Komunikacijos ir informacija

ĮVADAS   Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje, keičiantis tradicinei mokslo struktūrai, susiformavo naujas komunikacijos ir informacijos mokslų kompleksas. Jis beveik kiekviename moksle ir veikloje lokalizuodamas informacinę problematiką, sukuria erdves naujiems diskursams ir problemoms.  Mokslo žinios išplinta iki beveik visų žinių apskritai ribų: jos integruoja buitines, socialines, ekonomines ir kitas žinias ir  sudaro bendrą žinijos kompleksą. Šio darbo aprėptis – komunikacijos ir informacijos žinija, kuri bus panagrinėta kultūriniais aspektais.             Visų pirma, bus apibrėžti terminai: žinios, komunikacijos ir informacijos mokslai, žinija, kultūra ir tik tada pereita prie kultūrinių aspektų. Visų antra, bus nubrėžtos kultūros integracijos į žinojimą gairės, kaip ji kartu su naująja ekonomika tampa vienu dariniu ir sukuria naują „infotainment“ konceptą; taip pat paanalizuota kultūrinė individo padėtis žinijoje ir naujos jo transformacijas – homo informaticus ir homo irretitus. Po to bus panagrinėti šie kultūriniai aspektai: kultūros virtualėjimas, individų būrimąsis į virtualias bendruomenes, jų transcendencija ir kūniškumo atsisakymas bei kultūros įtinklinimas ir kismas iš hiperteksto pozicijų. Žinijos kultūrinius aspektų apžvalga baigsis technologijų tironijai prieštaraujančiu naujuoju ludizmu ir žiniasklaidos kuriamomis iliuzijomis bei virtualiais pasauliais.   1. KOMUNIKACIJOS IR INFORMACIJOS ŽINIJA               Informacijos ir komunikacijos žinija – tai žinių apie komunikaciją ir informaciją visuma. Norint geriau atskleisti informacijos ir komunikacijos žiniją neišvengiamai turės būti pavartota informacijos ir komunikacijos mokslų sąvoka. Bet prieš tai bus distinkcijos tarp informacijos ir žinių išvedimas.   1.1Informacija ir žinios   Atsakymo į klausimą „kas yra informacija?“ nėra. Šis klausimas glūdi tik filosofiniame ir metodologiniame lygmenyje. Informacija apibrėžiama jungiant jos savybes ir ypatybes. Ją galima apibrėžti iš komunikacinių, lingvistinių, socialinių, ekonominių, vadybinių ir kitų pozicijų. Keithas Devlinas teigia, jog informacija gali būti vertinga prekė, kurią galima rinkti, saugoti, kopijuoti, parduoti ar pavogtii. Šiame informacijos kaip prekės apibrėžime kartu išvardijami ir informaciniai procesai. Informacija taip pat yra nematomi ir tvirti siūlai, kurie viską suriša pomoderniame globalių komunikacijų pasaulyje. Tradicinė informacijos samprata informacijos moksluose apibūdinama išvestine: duomenys  => informacija  =>  žinios Keithas Devlinas išskiria duomenis, informaciją ir žinias paprasčiausiai pagal jų egzistavimo vietą: duomenys egzistuoja popieriuje ir kompiuterinėse laikmenose, informacija – kolektyvinėje visuomenės sąmonėje, o žinios – atskiro (žinančiojo) individo sąmonėje. Jeremys Hope ir Tonys Hope išskiria du žinių tipusii: išorinės žinios – įgūdžiai, kurie gali būti perduodami kitiems, ir vidinės žinios – įgūdžiai, nuomonės, intuicija, kurią žmonės turi, bet negali tiksliai apibrėžti. Akivaizdu, kad žinios yra informacijos išvestinė, aukštesnis jos lygmuo ir jos sukuria žinojimą.   1.2 Komunikacijos ir informacijos mokslai   Šiandieninėje mokslo sistemoje vis labiau nyksta ribos tarp skirtingų mokslų, yra tradicinės jų struktūros ir ryškėja visa apimančio mokslo konceptas. Iškyla naujos problemos (ekologijos, taikos, informacijos chaoso), kurios netelpa į tradicinio mokslo rėmus. Skirtingų mokslų (socialinių, humanitarinių, technologinių, gamtos ir kitų) objektu tampa informacija ir jos pavidalai. Lokalizuojant moksle informacinę problematiką, atsiranda prielaidos naujam komunikacijos ir informacijos mokslų iškilimui. Šie mokslai, integruodami tarpdalykines žinias, įgyja kompleksišką struktūrą, leidžiančią jiems siekti metamokslo statuso. Pomodernioje mąstysenoje ir gyvensenoje beveik visų naujų reiškinių pirminės priežastys slypi komunikacijoje ir informacijoje. Tad poindustriniame moksle, vyraujant komunikacijos ir informacijos paradigmoms, suklesti naujas, metamoksliniu dariniu siekiantis tapti komunikacijos ir informacijos mokslų kompleksas. Jis giliai įsiskverbia ne tik į visus mokslus, bet ir, pasinaudodamas komunikacijos ir informacijos technologijomis, reiškiasi kiekvieno eilinio jų vartotojo sąmonėje. Šis kompleksas iš esmės keičia industrinę ekonomiką, socialinį būvį, individo santykį su juo ir kultūrą.   