Filosofinis gyvenimo būties ieškojimas

TURINYS - PLANAS I. Įvadas. Darbo kryptis ir tikslas. II. Asmeninė patirtis, atvėrusi filosofinį gyvenimo prasmės pojūtį: 1. Anksčiau ar vėliau žmogų ištinka žinia apie laikinumą. 2. Nežinoti visada geriau, bet mąstančiai būtybei tai neįmanoma. 3. Trys psichologinės žmonių grupės pagal santykį su laikinumu. 4. Tikėjimas nėra nei žinojimo, nei tikrumo sinonimas. 5. Egzistencijos problema mąstančios žmonijos istorijoje. 6. Žmonių santykis su laikinumu Senajame Testamente. 7. Ateistinės krypties egzistencializmas. 8. Prieštaravimai, slypintys kategoriškuose teiginiuose apie tai, kas iki galo nepažinta. 9. Stebuklo vieta pasaulėžiūros formavimesi. 10. Iš dviejų alternatyvų renkuosi pliusą. 11. Dvejopa to paties reiškinio traktuotė. 12. Pasaulio tikslingumas – dar vienas žingsnis į transcendenciją. 13. Mano požiūris į reinkarnacijos teoriją. 14. Poetinė kūryba – nauja patirtis mano ieškojimuose. III. Išvados. Žmogaus mąstymas – tai tik begalinis ėjimas į Tiesą. I. ĮVADAS Tokią temą pasirinkau, todėl, kad joje atradau daugiausia erdvės mąstymui. Ką naujo galima būtų pasakyti rašant apie pagrindinius Antikinės filosofijos bruožus ar nagrinėjant filosofinę kalbos sampratą? Beliktų atrasti filosofų mintis ir jas pakartoti. Yra taip, kaip yra. Vargu ar užtektų kompetencijos požiūriams ar komentarams, nes tai, kas pasakyta apie tam tikroje epochoje egzistavusius reiškinius, galima tik priimti kaip istorinę tiesą. Visai kas kita – parodyti savo, kaip žmogaus, kaip asmenybės santykius su atskirų mąstytojų požiūriu į žmogų. Čia aš jaučiuosi turinti teisę kalbėti, vertinti ir net ginčytis, jeigu mokslininko požiūris neatitinka mano vidinių nuostatų. Aš esu žmogus – ir to pakanka. Šio darbo tikslas – pasakyti, kiek man asmeniškai yra priimtinos vienos ar kitos pakraipos filosofų idėjos; įrodyti, kad gyvenimo prasmės pojūtis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje, kad beprasmybės idėja yra destruktyvi, todėl man nepriimtina. Rėmiausi filosofų darbais, grožine literatūra ir asmenine patirtimi. Padariau išvadą, kad žmogaus prigimtis per tūkstančius metų išliko nepakitusi. Tą įrodau cituodama įvairių epochų kūrėjų požiūrį į žmogaus laikinumą. Dramatizmas yra neišvengiamas, tik jis gali būti ir konstruktyvus, ir destruktyvus. Renkuosi konstruktyvųjį dramatizmą. II. 1. „… Tiktai staiga į mano langą krinta paukščio išskėstų sparnų šešėlis, / Keistai aptemdęs mano džiaugsmą ir svajas… / Aš suvirpėjau, pasikėliau ir nubėgau prie senolės, / Ištiesdamas į ją maldaujančias rankas“1. Sekmadienio popietė, mano vaizduotėje žydi laukų gėlės, saulė, maldaknygė, supamoji kėdė, ramybė… ir – viską sugriaunantis paukščio šešėlis. Senolė įtikina vaikaitį, kad paukštis – tai atsitiktinumas, kad „yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai“. Tačiau savo pačios mirtimi ji viską paneigia: „… skaistaus anų dienų tikėjimo neliko nė ženklų“2. Tai Vytauto Mačernio poezijoje išreikštas požiūris į mirtį, kaip realybę. „Ši mirtis