Bendros vandens politikos direktyvos įgyvendinimas Lietuvoje

Įvadas.................................................................................................................................... 3 1. Dabartinė Lietuvos vandens išteklių būklė............................................................................ 5 2. Bendroji vandens politikos direktyva: bendrieji principai..................................................... 6 3. Vandens monitoringas........................................................................................................... 8 3.1. Paviršinio vandens monitoringas............................................................................ 8 3.2. Požeminio vandens monitoringas........................................................................... 9 3.3. Kompleksinis vandens monitoringas...................................................................... 10 4. Vandens kokybę nustatantys parametrai............................................................................... 11 4.1. Upių ekologinės būklės vertinimas....................................................................... 12 4.2. Ežerų ekologinės būklės vertinimas...................................................................... 12 4.3. Kuršių marių ekologinės būklės vertinimas........................................................... 15 4.4. Baltijos jūros priekrantės vandenų ekologinės būklės vertinimas........................ 16 5. Visuomenės vaidmuo rengiant Bendrosios vandens politikos direktyvos programą............ 17 Išvados.................................................................................................................................. 17 Literatūra.......................................................................................................................... 18 Įvadas Paviršinio vandens telkiniai antropogeninės taršos veikiami labiausiai. Su nuotekomis išleidžiamos organinės medžiagos skatina eutrofikaciją, pavojingos medžiagos pasižymi toksiškumu ir akumuliacija (Aplinka'98, 1999). Lėtai vykstant vandentvarkos infrastruktūros atnaujinimui gyvenvietėse, didėja taršos grėsmė mažoms upėms ir upeliams. Ne visi gyvulininkystės objektai laikosi pažangaus ūkininkavimo taisyklių, todėl dalis žemės ūkyje naudojamų trąšų ir augalų apsaugos priemonių yra išplaunamos iš dirvos ir teršia vandens telkinius. Apie 70% Lietuvos upių yra sureguliuotos arba suskaidytos tvenkinių ir užtvankų, o tai trikdo hidrologinį režimą, silpnėja savaiminis apsivalymas, sudaromos fizinės kliūtys, o tai lemia biologinės įvairovės mažėjimą. Pastaraisiais dešimtmečiais klimato šiltėjimas Lietuvoje skatina sausras, kurių išdava - didelis upių vandens nusekimas ir aukštesnė vandens temperatūra - taip pat lemia ekosistemų gyvavimo pablogėjimą. Lietuvoje pirmos 4 hidrometrinės upių monitoringo stotys buvo įrengtos dar XIX a. pradžioje (Aplinka'98, 1999). Pirmieji upių vandens kokybės tyrimai pradėti vykdyti 1951 m. ir iki devinto dešimtmečio monitoringo tinklas buvo išplėstas iki 100 tyrimų vietų 47 upėse. 2004 m. vandens kokybės tyrimai atlikti 107 vietose 50 upių. Reguliarūs ežerų stebėjimai pradėti vykdyti 1993 m. Nuo 1999 m. stebėjimų tinklas apėmė 13 ežerų bei Kauno marias. 1999-2004 m. upių ir ežerų monitoringo apimtys neatspindi antropogeninio poveikio įvairiuose Lietuvos regionuose ir yra nepakankamos upių ir ežerų būklės įvertinimui pagal Direktyvos 2000/60/EB reikalavimus (http://www.vandensklubas.lt/docs/manual/lt_vizija.doc). Tuometinės monitoringo programos priemonės buvo skirtos daugiausiai tarpvalstybinių pernašų bei miestų įtakos upių vandens kokybei vertinti, beveik netirta mažesnių upių būklė, akcentuoti hidrocheminiai būklės rodikliai. Naujieji monitoringo principai, įdiegti Programoje, nustatyti vadovaujantis Direktyvų 2000/60/EB, 91/676/EEB, 80/68/EEB, 76/464/EEB, 86/280/EEB, 78/659/EEB bei Sprendimo 77/795/EEB reikalavimais, kuriuos