninės plėtros strategiją, parengti programas. Pagal ES regionavimo metodoligiją išskirti kaimiškieji regionai vertinti kuriant Lietuvos regionų valdymo struktūras. Būtina įvertinti regionų kaimo gamtinį potencialą, gyvenamąją aplinką, ekonominę socialinę, demografinę padėtį, nustatyti jų svarbiausias plėtros kryptis, parengti kaimo regiotnų plėtros programas. 7.3. ž.ū.g-bos specializavimo esmė, veiksniai, formos. Vystantis gamybinėms jėgoms, didėja darbo pasidalijimas. Viena šio proceso formų, išreiškianti šakinį darbo pasidalinimą, yra specializacija. Ž.ū. g-bos specializacija rodo, kokios produkcijos daugiausia gaminama valstybėje, gamtinėje zonoje, regione, ūkininko ūkyje ir kt. Ž.ū. g-bos specializacija glaudžiai siejasi su gamybos išdėstymu. Kadangi gaminama ir iš atvežtų produktų, specializacija yra nedidelė. Esant labai siauros specializacijos g-bai žemė nepakankamai gerai naudojama arba net nualinama. Be to, ž.ū. darbas ir produktų gamyba sezoniški. Dėl šių aplinkybių daugumoje ūkių gaminamas ne vienas, o keli produktai. Taip geriau panaudojama žemė, kt. materialiniai ir darbo ištekliai, lengviau įeiti į rinką. Pagal galutinio produkto formą ž.ū. šakos skirstomos į: PREKINES, NEPREKINES IR MIŠRIAS. Prekinės - kurių produkcija yra realizuojama: cukriniai runkeliai, linai, daržovės, vaisiai, galvijiena, kiauliena, aviena, paukštiena. Neprekinės – tos g-bos šakos , kurių produkcija sunaudojama pačiame ūkyje:pašarai(silosas, šienas). Mišrios - gamybos šakos, kurių viena produkcijos dalis sušeriama gyvuliams, kita realizuojama, o trečia sunaudojama maistui: grūdai, pienas, mėsa, vaisiai, daržovės. Pagal ūkinę eikšmę, g-bos šakos skirstomos į PAGRINDINES, PAPILDOMAS IR PAGALBINES. Pagrindinė - g-bos šaka, kurios produkcija sudaro didžiausią ūkio prekinės produkcijos dalį. Ji nusako ūkio specializaciją. Svarbiausios g-bos šakos: javininkystė, galvininkystė, kiaulininkystė. Papildomos – sudaro nedidelę prekinės produkcijos dalį, tačiau jas racionaliai derinant su pagrindinėmis geriau naudojami gamybiniai ištekliai ir daugiau gaunama produkcijos. Šakos: cukrinių runkelių ir linų auginimas, avininkystė, bitininkystė. Pagalbinės g-bos šakos perdirba ž.ū. produkciją bei teikia paslaugas pagrindinėms bei paildomoms šakoms.:tai pieno, mėsos perdirbimo cechai, skerdyklos, parduotuvės, kavinės, pašarų cechai ir kt. Didinant ž.ū. specializaciją, gaunama keleriopa nauda: 1) specializacija leidžia greičiau padidinti produkcijos g-bą. 2) specializuotuose ūkiuose lengviau diegti pažangias technologijas, racionaliau naudoti pašarus, trąšas, sėklas ir kt. išteklius. 3) sumažėja arba visai išnyksta darbo sezoniškumas. 4)padidėja darbo našumas ir produkcijos gamybos ritmiškumas 5) sumažėja gamybos kaštai produkcijos vienetui 6) greičiau apsimoka investicijos. Žemės ūkyje yra šios specializacijos formos: zoninė (regioninė), tarpūkinė ir vidinė ūkio specializacija. Zoninė (regioninė) specializacija – tai darbo pasidalinimas tarp šalies regionų, gaminant vieną ar kitą ž.