Laisvės sąvokos paradigmos

Laisvės sąvokos paradigmos (autorius – Rytis Pivoriūnas) Įvadas Kokia yra Isaiah’o Berlin’o laisvės paradigma? Kokia yra klasikinė laisvės paradigma: Platono ir Aristotelio laisvės sampratos? Kaip ši klasikinė samprata matosi pro pirmosios paradigmos „akinius“? Kadangi Platonas ir Aristotelis apie laisvę šneka iš esmės vien tik politiniame ar tiesiog socialiniame kontekste, tai ar šis faktas numato tam tikras filosofines įžvalgas? Kodėl laisvo žmogaus gyvenimas taip tragiškai susiduria su demokratijos laisve? (užtenka prisiminti Sokrato pasmerkimą myriop arba Aristotelio paskutinį pabėgimą iš Atėnų – iš graikiškosios demokratijos židinio). Nejaugi laisvės klausimas tėra vien politinė problema, t. y. ar apie laisvę diskutuojama tik tada, kai susikerta žmonių interesai? Arba fundamentaliai keliant klausimą – kuo grindžiama politinė laisvė? ar prasminga šnekėti apie ontologinę laisvę – apie laisvę manyje dėl manęs? ar jau Platonui ir Aristoteliui rūpėjo pagrįsti tokią, Locke’o šneka, prigimtinę teisę į laisvę? Šie pastarieji trys klausimai yra šito rašinio tikslo gairės ir akstinai. 1. Isaiah’o Berlin’o „pozityvioji“ ir „negatyvioji“ laisvės Neapibrėžtas žodis „laisvė“ yra sodrus savo reikšmėmis ir interpretacijomis. Bet šis permainingas žodis turi dvi pamatines reikšmes, kurios itin išryškėja moralinės (ir kartu politinės) filosofijos istorijoje. Šias dvi reikšmes, remiantis Isaiah’u Berlin’u, galima išreikšti taip: pirma, laisvė nuo ko nors (arba laisvė nuo kažko), antra, laisvė kam nors (arba laisvė dėl kažko). Kaip matyti, tai du priešingi - pirmas negatyvus, antras pozityvus - žodžio „laisvė“ apibrėžimo būdai. Atitinkamai yra vadintinos „laisvės“: „negatyvioji“ ir „pozityvioji“ laisvė. Abi „laisvės“ suponuoja „kažką“, nuo ko jos priklauso ir kas jas įgalina apskritai. Todėl galima sakyti, kad laisvė negatyviąja prasme iš esmės susijusi su prievartos arba kontrolės sritimi, kitaip sakant, ši laisvė priklauso nuo kontrolės griežtumo, o laisvė pozityviąja prasme susijusi su tos kontrolės šaltiniu, kitaip sakant, ją sudaro pats kontrolės šaltinis. Idant būtų dar aiškiau, galima sakyti, kad abi laisvės sąvokos glūdi atsakymuose į šiuos klausimus: „negatyvioji“ laisvės prasmė paaiškės, kai atsakysime, „kokiu mastu valdžia kišasi į mano reikalus?“ arba „ką aš esu laisvas daryti ar kuo esu laisvas būti?“, o „pozityvioji“ - kai atsakysime „kas mane valdo?“ arba „kas man turi įsakyti, kuo aš turiu ir kuo neturiu būti, ką turiu ir ko neturiu daryti?“ „Negatyviosios“ laisvės atžvilgiu žmogus jaučia, kad yra laisvas tiek, kiek joks žmogus ar organizacija nesikiša į jo veiklą. Vadinasi, politinę laisvę žmogus turi tik tada, kai gali veikti nekliudomas kitų. Jei kiti žmogui trukdo daryti tai, ką jis darytų netrukdomas, tai jau tam tikru laipsniu jis nėra laisvas. Jei kas nors sąmoningai jėga trukdo žmogui veikti arba priverčia jį veikti ne pagal savo norus, tai toks žmogus yra prievartaujamas. Nes prievarta kaip tik numato apgalvotą kitų žmonių įsikišimą. Tad „negatyviosios“ laisvės esmę galima apibūdinti