būtina įgyvendinti, kadangi 1995 metais Lietuva pasirašė su ES Asocijuotos narystės sutartį, pagal kurią įsipareigojo suderinti nacionalines teisės normas su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais. Įgyvendinant Direktyvą 2000/60/EB, reikalaujančią iki 2015 m. pasiekti gerą vandens telkinių būklę, pagrindinis dėmesys yra skiriamas biologiniams paviršinio vandens telkinių kokybės elementams. Kadangi gerą ekologinę būklę būtina pasiekti visuose vandens telkiniuose, Programoje žymiai išplėstas tyrimų vietų skaičius, numatoma visur atlikti hidrobiologinius ir hidromorfologinius tyrimus, peržiūrėtas hidrocheminių parametrų sąrašas ir matavimų dažnumas. Be to, vertinant tarpvalstybines teršalų pernašas ir vandens telkinių apkrovas taip, kaip reikalauja Direktyva 2000/60/EB, būtina užtikrinti hidrometrinių ir hidrocheminių parametrų matavimų atlikimą tame pačiame stebėjimo tinkle. Tam Programoje nustatytas didesnis hidrometrinių matavimų stočių skaičius, be to, siekiant užtikrinti optimalią matavimų kokybę, Programos įgyvendinimo metu bus tobulinamos esamos stotys, automatizuojant matavimus. Vandens išteklių valdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos, Žemės gelmių, Jūros aplinkos apsaugos, Vandens, Melioracijos ir kiti įstatymai (Aplinka'98, 1999). 1998 m. parengta aplinkos sektoriaus teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategija. Bendrosios vandens politikos direktyvos (BVPD) pagrindinis tikslas sukurti vandens apsaugos ir valdymo upių baseinų rajonų pagrindu sistemą bei užtikrinti, kad iki 2015 m. būtų pasiekta “gera” visų vandens telkinių būklė. Pagrindiniai uždaviniai: • Stabdyti vandens ekosistemų būklės pablogėjimą ir kelti kokybę; • Skatinti saikingą vandens sunaudojimą; • Apsaugoti vandens telkinius nuo užteršimo kenksmingomis medžiagomis; • Stabdyti gruntinių vandenų kokybės pablogėjimą; • Prisidėti prie potvynių/sausrų neigiamo efekto sumažinimo. 1. Dabartinė Lietuvos vandens išteklių būklė (http://www.vandensklubas.lt/docs/manual/lt_vizija.doc) Lietuvoje yra apie 29 900 upių ir upelių ilgesnių kaip 0,25 km, o bendras upių ilgis siekia 64 tūkst. km. Tik 18 upių yra ilgesnės negu 100 km. Didžiausios Lietuvos upės – Nemuno baseinas (1 pav.) užima apie 74 % šalies teritorijos. Kitos didesnės upės yra Neris, Šventoji, Nevėžis. Vidutinis upių tinklo tankumas yra apie 1km/km2. Lietuvoje yra 2 850 ežerų didesnių kaip 0,5 ha. Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst., jie užima apie 1,5 % bendro Lietuvos teritorijos ploto. 13 ežerų yra didesni už 1000 ha. 1 pav. Upių baseinų rajonai Lietuvoje Lietuvos vakaruose driekiasi 99 km ilgumo Baltijos jūros priekrantė (Žaromskis, 1996). Todėl jūros ekologinės problemos yra aktualios ir mūsų šaliai. Vandens blogėjimą įtakoja tiek intensyvi laivyba, suintensyvėjusi pramoninė veikla, tiek ir globalinis klimato šiltėjimas. Jo pasekoje labai keičiasi vandens kokybė, dažnai pastebini intensyvūs vandens „žydėjimo“ procesai. Kuršių marių, estuarinės lagūnos vakaruose, vandens prietaka taip pat lemia jūros vandens masių sezoninius ir momentinius pokyčius. Kinta druskingumas, temperatūra, maistinių medžiagų kiekio koncentracija, biologiniai parametrai, kinta trofiškumo lygis. Lietuvoje vidutiniškai per metus iškrenta apie 750 mm kritulių, suformuojančių paviršinį nuotėkį. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26,2 km3. 1998 m. iš visų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m3 vandens (Aplinka'98, 1999). Įvairiems poreikiams jo suvartota 5066 mln. m3. Daugiausia vandens (4785 mln. m3 arba 94 %) panaudota energetikos tikslams. Pramonei teko 1,2 %, buities reikmėms 3 %, žemės ūkio reikmėms 0,04 % žuvininkystės tvenkiniams 2 % ir kitoms reikmėms 0,03 % vandens (http://www.vandensklubas.lt/docs/manual/lt_vizija.doc). Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo, kurio ištekliai sudaro 3,2 milijonų m3 (Aplinka'98, 1999). Dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5-0,6 milijono m3/p požemio vandens. Didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį. Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už vandens išteklių valdymą Ministerijai pavaldžios institucijos: Jungtinis tyrimų centras, Lietuvos geologijos tarnyba, Hidrometeorologinė tarnyba, Jūrinis tyrimų centras, Hidrografinio tinklo tarnyba, Žuvų išteklių departamentas atsakingos už atskiras vandens valdymo sritis. Aplinkos apsaugos įstatymus ir politiką regionuose įgyvendina 8 aplinkos apsaugos departamentai, įkurti administraciniuose Lietuvos centruose. Kai kurios vandens išteklių valdymo funkcijos yra deleguotos Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijoms. Teritorinis vandens išteklių valdymas taip pat vyksta ir apskrityse bei savivaldybėse (Aplinka'98, 1999). 2. Bendroji vandens politikos direktyva: bendrieji principai Siekiant įgyvendinti Bendrosios vandens direktyvos pagrindinį tikslą, už tai atsakingos institucijos turi vadovautis pagrindiniais principais: • Vandens apsaugos valdymo planai ir veiksmų programos rengiami visam upės baseinui; • Tarptautiniuose baseinuose vandens apsaugos valdymo planai, veiksmų ir monitoringo programos koordinuojami tarp atitinkamų šalių; • Vandens kokybės tikslai bei veiksmų programoje numatomos priemonės formuojami tarpusavyje susiejant paviršinius, požeminius, pakrančių (jūros) ir tarpinius vandenis; • Vandens telkiniai suskirstomi į jiems būdingus tipus pagal gamtines savybes ir įvertinamas jiems daromas antropogeninis poveikis, siekiant nustatyti realius aplinkosauginius tikslus; • Vandens kokybės gerinimui taikomos kompleksinės priemonės, integruojant subalansuotą vandens naudojimą ir taršos mažinimą, taikant emisijų ribines vertes kartu su aplinkos kokybės standartais, diegiant geriausius prieinamus gamybos būdus, taip pat mažinant bei nutraukiant pavojingų medžiagų patekimą į vandens telkinius; • Planuojant ir įgyvendinant vandens politiką tarpusavyje bendradarbiauja įvairių sektorių (aplinkos apsauga, sveikatos apsauga, žemės ūkis, pramonė, rekreacija ir kt.) bei visų lygių (valstybės, apskrities, savivaldybės) institucijos, • Vandens politikos planavimo ir įgyvendinimo procesuose dalyvauja visuomenė ir visos suinteresuotos šalys. Visiems BVPD įgyvendinimo etapams yra nustatyti griežti laiko terminai (1 lentelė). 1 lentelė. Pagrindiniai etapų įgyvendinimo laiko terminai (Final Report, 1999). Etapas Įgyvendinimo terminas 1 2 Upių baseinų identifikavimas. Už jų administravimą atsakingų institucijų sąrašas 2003-12-22 1 lentelė. Tęsinys 1 2 BVPD nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę 2003-12-22 Upių baseinų analizė (charakteristikos, žmogaus veiklos poveikis, ekonominė analizė): - vandens telkinių tipui būdingos referentinės sąlygos ir referentinis tinklas - žmogaus veiklos poveikio identifikavimas - žmogaus veiklos poveikio analizė Ekonominė analizė 2004-12-22, perž. ir kas 6 metai 2004-12-22 2004-12-22 2004-12-22 2004-12-22 Saugomų teritorijų sąrašas 2004-12-22 Prioritetinių medžiagų sąrašas (Komisija) 2004-12-22, perž. kas 4 metai Vandens telkinių būklės monitoringo programos 2006-12-22 Aplinkos kokybės standartai prioritetinėms medžiagoms 2006-12-22, naujoms medžiagoms – po 5 metų nuo įtraukimo į sąrašą Visuomenės informavimas ir konsultacijos: - tvarkaraštis ir darbo programa - aktualiausi vandens valdymo klausimai - upių baseinų valdymo planų projektai 2006-12-22 2007-12-22 2008-12-22 Priemonių programos - parengtos - pradeda veikti - peržiūrimos 2009-12-22 2012-12-22 kas 6 metus Upių baseinų valdymo planai 2009-12-22, perž. kas 6 metus Ataskaitos Praėjus 3 mėn. nuo parengimo Nuotekų išleidimas į paviršinius vandenis kontroliuojamas taikant “kompleksinį” taršos kontrolės metodą 2012-12-22 Gera paviršinių vandenų būklė (pasiekti aplinkosauginiai kokybės tikslai) 2015-12-22 Tam, kad visi numatyti veiksmų etapai visų už tai atsakingų institucijų būtų įgyvendinti laiku, yra parengtas detalus tvarkaraštis kiekvieniems metams (2 pav.). 