niekis, galiu tau prisiekti, ji tik ženklas tiesos, dėl kurios aš trokštu mėnulio. Toji tiesa labai paprasta ir aiški, truputį kvaila, bet ją sunku rasti ir sunku nešiotis. Žmonės miršta ir jie nėra laimingi“3. Šią tiesą Kaligula atranda po mylimo žmogaus mirties. Ji sujaukia visą tolesnį herojaus gyvenimą. Dar vienas labai realus pavyzdys iš asmeninės patirties. Prie vaikų poliklinikos susitikau kaimynę, atvedusią sūnų priešmokykliniam patikrinimui. Vaizdinga Nevėžio pakrante ėjome lėtai, šnekučiavomės. Čia pat, netoli poliklinikos – morgas. Žmonės išneša karstą, deda jį į automobilį. Visi liūdni, juodai apsirengę. Šešiametis Donatas ima smalsiai klausinėti kas toje juodoje dėžėje, kas čia vyksta. Motina paaiškina, jog tai miręs žmogus. Vėl klausimas: „Kodėl jis mirė?“ „ - Senas buvo“, - atsako motina ir dar nesuvokia, kad padarė didelę klaidą. Nes tą pačią minutę pasipila klausimai: „ar tu greitai būsi sena, ar mirsi, o kada aš būsiu senas?“ O tada vaiko riksmas: „Nenoriu mirti!“. Protingam berniukui prireikė psichologiško aiškinimo, motina apgailestavo: „Būčiau pasakiusi, kad žmogus pakliuvo po mašina ir vaikas būtų apsiribojęs išvada, kad jis tai tikrai nepaklius“. Atsitiktinumus žmogus priima žymiai lengviau negu lemtį nepriklausomai nuo jo amžiaus. 2. Taip ateina žinojimas, vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Nyka Niliūnas eilėraštyje „Pažinimo elegija“ rašo: „Kadais bijodavai suvokti laiko / Srovės kartumą, mes norėjom / Būti nepažindami. Nepažinti - būti, nepažinti – egzistuoti; / Nepažinti – išgelbėti tikrovės formą / Ir niekuomet nepralaimėti.“ Ten pat teigiama, kad žemė visada „nežinančius mylėjusi labiau“4. 4. Deja, žinojimas aplanko visus, tiksliau – beveik visus. Kalbėdama apie save, negaliu nubrėžti konkrečios ribos tarp nežinios ir žinojimo. Į žinojiškosios patirties upę įbridau palaipsniui: šiltas vanduo, drungnas, šaltas… Tas šaltis nėra mano kasdienybė, bet nepasakyčiau, jog ši tema man neįdomi. Pagal savo santykį su laikinumu žmones skirstyčiau į tris tipus: 1. linkusius užsimiršti; 2. pašėlusiai protestuojančius; 3. ramiai ieškančius išeities. Tokių dauguma. Tai ir Vyt. Mačernis, ir Nyka Niliūnas, ir A. Škėmos romano „Balta drobulė“ herojus – Garšva. Šiai kategorijai priskirčiau ir save, ir daugelį pažįstamų, su kuriais tenka artimiau bendrauti. 4. Aš vis dar ieškau… Suprantu, kad mano paieškos niekada netaps žinojimu. Tai neįmanoma. Nors pasauly nemažai žmonių, kurie deklaruoja esą žinantys, bet mano protas atmeta visus, kurie pretenduoja į absoliučią tiesą. Savo ieškojimus vadinu tikėjimu, o tai nėra tikrumo sinonimas. „Pažinimo tikrumo klausimas naujųjų amžių Europai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje darėsi esminis, vis aiškiau suvokta, kad pažinimas yra specifinė žmogaus veikla, o jo rezultatai – specifiniai tos veiklos produktai“5. 