1.3 Žinija   Mokslo žinių sistema tampa ne tik integruota, bet ir „negryna“, kadangi jungia ne tik skirtingų mokslo sričių konceptualius, teorinius bei metodologinius segmentus, bet dar ir vienija technokratinį bei humanitarinį mąstymą, vertybines orientacijas, dorovines bei estetines kategorijas, taip pat teorijas bei socialinės patirties sanpynasiii. Paprasčiau tariant, mokslo žinios išplito beveik iki žinių apskritai ribų, t.y. mokslinė informacija integruojasi su buitine, populiariąja, teisine, ekonomine, kultūrine, estetine ir kitomis informacijos rūšimis, tuo pačiu sudarydama bendrą žinijos kaip žinių visumos kompleksą. Žinijos sąvoka tampa metakoncepcija, apimanti universalias teorines ir praktines, mokslines ir nemokslines žinias, o komunikacijos ir informacijos technologijos įgyja jungties tarp mokslinės ir „gyvenimiškos“ (visuomeninės) žinijos vaidmenį. Specifinių mokslinių ir nemokslinių dalykų integracija į visuotinį pomodernujį žinojimą įtraukia tiek ekonomiką, tiek politiką, tiek kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. Tolesniame tekste terminą žinija dažniausiai vartosiu kaip komunikacijos ir informacijos žinijos metonimiją.   2. ŽINIJOS KULTŪRINIAI ASPEKTAI               Kultūra – tai komunikacijos praktikos ir prasminių sistemų visuma. Žinios tampa kultūros pagrindu. Šiandienos žinijoje iškyla naujas terminas superkultūraiv (angl. superculture), kuris atspindi paskutines kultūros tendencijas – globalizaciją (kartu ir įtinklinimą) ir personalizaciją. Superkultūra  yra savotiška matrica, talpinanti simbolinius išteklius, betarpiškus kasdieninius veiksmus ir visas kitas kultūrines reprezentacijas bei veiklas, kurias žmonės modeliuoja, vertina, priskiria ir sugrupuoja tam, kad praplėstų savo akiratį, pasidalintų jausmais, sukurtų socialinius tinklus, madingus gyvenimo stilius bei patraukliai ir prasmingai organizuotų gyvenimą.             Superkultūra – tai pereinama erdvė tarp čia ir ten, tarp visuomenės ir savęs, tarp materijos bei simbolio, kadangi šiuolaikinė kultūra plaukioja tarp lokalaus ir globalaus, tarp kolektyvaus ir individualaus, tarp betarpiškos (unmediated) bei perduotos (mediated) patirties. Pomoderni superkultūra kuria virtualias svajas – pavyzdžiui, teiginys dabar Japonija yra visur yra teisingas. Tai tampa įmanoma ir ekonomine (globali rinka, japoniška produkcija), ir kultūrine (globali ir įtinklinta kultūra, žiniasklaida) prasme. Paprastumo dėlei superkultūra toliau bus vadinama paprasčiausiai kultūra.             2.1 Kultūra ir naujoji ekonomika             Industriniame pasaulyje ekonomika ir politika pagrindiniame žinojimo diskurse ėjo greta, kultūrą palikdamos nuošalyje. Jau XIX amžiuje Jeremy Bentham’as pradėjo atskirti ekonomiką nuo kultūros, papročių ir tradicijų, kadangi kultūra buvo irracionali (ekonomiką jis laikė racionalumo kvintescensija), joje vyravo estetika (grožis yra nefunkcionalus, o ekonomika turi būti funkcionali) ir t.t. Jo mintis apie kultūros ir ekonomikos atskyrimą toliau plėtojo Karlas Marksas.             Haroldas Innis [Empire and Communication, 1950] buvo pirmasis sugražinęs kultūrą į ekonomiką - jis teigė, jog masinės komunikacijos priemonės yra vienas iš svarbiausių pomodernios ekonomikos ramsčių. Jis padėjo teorinį informacijos ekonomikos pagrindą, kurį vėliau išplėtojo M. Poratas.             Arūnas Augustinaitis į komunikacijos ir informacijos mokslų diskursą įveda terminą transinformatiškumasv, kuris atspindi informacijos ir komunikacijos įsiskverbimą į visus pomodernios mąstysenos ir gyvensenos darinius. Tai suartina kultūrą su ekonomika ir kultūra tampa tokia pat svarbi žinojimo dalis kaip ir naujoji informacinė ekonomika. Šis konvergencinis judesys sukuria naują „infotainment“vi (angl.enter-information-tainment) reiškinį, apimantį kultūrą, jos ekonominį traktavimą bei informacinę žiūrą. Šių visų dėmenų jungiamąja grandimi tampa komunikacijos ir informacijos technologijos. Toliau pabandysiu nusakyti kaip kultūra integruojasi į naująją ekonomiką.             Plačiausiu požiūriu šalies menas, paveldas ir apskritai visa kultūra yra informacijos šaltiniai, kurie per turizmą integruoja kultūrą į ekonomiką. Siauresniu požiūriu H.H.Chartrandas išskiria ketvirtinį kultūrinį ekonomikos sektorių, kuris ir atspindi kultūros indėlį į ekonomikąvii. Šis sektorius produkuoja abstrakčias prekes ir paslaugas, kurių kontekstas yra kultūra. Pavyzdžiui, intelektualinės nuosavybės teisės (patentai, prekių ženklai ir kita) – vienas iš svarbiausių informacinės (žinių) ekonomikos produktų, kuris atspindi ir apsaugo kūrybinių darbuotojų ir mokslininkų veiklą. Kitas abstrakčių prekių pavyzdys būtų estetinė produkto išvaizda ir originalus dizainas, kurio sukūrimui taip pat reikalingi kūrybiniai darbuotojai. Mokslas, intelektualinė nuosavybė, estetika ir dizainas yra kultūros dalis, kuri sudaro didelę nacionalinių pajamų dalį pomodernioje ekonomikoje.             Žinių vadyba ir organizacijos taip pat integruoja kultūrines vertybes, nes jos padeda išlaikyti prestižą ir konkurentiškumą rinkoje. Informacijos (žinių) ekonomikos kūrėjai – žinių vadybininkai ir žinių darbuotojai remiasi pagrindinėmis vertybėmis: tarpdalykiniu išsilavinimu, informaciniu raštingumu, estetikos išmanymu ir t.t., kadangi  žinios be kultūrinio konteksto paprasčiausiai neturi vertės.   