Žmogaus būties esmė

ĮVADAS Manau, kad ne vienam žmogui kyla klausimai “kodėl gimiau čia, o ne ten”, “kodėl gimiau dabar, o ne po 100 metų” ir išvis “ką aš šitoj Žemėj veikiu?”. Pradėjus galvoti apie tai, teisingą atsakymą pačiam rasti labai sunku, o ir tas surastas atsakymas po kiek laiko gali pasirodyti klaidingas. Įvairiais laikais įvairių pažiūrų mąstytojai bandė atsakyti į panašius klausimus, tačiau, tiesą sakant, tik nedaugelio iš jų išvados yra vertos dėmesio. Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia atskleisti žmogaus ir visos gamtos būties esmę, apie kurią galvojo ne tik filosofai, mokslininkai, tokie kaip Einšteinas ar Descartas, pats Jėzus ir Gothama Budha, bet ir eiliniai žmonės. Taigi – “kodėl mes čia esame?”. Tik atsakius į šį klausimą, galima spėlioti, kodėl gimiau čia ir kodėl dabar ir kas norėjo, kaip taip būtų. Tada paaiškės ir ką mes turime šiame gyvenime atlikti ir kodėl esame, kas esame. Šiame darbe ir pabandysiu atsakyti į minėtus klausimus. Vis dėlto yra keletas šių laikų autorių, kurie bando atskleisti minėtus klausimus ir, manau, jie tai daro visai sėkmingai. Jie taip pat sutinka, jog “gerai įsigilinę į pačią esmę, matome, kad mūsų mirties suvokimas lemia atsakymus į visus su gyvenimu susijusius klausimus”. Galima būtų pridurti, jog būtent gimimo ir mirties suvokimas atskleidžia pagrindinius gyvenimo klausimus, nes juk gimimas ir mirtis yra vienas kitam atvirkšti veiksmai: iš kur ateini, ten ir sugrįžti. Darbas susideda iš įvado, 3 dalių ir išvadų, pabaigoje – literatūros sąrašas. 1. Kas yra žmogaus gyvenimas? Turbūt daugelis žmonių sutinka, jog yra kažkas aukščiau už mus, kad mes nesame aukščiausia grandis visoje Visatoje. Ir nebūtina skubėti teigti, jog tai yra Dievas, Budha ar Alachas. Visai gali būti, kad tas aukštesnis yra ne vienas, o jų yra daug. Tikriausiai net ateistai netiki jokia aukštesne jėga tik todėl, kad jie nėra rimčiau apie tai pagalvoję arba paprasčiausiai jie mano, kad jiems ir be to gyvenimas yra mielas. Tačiau būnant žmogumi net šlykštu pagalvoti, kad gyveni čia be reikalo, kad leidi laiką tam, kam nereikia, kad darai tai, dėl ko paskui gali labai pasigailėti. Bet labai sunku kažką keisti, kai esi surištas įvairiausiais saitais su žmonių minia, religijomis, nuostatotomis, prietarais, moralės principais, tradicijomis etc. Iš to reikia išsivaduoti ir tapti savimi. Kvaila ir ta mintis, jog tai, ką apie ką mes galvojame gali būti visiški paistalai; gal kažkas, kas yra aukštesnis už mus, juokiasi iš mūsų paistaliojimų. Gal mes tik bandomieji triušiai? Kas įrodys, kad tai netiesa? Norint suvokti savo vietą Visatoje, galima pabandyti įsivaizduoti kokią nors pačių sukurtą kitą Žemę su kažkokios formos gyvybėmis. Verta pagalvoti, ko mes iš šių gyvybių ir tos sukurtos Žemės tikimės. Mus irgi kažkas sukūrė ir iš mūsų bei mūsų Žemės irgi kažko tikisi. Tada galima pagalvoti ir apie savo vietą, ką galvoja apie mus ta aukštesnė jėga. Gal ko mes tikimės iš