Filosofijos kilmė, raida

1. Filosofijos sąvoka ir kilmė “Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.” Kiekvienas iš mūsų filosofiją supranta savaip: arba ją atranda savyje ir puoselėja, ieško išeities taško, arba ją neigia. Filosofijos neigimas taip pat yra filosofija. Dauguma žmonių iš filosofijos laukia nepaprastų atradimų arba “ ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintys objekto.” Filosofijos apibrėžti vienu sakiniu neįmanoma, nes ji liečia kiekvieną žmogų, todėl ji turi būti suvokiama, suprantama ir prienama visiems. Ką apie filosofiją galvoja žmonės, glaudžiai susije su ja, filosofai? Juk jie nuo jos neatsiejami, todėl galima teigti, kad tai jų gyvenimo prasmė. A. Plėšniui “ filosofija – išminties meilė ”, o K. Jospersui “tai kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą prieštaringiems vertinimams. ” ” Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra neišminčiai, o mylintys išmintį.” Taigi kyla klausimas, kas yra išmintis? Juk tai nėra žinios, kurias galima įgyti, tai žmonių savybė, kuri leidžia mums susivokti gamtoje ir tarpusavyje, tačiau žmogui, tikinčiam mokslu vis tik blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinių rezultatų, kurie tenkintų kiekvieną iš mūsų. O susivokti įvairiuose situacijose mums padeda įvarūs mokslai, kurei yra pasieke visuotinai priimtų įstatymų, kurie tiria “ pirmuosius pradus bei priežastis.” Be to, filosofiniam mąstymui nebūdinga žengti į priekį, o tai neabejotinai svarbu mokslui. “ Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybe įvairių reikšmių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas įmanoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos požymis.” Kadangi filosofija yra vertinama kaip teorija, jai būdinga protu, argumentais patvirtinti savo teiginius ir tiesas. Galbūt ji nėra visiems vienodai suvokiamas ir prieinamas dalykas, kaip moksas, tačiau ji yra artima pasaulėžiūrai. Kad filosofija “ nėra visų vienodai pripažįstama, lemia jos prigimtis.” Filosofijos siekiamas tikrumas nėra kiekvienam intelektui vienodas, tai daugiau priklauso nuo žmogaus prigimties. Ji – “įsitikrinimas, kurį pasiekus prabyla žmogaus esmė.” Norėdami suvokti ir suprasti kas gi iš tikrųjų yra filosofija, mes ją lyginame su mums suvokiamais, apčiuopiamais dalykais. Tačiau galima pasakyti, kad susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Bet argi mus domina filosojija kaip mokslas? Ne. “Pirma visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.” Taigi, kiekvienam iš mūsų ji anksčiau ar vėliau atsiveria, tačiau mes kiekvienas ją suvokiame savaip, nes jeigu kiekvienas žmogus jaustų ir suvoktų ją kaip ir aš, tai jau nebūtų asmeniška, tai yra filosofinis mąstymas nebūtų pirmapradis. “Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.” Daugelis susidures su filosofija pirmą kartą mano, kad filosofija – tai mielas pašnekesys, kuriam “pakankama prielaida laikoma, tai kad esi žmogus, turi savo likimą ir savo patirtį.” Taigi mes pateisiname, kad filosofija yra prienama kiekvienam iš mūsų. “ Juk net painiausi filosojfijos specialistų klystkeliai turi prasme tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kuria lemia tai, kaip jis suvokia būtį ir save patį joje.” Nei vienas žmogus negali pažinti tiesos, tikrosios tiesos. “Filosofui ne tik svarbu tarti paskutinį, lemiamą žodį ar galutinai išspresti problemą.” Svarbiau yra iškelti klausimą ar problemą, susivokti joje ir ieškoti kelio, tai yra “būti kelyje”, nes tai yra filosofijos prasmė. Filosofas žinodamas, kad nieko nežino, nes pažinti objektų mes negalime, vengia susidaryti tvirtą ir veiningą nuomone tam tikroje srityje. “Tačiau tai, kodėl tiesos siekia filosofas, ką jis geidžia turėti – išmintis, nėra tik klaidos baimė.” Išmintis mums suteikia galimybe apmąstyiti ne tik faktus, kurie priklauso nuo erdvės ir laiko, bet ir mąstyti pačią mūsų būtį, kuri yra nekintama. K. Jospersas teigia, kad “filosofija žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešoje sąmonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politikų kalboje…” Filosofija prieštarauja moksliniam pažinimui, kuris užgožia “žmogiškąjį pažinimo plotą.” Pačia savo kilme filosofija nurodo į žmogų kaip asmenybe. “Juk tiek nuostata, tiek abejonė, tiek kančia kaip filosofijos šaltiniai yra žmogaus kaip asmens atoveika į būtybės gelmės matmenį darnos, apgaulės ir maišaties pavidalais.” Filosifinis mąstymas negali būti atliekamas, kaip mokslinis tyrimas, jis pradedamas visada iš naujo. “Arba filosofija yra pradinė arba iš vis jos nėra." “ Tai ta pati mintis, kurią randame jau ir Sokrato – Platono nusistatymuose filosafimo atžvilgiu; nusistatyme, tiek griežtai pabrėžiame asmeninį filosofavimo pobūdį, jog jo esmė buvo regima ne daikto apsprestame atsakyme, bet asmens keliamame klausime.” Taigi, pasak Sokrato – Platono filosofinis pažinimas ateina ne iš daiktų pasaulio, tai yra ne iš mus supančios erdvės ir laiko, o iš pačių mūsų sielų gelmių. Filosofija geriau suprantama dialogo terpėje, nes tik pokalbyje gimsta tikroji tiesa ir pažinimas. Bet mūsų pačių filosofinis pažinimas prasideda klausimu, kurį užduodame ne tik atskiriems žmonėms, bet ir sau, tai yra “filosofuojame klausdami.” Žinoma klausimus mes užduodame norėdami surasti kelią į tiesą, bent kiek prartėti prie jos. “Kiekvienas metafizinis klausimas, sako M. Heideggeris, gali būti tik taip keliamas, kad ir pats klausėjas būtų kartu klausiamas, vadinasi, į klausimą įjungiamas. Metafizinis klausimas turi būti keliamas, tik išeinant iš asmeninės klausiančiojo būklės. Mes klausiame dabar ir čia pat mūsų dėlei.” Taigi, filosofuodami mes klausiame kitų, tačiau šis klausimas apgaubia savo skraiste ir mus, nes ir mes esame mąstančios būtybės, kurioms rūpi būtis. “Filosofuodamas visada esu prie saves paties, niekados prie gryno daikto.” “Filosofijuoje pažįstantysis subjektas yra liečiamas kaip ir jis pats. Kas filosofuoja, kalba apie savo būtį; kas to nedaro, tas nė nefilosofuoja.” Taigi filosofijuoje svarbus žmogus, jo prigimtis, siela, kuri yra amžina, kuri nekinta nei erdvėje, nei laike. Jei filosofija trokšta būti objektyvi, ji nukrypsta į daiktą ir jis ją apsprendžia. Tada jau tokia filosofija nėra prigimtinė būdinga tik žmogui. “Kas manosi galįs filosofuoti neasmeniškai ir įrodomai” (B. von Brondestein),” tas tuojau nuslysta į mokslo plotme ir savam asmeniniam įsitikinimui mėgina priskirti verčiamojo žinojimo kokybe, privaloma priimti kiekvienam. Šitokią daiktine filosofijos tariamybe vadiname dogmatizmu.” Dogmatizmas užgožia filosofiją, nes ji tampa nebe pirmaprade, o verčiamuoju žinojimu. Todėl čia filosofija “miršta”. Asmeninis mūsų filosofijos pobūdis atveria kelią į tolimesnės filosofijos pažinimą, kurią galima pavadinti “egzistencine”. Filosofiją apmąstyti reiktų ne kaip žmogišką buvimą, kuris būtų greta kitų apraiškų, bet kad ji apsprestų pati buvimą. Taigi filosofija yra žmogaus būsena, į kurią jis patenka mąstydamas būtį. Tačiau, filosofija kaip būseną neigė krikščionybė, nes ji filosofavimą keičia į tikėjimą, kuris negali sutikti su filosofine būsena. Dėl to filosofijos ir tikėjimo santykiai istorijoje yra gana sudėtingi ir įvairūs. “Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšme į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka. Tačiau ši kova negali būti nenumaldoma tuo, kad filosofija yra paskelbiama tikėjimo priemone, kaip tai yar buve P. Damiano teorijoje viduramžiais, arba kad žmogus yra padalinmas tarp filosofijos ir tikėjimo, kaip tai yra protestantiškoje H. Golhvitzerio teorijoje mūsų dienomis. Filosofija negali būti nei kam nors priemonė, nei apimti tik žmogaus būvio dalį, nenorėdama paneigti pačios saves.” Taigi tiek filosofija, tiek tikėjimas priklauso nuo žmogaus prigimties, tačiau mes negalime filosofiškai mąstyiti tik vakare, o kitą dieną apie tai net nesusimąstyti. “Filosofija nėra amatas, kuriuo užsiimama porą valandų, o laisvalakio metu daroma, ką norime. Jeifilosofija nori būti gyva, ji turi atspindėti visą mano mąstymą ir visą savo veikimą.” Tik mąstydamas nuolatos aš galiu suvokti filosofijos prasme, jos įtaką mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau šis vyksmas turi vykti pastoviai, nes “filosofijoje darbo pasidalijimo nėra.” Nepriklausomai