2.2 Individas žinijoje               Kaip individas jaučiasi komunikacijos ir informacijos žinijoje, kokios jo transformacijos atsiranda, kaip jis save suvokia ir kokie kultūriniai rezultatai kristalizuojasi?   2.2.1 Informacinis ir žinantis žmogus   Informacinio žmogus, Mariaus Povilo Šaulausko vadinamo homo informaticus, genezę sąlygoja beprotiškas informacijos kiekio gausėjimo tempas, komunikacijos ir informacijos technologijų skverbimasis į eilinio individo gyvenimą ir, aišku, individo aplinka – informacinė visuomenė. (Informacinė visuomenė – visuma, o informacinis žmogus – smulkiausias jos vienetas.) Informacinis žmogus – tai visų pirma informaciškai raštingas žmogus, mokantis arba bent jau galvojantis, kad moka ieškoti, kaupti, apdoroti ir skleisti informaciją.  Atrodo, kad homo informaticus yra ateities žmogus ir teigiamas visuomenės „informaciškėjimo“ rezultatas, tačiau, anot M. P. Šaulausko, ši žmogaus transformacija atspindi tik informaciškai turtingus individus, o visi kiti, skaitmeninio sklasto dėka, lieka už borto, t.y. jie tampa informaciniais skurdžiais. Tad nauja visuomenės pakopa nesuardo tradicinės stratifikacijos tvarkos, o tik ją dar labiau įtvirtina – informaciškai raštingi žmonės valdo ir turtėja visų kitų sąskaita. Šalia informacinio žmogaus ar net vienu laipteliu aukščiau atsiranda žinantis žmogus, kuris dedasi viską žinąs. Pasak Umberto Eco, pagrindinė masinio žmogaus savybė – smalsumas, žinių troškimas, informacijos alkis [Eco U. 1999 spalio 23 d.], tad daugybė filosofijos, literatūros, meno veikalų supaprastinama ir perdirbama pagal vidutinį žmogų, idant jis galėtų jaustis nusimanąs filosofijoje, mene ar istorijoje. Žinojimas, anksčiau buvęs tik išsilavinusiųjų rankose, leidžiasi žemyn ir plinta masėse. Tokiu būdu žmogui suteikiamas žinančiojo epitetas. Be šios snobiškos žmogaus laikysenos žinojimo atžvilgiu egzistuoja ir antra problema – plintant komunikacijos ir informacijos technologijoms, žinojimas tampa vis labiau dehumanizuotas: žinojimo dalis, kuriai neįmanoma suteikti informacijos vienetų pavidalo, bus atmetama. Be to, senasis principas, pagal kurį žinojimo įgijimas yra neatskiriamas nuo proto ir netgi nuo asmenybės ugdymo, nueina ir vis labiau nueis užmarštin [Lyotard J. F. 1993]. Pagal pomodernybės šauklį J. F. Lyotard’ą, žinojimas vis labiau įgis prekės vertę, nes bus gaminamas tam, kad būtų parduotas, o suvartotas įgis vertę, kad sukurtų naują produkciją – tad jis gaminamas vien tam, kad galėtų būti į ką nors keičiamas. Žinojimas nebėra pats sau tikslas, jis tiktai – nemateriali prekės forma, o kadangi žinojimą kol kas dar savo kompetencijos ribose laiko žmogus (šiuo atveju žinantis žmogus), tai žinių visuomenėje jis ir yra pagrindinė prekė. Tiek informacinio, tiek žinančio žmogaus aplinka sukuria informacijos bei žinių perteklių, o kadangi žmogaus galimybės ribotos, jis gali įgyti ir suvokti tik medžiagą, esančią paviršiuje. Tad šiuolaikiniam žinančiam žmogui belieka priskirti paviršutiniškumo atributą – paviršinis žinojimas kuria paviršinę, visiems prieinamą ir suvokiamą kultūrą. Jei žinantis žmogus, kurį laiką negauna simbolių, vadinamų kultūra, jis pradeda jausti susierzinimą – informacinį alkį. Šis naujasis potyris vadinamas žinojimo abstinencija.              2.2.2 Įtinklintas žmogus               Įtinklintas žmogus, pagal Marių Povilą Šaulauską, homo irretitus, tai tolimesnė homo informaticus  „tobulėjimo“ fazė. Tai anoniminis žmogus, kalbantis tinkline anglų kalba, dirbantis ir besiilsintis tinkle bei visose jo atmainose. Jo atsiradimą ir spartų populiacijos gausėjimą sąlygoja globalaus tinklo plitimas, technologinių priemonių tinklą pasiekti prieinamumas (tinklažmogio prisijungimo prie tinklo neįtakoja geografinė vieta, jis įsigudrina net vaikščioti prisijungęs - mobiliojo telefono sindromas), mokymosi ir darbo vietos įtinklinimas bei popkultūros globalizacija ir tinklėjimas. Pastaroji tendencija svarbi kaip žinijos kultūrinis aspektas.            Kultūros globalizacija neįmanoma be tarpkultūrinės (ir tarptautinės) komunikacijos, o ši neįmanoma be vienos, unifikuotos ir visiems suprantamos kalbos. Jos vaidmuo atiteko anglų kalbai, kuri tapo visuotinai pripažinta tinklo kalba, tuo pačiu į jį atsinešdama anglosaksišką kultūrą ir lingvistinį mąstymą. Bendra kalba sąlygoja bendrą kultūrą, kuri iš tradicinių kultūros įstaigų ir skleidėjų (teatrų, knygų, spaudos ir kt.) persikelia į tinklą. Čia vyksta interaktyvūs kino filmai, leidžiami interaktyvūs romanai bei laikraščiai, čia žaidžiami žaidimai ir vykdomos įvairių kultūrinių renginių transliacijos. Tinklažmogio kultūrinis gyvenimas tampa geografiškai laisvas – pavyzdžiui, modernus žmogus galėjo klausytis tik keletą radijo stočių, veikiančių jo gyvenamajame areale, o pomoderniam tinklažmogiui per tinklą pasiekiamos atokiausiuose pasaulio kampeliuose veikiančios stotys.             