Augalų tręšimas tausojamojoje žemdirbystėje

lietuvos žemės ūkio universitetas miškų fakultekas augalų tręšimas tausojamojoje žemdirbystėje augalų tręšimas tausojamojoje žemdirbystėje Natūralus Lietuvos dirvožemių derlingumas yra mažas, galintis be trąšų išauginti tik apie 1,5-1,7 t iš grūdų. Tyrimais nustatyta, kad su 1 tona grūdų ir atitinkamu šiaudų derliumi iš hektaro paimama apie 21-22,8 kg fosforo (P2O5), 20-25 kg kalio (K2O). Taigi 5 t iš ha grūdų derlius paima vidutiniškai azoto apie 110 kg, fosforo – 52, kalio 112 kg. Kiek šių elementų reikia duoti planuojamam javų derliui išauginti, priklauso nuo maisto medžiagų, esančių dirvožemyje, kiekio. Tausojamosios žemdirbystės ūkyje, norint tinkamai reguliuoti augalų mitybą, reikėtų ne rečiau kaip kas penkeri metai ištirti armens agrochemines savybes: pH, humuso, judriųjų fosforo ir kalio kiekius. Azoto kiekį, esantį javų laukuose, reikia nustatyti kasmet prieš tręšimą 0-40 cm sluoksnyje. Tik žinodami, kiek dirvožemyje yra amoniakinio ir nitratinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio, galime parinkti tinkamiausias trąšų normas dydžio derliui išauginti. Organines trąšas geriausia panaudoti javų priešsėliniams augalams, t.y. kaupiamiesiems. Tačiau organinių trąšų maisto medžiagas gerai išnaudoja ir žieminiai javai. Organinėmis trąšomis tręštuose laukuose mineralinių trąšų normos mažinamos priklausomai nuo įterpto su organinėmis trąšomis maisto medžiagų kiekio ir panaudojimo koeficiento. Pvz., 401 iš ha kraikiniu mėšlu tręštame lauke žieminiams kviečiams mineralinio azoto norma mažinama 30-40 kg, fosforo – 20-25 kg, kalio – 50 kg. Trąšas rekomenduojama naudoti pagal iš anksto kiekvienam laukui ir visam ūkiui sudarytus planus, naudojantis Lietuvos žemdirbystės instituto sukurta kompiuterine programa. Neturint galimybių pasinaudoti kompiuterine programa planui sudaryti, tenka vadovautis orientacinėmis normomis. Orientacinės trąšų normos žieminiams kviečiams 5 t iš ha derliui išauginti Grupės Fosforo ir kalio trąšos Azoto trąšos Dirvožemio aprūpinimas (P2O5) ir (K2O) mg kg-1 Trąšų norma, kg iš ha Dirvožemio aprūpinimas Nmin.,0-40 cm sluoksnyje, kg iš ha Azoto norma, kg iš ha fosforo kalio vegetacijos pradžia bamblėjimo tarpsnis I Labai mažai 0-50 80-100 90-110 90 39 0 V-VI Daug ir labai daug >201 0 0 0 0 Žieminiams rugiams bei kvietrugiams tiek fosforo, tiek kalio normos panašios į žieminiams kviečiams rekomenduojamas, tik azoto šiek tiek mažesnės. Žieminėms rugiams ir kvietrugiams ne visuomet veiksmingas papildomas tręšimas azotu. Miežiams, skirtiems maistui ir pašarui, azoto, fosforo ir kalio trąšų normos šiek tiek mažesnės negu žieminiams kviečiams. Salyklui auginamiems miežiams azoto norma turėtų būti ne didesnė 60 kg į ha ir išberiama per vieną kartą prieš sėją. Trąšas skirtas javų pagrindiniam tręšimui, ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu naudingiau įterpti lokaliniu būdu, negu išberti pakrikai. Nesunaudotus pakratams šiaudus susmulkinus galima įterpti trąšai. Jei dirva azotu neturtinga, užartų šiaudų mineralizacija vyksta lėtai ir pirmiausiais metais sėjamų augalų derlius gali net sumažėti. Kad šiaudai greičiau supūtų ir augalai gautų iš jų maisto, kiekvienai šiaudų tonai reikia apie 8-10 kg trąšų azoto. Tausojamosios žemdirbystės ūkiuose humuso balansui dirvoje palaikyti, maisto medžiagų atsargoms pagausinti bei jų išplovimui sumažinti pravartu auginti sideracinius augalus. Žaliajai trąšai labiausiai tinka ankštiniai augalai, kurie ne tik patys apsirūpina azotu, bet nemažai jo sukaupia žalioje masėje ir šaknyse. Apie juos plačiau kalbėta kituose skyriuose. Planuojamą javų grūdų derlių galima išauginti tik nerūgščiose dirvose. Optimali reakcija žieminiams kviečiams pH 5,8-6,5, miežiams – 5,9-6,2, žieminiams rugiams – 5,6-5-9, avižoms – 5,5-6,0. Tačiau dėl kalcio išplovimo ir išnešimo su derliumi bei fiziologiškai rūgščių trąšų poveikio vyksta nuolatinis armens rūgštėjimas. 