Eutrofikacija

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNUVERSITETAS Miškų fakultetas Ekologijos katedra EUTROFIKACIJA (Referatas) MF III kursas XX grupė X. Xxxxxxxxxx Xxxxxxxxx 2004 1. IVADAS Lietuva laikoma ežerų kraštu. Jų reikšmė kraštovaizdžiui, klimatui, rekreacijai, žuvininkystei ir šalies ekonomikai yra labai didelė. Ežerai papildo požeminio vandens atsargas. Pastaruoju metu labai padidėjo rekreacinė ežerų reikšmė, ypač vystant agroturizmą. Dėl didelio upių užterštumo pliažai ir poilsio vietos persikelia prie ežerų. Daugelis ežerų panaudojami žuvininkystei. Tačiau šiuo metu reikalingos vis didesnės pastangos apsaugant ežerus nuo teršimo. Dėl įvairių priežasčių pastaraisiais dešimtmečiais suintensyvėjęs ežerų uždumblėjimas, pelkėj imas. Uždumblėję ežerai daro neigiamą poveikį aplinkai. Juose nyksta vertingos žuvys. Dėl užpelkėjimo tokie ežerai negali būti naudojami rekreacijai. Uždumblėję ežerai, ypač esantys prie gyvenviečių, gali būti gamtinių infekcinių ligų židiniais. Ežerų pelkėjimo procesai paspartėjo dėl klimatinių sąkygų raidos: šiltėja žiemos, vasaros darosi sausesnės ir karštesnės, žiemos periodu iškrenta daugiau kritulių, negu vasarą, dėl to žemėja gruntinio vandens lygis, seklėja upės ir ežerai. Senkant ežerams, jų vandens kokybė blogėja, didėja vandenyje biogeninių elementu, paspartėja pelkėjimo procesai. Tokia klimato tendencija prognozuojama 50 metų (A.Bukantis, 1997). Daug ežerų jau šiuo metu išnykimo stadijoje, ypač mažesnių (1 - 50 ha). Tokius ežerus vadiname nykstančiais. Būtina nustatyti nykstančių ežerų būklę, raidą, biologinių ir sedimentacinių procesų vystymosi dėsningumus ir jų reguliavimo galimybes, nustatyti ežerų pelkėjimo ir išnykimo procesų stabilizavimo galimybes. 2. PAGRINDINĖS ŽINIOS APIE EŽERUS Lietuvos gamtinių objektų struktūroje ežerų vieta ypatinga. Jie puošia kraštovaizdį. Niekas neabejingas ežerų vandens veidrodiniam spindesiui, ypač gražioje kalvoto reljefo bei miškų aplinkoje. Ežerai reikšmingi rekreacijai (žmonių poilsiui, kultūriniams poreikiams, sportui). Tuo požiūriu ežerai vertingi prie miestų, miestelių, kaimų bei sodybų. Ežerai švelnina klimatą. Labai svarbus ežerų vaidmuo išsaugojant gėlą vandenį, papildant požeminiu vandenis. Visose pasaulio šalyse gėlo vandens išsaugojimui, kaupimui, taupiam naudojimui, apsaugant nuo užteršimo skiriamas ypatingas dėmesys. Ežerai yra natūralūs žuvivaisos baseinai. Kažkada gilioje senovėje Lietuvos teritorijoje ežerų buvo daug daugiau. Yra nustatyta, kad du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Šios pelkės yra uždumblėję ir užžėlę ežerai. Viršutinį jų sluoksnį (iki 4,0 m) paprastai sudaro durpės, o giliau slūgso 5-12 m sapropelio sluoksnis. Pelkių Lietuvoje priskaičiuojama apie 40 tūkstančių. Limnologai mano, kad maždaug prieš 10 tūkstančių metų Lietuvos teritorijoje tyvuliavo ne mažiau kaip 20 tūkst. ežerų, apėmusių apie 4 % visos teritorijos. Tačiau per tūkstančius metų ežerų skaičius visą laiką mažėjo. Ežerų dugne kaupėsi nuosėdos, dumblas. Iš pakraščių ežerai užžėlė, kol pagaliau jie visai išnyko, virto pelkėmis. Šiandien bendras ežerų skaičius sudaro tik apie 15 % poledynmečio pradžioje buvusių ežerų skaičiaus. Lietuvoje priskaičiuojama 2850 ežerų, didesnių nei 0,5 ha ir 3358 mažesni