Pateiksiu Davido Porterio savęs kaip tinklažmogio aprašymą viii:               Tinklas man – tai keletas valandų, padalintų į minutes, per visą dieną – nuo aušros lig sutemų. Aš klaidžioju po tinklą, kai prabundu naktį, kol užverda vanduo kavai ar kol pribėga pilna vonia vandens, tarp rašto darbų ar belaukdamas atvykstančių studentų. Arba tiesiog, kol aš darau kitą darbą, tinklas būna man kaip fonas. Vieną ar kelis kart per dieną aš prisijungiu ilgesniam laikui, dažnai norėdamas pabendrautis su kitais [tinklažmogiais], bet to laiko man neužtenka. Mano draugai ir kolegos pasiduoda virtualaus bendravimo traukai prisijungdami dažniau ir tai jie daro darbo metu. Šis begalinis troškimas prisijungti ir komunikuoti vadinamas virtualios bendruomenės sindromu. Kartais tai realaus laiko komunikacija, bet dažniausiai tai asinchroninė komunikacija – vieniša, tekstinė flirtavimo forma, kuri tik retkarčiais būna nukreipta į realius kūnus ar balsus. Kkartais vidunaktį suskamba telefonas ir nepažįstamas balsas taria tavo vardą arba kartais tu pasijunti turįs lėktuvo bilietą ir skrendąs savaitgaliui į kitą miestą, kad susitiktum su žmogum, kuriuo visus metus dalinaisi tekstu…   Taip savo gyvenimą aprašytų dažnas tinklažmogis, tampantis tinklo vergu. Būtų galima vardinti dar begales kultūrinių tinklažmogio savybių, tačiau aišku viena, kad tinklas, jo kalba ir globali kultūra kuria kultūriškai unifikuotą žmogų.   2.2.3 Savivoka ir subjektas   Žiniasklaidos ir interneto įtaka savęs suvokimui yra nenuginčijama. “Aš” yra suvokiamas ne kaip išorinių simbolių rezultatas ir ne kaip fiksuota būtis, kurią individas gali tiesiogiai “pagauti”, o kaip projektas, kurį individas konstruoja iš jam prieinamų (pasiekiamų) simbolių [Thompson B. J. 1995]. Ikimoderniais laikais, kai sąveika tarp žmonių buvo akis į akį, individas save formavo iš vietinių, jam prieinamų žinių. Atsiradus kitoms komunikacijos priemonėms, asmenybės savikūra priklausė nuo jai pasiekiamų komunikacijos priemonių ir išsiplėtė už vietinių žinių ribų.             Thompsonas teigia, jog žiniasklaidos vystymasis praturtino ir pabrėžė reflektyvų savęs organizavimą, tačiau daugėjant perduodamų simbolių, atsiveria naujos galimybės, dažniausiai neigiamos, asmenybės savikūrai. Jis šias galimybes suskirstė į keturias grupes. (1)          Ideologijos įsiveržimas į pranešimus: feminizmas, šovinizmas, etninis fundamentalizmas giliai įsminga asmenybėn ir gali pasireikšti neprognozuojamai santykiuose su kitais žmonėmis. (2)          Žiniasklaidos priklausomybė: žiniasklaida, taip pat ir internetas atitolina individą nuo kasdieniškos erdvės ir laiko, o jis iš perduodamų simbolių vaizduotėje susikuria gyvenimo projektą ir tuomet tampa vis labiau priklausomas nuo simbolių formų gaminimo ir perdavimo, t.y. gyvena virtualioje erdvėje. (3)          Simbolių perkrovos ir dizorientacijos efektas: žiniasklaida simbolių gausa perkrauna individą: jis susiduria su tūkstančiais kitų “aš” savikūros būdų, su begalybe kitokių pasaulio vizijų bei skirtingų informacijos ir komunikacijos formų, todėl individas turi arba pats nusibrėžti taką per žiniasklaidą ir gyvenimą arba remtis ja bei kitais autoritetais, priešingu atveju pasiklysta informacijos “triukšme”. (4)           Asmens įtraukimas į netikrą (kvazi-) interakciją: jei individo savikūra remiasi vien žiniasklaidos  ir interneto perduodamais simboliais ir nė kiek tiesioginiu kontaktu, tai individas tampa pririštas prie informacijos sklaidos priemonių ir save suvokia (taip pat bendrauja) tik per jų siūlomus vaizdus, tekstus ir garsus. Kalbant apie individą, yra ir daug kraštutinesnių minčių - J Baudrillard, F. Jameson, G. Deleuze, F. Guattari - jie teigia individualaus subjekto mirtį. Anot F. Jameson, yra dvi pozicijos subjekto mirties klausimu. Pirmoji teigia, kad individualus subjektas egzistavo seniai, seniai, t.y. modernybėje, o dabar numirė; antroji daug radikalesnė: individualus subjektas ne tik priklauso praeičiai, bet jis yra tiesiog mitas; iš tikrųjų jis niekada nevaidino svarbesnio vaidmens. Greičiau šis konstruktas – tik filosofinė ir kultūrinė mistifikacija, kuri siekė įtikinti žmones, kad jie “turi” individualius subjektus ir jiems priklauso ši unikali asmeninė tapatybė [Jameson F. 1995]. Išvardinus keletą pomodernios minties teiginių subjekto atžvilgiu, derėtų reziumuoti, jog  individualus subjektas šiandienino žinojimo sraute suvokia save kaip masinės komunikacijos priemonių ir tinklo skleidžiamų simbolių seką. 2.3 Virtualybės kultūra Komunikacijos ir informacijos žinija vis dažniau reiškiasi virtualia forma. Populiariai tariant, virtualus nurodo į tai, kas turėtų būti (bet nėra) tikra, autentiška ir realu. Akivaizdžiausiai virtualumas reiškiasi internete, į kurį taip pat persikelia ir nemaža kultūros gyvenimo dalis. Šiame skyrelyje internetas ir virtualybė (virtualią realybę) bus pristatytas kaip vieną iš svarbiausių žinijos kultūrinių aspektų. 