LDDP: susikūrimo aplinkybės, ideologija, programos, veiklos bruožai bei įtakos

 ĮVADAS LKP, LDDP, dabar dalis LSDP – kaip bepavadintume – jau nuo atgimimo laikų užima svarbią, tam tikra prasme ir ypatingą vietą Lietuvos politiniame gyvenime. Ilgai dominavusi (1992-1996), skilusi, susijungusi – ji išlaikė savo politinį svorį ir netapo periferine. Reikia pripažinti, gana ilgą laikotarpį buvusi viena tik iš 2-jų kairiosios pakraipos partijų (labai sąlyginis vertinimas), tad suvaidinusį reikšmingą vaidmenį kuriant, organizuojant bei valdant Lietuvos valstybę. LDDP – neklysiu sakydamas – viena iš unikaliausių Lietuvos partijų. Nagrinėjant tiek jos susikūrimą, ištakas, veiklą bei įtakas susiduriame su gana painia bei ilga šios politinės jėgos istorija. Sunku nustatyti ribą, kada mes galime kalbėti apie LDDP kaip apie savarankišką politinį darinį. Gali suklaidinti ir pavadinimų istorija: (TSKP)-LKP-LDDP-LSDP. Pažymėtina, jog nuomonių bei vertinimų, tiek partijos pavadinimo klausimu, tiek jos ištakų, ideologinės krypties ir tt. yra kaip niekad daug, lyginant kad ir su kitomis partijomis. Mano darbo pamatiniu šaltiniu tapo studija „Lietuvos politinė sistema: sąranga bei raida.“, bene naujausia monografija, išleista 2004-aisiais, nagrinėjanti Lietuvos politinės sistemos vaizdą, jį apibendrinanti bei sintezuojanti Kitas ne ką mažiau svarbus šaltinis – „Lietuvos politinės partijos bei partinė sistema“, studija, sudaryta gerai žinomų politologų bei teisininkų – A. Jankausko, E. Kūrio, J. Novagrockienės. Be kita ko – iš čia ir politinių partijų programos. Papildoma medžiaga, kiek vaizdžiau iliustruojanti šios (ir ne tik) partijos „gyvenimą“ tapo knyga „Politinės partijos Lietuvoje: atgimimas ir veikla.“, kurioje partijų istoriją pateikia patys partijų atstovai. LDDP atveju – Gedimino Kirkilo istorinė apybraiža. Dar viena – pačios LDDP tarybos išleista prisiminimų knyga, pavadinimu „Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai“ apie LKP atsiskyrimą nuo TSKP. Vardan atspindėti nuomonių įvairovę, neišvengiamai susipažinau su aktyviai politikoje besireiškiančių asmenų (ypatingai partijų lyderių, kūrėjų, ideologų) straipsniais, politinių įvykių, reiškinių komentarais, tad jų minčių taip pat netrūks. Tad naudodamasis tokia sąlygiškai kuklia šaltinių baze ketinu trumpai apžvelgti: • LDDP partijos atsiradimo istoriją, pagrindinius lūžinius momentus, jų kritiką; • Ideologiją bei nevienareikšmius jos vertinimus, jos kitimą (mutacijas, transformacijas); • Dominuojančius programinius nuostatus: palyginti deklaratyvius ir realiai vykdomus; • Pagrindinius veiklos bruožus bei įtakas Lietuvos politiniame gyvenime. LKP virsta LDDP Natūralu, jog politinių partijų bei jų sistemos formavimosi etape reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS). 1988 – 1992 metais LS vienijamos opozicijos ir valdančiosios LKP santykiai plėtojosi „pulsuojančio susitarimo“ pagrindu. Abiejų politinių organizacijų santykiai paaštrėjo prieš 1990 metų vasario 24 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Sąjūdis deklaravo tikslą „parlamentiniu keliu panaikinti Lietuvos aneksiją ir paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktą“, tuo tarpu LKP pasisakė už ekonominį savarankiškumą SSSR sudėtyje bei Lietuvos valstybingumo „žingsnis po žingsnio“ taktika. Rinkimus į AT-AS absoliučia dauguma laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, taip pat nemažai vietų iškovojo LKP. 1990 – 1992 metų periodu svarbiausiu politinių idėjų generavimo bei sklaidos požiūriu centras buvo Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas. Be kita ko, 1988 – 1992 metais, galima sakyti, susiformavo svarbiausios šiuolaikinės Lietuvos daugiapartinės sistemos prielaidos1. 