nei 0,5 ha. Bendras jų plotas - 91368 ha. Dar yra apie 97418 ha dirbtinių vandens telkinių. Nors ežerų yra nemažai, bet daugiau kaip pusė jų nedideli: nuo 0,5 iki 10 ha yra 1908; nuo 10 iki 50 ha - 644; nuo 50 iki 100 ha - 138; nuo 100 iki 500 ha - 128; didesni kaip 500 ha - 32 ežerai. Bendras šalies ežeringumas yra apie 1,5 %. Dauguma mūsų ežerų yra subrendę. Jų pakrantės neužpelkėjusios, mažai arba visai neapaugusios žolėmis, vanduo skaidrus, atabradas smėlingas. Nuosėdų sluoksnis plonas — žymiai mažesnis už 1/3 dabartinio ežero gylio. Tokie ežerai yra gilūs. Giliausi Lietuvoje ežerai: Tauragnas - 60,5 m (Utenos r.), Malkėstaitis - 57 m ir Asvėja - 50,2 m (abu Molėtų r.). Tačiau nemažai ežerų jau pasenę arba visai nykstantys, virstantys pelkėmis. Tokių ežerų pakrantės užpelkėjusios, vanduo neskaidrus, blogos kokybės, ežero krantai vešliai apaugę žolėmis ir krūmais, vandens augalija išplitusi po visą ežerą. Tai dauguma mažų — iki 20 ha ežerų. Yra ir stambių senstančių ežerų, kaip antai Žuvintas, Amalvas (abu Lazdijų r.), Rėkyvas (Šiaulių r.), kurių dydis viršija 1000 ha. Šių ežerų vandens gylis nedidelis, susikaupusių nuosėdų sluoksnis juose sudaro gerokai daugiau kaip 2/3 viso gylio. Lietuvoje yra apie 400 dirbtinių ežerų-tvenkinių bei dirbtinos Kauno ir Antalieptės marios. Seniausi yra vandens malūnų tvenkiniai, kurių daugelis yra jau išnykę (uždumblėję ir užžėlę). Daug naujų tvenkinių įrengta per pastaruosius 30-40 metų prie miestų, miestelių ir kaimo gyvenviečių rekreacijos bei žemių drėkinimo tikslais. Tiriant nykstančius ežerus didžiausias dėmesys skiriamas mažiesiems ežerams. Mažieji ežerai sudaro tik 0,6 % visų Lietuvos ežerų. Nors mažųjų ežerų ploto dalis bendrame Lietuvos ežerų plote - itin maža ir vertinama vos dešimtosiomis procento dalimis; jų skaičius sudaro daugiau nei pusę viso Lietuvos ežerų skaičiaus. 3. NYKSTANČIŲ EŽERŲ APIBŪDINIMAS Ežeruose pastoviai vyksta eutrofizacijos procesai. Natūraliomis sąlygomis kaupiasi didelė pirminė organinė produkcija. Organinių medžiagų kaupimasis suintensyvėja veikiant antropogeniniams veiksniams ir visada yra susijęs su padidėjusiu maisto medžiagų (biogenų) kiekiu vandenyje. Nustatyta, kad eutrofizacijos procesai ypač suintensyvėja, kai į ežerus patenka didesni kiekiai azoto bei fosforo junginių. Eutrofizacijos eigą lemia ne tik absoliutus šių medžiagų kiekis, bet ir jų tarpusavio santykis. Ežero planktonas vystosi, kai vandenyje ištirpusio azoto ir fosforo santykis yra artimas augalų ląstelėje esančių šių elementų santykiui. Augalo ląstelėse šių elementų santykis yra artimas 16:1 (12:1, 15:1 ir t.t.). Fosfatai silpnai tirpsta vandenyje, todėl lietaus vanduo jų nedaug gali išplauti iš dirvos. Tačiau į ežerus fosfatų daug patenka su miestų ir gyvenviečių nuleidžiamaisiais vandenimis, nemažai jų atplukdo nuo patręštų laukų pavasarį polaidžio vanduo. Ypač daug fosforo yra buitiniuose vandenyse, nes skalbimo priemonės yra gaminamos su fosforo junginiais. Yra žinoma, kad ežere fitoplanktono masei viršijus 1,0-5,0 g/m3 gausumą, vandens telkinys nebesugeba atsistatyti ir vyksta tolesnis jo uždumblėjimas. Patys dumbliai tampa biologinio užterštumo faktoriumi, iššaukia antrinį vandens užterštumą, tuo pažeisdami ežero ekosistemos pusiausvyrą. V. Dacko