2.4.1       Virtualios bendruomenės Į komunikacijos ir informacijos žinijos kultūrinę sceną atkeliauja naujas dalyvis – virtuali bendruomenė. Tai žmonių grupė fiziškai neegzistuojanti ir beveik neturinti fizinio ryšio. Kalbėdamas apie ją, pasinaudosiu Howardo Rheingoldo apibrėžimu: Virtualios bendruomenės – tai socialinės grupės, kurios susikuria tinkle tada, kai žmonės bendrauja tiek ilgai, jog atsiranda žmogiški jausmai, kurie virtualioje erdvėje formuoja asmeninių santykių voratinkliusix.                             Tad virtualios bendruomenės gyvavimo pagrindas yra tinklas, jo kultūra ir žmonių jausmai; jos bendravimo priemonės kompiuteriai ir mobilieji telefonai, o jos nariai – žmonės, operuojantys bendravimo priemonėmis. Prie to būtų galima pridėti ir žmonių susikurtas virtualias kaukes.             Virtuali bendruomenė diskutuoja tam tikra, visiems jos nariams bendra, tema, žaidžia žaidimus, kuria grupinius projektus, dirba virtualioje organizacijoje, leidžia lasivalaikį ir linksminasi. Štai keletas Davido Porterio knygoje „Internet Culture“ minimų pasvarstymų – kas yra virtuali bendruomenė:x 1.      Tai komunikacinės erdvės dalijimasis su nematomais kitais. Tai minia, susirenkanti pomodernios kultūros tekstinėje virtualioje realybėje, kur dėl dėmesio rungiasi vakarėlių ir meno parodų diskusijų grupės. Tai sinergetinė individų suma, kurie save suvokia kaip tinklo iš didžiosios raidės piliečius. Jie kuria, taip vadinamąją, interneto kultūrą. 2.      Virtuali bendruomenė – tai bendruomenės iliuzija, kai nėra tikrų žmonių ir tikros komunikacijos. Tai terminas, naudojamas idealistų technofilų, kurie niekaip nesuvokia, kad tikrovė negali būti perduodama per technologijas. 3.      Virtuali bednruomenė – tai žydintis sodas, esantis technologijų raizgalynėje; čia klesti demokratinės vertybės ir „artimo“ bendravimo jausmas. Ryškėja dvi skirtingos požiūrių į virtualias bendruomenes tendencijos. Pirmoji pabrėžia pozityvius tinklo efektus. Kaip teigė Al Gore’as 1993 metais savo kalboje: Mūsų nauji komunikacijos būdai ir linksmins mus, ir informuos. Dar svarbiau – jie mus švies, propaguos demokratiją ir išgelbės gyvybes. Proceso metu jie sukurs daug naujų darbo vietų. Iš tikrųjų, taip yra jau dabarxi. Al Gore’as žada, kad tinklas ir virtualios bendruomenės sukurs naujas galimybes politiniam dalyvavimui, įdarbinimui, socialiniams kontaktams ir laisvalaikiui. Teigiama, kad šios bendruomenės  sutvirtins socialinius ryšius ir praplės bendravimo galimybes. Alternatyvus požiūris pastebi, jog šią spindinčią viziją palaiko milžiniškos investicijos į viešuosius ryšius, reklamą ir politinę retoriką. Kritikai regi tamsesnius rezultatus – individai įklius į tinklą kaip į spąstus ir taps stebimi bei valdomi stipresnių jėgų. Taip pat į virtualų bendravimą įsitraukę individai ir toliau didins visuomenės susvetimėjimą – jiems paprasčiausiai neliks laiko žmogiškam, betarpiškam bendravimui. Žemiau trumpai nupiešiu virtualios erdvės, kurioje vyksta virtualus bendravimas, peizažą.   2.4.1.1 Elektroninis paštas ir elektroninės konferencijos             Tai seniausias ir bene populiariausias internetinės interakcijos būdas. Elektroninis paštas leidžia tiek tarpasmeninę, tiek vieno asmens su nedidele grupe komunikaciją, tačiau pranešimą visuomet siunčia vienas žmogus.             Elektroninės konferencijos – tai sujungti elektroninio pašto adresai į vieną darinį, kai pranešimas siunčiamas iš vieno adreso, o jį gauna visi dalyviai. Konferencijos dažnai turi temą ar bendrą visai sujungtai bendruomenei interesą.  Konferencijos tvarkytojas moderatorius jas prižiūri, priima ir išmeta narius bei cenzūruoja laiškus. Didžioje dalyje konferencijų pasireiškia moderatoriaus jėga ir diktatoriški veiksmai. Bendravimui konferencijoje nereikalingas visų individų buvimas kartu sutartinu laiku.   2.4.1.2 Interneto pokalbiai             Elektroniniu paštu vyksta asinchroninis bendravimas, t.y. nebūtina visiems dalyvauti vienu metu, tuo tarpu interneto pokalbiai – tai sinchroninė komunikacija, kai tam tikras skaičius žmonių bendrauja realiu laiku. Tinkle egzistuoja garsiniai, vaizdiniai ir tekstiniai pokalbiai. Pastarieji yra populiariausi. Komercines pokalbių sistemas dažnai trikdo reklama, tad vartotojai renkasi nekomercines sistemas, tokias kaip „Internet Relay Chat“ (IRC). Čia egzistuoja daug teminių kanalų, kurie turi kontroliuojančius šeimininkus. Jie kontroliuoja žmonių kiekį kanale, cenzūruoja tekstus, nusipelniusiems dalyviams suteikia „garbės“ vardus ir t.t. Kiekvienas kanalas – tai atskira bendruomenė, kur kiekvienas jos narys guodžiasi ar džiaugiasi, kur kiekvienas gali užsidėti pageidaujamą kaukę; dažnai bendruomenės turi savo tinklapius bei retkarčiais rengia realius susitikimus - „meetus“.   2.4.1.3 Pasaulinio tinklo puslapiai             Čia vyksta tiek sinchroninė (pokalbiai), tiek asinchroninė (diskusijų grupės) komunikacija.  