nuo to, koks aš ar kiti mes esame, kiekviena iš filosofijų apbrėžia savo, kad įgyvendintų save manyje. Taigi norint suprasti kas yra filosofija, ją turime patirti. “Tuo atveju ši filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nustatymas.” Pats žmogus tik gali, žinoma, jei jis to nori, suprasti, patirti kas yra filosofija. Tačiau filosofuodamas, mąstydamas, jis turi būti būties kelyje, nes tik šis buvimas būties kelyje sukelia daug klausimų, į kurių atsakymų galbūt niekada nerasim, bet svarbu yra pats klausimas, kuris kelia “savyje gilaus pasitenkinmo, o retkarčiais netgi pilnatvės.” Tačiau joks filosofijos apibrėžimas nėra vienas vienintelis, nes filosofija kiekvienam iš mūsų yra savita. Mums nebūtina pritatrti didžiųjų filosofų sukurtoms empyrinėms filosofijos formulėms. Tačiau susipažindami su filosofija, kurią dalinai apibrėžė filosofai, mes kartu galime suvokti kaip kito filosofiją. “Senovės mąstytojai mums sako: savo objektu filosofija esanti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymas mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapribojantis kokia nors specialia sritimi.” Filosofinės mintys gali sukrėsti ne vieną žmogų, bet jei kuriamos yra samoningai, tai ji neturi pabaigos. Filosofija siekia padėti susivokti pasaulyje ir gyvenime, tobulindama mūsų požiūrį į juos. Jai būdingas bendriausias požiūris į pasaulį, todėl ir tie principai, kuriais ji remiasi yra bendriausi. Visa ko pagrindas yra būtis. Tai lyg atspirties taškas, tai, kas kuriuo nors būdu yra. Filosofijoje būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia, tačiau tuo pačiu mes žinome apie ją, tai yra ji mums sunkiai suvokiama. “Būties sąvoka yra transcendentinio turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtį.” Bet ši būties sąvoka filosofijoje suprantama nevienodai, nes skirtingais laikotarpiais ir skirtingi filosofai ją interpretavo ir aiškino savaip. Pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Pakankama sąlyga atsirasti filosofijai nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei abejonė, nei kančia, nes stebisi, abejoja ir kenčia įvairių kultūrų žmonės. Filosofijos atsiradimo būtynibės neįmanoma pagrįsti, lygiai taip neįmanoma pagrįsiti rato išradimo. Mano nuomone, filosofija visada buvo mąstoma, tačiau ji dar nebuvo įvardinta, nes būtų nelogiška teigti, kad ji atsirado tik tada, kai ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės filosofai. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai išminties meilė, būtis kelyje – visa, kas leidžia mąstyti ir suvokti būtį. Tačiau tai tikrai neturėtų būti vienas ir teisingas atsakymas į klausimą – “ kas yra filosofija?” Tai tik kelių filosofų suvokimo filosofijos apibendrinimas. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos — žmogus; morphe — forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį. Budingas tokio aiškinimo pavyzdys — graikų mitas „Pasaulio ir dievų atsiradimas": „Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas — gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso — visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė — Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, .duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras — siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė — Erotas. Beribis Chaosas pagimdė ir amžinąją Tamsą — Erebą ir tamsiąją Naktį — Niuktę. Iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa - Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena — Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą. Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje — taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma. Tiesa, pirmosios filosofinės idėjos buvo iškeltos gerokai anksčiau senovės Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika — „Upanišados", buvo pradėtas kurti jau X a. pr. Kr. Indijoje. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio - religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos ir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija ir dažnai traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus (lot. ratio — protas), argumentuoto, logiško mąstymo. Tačiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys - graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų — graikų filosofijos — mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti. Kodėl teorinis pasaulio aiškinimo būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o būtent senovės Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. buvo dar ne taip seniai išžengusi iš barbarystės epochos? Kodėl ši nedarni mažų valstybėlių asociacija tokia reikšminga pasaulio istorijai? Juk graikų valstybėse - poliuose, išsidėsčiusiuose Balkanų pusiasalio pietuose, Egėjo jūros salose ir pakrantėse, dažniausiai gyveno vos po keliasdešimt (ar net kelis) tūkstančių, gyventojų? Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus (nekalbame apie vergus, kurių VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų — Atėnuose. Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, [rodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti Aristotelis. ARISTOTELIO GYVENIMAS. Gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą. Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas. Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (384—322 m. pr. m. e.). Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba sutampa su tuo laikotarpiu , kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai , politinių partijų vidinės kovos , stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų . Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo . Aristotelis buvo vienas is tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pasalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparumą. Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iškyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį - sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę. Aristotelio - įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryskiai pasirodo traktate "Apie sielą" . Tai vienas is jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui. Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę,— atidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais. Ir kai naujųjų amžių mokslas, rodės, lengviau atsikvėpė nusimetęs gniuždančią Aristotelio autoriteto naštą, vėliau išsiplėtojusi pretenzinga kova su kiekviena metafizika pasirodė vis dėlto beviltiškai pralaimėta, ir nenuostabu, kad net ta dabarties filosofija, kuri vadina save skambiu mokslo filosofijos vardu, ieško taikaus sambūvio su Aristotelio šmėkla. Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo priežastis? Aišku, kad pritapti prie labai skirtingų kultūros kontekstų ir būti konstitutyviu įvairių pasaulėžiūros tipų veiksniu aristotelizmas galėjo tiktai patirdamas kitų idėjų poveikį ir esmingai atsinaujindamas. Iš tikrųjų pati grandiozinė ir kiek konglomeratiška Aristotelio filosofinė sistema davė beveik neribotas idėjų atrinkimo ir interpretavimo galimybes. Didžiulę interpretacijų įvairovę iš dalies lėmė ir pati vėlesnius laikus pasiekusių Aristotelio veikalų būklė: tik retais atvejais jiems būdingas nuoseklumas ir užbaigtumas, dažniausiai tai greičiau parengiamoji medžiaga, kuri dar galutinai neapdorota ir kurios atskirų fragmentų tvarka ir ryšys tėra gana atsitiktiniai. Jau nekalbant apie tai, kad tyrinėtojai juose suranda ir nemaža tokių vietų, kurias labai sunku suprasti ir pateisinti Aristotelio filosofijos kontekste, todėl kyla įtarimas, kad tai yra jo mokinių ar vėlesnių laikų komentatorių intervencijos pėdsakai. Tačiau kad ir kokią reikšmę būtų turėjusios šios aplinkybės, ne jos lėmė tą nuostabų Aristotelio filosofijos gyvybingumą ir poveikį vėlesniems amžiams. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalankių aplinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų. Aristotelis — antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tiesa, ir tuo laikotarpiu filosofinis gyvenimas dar gana intensyvus, bet, šiaip ar taip, jis jau atsigręžęs į praeitį, eksploatuoja jos lobius, geriausiu atveju juos šiek tiek apdoroja ir perdirba. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iškėlęs ją į tokią aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija. Nenuostabu, kad iš tokių aukštumų Aristotelis galėjo šiek tiek įžvelgti tolimų būsimųjų istorinių epochų kontūrus. Jo filosofijoje jau atsiranda tokių motyvų, kurie lyg ir nebūdingi antikinio pasaulio dvasiai, kurie nepritampa prie antikinės pasaulėžiūros konteksto ir netgi peržengia pačios filosofijos kaip žmonių dvasinio gyvenimo būdo ribas. Kaip tik šie motyvai, liudijantys Aristotelio mąstymo galią ir įžvalgumą, ir susiejo jo filosofiją su vėlesne pasaulio, ypač Vakarų Europos, istorija, su būsimomis pasaulėžiūromis ir būsimais kultūros tipais. Toks Aristotelio filosofijos atvirumas ateičiai kartu buvo įrodymas, kad antikinė filosofija taip ir nesurado tokio ją kankinusių klausimų paaiškinimo, kuris galėtų būti laikomas patenkinamu visais atžvilgiais, kuris nekeltų kitų ir, tiesą sakant, dar sunkesnių klausimų. Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą, kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius,— jų dramatiškas konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją vienijančia gija. Iš pasaulio substancialaus prado paieškų išsirutuliojo Heraklito tapsmas ir Parmenido būtis, ir abu kartu šie principai padėjo įsisąmoninti filosofijos prasmę ir paskirtį — aiškinti kintamąjį pasaulį remiantis nekintamais jo pradais. Tai, kad išmintis negali apsiriboti suvokiamąja tikrove, vien reiškiniais, o turi postuluoti vienokį ar kitokį tvirtą ir pastovų jos branduolį, kuriame galėtų užgesti pažinimui nepagaunamas daiktų kitimas ir įvairumas, ir yra ta didžioji filosofijos supozicija, kurios ji nepajėgia atmesti neišsižadėdama pati savęs. Klausimas tik toks: kas ir koks yra šitas reiškiniuose slypintis pradas? Neabejotina buvo tai, kad jo įžvelgimas yra mąstymo uždavinys, o tai jau rodė tam tikrą šio prado giminiškumą protui. Iš Parmenido būties išsirutuliojo Sokrato pažinimas sąvokomis ir galų gale Platono idėjos, buvo pripažintas jų, kaip daiktų pirmavaizdžių, savaiminis buvimas, taigi jos tapo atskiru pasauliu, nukreipiančiu į save pažįstančiojo mąstymo veiklą. Atrodė, kad Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą — kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką turi būti orientuotas tikrasis žinojimas? Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Tatai atrodė tiktai kaip šiek tiek kitokia Platono teorijos interpretacija, kaip tam tikras jos patikslinimas, ir taip, matyt, savo poziciją suprato ir pats Aristotelis. Tačiau iš tikrųjų ši pataisa palietė gyvybinį visos idėjų teorijos nervą, r Aristotelis, nenorėdamas ir negalėdamas atmesti visos teorijos, šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa. Tokia Aristo-telio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėl-to lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais aitais ir, tiesą sakant, yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame pla-tonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai, ką mes iš tikrųjų žinome apie šių didžių filosofų asmeninius santykius, rodos, neduoda paskaloms jokio pa-grindo. Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncep-ciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę in-tenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas. Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vien tisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Dualizmas yra tiktai šalutinis tokio Platono idealistinio radikalizmo produktas. Jis atsiranda dėl to, kad juslinė tikrovė, kuri Platono filosofijoje tampa iš esmės nereikalinga, sukyla ir keršija už visišką jos nepripažinimą ir ignoravimą. Aristotelis ištaiso šitą Platone klaidą, jis reabilituoja nepagrįstai užmirštą daiktų pasaulį kurio pažinimą laiko bene svarbiausia filosofijos paskirtimi Bet kaip tik dėl to abu Platono pasauliai Įėjo į Aristotelio filosofiją, keldami nuolatinę dualizmo grėsmę; jo Aristoteliui nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įveikti. Platone idėja konfliktuoja su išoriniais reiškiniais, Aristotelio pirminė esmė — idėjos (formos) ir materijos junginys, — kaip mes vėliau pamatysime, nuolat dvejinasi, t. y. konfliktuoja pati su savimi. Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija — remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybinė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiškia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Bet čia paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis Priešingai, juo remdamasis Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas (nesvarbu, kokios priežastys būtų tam paskatinusios) reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pasaulis, kuris Platonui buvo tik regimybė ir kurio atžvilgiu buvo galima tik nuomonė, o ne žinojimas, Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė, nes tik dėl jos daiktai gali tapti pažinti vertu ir pažinti įmanomu dalyku. Tačiau esmę daiktams galėjo suteikti tiktai idėjos. Todėl natūralu, kad reabilituotas domėjimasis reiškinių pasauliu Aristotelio filosofijoje galėjo būti pateisintas ir pagrįstas tik sujungus daiktus ir idėjas. Daiktai gali būti aiškinami idėjomis tik todėl, kad idėjos yra daiktuose. Bet idėjos yra sąvokos ir šia prasme — bendrybės, o tai reiškia, kad kiekvieno atskiro daikto prigimties esmę žymi kaip tik bendrybė, Todėl pažįstant daiktus ypač didelę reikšmę įgyja bendrybės ir atskirybės problema, iš kurios nagrinėjimo ir išsirutuliojo Aristotelio logikos mokslas. Mat bendrybės ir atskirybės santykis, atsietas nuo konkrečių ir faktinių tyrinėjimų, fiksuoja formalųjį mąstymo aspektą, kurio pažinimas gali būti paverstas savarankišku uždaviniu. Kaip tik bendrybės ir atskirybės problema, kuri kilo iš aristoteliškosios filosofijos paskirties sampratos, ir lėmė tai, kad dėmesys nuo sąvokų buvo sutelktas į sąvokų ryšius, į sprendinius, kurių sąsajų tyrinėjimas savo ruožtu galėjo būti išplėtotas į samprotavimų ir įrodymų teoriją, tapusią Aristotelio logikos pagrindu. Tai, kad kaip tik Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsitiktinumas: pati Aristotelio pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu. Logikos mokslas Aristotelio filosofijoje užima ypatingą vietą. Aristotelio logika nėra visai savarankiškas mokslas, kurio interesai apsiriboja tik formaliuoju mąstymo aspektu. Priešingai, ji yra neatskiriamai susijusi su filosofinėmis su-pozicijomis, kurios iš dalies gnoseologinės, iš dalies ontologinės. Aristotelis įsitikinęs, kad loginiai sąvokų ryšiai kartu yra ir realių daiktų ryšiai, taigi kad logiškas mąstymas yra ne tiktai taisyklingas, bet ir teisingas. Dėl šios priežasties Aristotelio logikos veikalai jo sekėjų ir buvo vadinami „organiniais", „organonu". Toks filosofinis logikos pagrindimas turėtų padaryti ją filosofijos dalimi. Tačiau atrodo, kad Aristotelis linkęs pripažinti logikos dalinį savarankiškumą, traktuoti ją kaip tokią visuotinai galiojančią formalią discipliną, kuri greičiau yra parengiamoji filosofijos problemų svarstymo sąlyga. Matyt, todėl Aristotelio mokslų sistemoje ji ir nebuvo priskiriama nei prie teorinių, nei prie praktinių mokslų. Jau pats būtinas Aristotelio logikos ryšys su filosofija, su platoniškąja jos atmaina suteikia šiai logikai dedukcinį pobūdį. Aiškinti suvokiamus daiktus remiantis jų esmėmis ir priežastimis — vadinasi, atskirybę matuoti bendrybe, logiškai išvedinėti atskirus sprendinius iš bendrų, todėl silogistika ir tampa loginės teorijos karkasu. O tai reiškia, kad samprotavimų ir įrodymų teorija, išdėstyta Aristotelio ,,Analitikose", yra svarbiausioji jo logikos dalis. Tačiau kaip tik tai, kas Aristotelio filosofiją skyrė nuo Platono, neleido jam logikos apriboti vien „Analitikose" nagrinėjama problematiką. Analitinis metodas gali pretenduoti į universalumą tik tokiu mastu, kokiu bendrieji sprendiniai patys savaime priimami kaip pagrįsti ir akivaizdūs. Ir nors Aristotelis tiems paskutiniams pažinimo postulatams, kurie toliau galėtų būti plėtojami dedukcinio samprotavimo būdu, priskiria intelektualinės intuicijos akivaizdumą, jis vis dėlto nemėgina tokių postulatų kildinti iš nemirtingos žmogaus sielos ir jos giminystės su idėjomis, o pažinimą traktuoti platoniškai—kaip sielos prisiminimą. Priešingu atveju Aristotelio postuluojamas uždavinys pažinti juntamąjį