tyrimų duomenimis nustatyta, kad nuo biogeninių elementų, pirmiausia nuo azoto ir fosforo kiekio vandenyje, priklauso fitoplanktono kiekis. Iš 1 tonos ištirpusio azoto susiformuoja 27 tonos fitoplanktono organinės masės, o iš 1 tonos fosforo – net 1200 tonų. Be to, oksiduojantis organinėms planktono medžiagoms, išsiskiriantis azotas ir fosforas būna pakartotinai fitoplanktono panaudojami fotosintezei. V. Dacko nustatė, kad fitoplanktonas azotą ir fosforą per vegetaciją gali panaudoti 8 kartus. Todėl patekus šiais elementais užterštam vandeniui į ežerą, hidrobiologinių procesų vystymais ir organinių medžiagų oksidacija jame labai suintensyvėja. Esant užterštai aplinkai, į ežerus patenka didžiuliai biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo) kiekiai. Vien su krituliais ant žemės iškrenta apie 1 mg/l azoto, 0,1 mg/l fosforo. Ypač daug teršalų į ežerus patenka iš paežerėse pastatytų galvijų, paukščių auginimo fermų. Vykstant šiems procesams ežeruose kaupiasi sapropelis. Sapropeliu vadinamos bestruktūrės koloidinės sandaros, skystus drebučius primenančios per tūkstantmečius susiformavusios ežerų nuosėdos, kurių sudėtyje yra nemažiau kaip 15 % organinių medžiagų. Tai biologinės kilmės nuosėdos. Jos susidaro gėlavandeniuose baseinuose mirštant 4uostų4s4s ir bentosiniams organizmams, kuriuos pelogeno sluoksnyje ardo anaerobiniai mikroorganizmai, vabzdžių lervos, kirmėlės bei moliuskai. Tipingu sapropeliu laikomos nuosėdos, kuriose daugiau kaip 50 % sudėties sudaro organinės medžiagos. Tačiau praktikoje priimta, kad jame organinių medžiagų kiekiai kinta nuo 15 iki 95 %, priklausomai nuo ežero raidos, geografinių ir vietinių gamtinių sąlygų. Priemaišas sudaro mineraliniai komponentai: smiltelės, molio dalelės, ežeriniai karbonatai. Sapropelių mineralinės dalies cheminė sudėtis yra įvairi. Nuo sapropelio cheminės sudėties priklauso panaudojimo galimybės tręšti, pašarų priedams ar kitiems tikslams. Sparčiai vystantis fitoplanktonui, vandens augalijai, pasireiškia antrinis vandens užterštumas: vandens augalai apmiršta, vykstant mineralizacijos procesams, sunaudojama daug deguonies, o į ežero vandenį gausiai išsiskiria biogeninių medžiagų. Todėl ežere vandens gyvūnijai ima stigti deguonies, žiemą pradeda dusti žuvys. Charakteringa, kad antrinis teršimas nesustoja, panaikinus pirminį teršimą (sutvarkius buitinių vandenų valymo įrenginius, nutraukus teršalų iš fermų patekimą). Dažniausiai teršimas tęsiasi ir didėja geometrine progresija. Vandens augalijos ir gyvūnijos liekanoms nusėdus į ežero dugną, jos kaupiasi, o ežero dugnas palaipsniui kyla, vandens gylis mažėja. Ežeras sensta. Kuo ežerai seklesni, tuo gausiau vandens augalijos, tuo greičiau jie seklėja, uždumblėja. Šį procesą paspartina su polaidžio ir lietaus vandenimis sunešamos mineralinės dalelės.Pagal eutrofizacijos lygį ežerai skirstomi į distrofinius (bemaisčius), mezotrofinius (vidutiniamaisčius), eutrofinius (maistingus). A. Garunkštis nurodo, kad Lietuvoje vyrauja (apie 50 %) mezotrofiniai ežerai, o eutrofinių ir distrofinių ežerų yra maždaug po 25 %, bet distrofiniai pagal plotą yra kur kas mažesni. Distrofiniai ežerai apsupti pelkėmis, kurios apsaugo juos nuo biogeninių medžiagų; šių ežerų veidrodinis vandens paviršius yra mažas. Norint