5. Tačiau pats žmogus yra tik gamtos „produktas“, todėl ir jo pažinimo produktas visada išlieka problematiškas. „Gamta, būties esmė, slapčiausios priežastys – štai kas vilioja“6. Apie vieną iš aistringesnių ieškotojų A. Kamiu (Albert Camus) – rašytojas V. Folkneris (William Faulkner) yra pasakęs: „Jis visą gyvenimą prieš savo norą ieškojo ir reikalavo iš savęs atsakymų, kuriuos žino tik Dievas“7. Ieškojimas virsta nerimu, ir „pasaulis nieko nebegali pasiūlyti nerimo apimtam žmogui. Nepažinumas yra įrodytas. Nebūtis – vienintelė realybė , vedanti prie dieviškų paslapčių“8. Kamiu tai traktuoja kaip ieškančiojo neviltį. Tačiau man ši traktuotė nepriimtina, nes dar lieka vienas neatsakytas klausimas: kas už to, ką įprasta vadinti Nebūtimi? „Kas nagrinėja egzistencijos problemą, negali jos nenagrinėti transcendencijos šviesoje“9. Jeigu sustojame ties Nebūties riba, kaip vienintele realybe, tai bet koks mąstymas virsta beprasmybe. Hegelis yra pasakęs: „Filosofija baigtųsi, jeigu ji prisiimtų Absoliutaus žinojimo formą“10. Tačiau ji egzistuoja. 12 milijonų metų gyvybė buvo nemąstanti. Prieš 14 milijonų metų atsiranda homo erectus sugebantis pasidaryti įrankį. Po to – homo sapiens. Ir nuo to laiko mąstymas nenutrūksta11. Aš esu to mąstymo tęsinys. Grįžtu į biblinę praeitį, kuri tokia artima milijonų metų šviesoje, nes matuojama tik tūkstančiais. 6. Du žmogau tipai: Kainas ir Jobas. Kainas priėmė absoliučią nebūtį. Jis, kaip galutinį tašką, pasirinko protesto kelią ir tapo Dievo prakeiktas. „Dabar tat tu būsi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują“12. Kainui lyg ir nebuvo gyvenimiškos priežasties protestuoti. 7. Drįsčiau sutapatinti Kainą su visais laikais egzistavusiais ateistais, kurie per daug nesivargina pasirinkę atmetimo kelią: nebūtis yra absoliuti, tad nėra ko ir ieškoti. Kaino keliu pasuko ateistinės krypties egzistencialistai – M. Heideggeris, A. Kamiu, P. Sartras13. Pagrindinis teiginys: „Žmogus mirtingas, jo egzistencija baigtinė“. Grožinėje literatūroje šią filosofiją su geroka cinizmo doze įkūnijo Samuelis Beketas. Jo dviejų veiksmų pjesė „Belaukiant Godo“ atskleidžia laukimo beprasmybę, nes Godo taip ir neateina. Vladimiro ir Estragono laukimas – tai žmogiškosios būties parodija. Estragonas. Ką mes veikėme? Vladimiras. Pabandyk prisiminti. Estragonas. O … gal pilstėm iš tuščio į kiaurą14. Kamiu gyvenimą traktuoja kaip absurdą ir kaip vienintelę išeitį įteisina savižudybę. „Užtat matau kaip daugelis žmonių miršta todėl, kad mano, jog gyvenimas nevertas, kad jį gyventum. Absurdiškumo jausmas gali priblokšti bet kurį žmogų, ties bet kuriuo gatvės kampu“. Žmogus trokšta rytojaus, nors visa esybe privalo kratytis“15. 8. Tačiau šioje filosofijoje atradau dar vieną prieštaravimą: „Aš noriu, kad man būtų paaiškinta viskas arba nieko. O protas bejėgis prieš šitą širdies šauksmą“16. Ateistinės krypties egzistencialistai visgi pripažįsta proto bejėgiškumą. Tad iš kur ta tiesa, kad žmogus yra pasmerktas nebūčiai? Kuo toji tiesa yra pranašesnė už religinės krypties egzistencialisto Jasperso tiesą, priimančią transcendenciją, kaip tolesnės egzistencijos formą? A. Kamiu teigia, kad „jis (Jasperas) yra bejėgis