2 pav. Bendrosios vandens politikos direktyvos įgyvendinimo veiksmų tvarkaraštis (Final Report, 1999). Lietuvoje iki šių metų taip pat yra jau įgyvendintų Bendrosios vandens politikos direktyvos etapai (Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, 1996). Buvo nustatyti upių baseinų rajonai už juos atsakingų institucijų atranka ir patvirtinimas, monitoringo darbų detalaus plano sukūrimas ir darbų pradžia (3 pav.). 3 pav. Lietuvoje atliktų veiksmų suvestinė Pagal BVPD upės baseinu laikoma tik tų upių, kurios įteka į jūrą, vandens surinkimo teritorija. Lietuvoje tokios upės yra Nemunas, Venta, Lielupė, Dauguva, Bartuva, Šventoji, Prieglius bei dar keli pajūrio intakai. Vandens ir jo telkinių valdymo patogumo tikslais šie upių baseinai sujungti į keturis upių baseinų rajonus (toliau UBR) – Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos, jiems bus rengiami baseinų valdymo planai. Jie visi yra tarptautiniai. Ventos UBR sudaro ne tik Ventos, bet ir Bartuvos bei Šventosios upių baseinai, o į Nemuno UBR įeina Nemuno ir Priegliaus bei pajūrio intakų baseinėlių juosta. 3. Vandens monitoringas 3.1. Paviršinio vandens monitoringas Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro (1) upių, (2) ežerų ir tvenkinių, (3) Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas (Aplinka'98, 1999). Monitoringo sistemoje išskiriamos dvi posistemės: vandens kokybės ir kiekio monitoringo tinklas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. Trijuose upeliuose vykdomi gamtinių foninių parametrų stebėjimai. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių (Final Report, 1999). Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Hidrometeorologijos tarnyba, kurioje įsteigti 3 skyriai 1999 metų pabaigoje aptarnavo 75 hidrometrinių matavimų stotis. Upėse stebimi 5 pagrindiniai parametrai: debitas, vandens lygis, temperatūra, nuosėdų kiekis, sniego ir ledo storis. Ežerų monitoringo sistema yra ne tokia plati, nes jie yra mažiau užteršti nei upės. Vandens užterštumo monitoringas buvo vykdomas Kauno mariose, kuriose stebimas techninės kilmės užterštumas, ir 7-iuose natūraliuose ežeruose. Visi ežerai yra unikalūs, besiskiriantys hidrologiniais ir trofiniais parametrais. Pagrindiniai stebimi ežerų parametrai yra: deguonies prisotinimas, pH, elektros laidumas, temperatūra ir pagrindiniai hidrocheminiai, hidrobiologiniai ir bakterologiniai parametrai. Nuo 1992 metų Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos apsaugos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. 1993 metais tiek Baltijos jūros, tiek Kuršių marių monitoringo programos buvo peržiūrėtos ir stebėjimai vykdomi tik Lietuvos ekonominėje zonoje. Monitoringo programos yra glaustai susijusios su Helsinkio Komisijos (HELCOM) programa, kurią vykdo Baltijos regiono šalys. Ši programa maksimaliai atitinka nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus. Be paminėtų programų, paviršinio vandens ištekliai ir vandens kokybė buvo tiriami vykdant dvi stambias Nacionalines mokslo programas (Branduolinė energija ir aplinka ir ECOSLIT), o taip pat keletą mažesnių projektų, kuriuos vykdė Energetikos institutas, Vilniaus Universitetas, Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas, Klaipėdos Universitetas ir Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas. Inžinerinius hidrologinius projektavimo darbus atliko Kauno vandens projektavimo institutas, tuo tarpu ypač aktualias pavasario potvynių hidrologines prognozes, atlieka Hidrometeorologinės tarnybos ekspertai. 3.2. Požeminio vandens monitoringas Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje prasidėjo 1946 metais (Žemaitis, 1999). Iki aštuoniasdešimtųjų vidurio ši veikla buvo finansuojama iš tuometinės TSRS Geologijos ministerijos biudžeto. Geologijos ministerija nustatydavo požeminio vandens monitoringo tikslus ir uždavinius. Pagrindinis monitoringo tikslas buvo kiekybiškai įvertinti vandens išteklius ir nuspręsti, kaip juos eksploatuoti. Todėl visas dėmesys buvo sutelktas į vandens lygio matavimus. Vandens kokybės tyrimai buvo atliekami tik nedaugelyje lokalių aikštelių (Žemaitis, 1999). Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje monitoringo sistemą sudarė daugiau nei 1000 stebimųjų gręžinių. Beveik pusė monitoringo gręžinių buvo išdėstyti užterštose teritorijose, ketvirtadalis – vandenvietėse, o likęs ketvirtadalis teko baziniam nacionaliniam monitoringo tinklui. Nacionalinės monitoringo programos rezultatų pagrindu buvo išleistas stambaus mastelio infiltracijos žemėlapis (1:500,000) ir sukaupti stambaus mastelio požeminio vandens balanso, apimančio visą Lietuvą, duomenys (Žemaitis, 1999). Intensyvesni žmogaus veiklos įtakos požeminio vandens kokybei tyrimai buvo inicijuoti po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo (Žemaitis, 1999). Didžiausia tyrimų dalis buvo finansuojama iš valstybės biudžeto, bet palaipsniui didėjo ir juridinių asmenų remiama monitoringo veikla. Keli lokalūs požeminio vandens monitoringo tinklai buvo sukurti didelės potencialios taršos vietose: didžiuosiuose gyvulininkystės kompleksuose, Kėdainių ir Jonavos chemijos gamyklose, Klaipėdos perkėlos teritorijoje. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sukurta Lietuvos Geologijos Tarnyba (LGT), kuri vykdo nacionalines geologines programas, tarp jų ir valstybinę požeminio vandens monitoringo programą. Dabar Lietuvos požeminio vandens monitoringas apima tris veiklos sritis (Žemaitis, 1999): • valstybinį požeminio vandens monitoringą; • požeminio vandens monitoringą vandenvietėse; • požeminio vandens monitoringą užterštose teritorijose ir ūkio subjektuose. Valstybinis požeminio vandens monitoringo tinklas yra Lietuvos aplinkos monitoringo sistemos, reglamentuojamos aplinkos apsaugos įstatymu, dalis. LGT yra atsakinga už valstybinio požeminio vandens monitoringo programos vykdymą. Monitoringo stotys, kaip taisyklė, nėra susijusios su upių baseinais. 1998 metais požeminio vandens monitoringas buvo vykdomas 48-iose hidrogeologiniuose postuose 188 stebėjimo gręžiniuose. 3.3. Kompleksinis vandens monitoringas Kompleksinis monitoringas Lietuvoje yra organizuojamas pagal Lietuvos respublikos vyriausybės patvirtintą Valstybinę Aplinkos Monitoringo Programą. Lietuvos integruoto monitoringo sistema yra Europos monitoringo sistemos, kuri funkcionuoja 22 Europos šalyse, dalis (Final Report, 1999). Šios sistemos tikslas yra stebėti biotinių ir abiotinių komponentų pokyčius santykinai natūraliose ekosistemose. Buvo pasirinkti trys poligonai, kurių plotas kinta nuo 101 iki 380 ha. Jie išsidėstę trijuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose. Monitoringo stotys buvo įrengtos su Šiaurės Tarybos finansine pagalba. Kompleksinio monitoringo sistema apima integruotą aplinkos parametrų (kritulių, temperatūros, vėjo krypties, santykinio drėgnumo, saulės radiacijos, fotosintetinio saulės aktyvumo, atmosferos ir kritulių cheminės sudėties, dirvožemio cheminės sudėties, paviršinio ir požeminio vandens, cheminių medžiagų kaupimosi biotoje ir cheminių medžiagų išnešimo iš sistemos) stebėjimą. Rezultatai yra naudojami ekosistemos būklės ir ilgalaikių pasikeitimų įvertinimui, užterštos atmosferos įtakos biotai nustatymui, natūralių ir antropogeniškai įtakotų ekosistemos pasikeitimų fiksavimui. 4. Vandens kokybę nustatantys parametrai ir kriterijai Kiekvieną vandens telkinio tipą atitinkančios etaloninės sąlygos (jos apibrėžia labai gerą ekologinę būklę remiantis biologiniais, hidromorfologiniais, fiziniais-cheminiais kokybės kriterijais) yra natūrali vandens telkinio kokybė, būdinga tokio tipo vandens telkiniams, kai jiems nedaro įtakos jokia antropogeninė veikla (Zingstra, 2006). Paviršinio vandens kokybė yra aprašoma fizinių, cheminių ir biologinių parametrų charakteristikomis (4 pav.). Dirbtiniai (retais atvejais natūralūs) fizinių ir cheminių parametrų pakitimai iššaukia biologinius parametrų pakitimus, nuo lengvų modifikacijų iki visiškos biotos žūties. 