1. Organinės trąšos Mėšlas yra labai vertinga organinė trąša – su juo į dirvą patenka iki 70 proc. svarbiausių maisto medžiagų. Mėšlo poveikis juntamas ne vienerius metus: pirmais metais augalai iš mėšlo paima apie 30 proc. azoto, apie 40 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio (nuo bendro kiekio), antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja šiek tiek daugiau, o fosforo ir kalio – mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50 – 80 proc. jame esančio azoto, iki 50 proc. fosforo ir iki 80 proc. kalio. Priklausomai nuo gyvulių laikymo technologijos, mėšlas būna kraikinis ir bekraikis, o atsižvelgiant į mėšle esančių sausųjų medžiagų kiekį, mėšlas gali būti tirštasis, pusiau skystas ir skystasis. Tirštuoju mėšlu laikomas mėšlas, turintis ne mažiau kaip 20 proc. sausųjų medžiagų. Tirštasis mėšlas dažniausiai kaupiamas giliuose tvartuose naudojant daug kraiko. Jį galima sukrauti į krūvas ir suslėgti. Iš tokio mėšlo būna mažiau azoto garavimo ir kitų maisto medžiagų nuplovimo bei išplovimo nuostoliai. Tirštojo mėšlo naudojimas mažiau susijęs su aplinkos tarša negu bekraikio arba skystojo mėšlo naudojimas. Pusiau skystas mėšlas – tai gyvulių kietų ir skystų išmatų mišinys su pašarų likučiais ir nedideliu kraiko kiekiu. Pusiau skystas mėšlas turi 12-20 proc. sausųjų medžiagų. Jo į krūvas sukrauti negalima, iki išvežimo į laukus jį būtina laikyti mėšlidėse. Skystas mėšlas susidaro tvartuose nenaudojant kraiko – tai gyvulių kietų ir skystų išmatų mišinys. Senose mėšlo šalinimo sistemose, kur išmatos nuplauti į rezervuarą vartojamas vanduo, o sausųjų medžiagų būna mažiau negu 12 proc. tokį mėšlą galima pumpuoti siurbliais, tiekti vamzdžiais. Srutos – tai gyvulių šlapimas ir mėšlui pūvant atsiradęs skystis, išsiskyręs iš kraikinio mėšlo. Vidutiniškai iš neperpuvusio mėšlo srutų susidaro apie 10 – 15 proc. jo masės. Iš 10 t suminto neperpuvusio mėšlo per 4 mėnesius susidaro apie 170 l srutų. Kuo mažiau mėšle kraiko, tuo srutų susidaro daugiau1. Siekiant sumažinti aplinkos teršimą, patartina plačiau taikyti technologijas, kaupiančias tirštą kraikinį mėšlą, o dalį skystojo mėšlo ir srutų galima panaudoti kompostų gamybai. Be gyvulių mėšlo, dirvoms tręšti gali būti naudojamas paukščių mėšlas, kompostai, žalioji trąša, šiaudai, sapropelis ir kitos leistinos naudoti organinės medžiagos. Ūkiams, diegiantiems tausojamosios žemdirbystės sistemą, prieš pat mėšlo skleidimą reikėtų laboratorijoje nustatyti jo tręšiamąją vertę. Pagal augalams reikalingų maisto medžiagų kiekį pirmą vietą užima avių mėšlas, antrą – arklių, trečią – galvijų, o paskutinę vietą – kiaulių mėšlas. Geriausias mėšlas gaunamas kreikiant durpėmis. Tačiau kreikiant durpėmis tvarto ore būna daug dulkių, gyvulius tenka dažniau valyti, didėja grėsmė užteršti pieną. Mėšlo vertę lemia ne jo kiekis, bet kokybė. 1 tonoje kraikinio mėšlo, turinčio 22 proc. sausųjų medžiagų, randama apie 5 kg azoto, apie 2,1 kg fosforo (P2O5), apie 4,7 kg kalio (K2O). Priklausomai nuo mėšlo šalinimo būdo, gaminamas įvairus mėšlas, kurio kokybė dažnai būna gana prasta. Ypač daug blogos kokybės mėšlo kaupiasi nekreikiamose tvartuose. Įvairaus mėšlo vertė sėjomainoje2 Mėšlo rūšis Mėšlo veikimo laikas sėjomainoje (metais) Per veikimo laiką už 1t mėšlo gaunamas derliaus priedas paš.vnt. Kraikinis 4 – 5 100 Bekraikis 3 34 Skystas 1,5 – 2,0 23 Tręšiant kraikiniu mėšlu, dirva ilgesniam laikui aprūpinam maisto medžiagomis. Bekraikio ar skysto mėšlo veikimo laikas yra trumpesnis, nes jame organinės medžiagos nedaug, o didelė dalis