realizuoti transcendenciją, nesugeba išmatuoti patirties gylio“17. O kuo tą gylį matuoja ateizmas? Gal tuo, kad miręs žmogus nebekalba ir galiausiai supūsta? Bet tai būtų per daug diletantiška. Juk tai, kas yra anapus proto arba aukščiau už protą, nei tie, nei anie nepajėgūs išmatuoti. Tiek viltis, tiek beviltiškumas yra neįrodomi. Per kokią patirtį galimą įsitraukti į Nebūtį? Gal vėl per mirusį kūną? O gal per tai, kad iš „ten“ niekas nebegrįžtą? Banalu. 9. Kad paneigimas virstų bent dalele teigimo, grįžtu prie religinės filosofijos. Būtų naivu remtis kokia nors konkrečia religija, būtų kvaila ieškoti įrodymų svetimoje patirtyje, kai žmonės karštligiškai tikisi stebuklų. Galima neatmesti tik savosios patirties, apie kurią visgi sunku būtų kalbėti, nes žinau, kad ji nevirs kitų patirtimi ir netaps argumentu kažkieno kelyje į transcendenciją. Jeigu kam nors tai yra duota, šis lobis – aukščiau už visus žemės turtus. Neseniai teko girdėti žurnalisto interviu su vienu Seimo nariu. Paklaustas, ar yra tikintis, jis atsakė – ne. Tą akimirką labai nustebau, nes jį pažinojau kaip žmogų, nuolat deklaruojantį tikėjimą. Nejaugi jo gyvenime įvyko lūžis? Tačiau kitu sakiniu jis išsklaidė įtarimus. „Aš esu žinantis“, - tvirtai ištarė seimūnas, nors to teiginio neargumentavo. Atkaklus siekimas, kad tavo žinojimas virstų kito žinojimu, gali viską sugriauti, nes asmeninė dvasios patirtis nei perteikiama betarpiškai, nei įrodoma. Tvirtas autoritetingo žmogaus sakinys – tik šviesus blyksnis ieškojimų kelyje, tik atrama, į kurią negaliu remtis visu kūnu. 10. Todėl ieškau toliau pati. Antrasis biblinis herojus po Kaino yra Jobas. Jam, priešingai negu Kainui, Dievas siuntė sunkiausius išbandymus. Filosofas Jaspersas tai įvardina kaip „kraštines situacijas“18. Žemiškoji laimė Jobui sugriauta. Liko tik kančia. Tačiau herojus, užuot prakeikęs būtį, „nesiliauja svajojęs pasidaryti kančios viešpačiu“19. Jobas suvokia, kad ne jis yra būties autorius, kad kraštinės situacijos yra tikrieji keliai į Dievą, gal net tikresni ir sėkmingesni negu loginiai įrodymai. Pagal Bibliją, „Visagalis išklauso jo prašymą, atitraukia baudžiamąją savo ranką ir grąžina net dvigubai to, ko žmogus buvo netekęs“20. Filosofas A. Maceina išveda ribą tarp tikinčio ir netikinčio: „Ontologinė galimybė išnykti netikinčiajam pasidaro psichologiškai reali, nes kas gi mus laikys, jeigu mes patys savaime nesilaikome, o Dievo nėra? Psichologinis baimės pergyvenimas netikinčio sieloje užima ypatingą vietą“ (p. 429). Sakysite, tikėjimas – tai morfijaus piliulė sergančiam nebeišgydoma vėžio forma. Sutinku: dalis tiesos tame yra. Tačiau jeigu iš dviejų alternatyvų nė viena nėra iki galo įrodyta, tai gal jau geriau rinktis tai, kas padeda žmogui išsilaikyti gyvenime ir net kančioje patirti palaimą. Jeigu pliusas ir minusas yra vienodai abejotini, tai aš renkuosi pliusą. 