ū. produkciją. Tikslas – panaudoti atskirų produkcijos rūšių gamybai palankias gamtines klimatines, ekonomines tam tikros vietovės sąlygas. Tarpūkinė specializacija nusako atskirų ūkių reikšmę darbo pasidalinimo procese. Ji padeda ūkiui sutelkti išteklius, plėtoti kurią nors ž.ū. šaką ar dvi, tris šakas. Vidinė ūkio specializacija – tao darbo pasidalijimas pačiame ūkyje. 7.4. ž.ū gamybos specializavimo rodikliai, ž.ū. šakų derinimo principai, kriterijai, efektyvumas. Analizuojant ž.ū. g-bos specializaciją, yra naudojami faktoriniai, rezultatiniai ir ekonominio efektyvumo rodikliai. Spec. faktinę dalį nusako daug rodiklių: pagrindiniai, pagalbiniai. Taigi prekinės produkcijos struktūra yra svarbiausias faktorinis rodiklis. Daugumoje ūkių būna ne viena, o dvi, trys pagr. g-bos šakos.:galvininkystė, augalininkystė...kai prekinės produkcijos rūšių santykiai įvairūs, ūkių specializacijos lygį kiekybiškai galima išreikšti specializacijos koeficientu. Pagrindinius specializacijos rodiklius papildo pagalbiniai. Jie rodo g-bos šakų materialinį ir finansinį aprūpinimą ir leidžia spręsti apie specializacijos didinimo galimybes. Tai bendrosios, nuosavosios, galutinės produkcijos, g-bos kaštų darbo sąnaudų, pagrindinio kapitalo ir kt. Pagrindžiant regioninę arba zoninę specializaciją, geriausiu laikomas tas variantas, kai gaunama daugiausia produkcijos ar žaliavų iš ploto vieneto esant mažiausiems g-bos kaštams jiems pagaminti ir pristatyti į vartojimo vietas. Šio sprendimo optimalus kriterijus – maksimalus pelnas. Daugelį šakų,(tokių kaip galvininkystė, kiaulininkystė, paukštininkystė, bulvės, cukriniai runkeliai i t.t..,) kaip prekines, apsimoka specializuoti ir auginti tik pakankamo dydžio plotuose ir tvartuose, kuriuose būtų galima racionaliai taikyti mašinų sistemas bei modernią gamybos technologiją. Ūkių specializacija priklauso nuo daugelio veiksnių: kokybės, rinkos kainų, geografinės vietos, valstybės agrarinės politikos, ūkininkų kvalifikacijos ir t.t. Vakarų zonos ūkiuose dirvų derlingumui didinti ir palaikyti būtina auginti daugiametes žoles (dobilus) arba tręšti trąšomis. Vidurio Lietuvoje yra palankios sąlygos prekiniams grūdams, techniniams ir pašariniams augalams auginti. Rytų zonoje vyrauja banguotos ir kalvotas reljefas, todėl pasėlių struktūroje daug ploto turi užimti daugiametės žolės. Rytų aukštumos pozonis turi išskirtinę geografinę – ekologinę padėtį. Šiame pozonyje turi būti specializuojamasi galvijininkystėje. Kiaulininkystės ūkiai turėtų kurtis lygesnėse ir lengvesnėse žemėse. Nelaikančiuose gyvulių ūkiuose turėtų būti plėtojamas eglučių, karklų, apynių, šaltalankių ir kt. auginimas. Pietryčių pazonyje, kur vyrauja lengvos dirvos, daugiau bus auginama javų. Lietuvos ūkininkai, norėdami gaminti pigesnę podukciją, didinti darbo našumą, turės labiau specializuoti gamybą. Ji bu sefektyvi tuomet, kai atsiras daugiau ir modernesnių įrengimų ir technologijų, kai bus aiškios, pastovios ir stabilios rinkos. Pereinamuoju laikot. tvartai turėtų tikti ir galvijams ir kiaulėms laikyti. Vėliau juos tektų pritaikyti tik vienos rūšies gyvuliams. Norint nustatyti, kokio dydžio ir kokios specializacijos ūkiai bus perspektyvūs, reikia atlikti ekonominius skaičiavimus ir pagrindimus, sudaryti gerus verslo planus. Parengti derlingumo, produktyvumo, sėklų, trąšų, chemikalų, degalų, pašarų ir kt. medžiagų bei mašinų eksploatavimo išlaidų normatyvus, skaičiuoti produkcijos gamybos kaštus, parinkti pasėlių struktūrą, gyvulių skaičių ir šakų derinius. 