azoto (60 proc.) yra amoniako formos ir laistant išgaruoja. LŽI mokslininkų duomenimis, lengvas dirvas patartina skystu mėšlu tręšti pavasarį, nes daugelio metų vidutiniais duomenimis, derliaus priedas, išreiškiamas pašariniais vienetais, daug didesnis. Mėšlo vertę nusako gaunamo derliaus priedas, kuris yra apskaičiuojamas pagal daugelį metų Žemdirbystės instituto padaliniuose atliktų mėšlo efektyvumo bandymų duomenis. Derliaus priedas pirmais veikimo metais3 Produkcija Derliaus priedas už 1toną mėšlo kg paš.vnt. Bulvės (gubai) 181 53 Pašariniai runkeliai (šaknys) 389 45 Pašariniai griežčiai (šaknys) 179 22 Kukurūzai (žalioji masė) 160 32 Žieminiai kviečiai (grūdai) 30 36 Žieminiai rugiai (grūdai) 22 26 Mėšlu rekomenduojama tręšti ilgą vegetacijos trukmę turinčius augalus: runkelius, bulves kukurūzai, taip pat žiemkenčius, nes jie geriausiai panaudoja su šia trąša į dirvą patenkančias maisto medžiagas. Joniškyje atliktų tyrimų duomenimis, geriausiai bulvės derėjo mėšlą iškračius ir įlėkščiavus pavasarį. Tačiau sunkiose dirvose, auginant didesnį bulvių plotą, tikslinga mėšlą kratyti tokiu metu, kai mažiausiai gadinama dirva ir dėl mėšlavežio nesuvėlinamas bulvių sodinimas. Mėšlo laikymo būdas ir sąlygos lemia mėšlo cheminę sudėtį, kokybę, panaudojimo efektyvumą bei teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę – sanitarinę būklę. Jei tvartas seklus, šalia jo tausojamosios žemdirbystės ūkyje turi būti įrengta mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Kadangi mėšlidė yra ilgalaikis įrenginys, vietą jai parinkti reikia apgalvotai – šiaurinėje (pavėsingoje) tvarto pusėje ir toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir geriamojo vandens šulinio. Mėšlo normos augalams. Tręšiant mėšlu, rekomenduojama laikytis tręšimo normų, nustatytų atsižvelgiant į augalų poreikius maisto medžiagomis. Su derliumi iš dirvožemio paimtas maisto medžiagas reikėtų grąžinti organinių bei mineralinių trąšų pavidalu4. Reikia vengti didelės maisto medžiagų koncentracijos dirvožemyje, nes padidėjus nuplovimo bei išplovimo nuostoliai ir gruntinio vandens užteršimo pavojus. Svarbu, kad rudenį, nuėmus derlių, dirvožemyje liktų kuo mažiau mineralinio azoto. Vidutinis azoto kiekis, įterpiamas su mėšlu, viso ūkio žemės naudmenose neturi būti didesnis kaip 170 kg ha-1azoto. Ūkyje gali būti laikoma tiek gyvulių, kad paskleidus laukuose jų sukauptą mėšlą nesusidarytų daugiau nei 170 kg azoto hektarui žemės ūkio naudmenų. Skaičiuojant azoto kiekį, tenkantį hektarui, kad būtų lengviau tai atlikti, įvedamas sąlygas gyvulio (SG) terminas. Sutarta, kad iš vienos sąlyginio gyvulio į laukus patenka 100 kg azoto per metus. Apitikriai toks kiekis į dirvą patenka iš vienos karvės sukaupto mėšlo, jei ji per metus duoda apie 5000 kg pieno. Skaičiuojant leistiną gyvulių tankumą ūkyje sąlyginiais gyvuliais, išeitų, kad jis neturėtų viršyti 1,7 vienam hektarui. Jei ūkyje gyvulių yra daugiau, reikėtų įsigyti papildomai žemės arba perduoti mėšlo perteklių kitam ūkiui. Labai svarbu statant naujus ar rekonstruojant senus atsižvelgti į Europos Sąjungos ir mūsų šalyje patvirtintus aplinkosauginius reikalavimus. Tvarto vieta sodyboje turėtų būti parenkama atsižvelgiant į sanitarijos, zooveterinarijos, gamtosaugos ir priešgaisrinės apsaugos normų reikalavimus5, 6 . Tvartus patartina statyti į rytus nuo gyvenamojo namo ar gyvenvietės, kadangi mūsų krašte vyrauja vakarų vėjai. Sanitarinis atstumas sodyboje nuo tvarto iki gyvenamojo namo (kai laikoma iki 50 karvių arba 100 kiaulių) turėtų būti 30 metų, o kai laikoma daugiau gyvulių – 50 metrų. Atskirais atvejais sanitariniai atstumai gali būti sumažinti su Visuomenės sveikatos tarnyba. Mėšlides, siloso tranšėjas, iš kurių gali sklisti nemalonus kvapas, reikėtų