4 pav. Vandens kokybės vertinimo elementai (Final Report, 1999). Biologinis paviršinių vandens telkinių monitoringas padeda įvertinti gyvų organizmų, gyvenančių vandenyje, reakciją į bendrus aplinkos pakitimus dėl antropogeninės veiklos (Querner, 2006): • Fitoplanktonas, būdamas pirmąja grandimi mitybinių santykių grandinėje, greičiausiai reaguoja į aplinkos sąlygų pakitimus (ypač cheminę vandens sudėtį), todėl vienos ar kitos dumblių rūšies išplitimas planktone rodo tam tikrą telkinyje susidariusių sąlygų kompleksą bei vandens kokybės laipsnį; • Makrofitobentosas gerai atspindi vandens kokybę. Nuo vandens skaidrumo priklauso, kokios/ar makrodumblių rūšys bus aptinkamos gilesniuose vandens sluoksniuose. • Makrozoobentosas yra laikomas vienu iš pagrindinių hidrobiologinio vandens užterštumo sudedamųjų dalių ir dugno nuosėdų bei priedugninio vandens sluoksnio bioindikatorių. Dugno nuosėdose ir priedugninio vandens sluoksnyje esančio makrozoobentoso gausa ir rūšių įvairovė geriausiai nusako upių būklę. • Nuolatos vandenyje ir vandens telkinių pakrantėse augančių augalų (makrofitų) stebėjimai yra svarbi biologinio vandens telkinių monitoringo dalis, kurio tikslas stebėti, įvertinti ir prognozuoti natūralias ir antropogeninės veiklos įtakoje vykstančias vandens augmenijos kaitas. • Žuvys sudaro galutinę hidrosistemų trofinę grandį, kuri labiausiai akumuliuoja teršalus. Jos taip pat sudaro galutinę vandenų biologinę produkciją. Todėl žuvų bendrijų ir populiacijų monitoringas yra svarbus hidrosistemų stabilumo ir būklės įvertinimui. 4.1. Upių ekologinės būklės vertinimas Pagrindiniai kriterijai, kuriuos numatoma vertinti upių monitoringo metu – dažniausiai aptinkami cheminiai teršalai. Vieni iš pagrindinių medžiagų, kurios įtakoja upių biotos vystymąsi yra BOD (biologinis deguonies poreikis, angl. – Biological Oxygen Demand), amonio, nitratų, bendro azoto, fosfatų, bendro fosforo koncentracijos vandenyje. Upių monitoringo programoje yra numatyta įtraukti makrobestuburius organizmus kaip vienintelius biologinius indikatorius (Technical Note C, 2006). Tuo Hidromorfologiniai kriterijai taip pat yra parinkti detalesnei upės ekologinės būklės analizei. Šiuo aspektu vertinama upės geologija, atstumas nuo upės žiočių, upės vagos šlaitas, upės morfologiniai matavimai (ilgis, plotis, gylis), upės substratai, upių potvynių ir atoslūgių dažnumas. 4.2. Ežerų ekologinės būklės vertinimas Šiuo metu pagrindinė problema antropogeninė ežerų eutrofizacija – vandens telkinio trofinio lygio padidėjimas (Janse, 1995). Natūraliomis sąlygomis šis procesas vyksta lėtai, o esant intensyviam antropogeniniam poveikiui – greitai. Bendra fitoplanktono biomasė, chlorofilo a koncentracija, makrofloros ir žuvų bendrijų sudėtis leidžia gana tiksliai nustatyti vandens baseino trofinį statusą ir prognozuoti tuos pakitimus, kurie įvyksta dėl antropogeninės veiklos. Šiuo tikslu yra išskiriamos 5 ežerų klasės pagal trofiškumą (5 pav.). 5 pav. Paviršinio vandens telkinių ekologinės būklės klasės Šias paviršinio vandens telkinių ekologinės būklės klases reprezentuoja tam tikros indikatorinės fitoplanktono rūšys, jų gausumas tam tikrais metų sezonais ar rūšių kompleksas (2 lentelė). Bendras fitoplanktono sezoninis vidurkis skiriasi sekliuose bei giliuose vandenyse (Kavaliauskienė, 1996). Tačiau geros ekologinės būklės ribos priklausomai nuo fitoplanktono biomasės yra panašios – ne daugiau kaip 5 mg/l. Atskiros fitoplanktono grupės taip pat yra geri būklės indikatoriai (Jankavičiūtė, 1996). Auksadumbliai bei titnagdumbliai dažniausiai vystosi pavasario bei rudens sezonais, kada vandens temperatūra yra santykinai žema (~10 °C), skaidrumas santykinai geras, vanduo prisotintas deguonies. Tuo tarpu melsvabakterės yra užterštų, menkai deguonimi prisotintų vandenų rodikliai (2 lentelė). 