1989-1990 m. buvo nutarta reorganizuoti LKP. Reorganizavimo idėjos sklandė jau XX-tajame partijos suvažiavime 1989-ųjų pabaigoje. Buvo paskelbtas LKP savarankiškumas nuo TSKP. Už savarankišką LKP iš 1033 delegatų balsavo 855. SLKP programoje teigiama, jog Lietuvos valstybingumo atkūrimas – pirmaeilis LKP uždavinys. SLKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Brazauskas. 1999 –aisiais išleistoje knygoje „Lemties posūkis: Prisiminimai ir pamąstymai.“ savo įspūdžiais iš XX-ojo LKP suvažiavimo dalijasi tuomečiai įvykių liudininkai. Vienas iš jų – filosofas Arvydas Juozaitis: „1989-ųjų gruodis tapo Lietuvos nepriklausomybės repeticija. Būtent LKP XX suvažiavimas užbaigė priešpaskutinę nacionalinio išsivadavimo stadiją. Nacionalinė LKP ėmė vaidinti vieną iš lemtingiausių vaidmenų kuriant nacionalinę valstybę2“ A. Lukošaitis pastebi, jog 1989 m. politinė iniciatyva priklausė Sąjūdžiui, tad LKP, laiku reaguodama į savo padėties laikinumą turėjo imtis tam tikrų priemonių. Buvo pasirinkta jau minėta reorganizacijos taktika. Reikia sutikti su tuomečiu veikėju A. Matulioniu, jog „LKP XX- asis suvažiavimas buvo istorijos užprogramuotas [...] „Dainuojanti revoliucija“ brendo pačios imperijos gelmėse, tačiau LKP XX suvažiavimas pravėrė jai istorijos duris...“3. Tai buvo pirmasis LKP reorganizacijos žingsnis, antrasis buvo žengtas po metų: 1990 m. neeiliniame steigiamajame LDDP partijos suvažiavime buvo pakeistas partijos pavadinimas, priimta nauja partijos programa, statutas, suformuoti nauji vadovybės organai. Neeilinis LKP suvažiavimas užbaigė Lietuvos komunistų partijos istoriją. Šis patinis forumas kritiškai įvertino politinę LKP praeitį Jos teisių perėmėja tapo LKP pagrindu sukurta LDDP4. Politologų nuomone, LDDP atsiradimas- tai tos pačios LKP reorganizacijos antrasis etapas. Verta priminti, jog kai kurie to meto veikėjai vartoja partijos susikūrimo, o ne reorganizacijos terminą. 1990 –ųjų pabaigoje susiformavusi LDDP tampa iškart tampa viena įtakingiausių politinių jėgų , be kita ko – sutelkiančia opoziciją. LDDP sutelkė žmones, nenorėjusius taikstytis su diktato ir autoritarizmo apraiškomis, kurios buvo dangstomos tautiškumo šūkiais5 – rašoma LSDP internetinėje svetainėje. Tuo tarpu Bronius Genzelis pastebi, jog „A. Brazauskui buvo nepriimtinos sąjūdininkų politinės nuostatos, sąjūdininkams – A. Brazausko. Taip ir išsiskyrė keliai. Apie A. Brazauską būrėsi buvę LKP aparato darbuotojai“6. G. Kirkilas savo istorinėje apybraižoje7 teigia, jog LDDP nuo pat pradžių pradėjo veikti pagal socialdemokratinę programą. Nors politologai tvirtina, jog 1990 m. veikusių partijų socialinės-ekonominės, ideologinės orientacijos įvertinti praktiškai negalima. DALYVAVIMAS RINKIMUOSE 1992 metų Seimo rinkimai yra apibrėžiami kaip pirmieji daugiapartiniai rinkimai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Rinkimų rezultatai nulėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje: pirmame ture LDDP gavo 42,59 proc. rinkimuose dalyvavusiųjų balsų ir Seime užsitikrino 36 vietas. Antrasis buvo dar sėkmingesnis – parlamente ši partija užsitikrino 73 vietas, t.y daugiau nei pusę. LDDP manymu, „rinkėjams imponavo