7.5. ž.ū. gamybos koncentravimo esmė, veiksniai, formos Žemės ūkyje didėjant darbo pasidalinimui gamyba koncentruojasi. Ž.ū. koncentravimas - tai išteklių sutelkimo procesas gamybiniuose objektuose, ūkininkų ūkiuose. Ž.ū. bendrovėse...žemės ūkio gamyba koncentruojama šiais būdais: 1)centralizavimo, 2)intensyvinimo, 3)specializavimo 4)kooperavimo 5)integravimo. Atskirų ūkių ir jų dalių jungimas į vieną darinį (ūkį, gamybinį objektą, bendrovę) yra vadinamas gamybos centralizavimu. Šis gamybos koncentravimo būdas yra mechaniškas, nes atskirų objektų ištekliai mechaniškai sujungiami į vieną. Racionaliai centralizavus gamybą, sudaromos sąlygos papildomam pelnui sukurti. Vadinasi racionaliu ž.ū. g-bos centralizavimu sudaroma prielaida kitam g-bos koncentravimo būdai – intensyvinimui plėtoti. Gamybą intensyvinti, ji koncentruojama(sutelkiama), siekiant didesnio efektyvumo. Racionaliai naudojant gamyboje papildomus materialinius bei finansinius išteklius, sukuiamas papildomas pelnas, skiriamas investicijoms ir vartojimui. Žemės ū. g-ba stambėja ją giliau specializuojant. Rinkos ekonomikos sąlygomis ž.ū. gamyba koncentruojama kooperavimo būdu. Ūkiai sujungia dalį išteklių ir kordinuoja ūkinę veiklą, gamindamos ž.ū. produkciją, ją atskirais atvejais – realizuodamos, teikdamos techninę, finansinę pagalbą. Susikooperavę ūkiai savo ruožtu gali išlikti juridiškai savarankiški, o atskirais atvejais vesti vieną balansą. Kooperavimas, kaip gamybos koncentravimo būdas, sujungia g-bos centralizavimo, intensyvinimo ir specializavimo elementus. Ūkiams sujungiant dalį savo išteklių gamybai plėtoti, vyksta centralizavimo procesas. Mokslo ir technikos pažanga skatina ne tik didesnį darbo pasidalijimą tarp atskirų ž.ū. šakų, ūkių ir apskritai valstybės šakų, bet ir atvirkštinį procesą – gamybos ir paslaugų integraciją. Veikiamas šio proceso, ž.ū., ž.ū. produkcijos produkcijos ir žaliavų perdirbimo pramonės, marketingo ir kitų valstybės ūkio šakų struktūros vis dažniau bendrauja gamindamos, perdirbamos bei realizuodamos produkciją. Gamybos ir paslaugų integracija naudinga ir tuo, kad jos subjektais gali būti akcinio kapitalo bendrovės, kooperatyvai ir fiziniai asmenys. Įvairaus kapitalo sujungimas sudaro vienodesnes galimybes ir sąlygas skirtingo kapitalo efektyviam funkcionavimui ir geresniems partnerystės ryšiams tarp ž.ū. produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. 7.6. ž.ū. gamybos koncentravimo rodikliai, ūkio dydžio kiterijai i ekonominis pagrindimas Žemės ūkio gamybos koncentravimo procesą apibūdinantys rodikliai yra skirstomi į faktorinius, rezultatinius, ekonominio efektyvumo. Ž.ū. koncentravimo faktorinę pusę išreiškia šakos, ūkininko ūkio, žemės ūkio bendrovės integralinių išteklių apimtis bei daliniai ištekliai: ž.ū. naudmenų, ariamosios žemės, pastatų plotas ir .t.t. plėtojantis ž.