11. Viskas, ką žmogaus protas sukuria, tuo pačiu protu gali būti ir sugriauta. Beketas amžintąjį laukimą traktuoja kaip Dievo nebuvimo įrodymą, kaip būties absurdą. Visai kitaip į šią žmogaus psichinę būseną žvelgia rusų filosofas N. Berdiajevas. Kažkada teko skaityti šio filosofo esė, atspausdintą laikraštyje „XXI amžius“. Amžinąjį laukimą, iš kurio ciniškai šaiposi „Belaukiant Godo“ herojai, N. Berdiajevas traktuoja kaip dar vieną Dievo buvimo ir žmogaus amžinybės įrodymą. Esą, laukimas yra užkoduotas žmogaus prigimtyje, o gamta neklysta. Laukimas už tam tikros ribos turėtų virsti išsipildymu. Štai ir vėl tenka rinktis pliusą ar minusą. Renkuosi pliusą ir toliau ieškau atramos savo nuostatoms. 12. Vokiečių filosofas Kristianas Volfas (tiesa, religinių fanatikų pasmerktas) savo traktate „Apie pasaulio ir pasaulio kūnų tikslus“ suteikia galimybę pamąstyti pasirinktojo pliuso kryptimi. „ … Kas nors viena pasaulyje yra visada dėl ko nors kito“21. Net blogis gali tarnauti gėriui. Patyręs traumą ir likęs invalidas, žmogus neretai atsisako daugelio turėtų ydų, panyra savo dvasia į tokias būties gelmes, apie kurias iki lemtingojo posūkio nebūtų nė pagalvojęs. „Bet, jeigu visi pasaulio daiktai yra vienas su kitu taip susiję, kad mes vieną visada galime laikyti kito tikslu, o kitą – priemone tam tikslui pasiekti, ir, jeigu tiek erdvės, tiek laiko požiūriu viena visada yra dėl kito, tai pasaulyje galima surasti visą išmintį“22. Tos išminties šaltiniu autorius laiko Dievą. Čia aš pratęsiu mintį: jeigu pasaulyje viskas turi savo tikslą, tai negali gi būti, kad žmogus sukurtas be jokio tikslo, o protas tik tam, kad suvoktume esą pasmerkti. 13. Man nepriimtina ir pasaulyje populiari reinkarnacijos teorija. Jeigu aš šiandien nieko nežinau, kuo esu buvusi prieš 40 ar prieš tūkstančius metų, tai manyje nėra nieko iš praėjusių gyvenimų. Jei taip, tai po šimto metų aš tikrai nieko nebežinosiu apie savo dabartį, neatpažinsiu savojo vaiko. Tokiu atveju atgimimas reinkarnacijos keliu man niekuo nėra geresnis už pačią tikriausią mirtį. Juk esmė ne atomuose ir molekulėse, o asmenybėje. Nyčė (Nietzsche) „Linksmajame moksle“ su humoru kalba apie bet kokį tikėjimą amžinuoju išlikimu ir žmogaus situaciją patiekia taip: „Šitą gyvenimą turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų… Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas be paliovos – ir tu drauge su juo, tu – dulkių dulkelė“23. Tą amžinąjį sugrįžimą aš tapatinu su reinkarnacija. Kas iš to, kad aš liksiu egzistuoti kaip dulkelė, kaip medžiaga, bet neatpažinsiu pati savęs ir dulkelių, esančių greta. Neliks tapatybės, neliks žmogaus. Medžiagos tvarumo dėsnis neguodžia. 14. Vytautas Mačernis kalba apie protėvius, kurie kažkada žinojo, kad „atėję žemėn augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus, / Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias“24. Tai tvirtai tikinčiųjų kelias. Pats tragiško likimo poetas pasirinko kitokį gyvenimo įprasminimo būdą. Jis surado „Karalių gėlę“, kurios „lapeliai kam ant veido ir ant širdies užkrinta, / Nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia… / Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai…“25. Tai