Dėl grafinės vartotojo sąsajos ir gebėjimo integruoti vaizdą bei garsą, tinklapiai gali praplėsti tekstinių pokalbių kontekstą. IRC bendruomenės tinklapiuose pristato medžiagą (vaizdinę ir tekstinę) apie savo narius. Dažnai skelbiama aktuali informacija ir pan.   2.4.1.4 Trumposios žinutės             Šios bendruomenės egzistuoja mobiliųjų telefonų tinkluose. Asinchroninis bendravimas vyksta panašiai kaip elektroniniu paštu (siunčiamios tekstines žinutės), tačiau komunikaciją riboja perduodamų simbolių skaičius. Dažniausiai vyksta tarpasmeninė komunikacija tarp bendrų interesų žmonių ar tiesiog draugų. Kartais žinutės siunčiamos ir nedidelei grupei.             Tokio bendravimo ypatumas yra tas, kad kiekvienas individas tampa mobiliu bendruomenės nariu, t.y. jis nebėra pririštas prie kompiuterio ir žinutes gali siųsti iš bet kurios vietos.   2.4.1.5 Tapatybė:  sąžiningumas ir apgaulė             Visos mūsų interakcijos yra įtakojamos tų, su kuriais mes bendraujame. Betarpiškoje ar telefoninėje interakcijoje yra begalė užuominų, išreiškiančių mūsų tapatybę ir ketinimus. Mūsų rūbai, balso tembras, kūnas ir gestai perduoda pranešimus apie statusą, lytį ir jėgą. Mūsų gebėjimas identifikuoti leidžia mums pasitikėti arba ne žmonėmis ir atspėti jų ketinimus. Virtualiame bendravime beveik nėra jokių užuominų, tai sunkina bendravimą ir tuo pačiu leidžia žaisti tapatybėmis. Jei individas nenori, beveik neįmanoma nustatyti jo tapatybės. Virtualioje erdvėje tampa nebesvarbi nei lytis, nei amžius, nei gyvenamoji vieta – čia esi identifikuojamas ir vertinimas dažniausiai tik pagal tekstinį bendravimą. Betarpiško bendravimo signalai pakeičiami sutartiniais signalais, išreiškiančiais jausmus,  nusiteikimus bei ketinimus. Dažnai virtualiose bendruomenėse galioja savos taisyklės, tad jei iš blogos valios žaidžiama tapatybėmis, imamasi priemonių joms nustatyti. Jei taisyklės buvo pažeistos, individas į bendruomenę daugiau nepriimamas. Vis dėlto virtualios  bendruomenės ir skiriasi nuo realių tuo, kad jose galima apsimesti tuo, kuo nesi arba tuo, kuo norėtum būti. Čia išnyksta bet koks tapatybės pastovumas. Ji gali kisti priklausomai nuo situacijos, individo poreikių ir nuotaikos.   2.4.1.6 Virtualu ar realu?             Virtualios bendruomenės jau tapo namais milijonams žmonių. Jie susitinka pasidalinti informacija, praleisti laisvalaikį, aptarti verslo reikalus ar tiesiog paplepėti. Kritikai ginčijasi, kokia šių bendruomenių ateitis ir kiek jos panašios į realias bendruomenes. Galvojant pesimistiškai reiktų tikėti Paulu Virillio, kad virtualios erdvės technologijoms lemta ne tik simuliuoti realybę, bet ir ją pakeistixii.   2.4.2   Virtuali erdvė ir transcendencija Virtualioje erdvėje išties aktuali yra išsilaisvinimo iš kūno problema, kuri ypač ryški „cyberpunk“ literatūroje. Vieni autoriai aprašo virtualią erdvę kaip troškimą palikti savo kūną kažkur už erdvės, kiti teigia virtualų nemirtingumą. Davidas Porteris virtualią erdvę įvardija kaip elektroninį archyvą, kur laikomi dekontekstualizuoti ir virtualizuoti duomenys bei informacijaxiii. Individas papuolęs į virtualią erdvę (pavyzdžiui, registracija bet kuriame tinklapyje) iškart yra archyvuojamas kaip duomenys – vardas, pavardė, adresas ir t.t. Individas transformuojamas į duomenis ir tampa keletu bitų milžiniškoje duomenų jūroje. Internetinis aš gali būti bet koks: bet kokios lyties, amžiaus, ūgio, svorio ar netgi rūšies. Kodėl gi man nebūti medžiu ar marsiečiu? Visi individo troškimai ir norai apsigyvena duomenyse, o pastarieji tūno internete. Taigi archyvavimo judesys yra negatyvus judesys, nes archyvas, individą prisimenantis kaip duomenis, neigia kūną, istoriją ir pačią atmintį. Internetinį aš puikiausiai nusako Baudrillard’o simuliakro sąvoka. Archyvai yra simuliakrų duomenų bazės. Individai virtualioje erdvėje transformuojami į failus, kur jie gali žinoti bet ką, daryti bet ką ir būti bet kuo. Internetinis aš yra tik duomenys, tikrasis aš simuliakras. Internautai neigdami kūno realybę, teigia bekūniškumą virtualybėje ir taip transcenduoja į ją. Virtualybėje kūnas įgauna duomenų pavidalą, jis prisikelia lyg per paskutinį teismą ir praranda sąsają su istorija; virtualus aš tampa nepažeidžiamas ir nesunaikinamas. Nesunaikinamas simuliakras gali eiti bet kur ir daryti bet ką visoje virtualios duomenų bazės būtyje. Virtualiam aš neegzistuoja istorinis laikas ir atmintis, jam lieka tik simuliuotos būties amžinasis dabar. Virtualybės patirtis primena viduramžių mistines patirtis. Atmintis yra užtemdoma duomenų begalybėje ir kūniškumas įgyja duomenų, mirusios informacijos ar simuliakro būtį. Taip individas kaip protagonistas Williamo Gibsono romane Neuromancer (1984) paprasčiausiai išnyksta tinkle ir tampa duomenų srauto dalimi – transcenduoja į kitą būtį.   2.4.3       Hipertekstas – nauja kultūros raiška Hipertekstas – tai informacijos technologija, susidedanti iš atskirų teksto blokų, dar vadinamų lexia (lexia – iš Rolando Bartho pasiskolintas terminas, hipertekste reiškiantis atskirą teksto vienetą), kuriuos sieja elektroniniai ryšiai [Landow G.P., 1994, 1 p.].  