statyti pavėjui kitų pastatų atžvilgiu. Gyvulių laikymo sistema ir būdai, tvartų dydis turėtų būti projektuojami atsižvelgiantį ūkio kryptį ir specializaciją. Pasirinkta gyvulių laikymo sistema turėtų garantuoti gerą gyvulių sveikatą, produktyvumą, mažas pašarų ir darbo sąnaudas, kokybišką produkciją ir apsaugoti aplinką nuo užteršimo atliekomis. Fermos, kurios sunaudos daugiau nei 10 m3 vandens per parą, turi gauti Gamtos išteklių naudojimo leidimą savo veiklai. Didelėse fermose, kurių metinis projektinis pajėgumas 500 sąlyginių gyvulių, turi būti atliekamas aplinkos būklės monitoringas. Aplinkos būklės stebėjimo tvarką nustato Aplinkos ministerijos tarnybos. Ūkiuose, kurie laukus numatę laistyti srutomis, o fermos pajėgumas daugiau nei 200 sąlyginių gyvulių, privalomas drenažo ir paviršinio vandens monitoringas. Organinių trąšų normos augalams priklauso nuo jų tręšiamosios vertės, nuo tręšiamų augalų rūšies bei dirvožemio granuliometrinės sudėties. Norint racionaliai naudoti mėšlą agronominiu ir ekologiniu požiūriu ypač svarbu žinoti jo tręšiamąją vertę ir azoto koncentraciją jame. Jei nėra galimybių atlikti chemines analizes, patartina vadovautis atitinkamais normatyviniais rodikliais, bet tai nebus tikslu. Bulvės. Šiuos augalus pirmiausia reikia tręšti mėšlu. Ekonomiškiausia, kai tręšiama 40 t ha-1 norma, nes vėliau derlius didėja, tačiau tuo pačiu didėja ir maisto medžiagų nuostoliai, nes augalai nesugeba pasisavinti jų pertekliaus. Trešiant bulves mėšlu, reikėtų, kaip ir kitiems kaupiamiesiems augalams, dar subalansuoto tręšimo ir mineralinėmis trąšomis. Maistiniai javai. Jei yra pakankamai mėšlo ne tik kaupiamiesiems augalams patręšti, tuomet dalį jo galima naudoti žieminių ir vasarinių javų tręšimui. Didesnę maisto medžiagų dalį javai pasisavina atskirais augimo tarsniais, pvz., žieminiai kviečiai nuo krūmijimosi iki žydėjimo sunaudoja apie 60 proc. jiems reikalingo azoto ir 75 proc. fosforo. Mėšlo norma turėtų būti apie 30 – 40 t ha-1. Žiemkenčius mėšlu tręšti reikėtų tik lengvuose ar mažai sukultūrintuose dirvose, nes sunkesnėse, labai sukultūrintose dirvose tręšiant mėšlu jie dažniausiai išgula. Daržovės. Daržovės yra labai reiklios dirvožemiams – jų granuliometrinei sudėčiai, apsirūpinimui maisto medžiagomis, rūgštingumui. Daržininkystei labiausiai tinkami lengvi ir vidutiniai priemoliai, kurių pH yra apie 6,0. Mėšlo norma tokiuose dirvožemiuose priklauso nuo dirvoje esančio maisto medžiagų kiekio bei planuojamo gauti derliaus, bet neturėtų būti didesnė nei 50 t ha-1. Daugiametės varpinės žolės ir varpinių – ankštinių žolių mišiniai. Varpinių žolių atžėlimo periodas (iki naujo šienavimo) yra gana trumpas, todėl joms efektyvus yra tik greitai tirpus azotas. Drėgmės trūkumas lėtina azoto mineralizaciją organinėje medžiagoje. Tręšiant mėšlu, maisto medžiagomis varpines žoles pilnai galima aprūpinti tik iki pirmos pjūties, kai dirvoje pakanka drėgmės. Jei laukai lietinami, skystu mėšlu galima tręšti visą vasarą. Dirvose, kuriose yra „užsikimšimo“ pavojus (molis, šlynas), vienkartinė mėšlo norma neturėtų būti didesnė nei 25 t ha-1, nes gali susidaryti mėšlo plėvelė, bus pažeisti atželiantys augalai. Pirmų metų pasėlyje tręšimo darbams nerekomenduojama naudoti didelės talpos cisternų, nes gali nukentėti nespėjusi suželti velėna. Nušienautos pievos tręšiamos pirmas 7 dienas po pjūties. Jei ankštinės žolės pasėlyje sudaro 60 proc. – vienkartinė azoto norma neturėtų viršyti 15 – 20 t ha-1 mėšlo. Jei ankštinių žolių yra mažiau nei 40 proc., azoto norma galima padidinti iki 25 – 30 t ha-1 mėšlo (vienos tręšimo metu). Raudonieji dobilai ir liucerna iš kitų ankštinių augalų išsiskiria tuo,kad sunaudoja daug fosforo ir kalio. Maisto medžiagų neturtinguose dirvožemiuose