ramus, argumentuotas LDDP politikų diskusijos tonas, mandagus elgesys su oponentais, ryškiai disonavęs to meto Lietuvos politinėje arenoje vyravusiam bekompromisiškumui ir beapeliaciškumui“.8 Remiantis S. Huntington, įvyko „antrasis apsivertimas“, t.y į ekskomunistinė LDDP, kuri pakeitė politinės sistemos demokratizaciją ir į reformas pradėjusį Sąjūdį9. LDDP programa buvo pavadinta skambiu pavadinimu: „Darbas, darna ir dora“. Anot Kirkilo, joje apibrėžta LDDP atstovų valstybinės politikos samprata, siekiai bei įsipareigojimai rinkėjams. LDDP kandidatai pasisakė už už realius ir efektyvius pertvarkymus, kurie garantuotų socialiai orientuotą rinką, skatintų įvairias ūkininkavimo formas, žadėta išlaikyti užsienio politikos tarp Rytų ir Vakarų balansą, karinį neutralitetą. Ateities ekonomika turi būti grindžiama ir intelektualine gamyba. Būtina įtvirtinti rinkos ekonomikos principus. [...] Privatus interesas, iniciatyva ir konkurencija skatina gamybą. [...] LDDP pasisako už apgalvotą, laipsnišką, nuoseklų, nuoseklų privatizavimą, be kurio neįmanoma rinka.10 1992 m. lapkričio 25 d. pirmajame LR Seimo posėdyje A. Brazauskas buvo paskirtas laikinai eiti LR Prezidento pareigas. O gruodžio 2 d. Seimas patvirtino B. Lubį penktuoju LR Ministru Pirmininku. Vyriausybė buvo suformuota remiantis mišriu profesiniu principu : politikai + specialistai, bet joje aiškiai vyravo pastarieji. Seimo rinkimų kovas savotiškai pratęsė Prezidento rinkimai, kur 1993 vasario 14 d. A. Brazauskas laimėjo rinkimus prieš įvairių partijų iškeltą bendrą kandidatą – Stasį Lozoraitį. Už Brazauską balsavo 60,17 proc. rinkėjų. Iki III partijos suvažiavimo partijos pirmininko pareigas ėjo G. Kirkilas. III partijos suvažiavime (1993 balandžio 17 d.) įvyko didžiausias partijos vadovybės postų persiskirstymas. Partijos pirmininku tapo A. Šleževičius, prieš tai jau paskirtas LR Ministru Pirmininku. Šis suvažiavimas taip pat numatė partijos naujos redakcijos programą ir statutą, numatė artimiausias veiklos gaires. LDDP „nuopelnams“ priskirtinas lito įvedimas (1993-06-25) bei „Lito patikimumo įstatymas“, mokesčių sistemos sukūrimas, iki 1995 metų rudens baigtas pirminis privatizavimo etapas už vienkartines išmokas LR piliečiams, realiai pakeitęs valstybės socialinę sistemą, sukūręs platų savininkų sluoksnį – viduriniosios klasės pagrindą bei sudaręs prielaidas naujam respublikos ekonominiam gyvenimo etapui – likusio valstybės turto privatizavimui už pinigus. Privatizaciją, arba kitaip – denacionalizaciją turėjo vykdyti bet kuri valdžioje esanti politinė jėga – ar ji būtų buvusi kairioji, ar dešinioji. Tai buvo viršpartinis reformų vektorius11. Su A. Šleževičiaus vyriausybe ir 1992-1996 m. Seimo kadencija sietinas ir taip vadinamas EBSW skandalas. Ne per seniausiai Seimo laikinoji komisija konstatavo, jog LDDP, A. Šleževičius bei A. Brazauskas sudarė prielaidas šiam koncernui veikti, taip valstybei padarydami milžiniškų nuostolių12. A.Šleževičius dėl koncerno suklestėjimo kaltino iki 1992 metų šalį valdžiusius konservatorius. Tačiau LDDP, būdama valdžioje, neišsprendė ir objektyviai negalėjo išspręsti visų problemų, neišvengė ir klaidų. Vyriausybei, dirbusiai aštrios politinės priešpriešos, sukeltos dešiniosios opozicijos, sąlygomis, buvo nelengva įgyvendinti savo programą, juntamai pakelti gyvenimo lygį, išvengti bankų krizės, įveikti biurokratizmą bei korupciją. 