Metafizinių laiko ir erdvės sampratų įvairovė

Laikas ir erdvė- materijos egzistavimo formos. Filosofijai pirmiausia rūpi, ar laikas ir erdvė realūs, ar tai grynos abstrakcijos, esančios tik žmogaus sąmonėje. Filosofai idealistai ignoruoja objektyvų laiko ir erdvės pobūdį; laiko juos priklausomais nuo individualinės sąmonės turinio (Berklis, Hiumas), apriorinėmis jutiminio stebėjimo formomis (Kantas) arba absoliutinės dvasios kategorijomis (Hegelis). Materializmas pabrėžia objektyvų laiko ir erdvės pobūdį, neigia realybę be laiko ir už erdvės. Laikas ir erdvė nuo materijos neatskiriami. Juo pasireiškia jų universalumas ir visuotinumas. Erdvė yra trimatė, laikas turi vienui vieną matavimą; erdvė reiškia vienu metu drauge esančių objektų išsidestymo tvarką, o laikas - vienas kitą keičiančių reiškinių buvimo nuoseklumą. Gamtos mokslų raida parodė, kokia nepagrįsta metafizinė koncepcija, kad laikas ir erdvė egzistuoja nepriklausaomai nuo materialių procesų bei vienas nuo kito, kaip savarankiškos esybės. Dialektinis materializmas pripažįsta ne šiaip sau išorinį laiko ir erdvės ryšį su judančia materija, judėjimas, laikas ir erdvė yra neatskiriami. Šią idėją patvirtino šiuolaikinė fizika. XVIII-XIX a. gamtos mokslai, pripažindami laiko ir erdvės objektyvumą, tyrinėjo juos, sekdami Niutonu, atitrauktai vieną nuo kito ir kaip kažką savarankišką, egzistuojantį visiškai nepriklausomai nuo materijos ir judėjimo. Sutikdami su atomistinėmis senovės natūrfilosofų (Demokrito, Epikūro) pažiūromis, gamtininkai beveik iki XX a. Erdvę tapatino su tuštuma, manė kad ji absoliuti, visada bei visur vienoda bei nejudanti, o laikas- tolygiai slenkantis. Šiuolaikinė fizika atmetė senuosius teiginius apie erdvę kaip tuščią kūnų talpyklą ir apie laiką kaip bedrą visai begalinei visatai. Svarbiausioji Enšteino reliatyvumo teorijos išvada kaip tik yra nustatymas, kad laikas ir erdvė egzistuoja ne savaime, ne atskirai nuo materijos, o susiję tokiu universaliu tarpusavio ryšiu, dėl kurio jie neturi savarankiškumo ir yra vieningo ir nedalomo laiko-erdvės santykinės pusės. Mokslas įrodė, kad laiko eiga ir kūnų tįsumas priklauso nuo tų kūnų judėjimo greičio ir kad keturmačio kontinuumo (erdvės-laiko) struktūra arba geometrinės savybės keičiasi priklausomai nuo medžiagos masių susikaupimo ir jų sukuriamo traukos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!