liucernos tręšiamos nedidelėmis mėšlo normomis ir tręšiama tik paskutinių naudojimo metų pasėliai. Vienmečiai pašariniai augalai tręšiami skysto mėšlo – vandens tirpalu. Po tręšiamojo lietinimo augalai turi būti nuplauti švariu vandeniu. Pašariniai javai. Miežiai ir avižos, auginami pašarui, gali būti tręšiami apie 24 – 28 t ha-1 mėšlo norma, tačiau azotas, gaunamas su mėšlu, turėtų sudaryti tik 50 – 75 proc. nuo bendro, augalams reikalingo jo kiekio. Geriausias tręšimo laikas – prieš rudeninį arimą sunkiuose dirvožemiuose, o smėlio ar priesmėlio dirvožemiuose labiau rekomenduojamas pavasarinis tręšimas. Žieminiai tarpiniai augalai. Dėl trumpo vegetacijos laikotarpio šiems augalams svarbiausias greitai pasisavinamas amoniakinis mėšlo azotas. Rugiai, auginami žaliam pašarui ar žaliajai trąšai, tręšiami 25 – 30 t ha-1 mėšlo norma. Didesnės skysto mėšlo normos nerekomenduojamos. Mėšlo norma gali būti didesnė tik tuomet, jei laukai lietinami. Laidžiuose dirvožemiuose labiau pageidautinas priešsėjinis tręšimas. Ganyklos. Skystas mėšlas jose, pagal įtaką derlingumui, nenusileidžia analogiškam maisto medžiagų kiekiui iš mineralinių trąšų. Ganyklų produktyvumas ypač didėja, kai mėšlu tręšiama kelis kartus. Vienkartinė norma neturėtų viršyti 25 – 35 t ha-1. nerekomenduojama tręšti didelės talpos cisternomis – tręštuvais, jei po jų pravažiavimo ir baigiamos 3 savaites iki naujos ganiavos. Gyvuliai žolę ėda noriau tose ganyklose, kur po tręšimo augalai buvo „nuplauti“ lietaus. 2. Tręšimo mineralinėmis trąšomis specifikacija Tręšimo mineralinėmis trąšomis nauda priklauso nuo kalkinimo, panaudotų trąšų derinių, nuo auginamų augalų grupių biologinių savybių. Daugeliu atvejų labiausiai derlių didina visų – azoto, fosforo ir kalio trąšų derinys (NPK). Mineralinių trąšų įtaka žemės ūkio augalų derliui Augalai ir derliaus rūšis Derliaus priedai vienam kg trąšų veiklios medžiagos N - azoto P2O5 - fosforo K2O - kalio Žieminiai rugiai, grūdai 11,6 6,0 2,8 Žieminiai kviečiai, grūdai 12,1 7,0 4,0 Miežiai, grūdai 14,6 6,0 3,2 Avižos, grūdai 15,1 5,8 2,0 Cukriniai runkeliai, šaknys 92,8 40,0 14,0 Pašariniai runkeliai, šaknys 150,1 143,0 57,0 Bulvės, gumbai 99,6 45,0 25,0 Kukurūzai, žalia masė 131,6 100,0 – Mineralinių trąšų normos tausojamos žemdirbystės ūkyje rekomenduojamos atsižvelgiant į planuojamą vidutinį tai dirvožeminiai zonai derlių, tręšimo organinėmis trąšomis lygį, dirvožemių turtingumą maisto medžiagomis bei priešsėlio sukauptas maisto medžiagas. Augalų nesunaudotos medžiagos ar su jomis į dirvą patenkančios balastinės medžiagos dirvožemio koloidų absorbuojamos ir ilgam pasilieka dirvos paviršiuje arba patenka į dirvožemio tirpalą ir su vandens srovėmis gali migruoti į gilesnius dirvožemio sluoksnius – ne iki gruntinių vandenų. Ypač judrus ir lengvai išplaunamas yra azotinių trąšų nitratinis azotas, kalio trąšų chloras ir dalis kalio, kai kurie mikroelementai. Azotas su trąšomis į dirvą įterpiamas amonio ar nitratų forma. Su amonio salietra įterpiame ir vienos, ir antros formos azotą. Su amoniakiniu vandeniliu ir amonio sulfatu į dirvą patenka tik amonio grupės azotas, su natrio, kalcio ir kitomis salietromis – daugiausia nitratų forma. Naudojamos tręšimui ir amidinės azoto trąšos, kuriose azotas yra amidų formos. Dirvoje šios formos azotas labai greitai pereina į amonio karbonatus ir įgyja jau amonio jonų formą. Amonio formos azotą dirvožemis greitai absorbuoja, todėl jis nejudrus. Jis laikosi įterpimo vietoje. Vandens srovės jo neplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, jis menkai migruoja ir horizontalia kryptimi. Nitrifikacijos proceso metu susidaręs arba su trąšomis įterptas nitratinis azotas yra labai tirpus ir su vandens srovėmis juda pasroviui. Augalų vegetacijos