šitaip: kuo platesnė nesikišimo sritis, tuo platesnė laisvė. „Pozityvioji“ žodžio laisvė prasmė yra kilusi iš žmogaus noro būti savo paties šeimininku. Žmogus nori būti sprendžiantysis ir veikiantysis, o ne tas už kurį sprendžia ir veikia kiti, nori pats sau vadovauti, o ne būti veikiamas kitų žmonių ar gamtos. Žmogus nori save suvokti kaip protingą, mąstančią, turinčią valią, aktyvią būtybę, atsakingą už savo pasirinkimus ir galinčią juos paaiškinti savo pačios idėjomis ir tikslais. Tad „pozityviosios“ laisvės esmę galima apibūdinti šitaip: kuo tobulesnis saviįgyvendinimas (racionaliai suvoktas savęs patenkinimas), tuo didesnė laisvė. (Kiekvienas iš šių požiūrių tarsi kelia tokius absoliučius reikalavimus: pirmasis nori pažaboti valdžią apskritai, pastarasis valdžią nori turėti tarsi savo rankose. Šie tikslai negali būti kartu patenkinami. Tačiau ir atskirai šios dvi laisvės negali praktiškai išsipildyti absoliučia savo forma. Mat apskritai apie laisvę prasminga šnekėti tuomet, kai ji yra nors kiek ribojama ir numatoma jos kokybinė skirtybė ir priešybė, t. y. menkesnė laisvė ir vergovė.) O dabar apie kiekvieną šių laisvių atskirai ir išsamiau. Klasikiniai politikos filosofai - Hobbes’as, Locke’as, Mill’is, Constant’as, Tocqeville’is - laisvę aiškino negatyviąja prasme. Jie tik nesutarė dėl to, kokia plati gali ir turi būti ta nesikišimo sritis. Individo ir kitų (arba visuomenės) dialektika neišvengiamai numato tam tikrą kiekvieno individo suvaržymą kitų atžvilgiu. Tokia būtinybė tiesiog akivaizdi, kai ištrūkstama iš „visų karo prieš visus“ būklės. Todėl tie mąstytojai manė, kad žmonių laisvos veiklos sritis turi būti įstatymo ribojama. Bet būtinai turi likti tam tikra minimali ir jokiu būdu nepažeidžiama asmeninės laisvės sritis. Vadinasi, „negatyvios“ laisvės postulatas (kuris pats savaime nėra ginčijamas) skelbia: turi būti nubrėžta riba tarp privataus gyvenimo ir visuomeninės valdžios sričių. Didysis klausimas ir problemų problema - kur ji turi būti nubrėžta. Vieni mąstytojai, tokie kaip Hobbes’as ir jam pritariantys, ypač konservatyvių pažiūrų, norėjo padidinti centralizuotos kontrolės sritį ir sumažinti individualią laisvę, idant būtų išvengta džiunglių ir tyrlaukių gyvensenos. Optimistiškesnieji filosofai, tokie kaip Loche’as, Adam’as Smith’as, Mill’is, O. Constant’as, tikėjo, kad socialinė harmonija ir pažanga suderinama su palikimu privačiam gyvenimui maksimalų nesikišimo laipsnį, kur nebūtų leistina įžengti nei valstybei nei kitam autoritetui. Valstybei šie liberalūs mąstytojai teikė neva kelių policininko funkciją. Kiekvienas tikras liberalas karštai gynė religijos, nuomonės ir nuosavybės laisves. Detalesnė laisvės samprata priklausė nuo to, kaip vienas ar kitas mąstytojas nusakė prigimties esmę. Klasikinė liberaliems mąstytojams tapo John’o Loche’o žmogaus prigimties ir laisvės samprata. Net būdamas be galo kompromisingas mąstytojas, jis be kompromisų skelbia neišklibinamą postulatą: „esant visiems [iš prigimties - R. P.] lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę“. (Lokas. Esė apie pilietinę