2 lentelė. Ežerų ekologinė būklė pagal fitoplanktono parametrus (Final Report, 2006). Ežero tipas Labai gilūs ežerai (gylis > 9 m) Gilūs ežerai (gylis 9 - 3 m) Seklūs ežerai (gylis 8 – 15 20 Titnagdumblių (Bacillariophyceae) biomasė pavasario (04/05) mėn. >0,6 0,6 0,5 0,6 0,6 0,5 0,6 0,6 0,5 0,3 0,4 0,3 0,3 0,4 0,4 0,3 0,2 0,3 0,3 0,2 0,1 0,6 – 0,7 0,8 Chlorofilas a, mg/l 10 – 30 40 "–" – parametras nenustatytas 3 lentelėje yra nurodyti parametrai, kurie vertinami monitoringo metu. Pastebėta, kad pagal ilgamečius duomenis, kai kurie parametrai jau dabartinėje būklėje atitinka nustatytus geros vandens kokybės kriterijus. Realus chlorofilo a kiekis yra mažesnis (9 m) Vid. gilus (3-9 m) Seklus (13 (>9) >13 (>9) >13 (>9) Augalų augimą limituojantis gylis (m) >8 (>6) >8 (>6) >4,5 (>3) Fitoplanktonas Chlorofilas a (µg/l) 6 (>4) >6 (>4) >3,4 (>2) Pagal fitoplanktono parametrus, chlorofilo a kiekį Lietuvos ežerai yra skirstomi į kelias trofines grupes: oligotrofinį-mezotrofinį, mezotrofinį-eutrofinį, eutrofinį, hipertrofinį ir distrofinį ežerą (1 schema). Kadangi skirtingų tipų ežeruose aptinkami skirtingi maistinių medžiagų (azoto/fosforo) kiekiai, todėl juose vystosi skirtingos fitoplanktono bendrijos. Dažnai pagal rūšių sąstatą galima įvertinti ežero trofinę būklę. Skirtingais sezonais trofiškumas gali kisti, nes keičiasi vandens masių hidofiziniai-hidrocheminiai, biologiniai parametrai (chlorofilas a, fitoplanktono biomasė ir kt.). 1 schema. Ežerų trofiškumo lygiai, juos nusakančios fitoplanktono rūšys, fitoplanktono gausumas ir chlorofilo a kiekis (Kavaliauskienė, 1996). 4.3. Kuršių marių ekologinės būklės vertinimas Įvairų monitoringo rodiklių parametrai buvo vertinami pagal istorinius duomenis iš skirtingų mokslo institucijų. Pagal juos Kuršių marios yra suskirstytos į tris dalis: Klaipėdos uosto, atvirų marių ir Nemuno deltos rajonus. Pastebėta, kad marios yra labiausiai paveiktos įvairių antropogeninių veiksnių, todėl buvo nuodugniai sprendžiama, kokius parametrus reikėtų vertinti monitoringo metu. Fitoplanktono parametrai, kurie yra nuodugniai stebimi išvardinti 4 lentelėje. 4 lentelė. Preliminarūs realios ir „geros“ būklės fitoplanktono kriterijai Kuršių mariose (Technical Note C, 2006). Klaipėdos uosto d. Atvira marių akvatorija Nemuno deltos d. Parametras Reali būklė „Gera“ būklė Reali būklė „Gera“ būklė Reali būklė „Gera“ būklė Bendras fitoplanktono gausumas (mln.ląst./l) 5 >5 >6 >6 >6 >6 Toksinės rūšys Aphanizomenon flos-aquae Anabaena spp. Microcystis aeruginosa Aphanizomenon flos-aquae Aphanizomenon flos-aquae Microcystis aeruginosa Aphanizomenon flos-aquae Microcystis aeruginosa Aphanizomenon flos-aquae Aphanizomenon flos-aquae Planktothrix agardhii Bendrosios vandens politikos direktyvos monitoringiniuose darbuose taip pat vertinami: bentosiniai bestuburiai gyvūnai, aprašomos jų bendrijos, buveinės ypatumai, rūšių kiekis; makrodumbliai, jų augimo gylio ribos, rūšių kompozicija; žuvų bendrijos, ypač Gobio gobio biomasė (kg/100 m2); hidrofiziniai-hidrocheminiai parametrai, Secchi gylis, maistinių (N, P) medžiagų kiekis vandenyje. 4.4. Baltijos jūros priekrantės vandenų ekologinės būklės vertinimas Fizikocheminiai, biologiniai parametrai visų pirma buvo vertinami pagal ilgalaikius įvairių mokslinių institucijų istorinius Baltijos jūros tyrimus, pagal Lietuvoje bei Latvijoje atliktų eksperimentų duomenis. Tai padėjo nustatyti, kokie rodikliai turėtų būti nustatomi monitoringo metu. Baltijos jūra yra suskirstyta į tris skirtingo ekologinio režimo rajonus: rytinės priekrantės dalis (į rytus nuo Klaipėdos uosto), marių vandens prietakos zona, šiaurinės priekrantės dalis. Šiose visose trijose akvatorijose yra nustatytas aukštas trofiškumo lygis, kurį dažniausiai lemia maistinių medžiagų patekimas į vandens baseiną. Trofiškumo lygį dažnai atspindi fitoplanktonas, jo gausumas ir biomasė, rūšių kompleksas. 