Intuityvizmo estetika

XIX a. pabaigoje kaip reakcija į racionalistinių ir pozytivistinių tendencijų įsigalėjimą atsirado intuityvizmo estetika, arba kitaip intuityvistinė meno filosofija, kuri tikrovės suvokime ir meninėje veikloje suabsoliutino intuityvaus pažinimo reikšmę. Šios įtakingos pakraipos pradininkas – žymus prancūzų mąstytojas Anri Bergsonas. Jis gimė ir augo Paryžiuje, studijavo filosofiją Paryžiaus Aukštojoje mokykloje. Apgynęs filosofijos daktaro disertaciją „Tiesioginiai sąmonės duomenys“ (1888), parašęs knygas „Materija ir atmintis“ (1896), „Juokas“ (1900), „Kūrybinė evoliucija“ (1907) ir kitus veikalus plačiai išgarsėjo ir už Prancūzijos ribų. 1914 m. buvo išrinktas Prancūzų Akademijos nariu, o 1927 m. gavo Nobelio (literatūros) premiją. Reiškimas filosofinių minčių bei A. Bergsono orientacija į dvasinius epochos poreikius padarė jį tikruoju XX a. Vakarų meninės inteligentijos mesijumi. Filosofo skelbiamas „kūrybinės evoliucijos“ principas buvo traktuojamas kaip universalus istorijos, kultūros ir meno raidos dėsnis, pajėgiantis išlaisvinti žmogų iš tikrovės prieštaravimų, o intuityvaus prado prioriteto prieš intelektinį „gyvenimo“ pirmumo ir absoliučios individo laisvės teigimas imponavo kūrybinei inteligentijai. A. Bergsono veikalai ir didelį susidomėjimą sukėlusios paskaitos College de France, kur jis profesoriavo 1900-1914 m., tapo svarbiu Paryžiaus dvasinio gyvenimo įvykiu.
Intuityvistinė A. Bergsono meno filosofija – tai savotiškas romantinės, F. Šelingo „gyvenimo filosofijos“, Rytų filosofijos ir platoniškojo misticizmo sąskambis, atsiradęs sujungus subtilias psichologines ir mokslines sąvokas.
Teigdamas, kad filosofinės intuicijos pavyzdžiai gan reti ir sunkiai randami, A. Bergsonas nuolat kreipiasi į meną, kuriame intuicija turi neribotas raiškos galimybes. Kadangi filosofija, kaip ir menas, daugiausia dėmesio skiria individualiam pradui, tai savo tikrovės pažinimo forma ji priartėja prie meno ar net susilieja su juo. A. Bergsonas meno filosofiją laiko tobuliausia filosofijos forma. Jis rutulioja mintį apie kūrybinę ir meninę pasaulio prigimtį. Kadangi pasaulis sukurtas remiantis meniniais principais, vadinasi, ir menas neabejotinai geriau nei mokslas gali atskleisti jo vidinę prasmę. Gretindamas filosofiją su menu, A. Bergsonas ne tik neigia mokslui būdingą objektyvumą, bet ir filosofijos autentiškumą sieja su jos pabrėžtinu asmeniškumu.
Meno ištakas A. Bergsonas matė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!