valdžią, 1992, p. 16-17) . Bet „laisvė yra visa ko pagrindas“ (ten pat P. 26), nes akivaizdu, kad be jos negalima išlaikyti ir likusių neliečiamų vertybių. Visas šias šventas vertybes arba individo teises laiduoja Prigimties įstatymas, arba protas, esantis akivaizdžiausiu išmintingojo kūrėjo apsireiškimu. Kas inspiravo taip išaukštinti individualią laisvę? Kodėl laisvė dabar pasidarė taip dažnai žmonių mases vienijančiu lozungu? Pvz., Mill’is buvo įsitikinęs, kad tik laisva idėjų rinka įgalina civilizacijos progresą, tik ji yra ta terpė, kurioje skleidžiasi žmogaus genialumas, originalumas. Priešingu atveju, visuomenę prislėgs „kolektyvinės vidutinybės“ svoris. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad ši individualios laisvės kaip įsisąmoninto (teoriškai reflektuoto) politinio idealo samprata yra palyginti moderni, nebūdinga net Antikai, nors pagrįstai galima teigti, kad jos prototipu kaip tik laikytina faktinis tokios laisvės egzistavimas Antikoje. Tad galima teikti, kad toks sąmoningas troškimas nebūti kitų kliudomam, būti paliktam savo paties nuožiūrai - yra aukštos civilizacijos ženklas. Kodėl tokios individualios laisvės sampratos nebuvo anksčiau? arba kodėl valdovai visuomet labiau linkę vadovautis kitokia laisvės samprata? Šioj vietoj kaip tik pravartu aptarti „pozityviąją“ laisvės sąvoką. Jei laisvė „nuo kažko“ būdinga žmogui neturinčiam politinės valdžios ir siekiančiam įstatymo garantija apibrėžtos nuo visuomeninės kontrolės sferos, kur jis žinotų, kad gali nekliudomas veikti, tai laisvė „dėl kažko“ būdinga tiek žmogui, turinčiam valdžią (politinę arba moralinę) ir žinančiam kokia galia jis veikia, tiek žmogui, neturinčiam politinės valdžios, bet žinančiam, kas jam gali įsakyti ir vardan ko jis paklūsta. Šis „pozityvios“ laisvės dvejopumas neišvengiamai asmenį suskaido į dvi dalis: į transcendentalinį, viešpataujantá kontrolierių - racionalų „aš“ arba „tikrąjį aš“ ir į tą empirinį „aš“ - troškimų bei aistrų gumulą, kuris turi būti sutvarkytas, pažabotas ir paklusdintas. Skirtumas tik tas, kad politinę valdžią turintis žmogus susitapatina ne tik su individualiu, transcendentaliniu, o ir su transcendentiniu „išmintinguoju“ kontrolieriumi, žinančiu, ko kiti turėtų norėti ir ko, vardan visuotinės gerovės, patys siektų, jeigu tik būtų tokie pat išmintingi, o tie be politinės valdžios žmonės yra priversti arba paklusti jiems primetamam idealiam tikslui, kuris neva kaip tik esąs jų „tikrojo aš“ išraiška, pvz., valstybės, tautos, klasės gerovė ar istorinė būtinybė, arba patys susikurti „tikrąjį aš“, jam paklusti, bet tuo pačiu neišvengiamai užsidaryti savoje „vidinėje citadelėje“. Šis pasitraukimas į save, griežtai kalbant, yra dvejopas: sąlygiškai vieną būtų galima pavadinti „stoikiškuoju“, kitą – „kantiškuoju“. Pirmasis yra radikalesnis ir jo pagrindinė tezė skambėtų šitaip: „turiu lavintis netrokšti ir vengti to, ko negaliu turėti, ko nesu tikras gauti arba, kitaip tariant, neprisirišti prie to, kas nuo manęs nepriklauso, t. y. kuo negaliu visąlaik būtinai disponuoti. Antrasis - kantiškasis - galėtų