poetinio talento, suteikiančio žmogui amžinybę, simbolis. Dažnas poeto J. Juškaičio eilėraštis kalba apie tai, kad pilnoje rūpesčių žemiškoje būtyje žmogus gali būti laimingas, kai viską įprasmina ir aprėpia Dievas. „Ir ten, kur mano kapą bus numynę, / Tik vienas Dievas bus – visur: Jame, / Ar šluostome plaukais, ar kalam vinį, - / Gyvenam, judame ir esame…“26. Kunigo R. Mikutavičiaus poezija ieško sakralinių metamorfozių taško, linijos ir pilnatvės santykiu: „Iš taško / į labai labai / ilgą liniją - / iš visiškų / pelenų susideginus / į pilną švytėjimą“27. Norėčiau priimti šių žmonių patirtį, tik dar negaliu. „Karalių gėlę“ aš jau turiu. Tai mano vaikas. Tačiau tikrosios amžinybės vis dar ieškau. Visur: ir filosofijoje, ir poezijoje, ir gamtoje, ir krištolinių sietynų spalvose gimtojo miesto katedroje, kai žema žiemos saulė pažvelgia į langus. Ieškau sau, savo vaikui ir visiems. Tikriausiai negalėsiu ištarti „Eureka!“, bet ir pats ieškojimas jau yra prasmė. Žmogus pasaulėžiūros nesureikšminu. Kiekvienas turi teisę į savąją tiesą. III. IŠVADOS Nežinau, ar atsilaikyčiau ginče su priešingų pažiūrų profesionaliu filosofu. Vartydama filosofijos leidinius, aš ieškojau pliuso amžinajai Būčiai. Su pagarba priėmiau oponentų mintis, nes jie taip pat ieško, o kenčia dar „juodžiau“. Mano gelbėjimosi plaustas – žmogiškojo proto ribotumas. Štai kad ir erdvės suvokimas: planetos, galaktikos, o kas už jų? Siena? Tai kokio ji storumo? Kas už jos? Fizikai kalba apie kitokių matavimų erdvę, tačiau aš jų nepajėgiu suvokti. Pajuntu, kad tai man jau nebeprieinama. Gal kada mano gyvenime tas gelbėjimosi plaustas virs šiaudu ar skustuvu, už kurio nesėkmingai griebiasi skęstantieji. Nenorėčiau prieiti tokią ribą, bet negalėčiau atsisakyti ir mąstymo. Eičiau net ir į juodžiausią bedugnę, jeigu ji turėtų vardą – TIESA. Tai vienintelis kelias. Juo eina žmonija ir apraudodama mirusiuosius kartu aprauda ir būsimąją lemtį. Net ir šviesiausia viltis neapsaugo nuo atodūsio, išslystančio pro sučiauptas lūpas: „O jeigu nieko…“ NAUDOTA LITERATŪRA 1. Žemė. Žmogaus prasmės žemėje poezija. Vilnius, Vyturys, 1991. 2. Šventasis raštas. Senasis Testamentas. Pasaulinės literatūros biblioteka. I – II t., Vilnius, Vaga, 1991. 3. Albert Camus. Rinktiniai esė. Vilnius, Baltos lankos, 1993. 4. Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji amžiai. Vilnius, Mintis, 1987. 5. XX a. prancūzų dramos. Vilnius, Vaga, 1988. 6. Filosofijos atlasas. Vilnius, Alma littera, 1999. 7. Frydhartas Kliksas. Bundantis mąstymas. Vilnius, Mintis, 1988. 8. John Lechte. Penkiasdešimt šiuolaikinių mąstytojų. Vilnius, Charibdė, 2001. 9. Antanas Maceina. Raštai, III t. Vilnius, Mintis, 1990. 10. Irena Slavinskaitė. XX a. antrosios pusės lietuvių poezija. Kaunas, Universitetinis leidinys, 1998. 11. Lietuvių literatūros chrestomatija XII kl. Kaunas, Šviesa, 1998. 12. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija III t. Vilnius, Mokslas, 1978.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!