Filosofinė estetika

1. Estetikos mokslo objektas ir jo uždaviniai.
Estetikos ir meno filosofijos uždaviniai nėra griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, priklausomi nuo pokyčių, žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno reiškinius, jie keitėsi.
Pamatiniai objektai – grožis, harmonija, meno prigimtis ir t.t.
Vakarų estetika rėmėsi subjekto ir objekto (t.y. žmogaus ir aplinkos pasaulio) priešpriešos idėja, siekė pažinti pasaulį. Iš čia kilo dėmesys realiam pasauliui, empiriniams faktams, analizei. Indijos ir Tolimųjų Rytų estetika labiau domėjosi žmogaus ir aplinkos vienove, asmens vidiniu pasauliu, dvasiniais išgyvenimais.
Šiuolaikinėje estetikoje pagr. objektu laikomas estetiškumas, estetikos mokslas aiškinamas kaip „mokslas apie išraišką“ – tokią išraišką, kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę, jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais, reiškiniais.
Bendriausias daiktų, reiškinių, estetinės sąmonės savybes atspindi estetiškumo kategorija. Ji daug platesnė nei grožio sąvoka, kadangi be grožio savybių ji apima harmonijos, didingumo, tragiškumo, ironijos ir kt. kategorijas; grožis tampa tik viena iš estetiškumo raiškos formų.
Vadinasi pagr. estetikos mokslo objektas yra įvairios estetiškumo formos. Estetiką domina estetiniai kūrybinės veiklos aspektai, estetinių vertybių diferenciacijos dėsningumai, estetinio suvokimo, idealo ar skonio, estetiškumo ir meniškumo sąveikos problemos.
Estetiškumas ir meniškumas skleidžiasi ne tik filosofiniuose ir menotyriniuose tekstuose, bet ir daugelyje kitų konkrečios civilizacijos, epochos kultūros sferų – mitologijoje, ritualinėje kultūroje, religijoje, mokymuose apie visuomenę, moralę, įv. dokumentuose, literatūros kūriniuose ir t.t., meno kūriniuose.
2. Estetikos mokslo ryšys su giminiškais mokslais.
Estetikos mokslui tapus vientisa mokslo žinių sistema, iš jo vėliau išsiskiria meno filosofija.
Estetikos mokslas iš pradžių reiškė juslinę pažinimo teoriją, vėliau ji imta aiškinti kaip grožio filosofija, meno filosofija arba kaip šių dviejų probleminių sričių visuma.
Meno filosofija stengiasi apibendrinti svarbiausias filosofines ir menotyrines žinias apie meną, t.y. mėgina filosofinį požiūrį į meną susieti su konkrečia empirine medžiaga, kurią teikia menotyriniai ir taikomieji mokslai.
Meno filosofijai rūpi ir meninės veiklos savybės, meno vaidmuo kultūros istorijoje, visoms meno rūšims būdingi bendriausi dėsningumai, tarp skirtingų meno rūšių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!