skelbti, jog turiu ne šalinti, bet kontroliuoti troškimus ir savanoriškai priimti ar nusistatyti įstatymus, idant tokiu būdu išvengčiau priklausomybės nuo gamtinio priežastingumo. Praktiškai abu šie pasitraukimai į save yra politiškai indiferentiški, netgi visiškos politinės laisvės antitezės. Tokia laisvė galbūt laiduoja moralinę ar dvasinę pilnatvę, ramybę ir jėgą, bet jokiu būdu ne politinę laisvę veikti visuomenėje. Toks politinis abejingumas net būna parankus despotiškiems valdovams. Būtent čia išryškėja prieštaravimas tarp „negatyviosios“ ir „pozityviosios“ laisvių. Atsidavusiems „negatyviajai“ laisvės koncepcijai negali būti priimtinas „pasitraukimo į save“ kelias, pirmiausia todėl, kad jis suteikia ne politinę laisvę, bet tik, tarkim, moralinę. Antra vertus, jie mano, kad įgeidžių atsisakymas nėra vienintelis kliūčių įveikimo būdas, kai tą patį galima padaryti ne tik nuo jų atsiribojus, bet ir jas pašalinus. Bet žymiai svarbesnis yra kitas priekaištas, kurį negatyviosios laisvės sąvokos aiškintojai prikiša pozityviosios laisvės skelbėjams. Visus žavi „vidinės citadelės“ išminčiai. Bet visai kas kita nutinka, kai atsiranda „išminčių“ su pretenzijom tvarkyti ar pertvarkyti visuomenę. Jie skelbiasi žiną pasaulį, suprantą būtinumą to, kas kaip turi vykti, todėl tokie, patekę į valdžią, „racionaliai planuoja“, nustato taisykles, kurias „racionalios būtybės“ tiesiog sąmoningai ir laisvai priima, o „nepriaugėliai ir nemokšos“ būna priversdinti jomis vadovautis. Taigi, būtent šioje „pozityviosios“ laisvės koncepcijoje, kurios esmė ta, kad ji nustato tam tikrą vienos formos gyvenseną, „negatyviosios“ sąvokos šalininkas kartais įžvelgia ne ką kita, kaip vien išoriškai užmaskuotą brutalią tironiją. Šio „pozityvaus“ išsilaisvinimo socializuotos formos, kad ir labai skirtingos ir viena kitai prieštaraujančios, sudaro bet kokių nacionalistinių, komunistinių, autoritarinių, totalitarinių įsitikinimų esmę. Bet kiekviena iš šių laisvės sąvokų turi po vidinį keblumą ar net prieštaravimą, kurie, nors ir skirtingai sprendžiami kiekvienos sąvokos kontekste, bet iš esmės yra panašūs dėl pačios laisvės sąvokos dialektinio prieštaringumo. „Pozityviosios“ laisvės sąvokos atžvilgiu šis prieštaravimas pasidaro dar savotiškesnis dėl jau minėto šios „laisvės kam nors“ dvejopumo, būtent, dėl „racionalaus išminčiaus“, turinčio politinę valdžią ir „vidinės citadelės“ stoiko ar kantininko. Žmogus nori būti laisvas, gyventi taip, kaip įsako jo racionali valia (jo „tikrasis aš“), bet lygiai to paties nori ir kiti. Kaip žmogus gali išvengti susidūrimų su kitų valiomis? Akivaizdu, kad atsidavusiems „vidinei citadelei“ čia nėra jokios problemos, nes jų valia yra perdėm vidinė, kad su kuo nors susidurtų. Bet štai racionalus išminčius, žinantis vienintelį tikrą sprendimą, gali susidurti su kitaip manančiu kitu „racionaliu išminčiumi“, jei nebus patvirtinta, kad iš tiesų galimas vienintelis teisingas gyvenimo būdo radimas. Tokia prielaida implicite glūdi politinėse racionalistų teorijose, pradedant Antika. Juk jei iš tiesų moralėje ir politikoje galimi