1996 m. Seimo rinkimų rezultatus LDDP įvertino kaip griežtą piliečių valios išraišką, skatinančią tobulinti partijos veiklą ir mokytis iš klaidų – rašoma oficialioje LSDP partijos istorijoje, kuri pateikta13 plačiajai visuomenei. 1995-1996 pastebimas spartus LDDP reitingo mažėjimas ir tai siejama su minėta sunkia to laikotarpio ekonomine situacija, privatizavimo problemomis bei bankų krize. LDDP 1996 metų Seimo rinkimai nebuvo sėkmingi: Seimo rinkimuose partija gavo tik 12 mandatų. Prieš rinkimus LDDP nesiryžo peržiūrėti rinkimų sistemos, tiesa, padidino išrinkimo slenkstį vienos partijos sąrašui iki 5 proc., o koaliciniams sąrašams iki 7 proc. Susidarė gana miglota situacija kairiųjų politinių jėgų pusėje. Nors abi partijos pasisako už socialdemokratinėms partijoms būdingas vertybes, vargu, ar galimas partijų suartėjimas ar susijungimas – 1997 m. rašo A. Lukošaitis. LSDP bendradarbiauti su LDDP neleidžia XV-XVII suvažiavimuose priimti nutarimai, kuriuose LDDP įvardijama kaip „reformuota nomenklatūrinę dešinioji darbdavių partija“. V. Gaidys LDDP rinkėją apibūdina kaip gaunantį mažesnes pajamas, žemesnio išsimokslinimo, kaimo žmonės. Be kita ko, ši partija populiari vyresnių žmonių tarpe (virš 40 m.), populiarumas mažesnis didžiuosiuose miestuose (išskyrus Vilnių)14. SUSIJUNGIMAS Kai kurių „senųjų“ socialdemokratų nuomone, „LDDP, kuri kaip ir LSDP gavo 12 mandatų toliau žaidė Vytenio Andriukaičio ambicijomis ir toliau skaldė partiją.“ „LDDP lyderiai, jausdami savo partijos pralaimėjimą būsimuose rinkimuose, pradėjo kurstytojišką darbą socialdemokratų partijoje, pirmiausia veikdami asmenines Vytenio Andriukaičio, Juozo Oleko ir dalies kitų socialdemokratų ambicijas.“ Šių metų sausio mėnesį įvykusiame LDDP ir LSDP susijungimo penkmečio minėjime LSDP lyderis A. Brazauskas tikino, kad „jog dviejų kairiųjų partijų susijungimas buvo pats teisingiausias sprendimas“. „Manau, kad šiandieniniai socialdemokratų pasiekimai labai priklauso nuo išmintingo sprendimo 2001-aisias, kai į vieną partiją susijungė LDDP ir LSDP. Štai kodėl šiandien turime tiek gabių, protingų, patyrusių žmonių, naudingai dirbančių Lietuvos labui“. „Bene vienintelė prošvaistė pilkšvame partiniame Lietuvos gyvenime laikytinas LSDP ir LDDP susijungimas prieš penkerius metus“ – tikina A. Paleckis. Jau 2000-aisiais LSDP ir LDDP dalyvavo vieningoje A. Brazausko socialdemokratinėje koalicijoje. Daugiamandatėse apygardose ši koalicija surinko 31,08 proc. visų balsų. Metų pabaigoje buvo gautas panašus rezultatas – 29 proc. Dar vėliau – ryškus LSDP reitingo pakilimas, sietinas su partijų susijungimu. V. Gaidys tvirtina15, jog partijų susijungimą visada lydi žiniasklaidos dėmesys, be to, dabartinė visuomenė jaučia nemažą vienybės poreikį. Šios ir kitos aplinkybės turėjo pozityvios įtakos partijos populiarumui. IDEOLOGIJA Kaip jau minėjau, 1990-1992 m. įžvelgti ryškesnius ideologinius pagrindus partijose nėra taip paprasta. B. Genzelio nuomone, to meto partijas vienijo viena – atgimimo ideologija, kadangi visų tuo metu veikusių partijų tikslas buvo vienas – pasiekti, kad Lietuva taptų nepriklausoma. V. Radžvilas teigia, jog „tai tikrai nebuvo rišli ideologija“. 