įvertinti ežerų eutrofizaciją, būtina žinoti tokius pagrindinius duomenis: vandens gylį ir kiekį, vandens pritekėjimo baseiną, vandens paviršiaus plotą, metinį vandens pritekėjimą, ežerinių nuosėdų gylį, kiekį ir kokybę. Taigi ežerų senėjimo būklei įvertinti reikalingi platūs tyrimai. Richardas Folenvaideris (Richard Vollenweider) apie 1960 metus pateikė ežero eutrofizacijos modelį. Šio modelio esmė, kad daugelį biolo­ginių procesų galima numatyti, žinant ežere fosforo dinamiką: jei ežere mažai fosforo, mažesnė ir eutrofizacija. Vėliau šią idėją vystė kiti autoriai. Švedų mokslininkai pateikė eutrofizacijos modelį, žinomą kaip OECD (1 pav.) santrumpą (Hakanson et ai., 2000). Paprastai nagrinėjant fosforo dinamiką ežere, stengiamasi numatyti lauktinas pasekmes. Vykstant eutrofizacijai ežere kinta deguonies kon­centracija, vandens skaidrumas, chlorofilo kiekis. Tai turi įtakos ežero fito-ir zooplanktonui, žuvims bei dugno faunai. Pagal minėtus ir kitus rodiklius galima nustatyti ežerų trofiškumo lygį 1 lentelė. Daugelio ežerų, ypač esančių prie miestelių ir kaimų, ekologinė padėtis bloga: jie 1 lentelė. Ežerų skirstymas pagal trofinį lygį (Hakanson et ai., 2000) Trofiškumas Anglies C produkcija (g/m2 per metus) Skaidrumas (m) Chla (mg/m3) Dumblių gausa (g/m3) Pi, (mg/m1) N„ (mg/m3) Vyraujančių rūšių žuvys Oligotrofinis 5 80 >600 Kuojos, plakiai intensyviai dumblėja ir pelkėja, jų vandens kokybė bloga, o kai kuriose vietose sanitariniu požiūriu net pavojinga. Širvėnos (Biržų r.), Rėkyvos (Šiaulių r.) ežeruose rekomenduojama nesimaudyti. Beveik visi maži ežerai (1-20 ha), esantys prie kaimų ar miestelių, yra uždumblėję ir jų vanduo prastas. Vasarą tokių ežerų vanduo pašvinksta, dvokia, o žiemą juose dūsta žuvys. Jie gali pasidaryti užkrečiamų ligų šaltiniu. Paminėtini Jiezno (prie Jiezno mstl.), Auseniškių (prie Vievio mstl.), Onuškio (prie Onuškio mstl. Trakų r.), Geisiškių (prie Geisiškių k. Vilniaus r.), Šešuolių (prie Šešuolių k. Ukmergės r.), Ilgio (prie Pivašiūnų k. Alytaus r.), Obelių (prie Obelių mstl.), Šventininkų (prie Šventininkų k. Vilniaus r.), Grūto (prie Grūto k. Varėnos r.), Sedos (prie Sedos mstl.) ir daugelis kitų panašios būklės ežerų. Būtini daugelio tokių ežerų eutrofizacijos vystymosi tyrimai, kurie svarbūs ne tik gamtosauginiu, bet ir sanitariniu požiūriais. Vykstant eutrofizacijos procesams, ežerų dugne kaupiasi nuosėdos, vandens augalai, makrofitai vis daugiau užima ežero ploto, mažiau lieka veidrodinio jo paviršiaus. Tyrimai rodo, kad ežerai pelkėja įvairiai, priklausomai nuo vietinių ežerų raidos sąlygų. Gausiai teršiant ežerus biogeninėmis medžiagomis, dumblas tolygiai kaupiasi visame dugne ir užaugimas vandens augalija vyksta po visą ežerą. Tai būdinga ežerams su lėkštu dugnu (pvz. Grūto (Varėnos r.), Kapstato, Kalotės (Klaipėdos r.), Rėkyvos (Šiaulių r.) ežerams). Ežerų uždumblėjimas nėra vien mechaninis nuosėdų kaupimasis. Tai sudėtingas mikrobiologinis, cheminis procesas, vykstantis ežero dugne, esant deguonies trūkumui. Visos nuosėdos (vandens augalijos ir gyvūnijos liekanos, su polaidžio ir lietaus vandenimis atnešamos ištirpusios ir kietos nuosėdos, vėjo sunešamos dulkės, medžių lapai ir kitokios), patekusios į ežerą, yra veikiamos įvairių mikroorganizmų. Šias