vien tik racionalūs sprendimai, tai kodėl čia neturėtų būti griežtai susidorojama su neracionaliu mąstymu, kaip kad to siekiama kituose racionaliuose moksluose. Tokiu atveju, kiekvienas valdžioje atsidūręs „racionalus išminčius“ turėtų pilną pateisinimą, norėdamas pažaboti bet kokias, anot jo, nesubrendėliškumo, vaikiškumo, laukiniškumo ar idiotiškumo apraiškas. Kadangi kiekvienas, kuris nepritars jam, bus prieš jį. Tokiai nuostatai griežčiausiai priešinasi „vidinės citadelės“ idealas, ginantis laisvą, savo vidiniu supratimu besivadovaujančio asmens protą. Žinoma, šitai nebus priimtina ir „negatyviosios“ laisvės šalininkui, siekiančiam kuo didesnės apibrėžtos individualios laisvės. Dvi nesutaikomos tezės sąlygoja „negatyviosios“ laisvės prieštaringumą. Pirmoji tezė skelbia: kažkieno laisvė neišvengiamai kartais turi būti ribojama siekiant apsaugoti likusiųjų laisvę. Antroji tezė skelbia: asmeninė laisvė yra galutinis žmogaus tikslas, todėl ji yra šventa neliečiama vertybė. Šios tezės akivaizdžiai viena kitą neigia. Bet praktinis kompromisas dažniausiai randamas antrosios tezės nenaudai. Ir tai visai natūralu, nes laisvė nėra vienintelis žmonių tikslas. Juolab, kad žmonijos idealai nėra suderinami. Ir vienų pasirinkimas neišvengiamai sąlygoja kitų aukojimą. 2. Klasikinė laisvės samprata a) Platono laisvės samprata Savo veikale „Valstybė“ Platonas, aiškindamas demokratijos santvarką - vieną iš „keturių ydingų santvarkų rūšių“ - ir norėdamas ją apibrėžti, vartoja laisvės sąvoką kaip pagrindinę (šalia lygybės) demokratijos savybę. Tai tokia santvarka, kurioje „kiekvienas gali daryti ką nori“, mat „kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti tokį asmeninį gyvenimą, koks jam patinka“ (Platonas. Valstybė. Vilnius: Mintis.1981. p. 292). Kaip tik šitoje, pavadinkim, „demokratinėje laisvėje“ Platonas mato didžiausią pavojų teisingumui - didžiausiam žmonių gėriui. Juk dėl tokio laisvės apibrėžimo, „dėl laisvės daryti, ką nori“ (p. 293), nebeaišku, kuo laisvė skiriasi nuo savivalės. Tuomet kaip atsilaikyti prieš įžūlaus ištvirkėlio žodžius, kuris „nesivaldymą – laisve“ (p. 297) vadina? Ar belieka skirtumas tarp „palaido ir laisvo gyvenimo“ (p. 297)? Ne gana to, pastebi Platonas, demokratinė laisvė – „laisvė viskam“ (p. 299) - gimdo nepaklusnumą: griūna tradicinė šeima - vaikų pagarba savo gimdytojams, griūna pilietinis stabilumas - kai persikėlėlis ir svetimšalis susilygina su tikru piliečiu, taip pat mokinys nebejaučia pagarbos mokytojui, jaunesnieji - vyresniesiems, o pavojingiausia – „jie ims nepaisyti net įstatymų - nei rašytų, nei nerašytų, - kad tik niekas neturėtų jiems valdžios“ (p. 300). Galų gale kraštutiniu atveju, tai pražudo ir pačią demokratiją. Lygiai kaip oligarchijos gėrio arba galutinio tikslo - turto - nepasotinamas siekimas pražudo oligarchiją, „demokratiją taip pat pražudo tai, ką ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia“ (p. 299) - būtent laisvė. „Iš tikrųjų kiekvienas kraštutinumas paprastai sukelia pasikeitimą į priešingą pusę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!