metu tankiai augalais užžėlusiame lauke net po didesnių lietų drėgmės pertekliaus nejuntama. Augalai sunaudoja daug vandens kartu su jame ištirpusiu nitratiniu azotu. Jei po didesnio lietaus dalis vandens su nitratais patenka į gilesnius dirvožemio sluoksnius, vėliau užėjus sausringam periodui, dirvožemio kapiliarais jis vėl pakyla į augalų šaknimis perpintą dirvožemio sluoksnį. Kartu su vandeniu sugrįžę ir jame ištirpę nitratai bei kitos medžiagos ir toliau naudojamos augalų. Tik tokiu metų laiku, kai nustoja augalų vegetacija, sulėtėja vandens garinimas, dalis kritulių vandens su jame ištirpusiomis medžiagomis gali patekti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, į drenažo ar gruntinį vandenį. Tai jau tiesiogiai azoto nuostoliai. Vokėje daryti lizimetriniai tyrimai parodė, kad priklausomai nuo granuliometrinės sudėties ir kritulių kiekio, išplaunama nuo 26,3 iki 52,8 kg ha-1. Priemolių dirvožemiuose kasmet išplaunama apie 10 – 20 kg ha-1 azoto. Išplaunamas azotas kartu išneša žymius kalcio ir kitų medžiagų kiekius. Nustatyta, kad su vienu kilogramu azoto iš kalkingo dirvožemio išplaunama 3,57 kg kalcio. Taigi netenkama augimui labai svarbių medžiagų. Nuo fosforo priklauso augalo kvėpavimas, fotosintezė, oksidacijos reakcijos, o ypač svarbus jo vaidmuo yra energetiniam augalo balansui. Fosforo trūkumai ypač jautrios jaunos augalų šaknys. Jos neišsivysto, būna silpnos, todėl nepajėgia pasisavinti maisto medžiagų. Augimo pradžioje negavę pakankamai fosforo augalai būna žemi, blogiau išsivystę, vėliau žydi ir bręsta. Nustatyta, kad augalas daugiau kaip 80 proc. reikalingo fosforo pasisavina intensyvaus augimo tarpsniais, vėliau iš dirvožemio šio elemento ima mažai, o bręsdamas visai neima. Daugiausia jų susikaupia ūkiškai vertingiausiuose augalo dalyse: grūduose, vaisiuose, gumbuose, šakniavaisiuose. Daugiausia fosforo iš dirvožemio netenkame su augaline produkcija. Su kiekvienu iš ūkio išvežtu centneriu grūdų netenkama apie 1kg fosforo oksido. Ūkyje lieka tik antraeilė, fosforu neturtinga produkcija, šiaudai, šienas šakniavaisiai. Taigi su grūdais, pienu, mėsa ir kitais produktais iš ūkių palengva, bet nuolatos išvežamas fosforas. Kalio trąšos labai veiksmingos auginant šakniavaisius, bulves, daržoves, daugiametes žoles ypač šia maisto medžiaga neturtinguose lengvuose dirvožemiuose ir durpynuose. Kiekvienais metais tausojamosios žemdirbystės ūkio tręšiamose dirvose reikėtų sudaryti augalų maisto medžiagų balansą. Maisto medžiagų, pavyzdžiui, azoto, balansas yra šio elemento kiekio, įterpto į dirvą ir sukaupto derliuje, palyginimas. Balansas skaičiuojamas atskiriems laukams ir bendrai visam ūkiui. Balansas laikomas teigiamu, jei įterpta daugiau, nei paimta su derliumi, ir neigiamu – jei išnešta daugiau, nei įterpta. Balansas padeda moksliškai pagrįsti ir reguliuoti augalų derliaus ir dirvožemio derlingumo išteklius, prognozuoti trąšų poreikį kontroliuoti aplinkos taršą. Laikoma, kad balanso intensyvumas normalus, kai azoto įterpiama 100 – 200 proc. prarandamo kiekio. Tačiau jei derlingumas didelis (per 5000 paš.vnt.ha-1), galėtų būti įterpiama ir 120 – 150 proc. didelis azoto balanso intensyvumas nepageidautinas aplinkosaugos požiūriu dėl galimų didesnių išplovimo ir nuplovimo nuostolių. To turi vengti tausojamosios žemdirbystės ūkiai. Ūkis turi pasirinkti tokią trąšų naudojimo technologiją, kuri garantuotų pakankamą trąšų efektyvumą ir mažiausią neigiamą poveikį aplinkai. Saugesnis ir ekonomiškesnis yra lokalinis, o ne pakrikasis tręšimas. Lokaliniu būdu trąšos javams, bulvėms bei cukriniams runkeliams įterpiamos šalia ir giliau negu augalų sėklos, augalai greičiau jas panaudoja, todėl padidėja trąšų efektyvumas, pakanka mažesnio trąšų kiekio, sumažėja