savo sukurtų gyvybių, to iš mūsų tikisi ir mūsų kūrėjai? Turbūt, kad aukštesnė jėga yra protingesnė už mus, nes juk ir žmogus už save gudresnių gyvybių nemanau, kad sukurtų, todėl šis pavyzdys gali būti ir nevisiškai teisingas. Be to, tai yra grubus pavyzdys, nes gali būti, kad mes esame sukurti gyventi ne tik vieną kartą šitame gyvenime, gal tai tik vienas etapas visoje mūsų egzistencijoje? Kvaila būtų sakyti, kad po mirties viskas dingsta ir mes prapuolame neaišku kur. Štai dar vienas verčiantis susimąstyti pavyzdys, nusakantis žmogaus vietą. Žmonės kuria programas kompiuteriams. Iš jų jie siekia dviejų dalykų: a) kad programa būtų padaryta, b) kad ji būtų įvykdyta kiek įmanoma geriau. O ar kažkas virš mūsų esantis nesiekia to pačio? Juk jis irgi mus sukūrė. Ištvanas Jankovičius savo knygoje “Išgyvenau savąją mirtį” (1998) atsako į pagrindinius egzistencijos klausimus. Pasirodo, pasaulyje jau yra padaryti tyrimai, kurie buvo atlikti žmonėms išgyvenusiems klinikinę mirtį, t.y. jie buvo trumpam numirę. Jų aprašyti įspūdžiai tiesiog šokiruoja, jie atrodo kaip iš bulvarinio laikraščio. Atrodo neįmanoma, kad žmogus gali palikti savo žemiškąjį kūną ir matyti jį iš aukšto, kad žmogus neturėdamas apčiuopiamo kūno gali girdėti, ką sako ar net galvoja kiti ir išvis, kad žmogus po mirties netenka tik savo fizinio kūno, o pats išlieka. Tai patvirtina, kad žmogų sudaro ne vien apčiuopiama dalis, t.y. fizinis kūnas, yra ir dar kažkas – kitas apvalkalas. Visai įmanoma (o tai autorius ir teigia), kad žmogus turi ne vieną, o daug apvalkalų ir jo dabartinis gyvenimas yra tik viena visos būties pakopa. Dabartiniai mąstytojai teigia, jog tie kiti žmogaus apvalkalai yra paprasčiausiai sudaryti iš aukštesnių virpesių, aukštesnio dažnio spinduliavimo. Kitaip tariant, tos formos egzistuoja aukštesniuose, mums dar nevisiškai suvokiamuose, matmenyse. Iš viso to galime daryti išvadą, kad žmogaus gyvenimas – tai tik viena jo būties dalis, kurią jis bando įveikti. 2. Numanomas mūsų tikslas Žemėje Anksčiau aš galvojau, kad atradęs pagrindinį savo gyvenimo tikslą, išspręsiu daugybę problemų, kad jis atsakys į daugybę mano klausimų. Tačiau čia tik pasitvirtino Sokrato posakis “Žinau, kad nieko nežinau”. Atradus pagrindinį tikslą, kyla dar daugiau klausimų. Tai, kas iš pradžių atrodė taip paprasta, pasirodo, yra tikrai sudėtinga. Atrodė, kad tikslas palengvins man gyvenimą, tačiau anaiptol – tikslas gyvenimą dar labiau apsunkina ir sukelia dar daugiau spręstinų problemų. Gothama Budha paliudija šį teiginį: “Mūsų gyvenimo tikslas yra ne pats tikslas, bet kelias, kuris veda į tą tikslą”. Tačiau kam tada siekti ir išvis ieškoti to tikslo, jei jis tik “apkartina” gyvenimą? Į šį klausimą tiesiogiai neatsako ir mano skaitytų knygų autoriai. Aš pats darau išvadą, kad nereikia bijoti ieškoti savo tikslo ar jo siekti – siekdami savo tikslo (jeigu jis yra nukreiptas į harmoningą gyvenimą) mes ne tik praturtiname savo gyvenimą naujais įspūdžiais, naujais