nuosėdas dar veikia temperatūra, cheminiai procesai. Tokiomis sudėtingomis ir įvairiomis sąlygomis tūkstantmečiais susiformavusios organinės bei mineralinės kilmės nuosėdos vadinamos sapropeliu. Tipingu sapropeliu laikomos nuosėdos, kuriose daugiau kaip 50 % sudaro organinės medžiagos. Tačiau praktikoje priimta, kad organinių medžiagų kiekis kinta nuo 15 iki 95 %, priklausomai nuo ežero raidos, geografinių ir vietinių gamtos sąlygų. Pagal nuosėdų sudėtį dažniausiai išskiriamos tokios sapropelio grupės: organinis, kalkinis (mineralinis) ir mišrus (organinis-kalkinis, organinis-silikatinis). Per visą ežerų vystymosi laikotarpį ežeruose susikaupę apie 5,8 mlrd. M sapropelio. Dar apie 4,5 mlrd. M jo slūgso po durpėmis ežerų kilmės pelkėse. Tačiau praktiniu požiūriu, o ir ekologiniu, daugiausia domina sapropelis nykstančiuose ar pasenusiuose ežeruose. Tokius ežerus reikia gelbėti. O tai įmanoma tik iškuopiant sapropelį. Kiek yra Lietuvoje uždumblėjusių ežerų ir juose susikaupusio sapropelio, matyti 2 lentelėje (preliminarūs duomenys). 2 lentelė. Sapropelio kiekis uždumblėjusiose ežeruose Ežerų plotas ha Ežerų skaičius Uždumblėjusių ežerų skaičius Uždumblėję ežerai % Sapropelio kiekis mln.m mln.t 0,5-10 1908 1717 90 330 103 2 lentelės tęsinys 10-50 644 450 70 440 138 50-100 138 55 40 185 58 100-500 128 26 20 331 103 500-1000 18 2 10 72 22 daugiau kaip 1000 14 2 10 110 35 Iš viso 2850 2252 1468 459 Iš pateiktų duomenų matyti, kad uždumblėjusiuose ežeruose susikaupę apie 1,47 mlrd. m3 (arba 460 mln. t orasausio) sapropelio. Tai milžiniški organinių medžiagų klodai. Sapropelio kaupimasis ežeruose yra lėtas procesas: tesusikaupia per metus apie 1-3 mm sluoksnis (pagal Ilgučio ir Guostų ežerų tyrimus). Daugiau želiant vandens augalijai, šis sapropelio kaupimasis padidėja dešimteriopai. Lietuvos ežerai pagal savo funkcinę priklausomybę skirstomi į 3 funkcijų grupes: gamtines, socialines – ūkines ir gamtosaugines. Gamtinėje funkcinio priklausomumo grupėje išskiriamos šios ežerų funkcijos: - landšaftą formuojantis elementas, - gėlo vandens ištekliai, mikroklimato formuotojas, - vandens nuotėkio reguliatorius, - vandens augalų augavietė, - vandens gyvūnų arealas, - akumuliacinė geosistema – vandens apsivalymas ir nuosėdų kaupimasis, - poleogeografinė informacija. Socialinėje – ūkinėje ežerų funkcinio priklausomumo grupėje išskiriamos šios ežerų funkcijos: - antropogeninės veiklos baseino indikatorius, - žuvininkystė, - rekreacinė(pasyvus poilsis, pramoga, meškeriojimas, vandens turizmas, medžioklė), - vandens sportas, - termoreguliacinė, - vandens ūkinis panaudojimas, - sapropelio gavyba. O gamtosauginėje ežerų funkcinio priklausomumo grupėje ežerams tenka: - ekologinės pusiausvyros stabilumo, - saugotinų landšafto elementų (nacionalinių parkų, draustinių) funkcijos. Tačiau Lietuvoje yra daug ežerų, kurie jau nebeatitinka savo funkcinę paskirtį. Tai nykstantys ežerai. Nykstančiais ežerais laikytini uždumblėję, pelkėjantys, makrofltais užaugusiomis pakrantėmis ežerai, kurių vidutinis vandens gylis ne didesnis kaip 3,0 m ir sudaro mažiau kaip vieną trečdalį viso ežero gylio (iki mineralinio dugno). Tokių ežerų susikaupusių nuosėdų (sapropelio) sluoksnio storis 2-5 kartus viršija vandens gylį ežere. Dėl deguonies stygiaus