dirvožemio ir gruntinio vandens tarša. Agronominiu ir gamtosaugos požiūriais verta naudoti ir skystas negaruojančias trąšas, jas galima tolygiai išpurkšti ant dirvos ir augalų. Mineralines trąšas reikėtų saugoti originalioje pakuotėje, o palaidas – atskiruose talpyklose, apsaugotose nuo drėgmės. Mineralinių trąšų sandėliai turėtų būti statomi pavėjui nuo gyvenamųjų namų ir tvartų. Trąšų sandėlio sienos, stogas, grindys turi būti iš nedegių medžiagų. Amonio salietra, azofoska bei nitroamofoska turi būti laikomos mūro siena atskirtoje nuo kitų trąšų patalpoje. Trąšų sandėlyje negalima laikyti pašarų, metalo, degalų ir kitų degių medžiagų. Svarbiausias reikalavimas laikant trąšas – apsaugoti jas nuo drėgmės. 3. Žalioji trąša Žaliajai trąšai tinka lubinai, vasariniai ir žieminiai vikiai, pupos, seradėlės, dobilai, įvairių augalų mišiniai. Įvairių augalų, skirtų žaliajai trąšai, įtaka rugių grūdų derliui Augalai žaliajai trąšai Rugių grūdų derlius t ha-1 Aliejiniai ridikai 3,71 Baltosios garstyčios 3,67 Vasariniai rapsai 3,64 Geltonžiedžiai pašariniai lubinai 3,84 Siauralapiai sideraciniai lubinai 3,76 Tyrimų duomenimis, aliejiniai ridikai, vasariniai rapsai, baltosios garstyčios rugių grūdų derlių padidina 8 – 10 proc., geltonžiedžiai lubinai – 14 proc., siauralapiai – 12 proc. Bandymas atliktas lengvos granuliometrinės sudėties sukultūrintame dirvožemyje – pavasarį visi rugių variantai, atsinaujinus vegetacijai, buvo patręšti N60 norma. Žaliosios trąšos įtaka skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose labai skirtinga. Vokėje buvo tirta 40 t ha-1 mėšlo, pašarinių geltonžiedžių lubinų, siauralapių sideracinių lubinų, aliejinių ridikų, baltųjų garstyčių bei vasarinių rapsų žaliosios trąšos įtaka dirvožemio agrocheminėms savybėms bei derliui7. Gaila, kad tame bandyme nebuvo variantų su daugiametėmis ankštinėmis žolėmis. Tyrėjai paskaičiavo, kad su mėšlu į dirvą patenka daugiausia maisto medžiagų: azoto vidutiniškai apie 236 kg, fosforo – 99 kg, kalio – 203 kg. Su lubinų žaliąja mase azoto į hektarą pateko vidutiniškai 119 kg, o su kryžmažiedžių augalų mase apie 50 kg. Fosforo skirtumas tarp tirtų variantų buvo gautas dar didesnis. Šaknų ariamajame sluoksnyje daugiausia sukaupė lubinai. Pašarinių lubinų šaknų ir ražienų žalioji masė vidutiniškai siekė 5,19 t ha-1, siauralapių sideracinių lubinų – 5,81 t ha-1. Atsisakius azotinių trąšų, tręšiant vien tik sideratais, lengvame dirvožemyje rugių auginimo išlaidos buvo 200 – 300 Lt ha-1 didesnės už pajamas. Maisto medžiagų kiekis žaliose trąšose Augalai žaliajai trąšai Įneša t ha-1 Maisto medžiagos kg ha-1 Žaliosios masės Sausų medžių N P K Aliejiniai ridikai 25,5 3,5 60,2 11,2 108,5 Baltosios garstyčios 20,0 3,0 46,1 7,4 86,1 Vasariniai rapsai 16,7 2,6 44,4 8,3 66,6 Pašariniai geltonžiedžiai lubinai 27,5 4,1 115,8 9,5 121,3 Siauralapiai sideraciniai lubinai 28,9 4,4 122,9 10,1 126,0 Mėšlas 40,0 8,1 236,0 98,7 202,7 Iš tirtų sideracinių augalų greičiausiai mineralizavosi kryžmažiedžių augalų žalioji masė. Mineralinio azoto kiekis rudenį prieš užšalimą po kryžmažiedžių sideratų buvo beveik 2 kartus mažesnis nei prieš rugių sėją. Stacionarinių tyrimų duomenimis, sėjomainos augalai turi labai nevienodą įtaką humuso kiekiui. Daugiausia humuso dirvožemyje susidaro auginant daugiametes žoles. Daugiamečių žolių ir kitų augalų daromos įtakos humuso kiekiui ir jo kokybinei sudėčiai palyginimas Nustatymo laikas Humusas Organinė anglis  dirvožemyje Žieminiai rugiai žaliajai trąšai Prieš augalų įterpimą į dirvožemį 1,80 1,04 Po augalų įterpimo į dirvožemį 2,23 1,29 Praėjus 18 dienų po augalų įterpimo į dirvožemį 1,79 1,03 Daugiametės žolės žaliajai trąšai Prieš augalų įterpimą į dirvožemį 1,98 1,15 Po augalų įterpimo į dirvožemį 2,35 