išbandymais, patys darome sau gera, bet ir rodome pavyzdį kitiems, t.y. skatiname ir kitus elgtis panašiai ir prisidedame prie visos žmonijos tobulėjimo. Gyventi pagal savo pasirinktą tikslą gali būti sunku, tačiau kas sakė, kad tai yra nemalonu. Ar nedžiugina širdies, kai įveiki kokią nors sunkią užduotį? Gyvenimas duoda daug sunkių užduočių, bet tuo pačiu ir tiek pat daug laimingų akimirkų. Jei norime laimėti prizą kažkokiose varžybose, turime dirbti, t.y. treniruotis. Jei gyvenime norime turėti daug laimingų akimirkų, turime atlikti mums skirtas užduotis. Juk žmonių rasė, kokia bloga ji bebūtų, per savo gyvavimo metus ji daug pasiekė, sukūrė kažkokio lygio gerbūvį Žemėje. Įdomi man atrodo I.Jankovičiaus (1998) pateikta mintis, jog mūsų pagrindinis tikslas yra išgyventi. Juk toks yra gyvulių tikslas, bet mes iš tikrųjų esame labai panašūs į gyvūnus. Tobuliausi gyvūnai savo sandara nuo žmonių skiriasi tik apie 10%. O kodėl jie gyvena Žemėje? Jie apie tai negalvoja, tačiau juose yra užprogramuotas tikslas “išgyventi”. Tiksliau sakant, faunoje vadovaujamasi principu “kova už būvį” ir veikia “natūrali atranka”. Man tikrai baisu, kai pagalvoju, kad žmonija turi labai daug tokių žiaurių bruožų paveldėtų iš gyvūnų. O gal tai ne žiaurūs bruožai, gal taip ir turi būti, gal tai yra natūralu? Ir iš tiesų “Į šios žemės pasaulį mes panardinami kaip sėklų gemalai. Nuo tarpstančių augalų skiriamės vien tuo, kad esame kitos rūšies”. Vis dėlto žmogus jaučia, kad svarbiausia greta biologinio materialinio išlikimo – dvasinis vystymasis, kuo platesnis žinių, patirties įsisavinimas bei žinojimo įgijimas. Kad ir kaip keistai atrodytų, kad svarbiausias mūsų tikslas yra biologinis išlikimas, o tik po to eina visa kita, vis dėlto tai yra teisinga, nes jei nekovosime už savo išlikimą, negalėsime ir tobulėti bei siekti savo tikslų. Juk net gimęs labai silpnas kūdikis gali numirti, gal jis būtų tapęs mokslininku, tačiau biologinis egzistavimas, norime mes to ar nenorime, yra svarbesnis. Galime prisigalvoti įvairių dalykų, tačiau tai yra natūrali atranka, gamtos dėsniai yra tokie. Be abejo, gali kilti klausimas, o tai kaip reikia gyventi? Kaip reikia gyventi, norint pasiekti šių tikslų. I.Jankovičius (1998) į šį klausimą atsako taip: “Reikia pabandyti kiekvieną savo dieną, valandą ir minutę taip formuoti ir taip priimti sprendimus skirtingose gyvenimo situacijose, kad mirštant viskas būtų vertinama teigiamai, kad būtų išlaikoma kuo daugiau bandymų ir tokiu būdu galėčiau kuo aukščiau pakilti tobulėjimo, vystymosi keliu. Mano tikslas – greičiau išlaikyti numatytus egzaminus ir pasiekti tą būseną, kai jau nebereikia grįžti iš naujo į savo materialų kūną ir į šią Žemę, ir kad mano AŠ be kūno galėtų pakilti į “aukštesnę” būties erdvę”. O ar rimtai pagalvojus neatrodo, kad tai yra tiesa? Ar neatrodytų keista, jei mes čia gyventume be jokio pagrindo ir be jokio tikslo? Juk kur tik pažiūrėjus gamtoje viskas turi prasmę, o jei