1990-1992 m. Lietuvoje pradėjusi formuotis partinė sistema ideologiškai buvo gana neaiški, amorfiška. Rimtesni poslinkiai ideologinėms kryptimis atsirado tik po 1993 m. Tuo metu buvo dvi pagrindinės srovės: istorinį tęstinumą pabrėžusi LDDP ir istorinį teisingumą pabrėžęs Sąjūdis. Tarp jų vyko arši kova, tačiau nė viena iš šių jėgų nepretendavo į tradicinį ideologinį partiškumą,- tvirtina V. Laučius. Kai kurie politologai LDDP vadina (bent jau pradžioje) socialistine partija. Tikrąja socialdemokratine - turbūt labiausiai artikuliuojanti ideologijos principus - buvo LSDP. Visgi dar kartą reformavus LKP ir įregistravus ją LDDP pavadinimu, buvo pradėta deklaruoti „socialdemokratinė orientacija“. Ideologinio identiteto problemos Lietuvos partijoms yra aktualios nuo pat jų susikūrimo iki šių laikų. Daugumos jų ideologinės orientacijos neatskleidžia nei partijos pavadinimas, nei politinė laikysena. Politologas Alvidas Lukošaitis pripažįsta, jog didžiumos politinių partijų programos liko vien ideologinėmis deklaracijomis. Pagal partijų programų turinį galima susiorientuoti, kurios partijos save įvardina dešiniosiomis, kurios kairiosiomis, nors programų turinyje aiškiai dominuoja kairiosios vertybės arba atvirkščiai. Kaip pavyzdys - kad ir LDDP finansų politika. LSDP savo suvažiavimuose LDDP vadino „reformuota nomenklatūrine dešiniąja darbdavių partija“. LDDP ir TS/LK ideologinės pozicijos yra kontraversiškiausiai vertinamos: pati LDDP deklaruoja socialdemokratinę orientaciją ir save įvardija kaip kairiąją politinę partiją, jos oponentai- atvirkščiai, ją laiko dešiniąja. Tuo tarpu LK/TS oponentai ją vadina kairiąja. Pati LDDP prigimtis, pažymi A. Luošaitis, (dirbtinė transformacija iš nomenklatūrinės partijos, tapimas ekskomunistine – „socialdemokratine“) lėmė pačios partijos vidinį prieštaringumą: partiją sudarė dvilypis segmentas – nuo socialdemokratinio iki liberalinio. Pažymėtina, jog socialdemokratiniais principais grindžiama politika davė visiškai priešingą rezultatą – ne visuomenės sluoksnių solidarumą ir turtinės nelygybės sumažinimą, o priešingai – ryškią turtinę diferenciaciją bei skurstančių bei praturtėjusių sluoksnių priešpriešą. Nors dabartinė LSDP savo internetinėje svetainėje apžvelgdama savo istoriją bruka teiginį, jog šias partijas (LDDP ir LSDP) dar iki susivienijimo vienijo tos pačios solidarumo vertybės. Tenka pripažinti, LDDP buvo ne išimtis dėl deklaratyvios ir realiai vykdomos ideologijos. IŠVADOS 1989-2001 m. laikotarpiu ši partija buvo svari politinė jėga Lietuvos gyvenime. Reiktų atskiros mokslinės studijos norint įvertinti LDDP politinį svorį bei įtakas. Niekas neabejoja, kad būtent LDDP nubrėžė politines Lietuvos gaires, tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Svarbiausi LDDP veiklos, kūrimosi momentai: • LDDP partijos „gimimu“ praktiškai galime laikyti datą, kada ši partija atsiskyrė nuo TSKP ir tapo LKP. 1990- aisiais pakeistas pavadinimas politinės partijos linijos praktiškai nepakeitė. • LDDP suvaidino svarbų, bet nevienareikšmiškai vertinamą vaidmenį Nepriklausomybės atkūrime. • Laikui bėgant vis labiau ryškėjo šios partijos socialdemokratinė orientacija. • LDDP įvykdė būtiną ekonominę reformą, kuri sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. • Partija orientuojasi į žemesnius visuomenės sluoksnius, vyresnio amžiaus žmones. • 1992-1996 m. seime turėjo absoliučią daugumą, nebuvo stiprios opozicijos. • 1996 m. rinkimuose rinkėjai šia partija nusivylė • 2000 m. Seimo rinkimuose LDDP dalyvauja A. Brazausko koalicijoje • 2001 m. susijungia su LSDP ir, nors būdama didesnė, norėdama „ištrinti“ praeities šleifą tampa LSDP. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. 1992-1996 m. Seimas,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!