Europos Sąjungos (ES) užsienio politika

Bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) - tai specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma. Pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien ji virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi. Formaliai Bendroji užsienio ir saugumo politika buvo įteisinta tik Mastrichto sutartimi, paverčiant ją antruoju Europos Sąjungos ramsčiu. Tačiau įvairių iniciatyvų dėl bendros užsienio politikos vykdymo netrūko ir anksčiau. Dar 1948 m. Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir trys Beneliukso valstybės pasirašė Briuselio paktą dėl kolektyvinės gynybos prieš galimą SSRS ekspansiją bei Vokietijos susivienijimą. 1949 m. įkūrus NATO, šios Briuselio pakto šalys prisijungė prie Šiaurės Atlanto sutarties. JAV agitavo už V. Vokietijos apginklavimą, norėdama ją įtraukti į Vakarų Europos gynybinę struktūrą. „Tačiau idėja apie Vokietijos apginklavimą, praėjus vos keleriems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, baugino daugelį europiečių. Todėl Italija, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija, vadovaujamos Prancūzijos, 1952 m. parengė Europos gynybos bendrijos (EDC) planą: tai turėjo būti bendra Europos armija, sudaryta iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai buvo numatytas bendras biudžetas ir viršnacionalinė kontrolė. Pasiūlymas įėjo į istoriją Pleveno plano vardu.“1 Jei šis planas būtų buvęs įgyvendintas, būtų susikūrusi ketvirtoji – Europos gynybos bendrija. Tačiau planas nesėkmę patyrė toje pačioje šalyje, iš kurios kilo jo sukūrimo iniciatyva - Prancūzijoje. Jis nebuvo ratifikuotas Prancūzijos parlamente. 1954 metais Paryžiaus sutartimi Briuselio paktas buvo „perkvalifikuotas“ į organizaciją, šiandien žinomą Vakarų Europos Sąjungos (VES) vardu; Vokietijos Federacinė Respublika ir Italija buvo pakviestos prie jos prisijungti ir tuo pačiu įstojo į NATO.
1962 m. Christianas Fouchetas pasiūlė vadinamąjį Fušė planą, kuris apibrėžė formalaus vyriausybių bendradarbiavimo užsienio politikos klausimais sąlygas. Politinę sąjungą buvo siūloma kurti vadovaujantis tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, o ne kuriant viršnacionalines institucijas. Fušė plano atsiradimą paskatino Prancūzijos prezidentas Š. de Golis, svajojęs apie „Tėvynių Europą“, kuri su Prancūzija priešakyje tarptautinės politikos arenoje kalbėtų vienu balsu. Ypač jam rūpėjo, kad Europa sugebėtų ginti savo interesus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!