mes prasmės nematome, reiškia jos nežinome. Gamtoje viskas yra susiję kartais mums dar nežinomais saitais. O iš kur žinoti, kas po mirties bus vertinama teigiamai? Jokia knyga, joks žmogus negali į šį klausimą atsakyti kitam – tai per daug asmeniška. Kiekvienas žmogus turi savo tikslus ir pats daro sprendimus, todėl jis ir bus atsakingas už juos po mirties. Juk gamtoje kiekvienas daiktas, kiekviena gyvybė turi savo paskirtį. Mes taip pat turime teisę pasirinkti, ką nuveikti šiame gyvenime. Jei mes stengsimės įvykdyti užduotis ir veiksime taip, kaip mums atrodo teisingai, mes būsime įvertinti teigiamai. Bet manau, yra vienas dalykas, kuris yra aiškus kiekvienam žmogui – reikia gyventi pagal gerumo ir meilės principą. Juk jei pamatome, kad mažas nepažįstamas vaikas neįstengia pasiekti savo žaisliuko nuo aukštai esančios lentynos, kokia mintis pirmiausia kyla mūsų galvoje? Turbūt net ir daug blogo pridaręs žmogus pagalvotų, kad vaikui reikia padėti. Taigi mes, žmonės, dažnai turime nuojautą, kas yra gerai, o kas ne. Kitas klausimas, ar mes darysime taip, kaip liepia kažkas iš vidaus. Būtent nuo to ir priklausys mūsų įvertinimas po mirties, kaip mes pasielgsime. Tačiau jokiais būdais negali būti programos ar knygos, kuri mums pasakytų, kaip elgtis vienu ar kitu momentu. Tam mes ir esame žmonės, kad galvotumėme. Įsivaizduokime, kad visi žmonės gimdami gauna programą, kurią turi įvykdyti, ar netaptume mes tada kompiuteriais ar net skaičiavimo mašinėlėmis? Kažkas suveda į mus duomenis, o mes paburzgiame visą gyvenimą ir kažkas iš to gauna naudos. Argi ne kvaila? Be to, konkretus mūsų gyvenimo tikslas negali būti visada vienodas. Juk mes tobulėjame, taigi kas šiandien atrodo gera, rytoj gali pasirodyti bloga. Todėl visą savo gyvenimą turėtume galvoti apie tai. “Užsikasę darbais” ir kasdieninėmis problemomis mes tampame tikrais robotais, mes tarsi įmontuojami į kokį laikrodį ir turime suktis kaip sraigteliai, negalime pajudėti nė kiek. Svarbiausia, kad po kiek laiko “pabudus”, netektų gailėtis, kad laiką iššvaistėme veltui arba kad galėjome padaryti viską visai kitaip. Kad nebūtų kaip tame Senekos (1986) posakyje “Didžioji gyvenimo dalis praeina darant klaidas, didelė – neveikiant nieko, o visas gyvenimas praeina darant ne tai, ką reikia“. Turime patys reguliuoti savo gyvenimą ir “nepasileisti pasroviui”, nes tada gali atsitikti taip, kaip sakė kanadiečių švietėjas L.J.Peter – “Jei nežinai, kur eini, tai veikiausiai atsidursi kur nors ne ten”. Tuo pačiu, turime nesikišti į kitų gyvenimą, negalime reguliuoti kitų, nes taip mes kėsinamės kitiems padaryti tai, ko patys vengiame. Mano nuomone, kad kažkokių religijų atstovai, kurie žudo žmones motyvuodami tuo, kad jie skleidžia savo religiją ir padeda savo dievui, yra visiškai neteisūs. Kita kalba yra apie vaikų auklėjimą, tačiau ir tai negalima jų prievartauti, jie turi savo gyvenimą, jie turi patys rinktis, kaip ir ką daryti, jie patys turi dvasiškai tobulėti, jiems