pasaulį būtų praradęs prasmę. Visai natūralu, kad šitoks pažinimo uždavinys turėjo įtakos ir Aristotelio logikai. Joje, greta silogistikos, kaip tam tikras jos tęsinys ir papildymas atsiranda indukcijos problema, kuri svarstoma „Topikoje". Čia Aristotelis siekia pagrįsti ir įteisinti tą patyrimu paremtą žinojimą, kurį šalino dominuojanti racionalistinė graikų filosofijos tradicija. Tokio žinojimo įteisinimo reikšmės nemenkino ir ta aplinkybė, kad jis, kaip ir beveik viskas Aristotelio filosofijoje, turėjo teorinio kompromiso atspalvį. Pasak Aristotelio, betarpiškas pažinimo postulatų aiškumas negali būti nei loginės, nei psichologinės kilmės. O tai jam jau yra nuoroda į patyrimo sritį. Paskutinieji principai įgyjami patyrimu, tačiau patyrimas negali tų principų pagrįsti, nes nuo patyrimo faktų nėra būtino ir logiškai griežto kelio prie bendrų sąvokų ir bendrų teiginių, kuriais tegali remtis mokslinis žinojimas. Tačiau dėl to patyrimas netampa bereikšmis,— mat jis gali aptikti anas bendrybes, ir nors toks aptikimas gali suteikti joms ne tikrumą, o tik tam tikrą tikėtinumą, jis gali būti pasitelkiamas reiškiniams aiškinti ir šiame procese įgyti patvirtinimą. Tokia tiriamoji veikla, kurią Aristotelis vadina dialektika, negali būti laikoma įrodymo būdu ir pretenduoti į tokią pat mokslo idealo reikšmę, kokią turi silogizmas. Bet, šiaip ar taip, pažinimas be jos negali apsieiti, nes tokiu būdu įsigiliname į tiriamus reiškinius ir, aiškindamiesi faktus, siekiame suvokti tas priežastis ir tas esmes, kurios potencialiai juose glūdi. Taigi jau Aristotelio logikoje savaip atsiskleidžia bene svarbiausias visos jo filosofijos motyvas—suderinti Platono filosofiją su empiriniu gamtos tyrinėjimu. Tokioje Aristotelio filosofijos orientacijoje galima įžvelgti vėlesnių žmonijos pasaulėžiūros tipų nuojautą. Ir ši nuojauta Aristotelio neapgavo. Šiuo atžvilgiu Aristotelis pasirodė kur kas įžvalgesnis už savo mokytoją, kuris gyvenimo pabaigoje savo idėjų teoriją pernelyg susiejo su pitagoriška skaičių filosofija ir tuo suteikė jai kiek mistišką pobūdį, po kūrėjo mirties persidavusį visai jo mokyklai. Aristotelis tokioje platonizmo raidos tendencijoje nematė perspektyvos ir savo įkurtos filosofijos mokyklos, vėliau gavusios peripatetikų mokyklos vardą, veiklą nukreipė kitokia linkme. Pirmenybė šioje mokykloje buvo teikiama labai įvairių sričių moksliniams tyrinėjimams, tokie tyrinėjimai buvo grindžiami atidžių ir kruopščiu įsigilinimu į tiriamuosius dalykus ir faktinės medžiagos kaupimu. Aristotelis savo mokykloje buvo ne tiktai filosofijos dėstytojas, bet ir mokslinio darbo organizatorius, sugebėjęs tyrinėjimams pasitelkti darbo pasidalijimo teikiamus pranašumus. Tiktai planingas ir sistemiškas visos mokyklos įjungimas į tyrinėjimus, tiktai orientacija j savaiminę empirinės medžiagos vertę galėjo išsiskleisti įvairiausiais gamtos ir socialiniais mokslais bei jų sukauptais rezultatais, o patį Aristotelį iškelti kaip universaliausią ir enciklopedinį senovės graikų pasaulio protą. Nereikia išleisti iš akių to Aristotelio sugebėjimo, kuris ypač ryškus apskritai spekuliatyvios antikinės filosofijos fone,— sugebėjimo pastebėti tokius tiriamojo dalyko niuansus, kuriuos gali atskleisti tik gausi empirinė medžiaga ir kruopšti jos analizė. Tačiau Aristotelis jokiu būdu ne empirikas tikrąja šio žodžio prasme. Jis visų pirma filosofas, ir tai įrodo taip pat jo požiūris į patyrimu grindžiamą žinojimą. Kad ir kaip plačiai išsiskleistų, kad ir kokias skirtingas sritis apimtų toks žinojimas, Aristotelis siekia visada išsaugoti viso žinojimo rišlumą, kurį jis tikisi surasti ir išryškinti esmių lygmenyje. Todėl būties esmių ir pradų mokslas, kuris vėliau gavo metafizikos pavadinimą, jo požiūriu, galįs ir turįs suvienyti visas žinojimo sritis, jų kaupiamą faktinę medžiagą ir tapti viso patyrimu paremto mokslo plėtojimo pagrindu. Ir tai, kad vėlesniaisiais amžiais Aristotelis išliko ne tik kaip įvairių specialiųjų mokslų pradininkas, bet ir kaip žymiausias antikos filosofas, pirmiausia lėmė tas vaidmuo, kuris visoje jo žinių sistemoje priklauso metafizikai. Metafizika, Aristotelio žodžiais,— tai tas mokslas, kuriam kiti mokslai kaip vergai negali prieštarauti. Metafizikos principai paliečia visus Aristotelio mokslinius tyrinėjimus, ir jeigu jo pastangos suteikti tam tikrą vientisumą išsišakojusiam ir beribiam patyrimu grindžiamam žinojimui nebuvo visiškai sėkmingos, taip atsitiko dėl to, kad jis siekė suderinti iš esmės nesuderinamus dalykus. Aristotelio įteisintas empirinio tikrovės tyrinėjimo Šiandien, skaitant Aristotelį, savaime peršasi mintis, kad jis mėgina suderinti nesuderinamus dalykus. Sekdamas racionalistine antikinės filosofijos tradicija, jis įsitikinęs protinga, net logiškai sutvarkyta pasaulio sąranga k jos metafizinio aiškinimo galimybe. Kita vertus, jo vis dėlto nepatenkina grynai metafizinis pažinimas, k todėl jis imasi tyrinėti įvairias tikrovės sritis, remiasi gausiais empiriniais duomenimis. Tačiau Aristotelis nemano, kad tokiame empiriniame pažinime metafizikai tenka tik metodologinio orientyro vaidmuo,— priešingai, jo požiūriu, tikrasis pažinimas pačia savo esme tegali būti metafizinis. Todėl Aristotelis yra priverstas savo mokslinius tyrinėjimus kiekvieną kartą įvilkti į metafizikos rūbą, tačiau dėl to, kad jis nesutinka besąlygiškai aukoti patyrimo duomenų teorinei schemai, tasai metafizikos rūbas turėjo prarasti griežtus kontūrus. Tokia atskirų sričių metafizinio pažinimo regimybė neišsisklaidydavo tik todėl, kad konkrečiais atvejais ji rėmėsi skirtingomis interpretacijomis, atrenkančiomis tokiems atvejams tinkančias metafizikos kategorijų reikšmes. Tiktai tokios interpretacijos, kurios iš dalies priklauso nuo skaitytojo, ir leidžia Aristoteliui kartu būti ir filosofu, ir mokslininku. Gamtą Aristotelis supranta kaip savo formas aktualizuojančių pavienių substancijų sąryšį, sukuriantį vientisą visumą. Todėl gamta esanti veikli ir turinti tam tikrus tikslus. Čia vyrauja teleologijos principas, apimantis ir mechaninius judesius, kurie esą formų aktualizavimo priemonė. Gamtai būdinga hierarchinė tvarka — nuo žemesnės neorganinės prie aukštesnės organinės. Tarp šių gamtos pakopų esąs kokybinis skirtumas, nes organiniams kūnams būdinga ypatinga forma— siela. Todėl Aristotelio gamtos filosofija apima ir psichinio gyvenimo aiškinimą. Siela — kūno, kaip materijos, potencijas aktualizuojanti forma. Aišku, kad ta materija, kuri yra sielos potencija, sudėtingesnė, labiau organizuota negu negyvosios gamtos materija. O kadangi organinė gamta irgi turi savo pakopas, tai jas atitinka įvairios sielos rūšys. Aukštesnėse sielos rūšyse glūdi žemesnės. Žemiausia yra maitinančioji siela, kuri būdinga visiems gyviems organizmams, tačiau jos pakanka tik augalams; šios sielos pagrindu išsivysto aukštesnė juntančioji siela, apibūdinanti gyvūnų psichinius sugebėjimus, o aukščiausia yra mąstančioji siela, kuri apima ir žemesnes sielos pakopas, bet pati būdinga vien žmogui. Natūralu, kad mąstančioji siela įperša Aristoteliui sunkų žmogaus prigimties, žmogaus ir gyvūnų skirtumo klausimą. Ir čia Aristotelis susiduria su neįveikiamais keblumais. Jis neabejoja, kad žmogus yra kai kas daugiau negu gyvosios gamtos rūšis, todėl žmogaus sielos negalima apibrėžti vien kaip jo kūno formos. Mąstančioji siela, arba protas, yra greičiau žemesniųjų sielos pakopų formą, todėl ji netelpa į rūšinę sielos kaip kūno formos sąvoką. Protas, kaip aktualizuojantis sielos potencijas, atitrūksta nuo materijos ir tampa grynųjų formų buveine. Protas aktualina grynas, nuo materijos nepriklausomas daiktų formas, todėl jis ir yra aukščiausioji pažinimo galia. Tačiau kaip tik šitas proto išlaisvinimas nuo materijos išardo tą galimybės ir tikrovės, pasyvaus ir aktyvaus vystymosi pradų koreliaciją, kuria remiasi visų tikrovės procesų aiškinimas. Svarbiausia proto veikla—pažinimas. Pažinimo galimybė išplaukia iš to, kad protas apima visas formas, taigi tiesiogiai su jomis sąveikauja. Bet kad tokia pažinimo galimybė virstų tikrove, turi būti aktualizuotos vienokios ar kitokios formos, nes priešingu atveju pažinimas liktų beformis ir neapibrėžtas. Kaip žinome, Aristotelio metafizikoje kiekvienas procesas kildinamas iš formos ir 18 materijos sąveikos. Proto