1,36 Praėjus 18 dienų po augalų įterpimo į dirvožemį 1,71 0,99 Joniškėlio molingame giliau karbonatingame glėjiškame rudžemyje buvo atlikti tyrimai, siekiant nustatyti dirvožemio agrocheminių ir fizikinių savybių gerinimo galimybes naudojant daugiamečių augalų biomasę žaliajai trąšai bei žaliosios trąšos įtaką žieminių kviečių derliui. Kompleksiniais tyrimais nustatyta, kad didžiausią įtaką humuso teigiamiems pokyčiams turėtų liucernos ir jų antžeminė dalis, įterpta žaliajai trąšai, bei mėšlas. Po tirtų priešsėlių dėl tręšimo organinėmis trąšomis grūdų derlius didėjo iš esmės. Grūdų derlius didėjo tręšiant azotingais dobilų ir liucernų atolais (atitinkamai 11,5 – 6,4 proc.), mažiausiai – po vikių ir avižų mišinio (0,5 proc.), palyginus su atitinkamo priešsėlio netręštu variantu. Priešsėlių ir tręšimo įtaka žieminių kviečių grūdų derliui t ha-1 Tręšimas Priešsėliai dobilai liucernos vikių ir avižų mišinys Be organinių trąšų 4,35 5,35 4,16 Žaliosios trąšos 4,85 5,69 4,18 40 t/ha mėšlo 4,93 5,71 4,72 Dėl priešsėlių ir organinių trąšų didžiausias kviečių grūdų derlius buvo po liucernų paliginus su kitais tirtais variantais. Margažiedės liucernos turi labai gerai išvystytą azotingą šaknų sistemą, todėl jų įterpta biomasė ne tik didino kviečių grūdų derlių, bet labai teigiamai veikė dirvožemio tankį, poringumą bei 1-3 mm dydžio struktūrinių agregatų gausėjimą, tai ypač svarbu ūkininkaujant molinguose dirvožemiuose. 4. Tręšimo planavimas Steigiantis tausojamosios žemdirbystės ūkyje reguliuoti augalų mitybą ir kontroliuoti dirvožemio derlingumą, ne rečiau kaip kas 5 metai reikėtų ištirti armens agrochemines savybes: pH, humuso, judriojo fosforo ir judriojo kalio kiekius. Vienas iš pagrindinių tausojamosios žemdirbystės sistemos įdiegimo faktorių yra tinkamas augalų tręšimas. Nuo to, kaip bus planuojamas augalų tręšimas, atsižvelgiant į ūkio dirvožemį, ekologines ir ekonomines sąlygas, priklausys visa tausojamosios žemdirbystės sistemos įgyvendinimo konkrečiame regione sėkmė. Norint išsaugoti planuojamą derlių ir išsaugoti dirvožemio derlingumą, su derliumi paimtas medžiagas reikia sugrąžinti, o siekiant dar ir dirvožemį praturtinti, reikia grąžinti ne tik tiek, kiek reikia derliui išsaugoti, bet ir papildyti maisto medžiagų atsargas. 2002 metais Žemdirbystės ir Gyvulininkystės institutų mokslininkai bei Žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai, remiami Danijos maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos, patikslinto tręšimo rekomendacijas ir dar kartą suderino su „Nitratų direktyva 91/676 EEC“. Šioje direktyvoje nurodoma, kad tręšimo rekomendacijos turi būti pagrįstos azoto balanso skaičiavimais, o tręšimo normos nustatomos atsižvelgiant į augalų poreikius bei dirvožemio turtingumą8, 9. Svarbiausi tręšimo planavimo uždaviniai būtų išauginti planuojamo dydžio ir geros kokybės derlių su naudojant mažiausiai trąšų, išsaugojant dirvožemio derlingumą ir aplinką nuo užteršimo. Ankštinių augalų biologinio azoto fiksavimas Ankštiniai augalai Fiksuoja biologinio azoto kg/ha Raudonieji dobilai 78 – 254 Baltieji dobilai 130 – 200 Liucernos 117 – 246 Pašarinės pupos 108 – 159 Lubinai 80 – 220 Vikiai 80 – 160 Žirniai 70 – 150 Žemės ūkio augalų derlingumo koef. Augalai Derlingumo koef. Vasariniai miežiai 1 Žieminiai rugiai 1,1 Žieminiai kviečiai 1,2 Žieminiai kvietrugiai 1,5 Žieminiai miežiai 1,1 Vasariniai kviečiai 1,1 Avižos 0,8 Žirniai 0,5 Žirnių – miežių min. 0,9 Vikių – avižų min. 0,7 Pupos 0,7 Žieminiai rapsai 0,7 Vasariniai rapsai 0,3 Cukriniai runkeliai 7,8 Pašariniai runkeliai 14,7 Bulvės 5,2 Kukurūzai 11,9 ž.m. Dobilai I n.m. II n.m. 8,1 ž.m. (1,7) s.m. 9,4 ž.m. (1,7) s.m. Liucernos 11,7 ž.m. (2,5) s.m.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!