Elektroniniai ryšiai, viena iš svarbiausių hiperteksto skiriamųjų savybių, „įkūnija“ Julijos Kristevos intertekstualumo sąvoką, Michelio Foucault jėgos tinklų (power networks) supratimą ir  Gilles  Deleuze’o bei Felixo Guattari rizomatinės klajoklės minties idėjas. Nors hipertekstas akivaizdžiausiai reiškiasi internete, tačiau hiperteksto idėjos spausdintoje literatūroje klajojo nuo šeštojo dešimtmečio. Pavyzdžiui, Alain Robbe-Grillet romane „Labirinte“ (1959) nėra vientiso ir linijinio teksto (kartu siužeto ir laiko). Veiksmas, prasidedantis kambaryje, persikelia į graviūrą, kabančią ant sienos, (joje vaizduojama smuklė), po to išeina per smuklės duris į lauką, sugrįžta į kambarį, tęsiasi toliau ir vėl kažkurioje lexia išeina kažkur. Šiuo pavyzdžiu norėjau parodyti, kad lexia ryšiai nebūtinai yra elektroniniai, čia skaitytojas kuria virtualius ryšius savo galvoje, tad G. P. Landow sąvoką elektroniniai ryšiai, derėtų pakeisti virtualiais ryšiais, kurie tiek internetiniame, tiek spausdintame hipertekste jungia lexia. Kalbant toliau, hiperteksto sąvoka bus vartojama elektroninio teksto kontekste. Hipertekstas su virtualiais ryšiais iš esmės keičia kultūros reprezentavimą. Kaip spauda reprezentavo buržuazinę kultūrą, taip hipertekstas reprezentuoja žinijos (poindustrinę) kultūrą. Pastaroji prieštarauja standartizacijai, unifikacijai ir hierarchijai. Interneto kultūroje ne skaitytojas prisitaiko prie teksto standartų, bet tekstas keičiasi priklausomai nuo skaitytojo; taip pat išnyksta skirtumai tarp autorių ir skaitytojų – skaitytojas lygiai kaip autorius savaip jungdamas lexia gali kurti savąjį teksto variantą. Hipertekstas kultūroje sukuria ekscentriškus žinių tinklus ir tiesiog ją įtinklina.    2.4             Technologijų tironija ir ludizmas Komunikacijos ir informacijos žinija „įbūtinama“ komunikacijos ir informacijos technologijų pagalba, per jas visuomet „permalamas“ žinių srautas ir tik tada jis patenka ant vartotojo darbastalio. Tad bus pabandyta trumpai nubrėžti technologijų tironijos vaizdą ir jam priešišką kultūrinį judėjimą – naująjį ludizmą. Masinės komunikacijos ir technologijų kritikas Paulas Virilio teigia, jog telekomunikacijos leidžia žmogui tapti dieviška būtybe, kuri vienu metu gali būti ir čia, ir ten. Ji per televizijos tranliacijas transcenduojasi į vaizdinių srautą ir gali atsidurti bet kurioje žemyno vietoje. Tiesioginės transliacijos žiūrovas neturi kada pasirengti pamatymo aktui. Mes neturime laiko pasiruošti įvykiui – jis jau įvykęs. Mums telieka jį priimti ar atmesti. Televizijos prigimtis ultimatyvi. Tiesioginė transliacija neaptariama – jai paklūstama [Virilio P. 2000 kovo 4 d.]. Taip žmogus patenka į niekieno nekontroliuojamą esamo laiko tironiją, kurią P. Virilio dar įvardija kaip “esamo laiko” ar tiesioginio eterio teatrą, kuris verčia viską, kas transliuojama priimti kaip už tiesą. Dabar labai populiarios tiesioginės translaciacijos internetu taip pat įpina vartotoją į komunikacijos technologijų tinklą ir dalyvaudamas vaizdo demonstracijoje, jis nespėja iki galo suvokti jam tiekiamų žinių.             P. Virilio ir Manuelis de Landa skelbia kūniškumo katastrofą, kurios pagrindinis iniciatorius yra pirmaujančios karinės technologijos. Kūnas integruojamas į mašiną – pilotas suauga su lėktuvu ir pasaulis žmogui be kūno tampa valdomu tašku, elektroniniu taikiniu, niekiu. Baudrillard’o žodžiais tariant, tokiam pilotui Irako ir Amerikos karas yra tik kompiuterinis žaidimas, taikomasi ne į konkrečius žmones, o tik į grafines kompiuterio monitoriaus figūras [Kinčinaitis V. Kultūros barai 1998]. Karą kaip TV pramogą suvokia ir naujienų žiūrovai, jie jam rengiami, jiems kaip ir pilotui, karas irgi vyksta tik ekrane – virtualioje realybėje. Tad komunikacijos ir informacijos technologijos bet kokį įvykį, net ir karą ar stichinę nelaimę, sugeba paversti spektakliu žiaurios realybės ištroškusiam žiūrovui, kuris priverstas priimti tik tai, kas vyksta dabar ir tučtuojau užmiršus vėl “grožėtis” nauja scena. Viskas tampa momentiška ir beviltiškai laikina, o kartu ir nesuvokiama, nes suvokimui reikia laiko, kuriame būtų ir praeitis. Po tokio žinių srauto vartotojas lieka nesusipratęs ir beveik vien technologijomis gyvenantis kultūros dalyvis.             Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prieš visuomenės ir kultūros technologizavimą iškyla naujasis luditų judėjimas. Luditai, XIX a. kovoję prieš mechanines stakles ir mašinas, dabar  meta pajėgas į kovą prieš komunikacijos ir informacijos technologijas. Vieni luditai tai daro senomis priemonėmis, viešose vietose rengia akcijas, kur praeiviams išdalina plaktukus, idant jie daužytų televizorius ar kompiuterius, kiti pasitelkia tas pačias technologijas ir spausdina straipsnius įtakinguose laikraščiuose (New York Times, Washington Post) bei internete. Pagrindinis šiuolaikinių luditų objektas  – technologijos, kurios, anot jų, yra nedarbo ir visuomenės susvetimėjimo bei atsitraukimo nuo gamtos kaltininkės. Kirkpatrickas Sale’as knygoje „Maištininkai prieš ateitį“ („Rebels Against the Future“) atskleidžia neoludizmo esmęxiv. Jis XIX a. luditus vadina žaliųjų pirmtakais ir teigia, jog neoluditai nori parodyti informacinio žmogaus bei informacinės visuomenės atitolimą nuo savo prigimties ir gamtos. Sale’as apgailestauja, kad žmogaus gyvenimas vis mažiau siejasi su kitomis rūšimis ir gamtos sistema ir vis labiau linksta link technologijų ir dirbtinumo. Šiuolaikinis žinojimas jau nebesiremia tradicijomis ir gamtine patirtimi, o vis dažniau – technologijomis bei dirbtinybėmis. Neoluditai atlieka visuomenės savirefleksijos vaidmenį ir nors jų „gatvės spektakliai“ iššaukia areštus ir visuomenės susidomėjimą, tačiau didesnės įtakos jie neturi – neoludizmo reiškinys tiesiog įvardijamas kaip senųjų Anglijos amatininkų testamentas.   2.5       Žiniasklaidos virtualybės             Žiniasklaida – tai vienas iš įtakingiausių žinijos raiškos būdų kultūroje. Žiniasklaida ir žinojimas glaudžiai siejasi – kas daugiau jei ne žiniasklaida yra mūsų žinojimo patenkintojas, ir, aišku, žinojimo stimuliatorius.  Pomoderni žiniasklaida žiniose akcentuoja ne jų naudą ar prasmę, o malonumą, kurį suteikia vartotojui, todėl žmogui, kuris įpratęs vartoti žinias, būtinas be galo platus pojūčių spektras [Rudite Š. 1999].              Pomoderni įtinklinta kultūra žinijoje išreiškiama per žinisklaidą. A. Augustinaitis [2001] kalba apie dvigubą kultūros virtualybę: pirmoji virtualybė – tada, kai žiniasklaida transformavo objektyvius įvykius į savo vertybių sistemas ir individą įkėlė į savo virtualų pasaulį, antroji – kai žiniasklaida išsiplėtė į internetą. Toliau trumpai nušviesiu pirmąją ir antrąją kultūros ir individo virtualybę.             Pomodernus žmogus gyvena informacijos erdvėje, tad bet kokį veiksmą ar permainą jis suvokia tik joje. Žinia apie įvykį yra daug kartų realesnė už patį įvykį. Griežtai tariant įvykių iš viso nėra [Rudite Š. 1999]. Dėl to žmogus tą pasaulį, kurio pats nemato, suvokia ne kaip tikrą, o kaip tokį, kokį jį piešia žiniasklaida. Žmogus gyvena ne pasaulyje, o žiniose apie pasaulį. Čia vertėtų paminėti, jog žurnalistai, redaktoriai bei režisieriai paradoksiškai tai minčiai, jog vienos tiesos nėra, imasi tiesos bei realybės kūrėjų vaidmens, t.y. tampa visagaliais kūrėjais.             Žiniasklaida, ypač naujoji – interaktyvi, žmogui kuria vis daugiau iliuzijų. Nors, pristatant hipertekstinę darbo aplinką, akcentuojamas reflektyvusis pažinimas ir kognityvinės teorijos teiginiai (pavyzdžiui, kad interaktyvi darbo aplinka, prisiderindama prie individualaus vartotojo, gali skatinti individualų mąstymą), tačiau labai dažnai naujoji žiniasklaida nuklaidina skaitytoją į neoptimalius pasirinkimus ir stimuliuoja pojūčius, kurie patenkina tik patirtinį pažinimą [Balčytienė A. Artium Unitio]. Vadinasi, skaitytojui naršant interneto puslapius dažniausiai išnyksta bet koks tikslas, jis prikaustytas prie ekrano vien dėl nuolat besikeičiančių vaizdų srauto. Tad naujosios informacijos sklaidos priemonės kol kas orientuotos į patirtinį pažinimą ir neišeina toliau už žaidimo rėmo, tačiau stipriai psichologiškai veikia žmogų, neleisdamos jam atsiplėšti nuo ekrano ir sugrįžti į realybę. Individas norėdamas siekti kultūros atsiduria už realybės ribų, t.y. virtualybėje.   IŠVADOS             Į pomodernų žinojimo diskursą per informaciją ir komunikaciją integravosi  kultūra ir ekonomika, mokslinės ir visuomeninės žinios. Tai iš esmės pakeitė visą žiniją ir jos raiškas. Šiame darbe trumpai buvo pristatytas komunikacijos ir informacijos mokslų statusas kitų mokslų atžvilgiu, apibūdintas naujasis superkultūros terminas, kuris atspindi paskutines kultūros tendencijas – globalizaciją (kartu ir įtinklinimą) ir personalizaciją (hiperteksto ir interaktyvumo sąvokų erdvėje). Didžioji darbo dalis buvo komunikacijos ir informacijos žinijos kultūrinių aspektų apžvalga. Apžvelgta kultūrinių vertybių integracija į naująją ekonomiką padėjo pagrindus tolesnei žinijos plėtotei. Komunikacijų ir interneto suklestėjimas iškėlė individo vietos komunikacijos ir informacijos žinijoje klausimą, tad darbe buvo apžvelgtos naujosios individo transformacijos, jo savivokos problemos ir naujų kultūrinių rezultatų kristalizacija. Pavartojant virtualios bendruomenės, virtualios erdvės ir transcendencijos bei hiperteksto sąvokas, buvo apibūdintas vieną iš pagrindinių žinijos kultūrinių aspektų – virtualybė. Žinijos kultūrinių aspektų apžvalga buvo užbaigta  dviguba žiniasklaidos virtualybe. Paskutinė mintis būtų tokia:  kultūra ir visos jos informacinės transformacijos tampa viena iš pagrindinių šiuolaikinio žinojimo dalių.  

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!