veikloje abiejų funkcijas turi prisiimti jis pats, o tai reiškia, kad jis tampa savo paties potencijų aktualizavimu, taigi suskyla į dvi dalis — į pasyvųjį ir aktyvųjį protą. Pirmasis iš jų, kaip žmogaus sielos forma, išlaiko tam tikrą, nors ir tarpišką, ryšį su žmogaus kūnu, antrasis yra transcendentinis žmogaus kūno ir individualios sielos atžvilgiu. Vienas yra žmogaus asmenybinio savitumo pradas ir yra mirtingas, kitas — dieviškos pasaulio sąrangos pradas, tik atsitiktinai susijęs su konkrečiu žmogumi ir nemirtingas. Argi reikia stebėtis, kad visos viduramžių scholastų pastangos atskleisti tikrąjį, vienareikšmį žmogaus sielos nemirtingumo ir sielos individualizacijos problemų išsprendimą Aristotelio filosofijoje taip ir liko bevaisės. Dvilypė proto prigimtis pasirodo ir tada, kai Aristotelis svarsto žmogaus elgesio ir visuomenės gyvenimo problemas, t. y. jo etikoje ir politikoje, kurios kartu sudaro Aristotelio praktinę filosofiją. Praktinė filosofija remiasi praktinio pažinimo skyrimu nuo teorinio pažinimo. Teorinio pažinimo dalykas yra išmintis, protas čia užsiėmęs pats savimi, teorine idėjų žiūra, kontempliacija. Teorinis protas regi daiktų formas, idėjas grynu pavidalu, t. y. nepriklausomai nuo jų aktualizavimosi materijoje. Kaip tik todėl šis protas yra greičiau dieviškos prigimties ir negali spręsti nei apie žmogaus, nei apie valstybės veiklą. Apie tą veiklą spręsti ir ją nukreipti gali tik tas protas, kuris priklauso tam tikram žmogui ar tam tikrai valstybei, kuris yra jų forma, t. y. praktinis protas. Tiktai toks protas gali nurodyti, ko reikia siekti ir ko vengti, bet šie nurodymai nėra teorinė tiesa, jie neturi visuotinės reikšmės, nes atskiriami nuo tos žemesnės žmogaus sielos, kuri yra kūno forma ir todėl greičiau atsitiktinė, neapibrėžiama, iracionali. Žmogaus praktinis elgesys, kaip ir valstybės sutvarkymas, nėra teorinio pažinimo reikalas. Teisingo žinojimo neužtenka nei dorybei, nei teisingumui pasiekti. Aristotelis teigia, kad žmogaus gyvenimo tikslas - realizuoti žmogaus skirtinumą, nuo kitų gyvų būtybių, t.y. - protingumą. Didžiausia dorybė - saikas, sugebėjimas surasti aukso vidurį tarp kraštutinumų. Valstybės tikslas, pagal Aristotelį, ugdyti pilietyje tobulumą, asmenybę. Aristotelis labai plačių pažiūrų ir interesų mokslininkas palikęs labai didelį mokslinį palikimą, todėl paminėtini jo nuopelnai: psichologijoje, biologijoje, retorikoje ir poetikoje. Pagrindinės jo nagrinėtos filosofinės kategorijos: būtis, kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, kentėjimas, veiksmas, substancija, materija ir kt.. Aristotelis - graikų filosofijos apogėjus, paliko neišdildomą pėdsaką filosofijoje. I. KANTAS GYVENIMAS. Immanuelis Kantas gimė 1724, mirė 1804 metais. Jo šeima tikriausiai buvo škotų kilmės. Tėvas buvo amatininkas. Ilgas Kanto gyvenimas buvo nepaprastai tiesus, vienodas, tolygus. Karaliaučiuje gimė, Karaliaučiuje gyveno ir mirė. Gyveno visiškai susitelkęs mokymo ir rašymo darbui. Priešingai beveik visiems žymiausiems XVIII amžiaus filosofams, savo pažiūras formavusiems ir skleidusiems ne mokyklose, Kantas buvo universitetinis filosofas. Universitetui jis buvo dėkingas už gautus filosofijos, matematikos bei gamtotyros žinių pamatus. Jis praėjo visas universitetinės karjeros pakopas; kaip tik jos sudaro svarbiausias išorines jo gyvenimo datas. Vis tame pačiame Karaliaučiaus universitete jis buvo pirmiausia magistras, paskui daktaras, paskui, 1755 m., docentas, 1770 m. tapo logikos ir metafizikos profesoriumi, vėliau dekanu ir rektoriumi. Tapęs profesoriumi, galėjo visiškai atsidėti savo filosofiniams sumanymams. Po daugybės metų, būdamas beveik šekart jo šlovė pasklido plačiai. O jis su visa kūrybine energija vieną po kito rašė svarbiausius veikalus. 1796 metais senatvė ir senkančios jėgos privertė jį palikti katedrą, bet ir po to jis rašė; filosofijos baruose dirbo iki paskutiniųjų, 80-ųjų, savo gyvenimo metų. Kanto gyvenimas klostėsi ne itin palankiai moksliniam darbui; prasimušti teko palengva ir plūkiantis; baigęs universitetą, kad pragyventų, dešimt metų dirbo privačiu mokytoju; į akademines aukštumas kopė lėtai, du kartus pralaimėjo konkursą vietai katedroje užimti; buvo jau brandaus amžiaus vyras, kai užsitikrino padėtį akademiniuose sluoksniuose ir santykiškai pasiturimą buitį, leidžiančią jam laisvai gyventi ir dirbti. Pedagoginis darbas universitete buvo varginantis, tiesiog slegiantis didžiuliu savo krūviu. Būdamas docentu kasdien turėdavo daug valandų paskaitų: dėstė ne tik filosofijos dalykus, bet ir matematiką, antropologiją bei fizinę geografiją. Aplinka, kurioje gyveno, neteikė jam jokių stimulų: Karaliaučius buvo mažas pasienio miestas, be jokio intelektualinio gyvenimo, be to, lenkų žemių atskirtas nuo Vokietijos intelektualinės aplinkos ir paliktas pats sau. Karaliaučiaus universitetas buvo antraeilė mokykla, išgarsėjusi tik Kanto dėka: Kantui nebuvo lemta bendrauti su žmonėmis, kurie būtų lygūs arba bent jau artimi jam savo protu. Priešingai nei kiti svarbūs filosofijos istorijos faktai, įvykę garsiuose intelektualiniuose centruose ir kūrybiškų protų gausos epochose, ar tai būtų V ir VI amžių Atėnai, ar XVIII amžiaus pradžios Londonas, ar XVIII amžiaus vidurio Paryžius, čia filosofijos reformą įvykdė vienišas žmogus gūdžioje provincijoje. Sunkias sąlygas, darbo krūvį, menką sveikatą atsvėrė nepaprastai ekonomiškas Kanto gyvenimo būdas. Jo punktualumas, sistemingumas, savo noru užsikrauti apribojimai buvo tapę kasdienybe. Gyveno jis vienas, šeimos nesukūrė. Instinktyviai atmesdavo kvietimus į kitus universitetus (Erlangeno, Halės, Jenos), kurie butų suteikę puikiausias sąlygas pedagoginiam darbui, bet butų trukdę jam susikaupti ir ramiai dirbti. Maža to, šis drąsus ir liberalus protas instinktyviai vengė drąsių ir liberalių viešų kalbų, kurios galėtų nuteikti prieš jį valdžią ar visuomenę ir išmušti iš sistemingo darbo vėžių (tik 1794 metais jį, jau septyniasdešimtmetį senolį, pasiekė griežta valdžios užuomina apie progresyvias jo religines pažiūras). Gyvenimą jis buvoarbui. Įsigalėjo nuomonė, kad Kantas - nors jo atliktas darbas buvo milžiniškas - kaip žmogus buvo nuobodus pedantas, neigiamas vokiečių mokytojo tipas, nematantis pasaulio už savosios specialybės rėmų. Tam tikrą pagrindą tokiai nuomonei teikė vėlyvieji jo gyvenimo metai, kai ėmė reikštis senatvės požymiai, kai tapo akivaizdus užsimoto darbo dydis ir įsitikinimas, jog šiam darbui reikia pajungti visus kitus reikalus ir interesus. Vėlesniųjų kartų atmintyje paprastai išliko tik senojo Kanto įvaizdis. Tuo tarpu tris ketvirtadalius savo gyvenimo jis buvo kitokio kirpimo žmogus: visapusiškai išsilavinęs ir apsiskaitęs, iš knygų susipažinęs su Europos mokslo ir kultūros naujienomis, jis gyvai reaguodavo į aktualius reikalus ir pasisakydavo visuomenę dominančiais gyvenimiškais klausimais. Savo didžiuosius veikalus, sunkius ir schematiškus, rašė vėlyvame amžiuje, bet iki šešiasdešimtųjų savo gyvenimo metų jis buvo labiau eseistas negu sistemiškas filosofas. Tada jo rašymo stilius buvo gyvas, nestokojantis humoro ir sąmojo. Nebuvo jis užsisklendęs savo profesiniame darbe, nesišalino žmonių. Tačiau tam tikri doroviniai bruožai Kantui buvo būdingi nuo pat jo gyvenimo pradžios iki pabaigos: pirmiausia - tai nepaprasta vidinė drausmė. Griežta, tiesiog puritoniška moralė buvo pagrįsta neeiline valios jėga. Buvo jis rigoristas, kuriam pareiga yra visų gyvenimo klausimų sprendimo išeities taškas. Jis buvo „gaivališko temperamento" priešingybė, o jo gyvenimas - „gyvenimo su fantazija" priešingybė. Griežta jo pažiūra į gyvenimą buvo ryškiausia aštuonioliktojo amžiaus libertinizmo priešingybė. RAIDA. Brandžios Kanto pažiūros susiformavo gana vėlai; buvo jau nejaunas, kai jam kilo mintys apie tai, ką paprastai vadiname kantizmu. Pats savo filosofinių pažiūrų raidą jis dalijo į du laikotarpius: ikikritinį ir kritinį. Tik antrojo laikotarpio veikalai užtikrino jam tą vietą, kokią jis užima filosofijos istorijoje, nes tik juose išdėstyta originali filosofinė koncepcija. l. IKIKRITINĖ FILOSOFIJA. To laikotarpio Kanto filosofijoje galima skirti kelias fazes. I fazėje , iki 1762 metų, Kantas reiškėsi beveik vien tik gamtos mokslų baruose. Tai buvo drąsūs darbai, juose ieškoma