nykstančiuose ežeruose žiemą dažnai dūsta žuvys, juose išnyksta vertingos žuvys. Nykstančius ežerus panaudoti žuvininkystei yra netikslinga. Prieš tai būtina pagerinti jų vandens kokybę, padidinti vandens gylį, įrengti nerštavietes. Nykstantys ežerai funkcinio priklausomumo schemoje atlieka: - landšafto formuojančio elemento, - poleogeografinės informacijos, - sapropelio išteklių, - ekologinės pusiausvyros stabilumo, - saugotinų landšafto elementų funkcijas. Todėl prieš nusprendžiant kaip panaudoti nykstantį ežerą, kam suteikti pirmenybę –gamtinėms šio ežero funkcijoms ar kaip menkaverčio landšafto komponento, kur dumblo iškuopimas ir ežero išvalymas tiktai pagerins jo būklę ir panaudojimą, būtina visapusiškai įvertinti ežero būklę ir jo ekosistemą. Dauguma nykstančių ežerų, be abejonės, būtina valyti, iškuopiant susikaupusį per tūkstantmečius dumblą ir juos panaudoti žuvininkystei. Tačiau dalis šio tipo ežerų turėtų patekti į saugotinų teritorijų sąrašą, kaip vertingas gamtos metraštininkas. 2. IŠVADOS Preliminariniais skaičiavimais nustatyta, kad uždumblėjusiuose ežeruose susikaupę apie 1,47 mlrd. m3 (arba 460 mln.t orasausio) sapropelio. Tai milžiniški organinės medžiagos klodai. Sapropelio kaupimasis ežeruose yra lėtas procesas, apie 1-3 mm per metus. Maždaug toks vidutinis metinis kaupimosi sluoksnio storis nustatytas, vykdant stratigrafinius Ilgučio ir Guopstų ežerų tyrimus. Vis gausėjant vandens augalijai šis nuosėdų kaupimasis padidėja dešimteriopai. Daugelio ežerų, ypač esančių prie miestelių ir kaimų, ekologinė būklė bloga: jie intensyviai dumblėja ir pelkėja, jų vandens kokybė bloga, o kai kuriose vietose net pavojinga sanitariniu požiūriu. Širvėnos, Rekyvos ežeruose dėl blogos vandens kokybės rekomenduojama nesimaudyti. Beveik visi maži ežerai, esantys prie kaimų ir miestelių, yra uždumblėję ir jų vandens kokybė bloga. Jie pavojingi sanitariniu požiūriu. Mažais ežerais laikytini tokie ežerai, kurių plotas siekia iki 50 ha. Vasarą tokių ežerų vandens kokybė labai pablogėja, o žiemą juose dūsta žuvys. Daugelyje Lietuvos ežerų, vykstant ekologinei sukscesijai, per pastaruosius kelis dešimtmečius žymiai padidėjo eutrofizacijos laipsnis, jų litoralės užžėlė augmenija, vyko makrofitų, zoobentoso ir ichtiofaunos gausumo bei rūšinės sudėties pokyčiai. Šių pokyčių įvertinimas bei prognozė neįmanoma be plačių visapusiškų tyrimų. Tokių tyrimų pagrindu būtų galima prognozuoti bioįvairovės kitimo tendencijas nykstančiuose ežeruose, numatyti reikiamas priemones ežerotvarkai (ežerų pagilinimui, vandens kokybės pagerinimui, atskirų hidrobiontų ar makrofitų rūšių išsaugojimui), sukurti prielaidas ežerų panaudojimui žuvininkystei ir rekreacijai. Naudota literatūra: 1. Milius, P..  Mažų Lietuvos tvenkinių uždumblėjimo bei užaugimo ypatumai : techn. mokslų sr. dr. dis. tezės ; Lietuvos melioracijos institutas. Akademija, 1993. 2. Pėčius J. Vandens mikrobiologijos ir chemijos pagrindai. V., 1990. 3. Tumas R. Vandens ekologija. Kaunas, 2003. 4. Pietryčių Lietuvos mažųjų ežerų (iki 20 ha) spartaus dumblėjimo ir užžėlimo priežasčių tyrimai : mokslinio tiriamojo darbo Nr. M 4/99 metų ataskaita / Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija, 1999.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!