ū. gamybinėms jėgoms koncentravimo faktoriniai rodikliai didėja. Gyvulininkystės šakos koncentruojamos jas centralizuojant, labiau specializuojant, intensyvinant ir kooperuojant. Centralizuojant sujungiamos kelių ūkių gyvulių bandos, todėl šios gamybos šakos mechaniškai padidėja. Labiau specializuojan gyvulin.ūkyje mažėja prekinių šakų. Gamybos koncentravimo sparta ir mąstas priklauso nuo ž.ū.gamybinių jėgų plėtotės ir gamybinių santykių. Geriau aprūpinus ž.ū.energetiniais ištekliais, modernia technika, spartėja ž.ū.išteklių koncentravimo procesas didėja jo mąstas. Ūkiuose koncentruojant jų išteklius didėja ir juose gaunamas ekonominis efektas (rezultatas), jis matuojamas gautos p-rodukcijos dydžiu. Svarbiausi rodikliai yra, bendroji, glutinė, nuosavoji, grynoji produkcija ir jos dydžiai gauti tuose ūkiuose. Vadinasigauta produkcija yra tiesioginis irsvarbiausias gamybos dydžio rodiklis. Papildomi g-os koncentravimo rezultat.rodikliai yra ūkiui tenkanti prekinės prod-os bei pelno apimtis. Ž.ū.ekonomikoje tenka apskaičiuoti atskirų ūkinių sprendimų, susijusių su g-os koncentravimo ekonominį efektą, jį lengviausia išreikšti papildomo ekon.efekto rodikliais: dėl koncentravimo gauta papildoma prod-os vertė, g-os kaštų ir darbo sąnaudų ekonomija. Analogiškai apskaič.nominalus koncentravimo ekonom.efektas. Jį išreiškiant darbo sąnaudomis. 7.7. Ž.ū. kooperavimo esmė, prielaidos, veiksniai ir kriterijai Kooperacija- bendradarbiavimas. Tikslas kooperatyvo narių ekonominių ir socialinių poreikių tenkinimas, geresnis aprūpinimas g-os priemonėmis, efektyvesnis ūkininkavimas. Kooperavimas įgyvendinimas horizontaliųjų ir vertikalųjų gamybinių ir paslaugų ryšių būdu. Horizontalieji ryšiai – tai kooperatyvo narių bendradarbiavimas gaminant pagrindinių ž.ū.šakų (augalin.ir gyvulin-ės) produkciją arba aptarnaujant šias šakas. Vertkalieji – grindžiami kooperavimu tarp skirtingų valstybės ūkio sistemos lygių, jie susidaro tarp ž.ū.subjektų ir perdirbamosios pramonės imonių. Funkcionuoja tarp gamintojų ir komercinių struktūrų. LT-je kurti kooperatyvus sąlygos nepalankios: nepalankūs kooperacijos įstatymai, dideli mokesčiai ir kt. Koperacijai plėtoti būtina sudaryti prielaidas ir palankias sąlygas: 1) kooperacyjos istatyme panaikinti kooperatyvo registravimo mokestį, pelno mokestį, PVM. 2)Įkurti kooperacijos fonda iš Kaimo rėmimo ir privatizavimo fondų lėšų. 3) kooperatinėms bendrovėms taikyti specif.mokesčių sistemą. 4) Skatinti steigti įvairius kooperatyvus 5)teikti didesnę finansine, tikslinę paramą perspektyvioms kooperatinėms bendrovėms 6) teikti lengvatinius ir beprocenčius ilgalaikiu kreditus. Taigi kooperatyvų sukūrimas yra ž.ū.g-os koncentravimas, kurio tikslas – atsispirti prie AB privataus kapitalo monopoliją. 7.8. Ž.ū. kooperavimo principai ir formos Kooperacijos dėka sudaromos prielaidos konkurencijai ir stabilizuoti šalies ekonomiką. Kooperacija viena iš valstuybės ekonominių santykių reguliavimo formų. Kooperatinė bendrovė yra laisvanoriška sąjunga grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų (ne

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!