naujų kelių, nevengiama hipotezių: tuo metu buvo sumanyta jo garsioji kosmologinė hipotezė. Šiems darbams būdingos pastangos aiškinti reiškinius grynai gamtinėmis priežastimis. Vis dėlto netiesiogiai juose slypėjo metafizinės spekuliacijos apie sielos nemirtingumą ir mėginimai įrodyti Dievo buvimą. Vienintelis filosofinis tos epochos rašinys nebuvo originalus - jame einama mokyklinės filosofijos pramintu keliu. II fazę (1762-1766) ženklina posūkis į humanistines ir filosofines problemas. O raštų turinys rodo, jog nutraukiami ryšiai su mokykline metafizika. Tokia Kanto pažiūrų raidos kryptis buvo visiškai natūrali: juk Kantas, kaip matematikas ir fizikas, mokęsis iš Newtono, negalėjo pasitenkinti metafizika ir tariamais jos įroymais. Konkursiniame darbe 1764 metais jis lygino metafiziką ir matematiką; lyimas buvo ne metafizikos naudai: Kantas padarė išvadą, kad metafizika dar nėlas. Šito jį išmokė Newtonas, o Hume'as ir Rousseau jį išmokė nepervertinti intelekto. Šitoje fazėje susiformavusios pažiūros tapo vėlesnės, ori ginalios Kanto sistemos dėmenimis. III fazė. Vienintelis literatūrinis jos vaisius buvo 1770 metais parengta di sertacija. Joje Kantas pateikia naujo filosofinio požiūrio, sumanyto, atrodo, 1769 m., apmatus. Šis požiūris remiasi originalia ir drąsia prielaida, kad erdvė ir laikas yra subjektyvios suvokimo formos. Iš šios prielaidos plėtojama dualistinė juslėmis suvokiamo ir protu pažįstamo pasaulio teorija: juslinis pasaulis tėra tik reiškinys, nes jis suvokiamas erdvės ir laiko formomis; bet greta jo yra protu pažįstamas pa saulis, neturintis erdvės ir laiko matmenų, - jį pažįstame savo intelekto sąvokois. Mums būdingas apriorinis žinojimas ne tik metafizikoje, bet ir mokslo srityje; matematika remiasi laiko ir erdvės stebiniais, o metafizika - intelekto sąvokomis. Kantas tada manė susikūręs požiūrį, kurio jau niekada neatsižadės (taip jis rašė laiške Lambertui). Tačiau gana greitai jis pasigavo naują mintį, kuri tą požiūrį ne tik papildė, bet ir visiškai pakeitė jo išvadas. Ta nauja mintis tapo kriticizmo pa matu ir naujo Kanto filosofijos laikotarpio pradžia. 2. KRITINĖ FILOSOFIJA. Ta nauja mintis Kantui kilo 1772 metais (apie tai galima spręsti iš jo laiško M. Herzui). Ne iš karto jis ją paskelbė; ji brendo lėtai. Vienuolika metų Kantas neišleido nė vieno filosofinio darbo, nors kaip tik tie metai buvo labiausiai sutelkto ir kūrybiškiausio šios srities darbo metai. Tik 1781 metais jis išleido svarbiausią savo veikalą - „Grynojo proto kritiką". Remdamasis šiuo veikalu jis greitai vieną po kito parašė kitus veikalus, kurie visi kartu sudaro kriticizmo sistemą. Po „Grynojo proto kritikos" Kanto pažiūros jau nebesikeitė. Vis dėlto jis neturėjo užbaigtos programos ir sistemos; pačios problemos vijo jį nuo knygos prie knygos. Pradžioje „Kritika" buvo sumanyta kaip parengiamasis darbas metafizikai. Tačiau faktiškai ji tapo naujosios filosofijos branduoliu ir tikslu; metafizika tos kritikos pamatu buvo sukurta tik iš dalies ir neprilygo kritikai. VEIKALAI, l. IKIKRITINIAI VEIKALAI: I fazė. „Gedanken von der wahren Schatzung der lebendigen Krafte", 1746 (pirmas spausdintas darbas); „Allgemeine Naturgcschichte und Theorie des Himmels", 1755 (šiame darbe pateikiama gamtamokslinė hipotezė apie pasaulio kilmę); „Principiorum cognitionis metaphysicae nova dilucidatio", 1755 (habilitacinis darbas). II fazė. „Der einzig mogliche Beweisgrund zu einer Demonstration des Daseins Gottes", 1762; „Untersuchung uber die Deutlichkeit der Grundsatze der naturlichen Theologie und Moral", 1764 (šis darbas parašytas Berlyno Akademijos paskelbtam konkursui, bet apdovanojimo nepelnė); „Beobachtungen uber das Gefuhl des Schonen und Erhabenen", 1764; „Traume eines Geistersehers, erlautert durch die Traume der Metaphysik", 1766. Šio laikotarpio kūriniai, rašyti su polėkiu ir pasižymintys literatūrine kultūra, jau vien savo stiliumi skiriasi nuo kritinės epochos raštų, kuriuose savo mintis autorius plėtoja sunkiai ir schematiškai. III fazė. „De mundi sensibilis et intelligibilis forma et principiis", 1770 (disertacija, kurią Kantas gynė užimdamas katedrą). 2. KRITINIO LAIKOTARPIO VEIKALAI. Šiam laikotarpiui priklauso trys svarbiausi Kanto veikalai, vadinamosios trys kritikos: „Grynojo proto kritika" („Kritik der reinen Vernunft"), 1781, antras leidimas 1787, „Praktinio proto kritika" („Kritik der praktischen Vernunft"), 1788, ir „Sprendimo galios kritika" („Kritik der Urteilskraft"), 1791. Pirmoji kritika apima pažinimo teoriją, antroji - etiką, trečioji - estetiką bei organinio pasaulio filosofiją. Pamatines „Grynojo proto kritikos" mintis pakartotinai prieinamesne ir paprastesne forma Kantas išdėstė „Prolegomenuose" („Prolegomena zu einer jeden Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten konnen"), 1783. Antrasis „Grynojo proto kritikos" leidimas daugelyje vietų buvo pakeistas, stipriau akcentuojama realizmo nuostata ir įsitikinimas metafizinio pažinimo negalimybe. „Praktinio proto kritikos" mintys populiariau pateiktos „Dorovės metafizikos pagrindime" („Grundlegung zur Metaphysik der Sitten"), 1785. Be šių trijų kritikų ir jų variantų, šiuo laikotarpiu Kantas paskelbė savąją istorijos filosofiją („Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltburgerlicher Absicht", 1784), gamtos filosofiją („Metaphysische Anfangsgrūnde der Naturwissenschaft", 1786), religijos filosofiją („Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft", 1793). Palikęs katedrą, išspausdino kai kurias savo universitetines paskaitas: 1798 m. pats išleido antropologiją, jo logiką paskelbė Jasche; jau po Kanto mirties jo religijos filosofiją ir metafiziką paskelbė Poltitzas 1817 ir 1821 m., o etiką Menzeris išleido tik 1924 m. Po Kanto mirties buvo išleisti ir kai kurie jo rankraščiai, ypač užrašai, iš kurių svarbiausi yra: „Reflexionen", Erdmanno išleisti 1882-1884, ir „Lose Blatter", Reicke's išleisti 1889-1899 m. ORIENTYRAI. Savo mokslinę veiklą Kantas pradėjo nuo gamtotyros darbų; būdamas docentu dėstė matematiką, fiziką, fizinę geografiją. Matematinė gamtotyra buvo tas mokslas, kuris padarė didžiausią įtaką jo filosofinėms pažiūroms; šį mokslą jis laikė pagrindu, kuriuo turėjo remtis filosofija, tuo mokslu - ypač Newtono veikalu - grindė savąją mokslo sampratą, kuri jam buvo filosofijai keliamų reikalavimų kriterijus. KANTO PAŽIŪROS. 1. FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA IR METODAS. 1) Sintetinių apriorinių sprendinių p rob lema . Prie naujų išvadų filosofijoje Kantas priėjo daugiausia dėl to, kad iškėlė naujų klausimų. Tas klausimas buvo toks: kaip remdamiesi vaizdiniais galime ką nors žinoti apie daiktus? Juk mums duoti tik vaizdiniai, o mes sprendžiame apie daiktus; kokiu būdu galimas tas perėjimas nuo vaizdinio prie daikto, nuo subjekto prie objekto? „Pastebėjau, - rašė Kantas laiške M. Herzui, - kad man trūksta dar kažko, į ką aš, panašiai kaip ir kiti, savo ilgalaikiuose metafiziniuose tyrinėjimuose neatkreipiau dėmesio ir kas iš tikrųjų yra visos iki šiol metafizikoje tebeslypinčios paslapties raktas. Tad iškėliau sau klausimą, kuo remiantis tai, kas mumyse vadinama vaizdiniu, yra priskiriama objektui". Tyrinėjimus, kuriuos pradėjo spręsdamas šį klausimą, Kantas pavadino „transcendentaliniais" (nuo transcendere - peržengti): reikėjo surasti tuos vaizdinius, kurie peržengia subjekto ribas ir yra taikomi objektams. (Etimologiškai šio termino kilmė ta pati kaip žodžio „transcendentinis", bet jo reikšmė skiriasi iš esmės: juk transcendentiniais vadinami tie vaizdiniai, kurie peržengia patirties ribas.) Šie tyrinėjimai Kantui buvo patys svarbiausi jo pažinimo filosofijoje, kuriai vėliau prigijo pavadinimas „kritinė", o pats Kantas paprastai ją vadindavo „transcendentaline". Norėdamas tiksliau ir profesionaliau suformuluoti šią problemą, Kantas panaudojo dvejopą sprendinių klasifikaciją. Pirma, atskyrė sprendinius, gautus patirties pagrindu, ir sprendinius, nepriklausančius nuo patirties; pirmuosius vadino empiriniais, arba aposterioriniais, antruosius - aprioriniais sprendiniais. Kadangi aprioriniai sprendiniai nepriklauso nuo patirties, jų šaltinis gali būti tik pats protas. Juos galima atpažinti iš tokių požymių kaip būtinumas ir visuotinumas. „Juk patirtis mums