reikia tik padėti. Kartais tikrai labai sunku nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga. Kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Iš kur žinoti, kurie poelgiai bus vertinami blogai, o kurie – gerai? Iš pagrindinių gyvenimo tikslų gali kilti didelė dviprasmybė. Kaip elgtis, kai reikia kovoti už savo gyvybę, jei į tave kėsinasi kitas žmogus? Pasiduoti atrodo kvaila, nes tada nesaugai savęs (prieštarauji svarbiausiam savo tikslui), bet jei priešinsiesi, prieštarausi visuotinės meilės principui ir net Jėzaus mokymams, kuris sako, kad reikia “atsukti kitą žandą”. Kaip apsispręsti? Ar neatrodo keista, kad kritiniu momentu kiekvienas žmogus turi savotišką nuojautą, jis lyg automatiškai priešinasi, net negalvodamas bando atremti puolimą? Ar savo gyvybės užstojimas bus gerai ar blogai vertinamas po mirties? Kitas pavyzdys: jei koks nors žmogus prašo mūsų pagalbos, į galvą peršasi mintis “reikia padėti, gal šis žmogus bėdoje”. Tačiau neretai nutinka, kad vedami egoistinių minčių, mes nepadarome to, ką mums diktuoja nuojauta, o šitai tikrai nėra geras dalykas. Vis dėlto kaip ir gerumas, taip ir kova už savo gyvybę yra lyg įsiūta žmogui, juos diktuoja žmogaus vidinis balsas, “kuris yra geriausias gyvenimo kelrodis”. Galų galrodis”. Galų galiu pradėta rūpintis valstybės ir net pasaulio lygiu. Žmonija progresuoja, per pastarąjį šimtmetį stengiamasi palaikyti pasaulinę taiką ir gėrį. Steigiamos įvairios organizacijos, kurios imdamos pinigus iš turtingesnių valstybių šelpia skurdesnes. Net ir socialinis draudimas leidžia gyventi ar net pasiekti kažko daugiau žmonėms, kurių likimai susiklostė liūdniau negu kitų. Taip padedama įveikti savo gyvenimo egzaminus ir tiems žmonėms, kurių biologinis kūnas turi didelių trūkumų. Gal ir žmonija kada nors pasieks “aukso erą”? 3. Kodėl aš, kodėl čia, kodėl dabar? Sunku kategoriškai teigti, kodėl mes esame kas esame, kodėl esame kur esame, kodėl mums būtent taip o ne kitaip sekasi, kodėl esame kvailesni ar protingesni už kitus. Vieni sakys, kad tai likimas – kitaip neįmanoma, kiti – neklausinėk kvailų klausimų. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau man atrodo, jog mes patys nusprendėme prieš gimdami, kuo, kur ir kada būti. Juk sutinkame, kad mirtimi mūsų dvasios gyvenimas nesibaigia, taigi kažkas buvo ir prieš gimimą, kažkas bus ir po mirties. Be abejo, mūsų dabartiniai padėčiai įtakos turėjo aukščiau už mus esanti jėga. Tačiau aš manau, kad lemiamą žodį turėjo ne kas kitas, o būtent mes. Mūsų egzistencija nesibaigs biologinio kūno mirtimi, todėl mes ir toliau gyvensime, tik kitokioje formoje. Mūsų elgesys Žemėje bus apsvarstytas ir įvertintas (kaip keista tai neatrodytų, šitai padarysime mes patys). “Nelengvą ir vingiuotą kelią numačiau aš pats, ir savo gyvenimo kelio kliūtis nustačiau aš pats, tikėdamasis, kad jas nugalėdamas tobulėsiu dvasiškai ir gebėsiu gerai panaudoti savo gyvenimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!