5 lentelėje yra pateikti realios situacijos bei „gerą“ ekologinę būklę parodantys rodikliai. 5 lentelė. Preliminarūs realios ir „geros“ būklės fitoplanktono kriterijai Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje (Technical Note C, 2006). Šiaurinė priekrantės dalis Marių įtakos zona Rytinė priekrantės dalis Parametras Reali būklė „Gera“ būklė Reali būklė „Gera“ būklė Reali būklė „Gera“ būklė Bendras fitoplanktono gausumas (mln.ląst./l) 6 >6 >6 >6 >6 >6 Toksinės rūšys Chrysochromulina spp. Chrysochromulina spp. Aphanizomenon flos-aquae Aphanizomenon flos-aquae Chrysochromulina spp. Chrysochromulina spp. Chrysochromulina spp. Be fitoplanktono parametrų monitoringo programoje numatyti bentosinių bestuburių bendrijų aprašymas, aptinkamų rūšių kiekis. Baltijos jūroje vienas iš geriausiai ekologinę būklę parašančių parametrų – makrofitobentosas. Monitoringe yra numatyta įvertinti jų augimo gylio ribas, išskirtinai įvertinti raudondumblio Furcellaria lumbricalis vystymosi ypatybes. Hidrofiziniai-hidrocheminiai rodikliai yra tokie patys kaip ir kitiems vandens telkiniams vertinti – vandens skaidrumas, bendras azoto ir fosforo kiekis. 5. Visuomenės vaidmuo rengiant Bendrosios vandens politikos direktyvos programą Labai svarbus Direktyvos aspektas yra visuomenės įtraukimas į vandens ir vandens telkinių valdymą (http://www.vandensklubas.lt/docs/manual/lt_vizija.doc). Jau pirmomis Direktyvos įgyvendinimo stadijomis numatoma įtraukti visuomenę – gyventojams svarstyti turi būti pateiktas UBR valdymo planų rengimo tvarkaraštis (darbo planas). Vėliau visuomenė turi būti informuota apie tai, kokios aktualiausios vandens valdymo ir apsaugos problemos buvo nustatytos apibūdinant UBR. Parengtas kiekvieno UBR valdymo plano projektas ir jam sudaryti naudota pagrindžiamoji medžiaga turi būti prieinami visiems žmonėms, jie yra skatinami aktyviai dalyvauti ir teikti pastabas parengtam plano projektui. IŠVADOS: 1. BVPD pagalba siekiama pakeisti ir pagerinti vandens ekosistemų tvarkymo politiką; 2. Siekiama daugiau dėmesio teikti ekologinėms problemoms; 3. Tikimasi sukurti vandens ekosistemų stabilumą, atkurti pusiausvyrą, mažinti užterštumo lygį; 4. Siekiama įdiegti naujus metodus tiriant ir vertinant vandens kokybę; 5. Siekiama bendradarbiavimo ir visuomenės dėmesio. LITERATŪRA Aplinka'98. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. ataskaita. Vilnius, 1999. 159 p. Final Report, 1999. Development of Programme for Approximation and Implementation of EU Water Quality Legislation in Lithuania.. PHARE. http://www.vandensklubas.lt/docs/manual/lt_vizija.doc Jankavičiūtė G., 1996. Lietuvos vandenų vyraujantys dumbliai. Vilnius: 263 p. Janse J. H., Liere van L., 1995. “PCLake: a modelling tool for the evaluation of lake restoration scenarios”. Wat. Sci. Tech. Vol. 31. No 8: 371-374. Kavaliauskienė J., 1996. Lietuvos ežerų dumbliai. Geografijos institutas. Vilnius: 173 p. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija. Veiksmų programa. AAM, V., 1996. Pelikan B., 2007. Apie aplinkos apsaugos priemonių, susietų su HE naudojimu, darną. Mažosios hidroenergetikos plėtros galimybės, Seminaras 2007 m. kovo 28 d., Kaunas, LŽŪU. Querner E., 2006Integrated Water and Biodiversity Management in the Dovine River Basin, Lithuania. Wageningen International, the Netherlands. Technical Note C, 2004. DANCEE and the Ministry of Environment of Lithuania, 2004. Type specific reference conditions and criteria for good surface water status. Zingstra H. (final edit), Gulbinas Z., Kitnaes K., Querner E., 2006. Integrated Water and Biodiversity Management in the Dovine River Basin, Lithuania. Wageningen International, the Netherlands. Žaromskis R., 1996. Okeanai, jūros, estuarijos. Vilnius: 293p. Žemaitis L., 1999. Požeminio vandens monitoringas Lietuvos vandenvietėse. Geologijos akiračiai. Nr. 3 (35). Vilnius. 46-55 p.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!