sako, kad kas nors yra toks, o ne kitoks, bet niekada - kad negali būti kitoks. O jei atsiras toks teiginys, kurį mes laikysime būtinu, tai jis bus apriorinis sprendinys. Pagaliau patirtis niekada nesuteikia sprendiniams tikro ir išsamaus visuotinumo, o tik tariamą ir santykinį... Tad jeigu koks nors sprendinys mums atrodys tiksliai visuotinis, t. y. neturintis išimčių, vadinasi, jis nebus gautas iš patirties, o bus galiojantis aprioriškai". Antra, Kantas sprendinius skirstė į analitinius ir sintetinius. Analitiniai sprendiniai yra tokie, kurių tarinys pasako tik tai, kas jau slypi sakinio veiksnyje, kitaip sakant, tai, kas priklauso subjekto apibrėžimui arba gali būti iš to apibrėžimo išvesta. O sintetiniai sprendiniai yra tokie, kurių tarinys pasako tai, ko veiksnyje nėra, ko negalima gauti iš subjekto apibrėžimo. Pirmieji tik paaiškina jau turimą žinojimą, o antrieji žinojimą išplečia, nes pirmieji tik išskaido sąvoką, esančią sakinio subjektu, o antrieji šiai sąvokai suteikia naujų bruožų. Šią klasifikaciją Kantas sujungė su ankstesniu sprendinių skirstymu į apriorinius ir aposteriorinius ir gavo tokias sprendinių rūšis: analitiniai, kurie visada yra aprioriniai (nes sąvokai išanalizuoti patirties nereikia), aposterioriniai sintetiniai ir aprioriniai sintetiniai. Analitinių sprendinių prigimtį nesunku suprasti, lygiai kaip nesunku suprasti ir aposteriorinių sintetinių sprendinių prigimtį, nes pirmieji analizuoja tik sąvokas, o antrieji paprasčiausiai remiasi patirtimi. Tačiau aprioriniai sintetiniai sprendiniai yra problemiški. Juk kaip galima apie objektą pasakyti tai, ko nėra duota nei jo sąvokoje, nei yra gauta iš patirties? Kaip tik šie sprendiniai ir yra mokslo branduolys: nors analitiniai sprendiniai iš tikrųjų yra teisingi ir visuotiniai, bet jie neišplečia žinojimo, o empiriniai sprendiniai tikrai išplečia žinojimą, bet jie nebūtinai yra teisingi ar visuotiniai. O Kantui - čia jis buvo ne novatorius, o tik tradicijos reiškėjas -žinojimo sąvoka buvo neatskiriama nuo tikrumo ir visuotinumo. Dėl to apriorinių sintetinių sprendinių problema buvo tokia svarbi jo filosofijai. Bet drauge tai buvo sunkus ir ginčytinas klausimas. Patys empiristai apskritai neigė apriorinių sintetinių sprendinių galimybę; pavyzdžiui, Hume'as pripažino tik dvi sprendinių rūšis: sprendinius apie sąvokų santykius ir apie faktus, arba - Kanto terminais kalbant - apriorinius analitinius ir aposteriorinius sintetinius sprendinius. Pasak jo, visi aprioriniai sprendiniai yra analitiniai, o visi sintetiniai sprendiniai - aposte rioriniai. Kantas manė kitaip. Jis ne tik neneigė apriorinių sintetinių teiginių buvimo, bet ir nemanė, kad jų buvimas galėtų būti ginčų objektu. Net nereikia klausti, ar jie galimi, nes iš tikrųjų jie įeina į mūsų žinių sudėtį, mes darome sprendimus, kuriems būdingas nepaneigiamas tikrumas ir visuotinumas. Jei jau jie yra, vadinasi, jie galimi. Nuomonės gali skirtis tik dėl to, kaip jie yra galimi. Pagrindinis Kanto klausimas taip ir skambėjo: kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai? Kad egzistuoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai, Kantas įsitikino remdamasis dviem mokslais: matematika ir grynąja (dabar sakoma: matematine) gamtotyra. Jam nekėlė abejonių tai, kad matematiniai sprendiniai yra aprioriniai, nepriklausantys nuo jokios patirties; bet jis manė (ir laikė tai svarbiu savo atradimu), jog jie yra ir sintetiniai. Savo ruožtu grynojo gamtos mokslo teiginiai buvo neabejotinai sintetiniai; tik Kantas manė, kad jie yra ir aprioriniai, nes yra būtini ir visuotiniai. Todėl Kantas savo problemą galėjo formuluoti ir taip: kaip galima grynoji matematika? kaip galimas grynasis gamtos mokslas? 2) Transcendentalinis metodas. Tokia formuluotė įtikinamai parodė, kad Kantas filosofinę problemą iškėlė naujoviškai. Kanto išeities taškas buvo faktas, kad mokslas yra. Jis nesielgė kaip Hume'as, kuris kvestionavo mokslo tikrumą dėl to, kad šis neatitiko jo filosofinių svarstymų išvados. Kantui mokslas, kaip tik toks, kuris žengia nuoseklios raidos keliu, yra šimtmečius trunkančios tyrinėtojų veiklos įtvirtintas faktas; filosofinė kritika negali šio fakto kvestionuoti, tačiau privalo jį paaiškinti. Filosofija privalo mokslą analizuoti ir paaiškinti sąlygas, kurioms esant mokslas yra galimas. Pirmiausia ji privalo nustatyti, kurie mokslo sprendiniai yra aprioriniai. Remdamasis savo pasirinktąja terminologija, Kantas šį veiksmą pavadino „transcendentaliniu". Transcendentalinis metodas, priešingai psichologiniam, tyrinėjo vaizdinius ir sprendinius analizuodamas ne protą, o jo kūrinius ir analizavo objektyvų faktą - mokslą. Faktas Kantui buvo tokie mokslai kaip matematika, gamtotyra, bet faktu jis nelaikė metafizikos, nes ji stokojo tolydžios raidos, o pamatiniai jos teiginiai yra ginčytini. Metafizika irgi naudojasi aprioriniais teiginiais, bet jos sprendiniai nepasižymi tokiu tikrumu kaip matematikos ar gamtos mokslo sprendiniai. Todėl jos atžvilgiu transcendentalinė filosofija savąjį klausimą turi formuluoti kitaip: ne kaip, bet ar aprioriniai sintetiniai sprendiniai šiuo atveju yra galimi, arba: ar išvis galima mokslinė metafizika? 3) Juslumas ir protas. Pirmiausia Kantas turėjo iškelti sau klausimą, kokiomis subjekto galiomis pažįstame objektą. Pažinimo procese dalyvauja dvi svarbiausios galios: juslės ir protas. Iki šiol vertinant pažinimo šaltinius buvo susiformavusios dvi nuostatos: racionalizmas ir empirizmas. Abi jos buvo vienašališkos: racionalizmas vertino protą, bet nevertino juslių, empirizmas - atvirkščiai, vertino jusles, bet nevertino proto. Kantas pozityviai įvertino abu šaltinius: jo įsitikinimu, pažinimui būtini abu šaltiniai; norint pažinti daiktą, pirmiausia reikia turėti ryšį su juo, o tai įmanoma tik juslių dėka; antra, reikia daiktą suprasti, o tai įmanoma tik proto dėka. Toks buvo Kanto mokslas apie „du pažinimo kamienus", užtikrinantis didžiąją racionalizmo ir empirizmo sintezę. Kiekviename objekto pažinimo procese susitinka du veiksniai, ir abu jie yra lygiaverčiai, nes abu vienodai būtini. Priešingai epistemo-loginiam monizmui, nesvarbu, racionalistų ar empiristų, Kantas pasirinko nuostatą, kad pažinimas vyksta dviejose instancijose. Ši nuostata tiesiog įbruko jam į rankas pažinimo tikrumo kriterijų - pažintinių galių savitarpio kontrolę. Kanto mokslo prasmė buvo tokia: iš tiesų mes negalime išeiti anapus mūsų vaizdinių ir palyginti juos su daiktais, bet mes turime dviejų rūšių vaizdinius -juslinius ir racionalius, stebinius ir sąvokas, - kuriuos galime palyginti tarpusavyje; jie vienas kitą kontroliuoja, ir ta kontrole yra užtikrinama tiesa. 4) Kantiškosios pažinimo kritikos struktūra. Kiekviena iš abiejų pažintinių galių turi savo ypatingus požymius, todėl kiekvieną reikia išnagrinėti atskirai. Mąstymo principus tyrinėja logika. Kantas iškėlė sau uždavinį ištą logikos skyrių, kuriame aiškinamas apriorinis mąstymas ir kurį jis vadi no „transcendentaline logika". Šalia to jis ėmėsi kurti paralelinį mokslą apie ap riorinius juslinio pažinimo veiksnius, kurį pavadino „transcendentaline estetika" (pavadinimas epistemologiškai taiklus, tačiau tokia prasme jis neprigijo). Tai buvo du svarbiausi kritikos skirsniai: transcendentalinė logika ir transcendentalinė es tetika. Tačiau mąstymas („protas" plačiausia prasme) apima dvi skirtingas funkcijas: sugebėjimą kurti sąvokas duotosios medžiagos pamatu ir sugebėjimą daryti išvadas, išeinančias anapus patirtinės medžiagos į absoliučios būties sritį. Pirmąjį sugebėjimą Kantas vadino „intelektu" (Verstand), o antrąjį „protu" (Vernunft) siauresne šio žodžio prasme. Dėl to transcendentalinę logiką sudaro du skyriai: intelekto teorija, arba transcendentalinė analitika, ir proto teorija, arba transcendentalinė dialektika. Tad grynojo proto kritika turi tris skyrius: estetiką, analitiką ir dialektiką, arba juslumo, intelekto ir proto teorijas. Tiesą sakant, analitika ir dialektika yra tos pačios logikos dalys, tačiau analitika labiau susijusi su estetika nei su dialektika. Jos abi drauge sudaro mokslo teoriją, jos abi pagrindžia tikrąjį žinojimą, tiek matematinį, tiek ir gamtamokslinį, o dialektika yra metafizikos teorija, tariamojo žinojimo kritika. Juslės ------------ ------------------> Estetika ---------- Tikrasis žinojimas (mokslas)         Intelektas ------> Analitika --------- Mąstymas ------ Dialektika arba Tariamasis žinojimas (metafizika) 2. PAŽINIMO TEORIJA. 1) Erdvė ir laikas (Transcendentalinė estetika). Protas kuria bendrąsias sąvokas, tuo tarpu juslės teikia mums atskirybių stebinius (Anschauung). Teikia juos pirmiausia receptyviniu būdu, kai tiesiogiai susiduria su daiktais ir kai daiktai jas sužadina (affizieren). Daiktų sukelto juslių sužadinimo rezultatas yra pojūtis (Empfindung). Bet argi, be stebinių, pojūčių, juslėse nieko daugiau nėra? Žinoma, - sako Kantas, - atėmus pojūčius, jose lieka dar du veiksniai: erdvė ir laikas. Juk visus pojūčius patiriame erdvėje ir laike, bet erdvė ir laikas nėra pojūčių objektas. Galima būtų prikišti, kad erdvė ir laikas yra ne stebiniai, o sąvokos. Tačiau taip nėra: erdvei ir laikui būdingas ne bendrumas, kaip sąvokoms, o atskirumas, kaip būdinga stebiniams. Erdvė yra tik viena: kai kalbame apie daugybę erdvių, turime galvoje tik vienos erdvės dalis; taip pat ir laikas tėra vienas. Turėdamas galvoje savo iškeltą problemą ir ieškodamas apriorinių pažinimo veiksnių, Kantas ieškojo jų ir jusliniame pažinime, stebiniuose; ieškojo stebinių, kurie būtų aprioriniai, o dėl to visuotiniai ir būtini. Žinoma, čia nekalbama apie pojūčius; kaip tik jie yra akivaizdžiai ir visiškai empirinis pažinimo veiksnys; tik erdvė ir laikas gali būti aprioriniai stebiniai. Kantas pamėgino įrodyti, kad jie tokie yra iš tikrųjų. Šis įrodymas remiasi dviem svarbiausiais argumentas: a) erdvė nėra empirinis stebinys. Neįmanoma, kad ji būtų gauta iš išorinės patirties, nes, atvirkščiai, kaip tik kiekviena išorinė patirtis suponuoja erdvės stebinį. Juk kur nėra erdvės, ten negali būti ir kalbos apie kažką „išoriška" arba esantį mūsų „išorėje"; kad galėtume, kaip tą iš tikrųjų ir darome, pojūčius perkelti į išorę, privalome jau turėti erdvės stebinį. b) Erdvė yra būtinas stebinys. Neįmanoma jos išmesti iš galvos; galima įsivaizduoti, kad erdvėje nėra daiktų, bet neįmanoma įsivaizduoti, kad nėra erdvės. Panašiais argumentais Kantas grindžia laiko aprioriškumą. Tad kas gi yra erdvė ir laikas, kurių stebiniai yra neempiriniai ir būtini? Jie nėra kažkas realu, nes tada natūralus jų pažinimo būdas būtų empirinis ir dėl to jų stebiniai neturėtų būtinumo savybės. Pagaliau kaipgi erdvė ir laikas galėtų būti realūs lyg daiktai? Sunku tai net įsivaizduoti: tada jie būtų tarsi kokie indai, talpinantys visus daiktus, bet ypatingos rūšies indai, nes begaliniai ir neturintys sienų. Jei nėra realūs, tai turi būti idealūs; jie nepriklauso daiktų pasauliui, tačiau kyla iš mūsų juslių. Mūsų juslės nekuria jų iš pojūčių, bet iš savęs juos prideda prie pojūčių. Darydamos pojūčių atranką, mūsų juslės juos tam tikru būdu sutvarko, pateikdamos juos arba kaip esančius vienu metu, arba kaip einančius vienas po kito. Pirmąją tvarką vadiname erdve, antrąją - laiku. Norėdamas apibūdinti erdvės ir laiko vaidmenį, Kantas panaudojo senas, dar aristotelines, formos ir medžiagos sąvokas, kurias pritaikė pažinimui, kaip Aristotelis jas buvo pritaikęs būčiai; Kantui erdvė ir laikas buvo juslumo formos. Stebinių medžiaga yra empirinė (pojūčiai), bet jų forma (erdvė ir laikas) yra apriorinė. Erdvės ir laiko aprioriškumo įrodymas - tai tik pusė užduoties, kurią sau buvo išsikėlęs Kantas; dar liko tikroji transcendentalinė užduotis: įrodyti, kad tos apriorinės formos tinka daiktams. Bet transcendentalinė išvada buvo jau visiškai akivaizdi. Jei erdvė ir laikas yra formos, kuriomis viską suvokiame, tai savaime aišku, kad reiškiniai prie jų prisitaiko: mes negalime suvokti nieko, kas nebūtų erdviška ar laikiška. Kad ir kokie būtų daiktai patys savaime, patirtyje jie mums visada pasireiškia erdvės ir laiko formomis. Erdvė ir laikas pritaikomi visiems reiškiniams, ir iš anksto žinoma, kad jie turi tikti visiems. Kadangi jų buveinė yra subjektas, kadangi tai yra subjektyvios formos, tai jos pritaikomos tik reiškiniams, bet užtat visiems reiškiniams. Dėl to patirtis erdvę ir laiką visada parodo kaip realius dalykus; tačiau transcendentalinė analizė įrodo juos esant idealius; jie tampa niekuo, kai užsimanome traktuoti juos nepriklausomai nuo patirties ir ieškoti jų pačiuose savaime daiktuose. Taip ir tik taip galima paaiškinti apriorinio, visuotinio ir būtino, mokslo - matematikos - faktą. Geometrijos teiginiams būdingas būtinumas; tokios rūšies teiginiai negali būti empiriniai. Tokį geometrijos mokslo pobūdį galima paaiškinti tik tuo, kad jos objektas, t. y. erdvė, nėra empirinis stebinys, o yra pastovi juslumo forma. Visiškai analogiškai kita juslumo forma - laikas - leidžia paaiškinti, kaip manė Kantas, apodiktinį aritmetikos pobūdį. Trumpai: 1) matematikos teiginiai yra visuotiniai ir būtini; 2) jų objektas yra erdvė ir laikas; 3) kaip būtini ir visuotiniai, jie negali būti empiriniai, taigi yra aprioriniai; 4) tokie sprendiniai galimi tik dėl to, kad erdvė ir laikas nėra anapus mūsų esantys realūs objektai, o yra mumyse, yra mūsų juslumo formos. Vadinasi, norėdamas pagrįsti matematikos sprendinių aprioriškumą, Kantas sukūrė savitą erdvės ir laiko sampratą; joje apriorizmas susijungė su fenomenaliz-mu: kadangi erdvė ir laikas yra subjektyvūs, tai erdvinis ir laikiškas pasaulis gali būti tik reiškinys, bet sprendiniai apie erdvinį ir laikišką pasaulį gali būti nepriklausomi nuo patirties, visuotiniai ir būtini. Ar tokia pažiūra buvo nauja? Taip ir ne. Ne, nes jau nuo Platono metafizikai erdvinį ir laikišką pasaulį laikė reiškiniu, nerealiu dalyku. Taip, nes teiginį, kad pasaulis yra reiškinys, Kantas įrodinėjo savitai, remdamasis „juslumo formomis" bei visuotiniais ir būtinais matematikos sprendiniais. Toji nauja erdvės ir laiko teorija padarė dvi toli siekiančias išvadas: a)  Pažinimas buvo suskaidytas į du veiksnius - formą ir medžiagą. Forma yra apriorinio žinojimo pamatas. Net ir juslumas turi sau būdingas formas. Dėl to ir jis gali būti būtino ir visuotinio žinojimo pamatas. Tai buvo nauja mintis, nes iki tol juslės buvo suprantamos kaip grynai receptyvios ir nepajėgios kurti apriorinį žinojimą. b) Erdvę ir laiką imta laikyti tik subjektyviomis formomis, svarbiomis tik reiškiniams. Natūralaus mąstymo atžvilgiu tas subjektyvizmas ir fenomenalizmas buvo perversmas. Erdvė, esanti prieš žmogaus akis kaip kažkas objektyvaus, kam ir jis pats priklauso, imta traktuoti kaip jo kūrinys; įnirtingų metafizikų ginčų objektas pasirodė esąs tik subjektyvi forma. Erdvės ir laiko reiškiniškumas vertė daryti išvadą, kad visas juntamas erdvinis ir laikiškas pasaulis yra reiškinys. Tas fenomenalizmas nebuvo Kanto intencija, o tik jo tyrinėjimų konsekvencija. Kantas norėjo tik paaiškinti erdvės ir laiko vaizdinių savitumą bei pagrįsti matematikos mokslo aprioriškumą. 2) Kategorijos (Transcendentalinė analitika) Erdvė ir laikas nėra vieninteliai aprioriniai mūsų žinojimo veiksniai. Ne tik juslumas, bet ir intelektas turi savo apriorines formas. Juslumo formas išryškino transcendentalinė matematikos analizė, o intelekto - tokia pati gamtos mokslo analizė. Pirmosios buvo transcendentalinės estetikos, o antrosios - transcendentalinės analitikos objektas. Norėdamas nustatyti intelekto vaidmenį žinių kūrimo procese, Kantas skyrė dvi sprendinių rūšis: suvokimo sprendinius (Wahrnehmungsurteile) ir patirties sprendinius (Erfahrungsurteile). „Man šilta" yra suvokimo sprendinio, o „Saulė šildo" - patirties sprendinio pavyzdys. Pirmasis sprendinys a) liečia tik subjektą, apibūdina tik jo būseną, o ne objektą, b) yra pagrįstas tik juslių parodymais. Antrasis sprendinys a) išeina už subjekto į objektą ir, remdamasis subjekto būsena, pasako kažką apie objektą, b) išeina anapus juslinių duomenų intelekto dėka. Abu punktai tarpusavyje susiję: sprendinys apie objektą atsiranda tik tada, kai veikia intelektas, kuris prie stebinių prijungia sąvokas; o pačios juslės suvokiniuose neskiria objektyvumo ir subjektyvumo elementų. Kokį veiksmą atlieka intelektas? Jis stebiniams suteikia vienumą. Kanto prielaida buvo tokia: juslės mums teikia tik stebinių įvairovę, o intelektas stebinius suvienija. „Tačiau ryšys glūdi ne objektuose, jo negalima iš jų išgauti suvokimu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!