Filosofijos sampratų įvairovė ir apibrėžimo savitumas

Filosofijos sampratų įvairovė ir apibrėžimo savitumas Pradedant gilintis į man paskirtą užduotį, aš ilgokai mąsčiau, kaip turėčiau pristatyti šios temos antrąją dalį – filosofijos apibrėžimo savitumą. Galima į tą „savitumą“ žvelgti iš kelių pozicijų, bet aš pasirinkau vieną: Daugelis naujesnių mokslų gali „pasigirti turį aiškius tyrimo objektus, subjektus. Na, o filosofijai savo apibrėžimą teko formuoti per ilgus šimtmečius, išeikvoti daug jėgų, dėti begalines pastangas tam, kad turėtume tai, ko dabar mus moko. Remdamasis tuo, ką pasakiau, filosofijos apibrėžimu laikysiu ją pačią su viskuo, ką ji turi savyje. Gal tai per drąsus žingsnis, per platus apibrėžimas, bet visgi pasinaudosiu savo teise į dėstomą dalyką žiūrėti iš savo pozicijos ir savaip jį suvokti (bent jau jo apibrėžimą). Dabar remdamasis Sauliaus Šalkauskio „Filosofijos mokslo ypatybės“ pabandysiu paaiškinti, kuo visgi ta filosofija tokia savita... Visų pirma reiktų pabrėžti, kad samprata „filosofija kaip mokslas“ mums yra itin svarbi. Ir ne vien dėl to, kad mes ją studijuojame. Ji svarbi ir dėl to, kad padeda mums atskleisti pačio(s) filosofijos (apibrėžimo) savitumą ir skirtumą nuo kitų specialių mokslų. Anot S. Šalkauskio, filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas, t.y. toks, kuris stengiasi pakelti žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Filosofijos mokslo pažymėjimas bendrumo ir visuotinumo būdvardžiais jau nurodo jo rūšinę žymę, kuri skiria jį nuo mano jau minėtų specialiųjų mokslų. Kad taptų aiškiau, pateiksiu jau minėto autoriaus paaiškinimą: Filosofijos mokslas yra bendras ta prasme, jog jis stengiasi iškelti žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Šituo atžvilgiu filosofija yra mokslų mokslas, nes ji, tik viena tedirbdama mokslinio pažinimo teoriją, tegal ir privalo patiekti gnoseologinio pagrindo visiems specialiems mokslams. Visuotinas Filosofijos mokslas yra todėl, kad jis stengiasi ištirti ne vieną kurį pažinimo objektą, arba pažinį, bet pažinių visetą (apibendrintą pažinamųjų objektų visumą), gvildydamas juos iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių. Tiriant daiktus jų visumoje, tenka imti juos bendru jiems patiems atžvilgiu, kurį ir sudaro ką tik primintos pirmutinės bei visuotinosios priežastys. Manau tai, kad filosofija išskirtinis mokslas tarp kitų ją supančiųjų, abejoti jau neteks. Visgi mums reiktų dabar iš arčiau pažvelgti į pačios filosofijos sampratų įvairovę tam, kad giliau suvoktume jos nepaprastumą.Taigi... • Filosofija – kaip bendrasis mokslas Žiūrint to, kas ankščiau buvo paminėta, visų pirma gvildytinas yra klausimas, kokiomis ypatybėmis reiškiasi filosofijos mokslo bendrumas. Mokslo ypatybės bus čia visa tai, kuo jis ryškiai skiriasi nuo kitų mokslų ir kas pereina nuo jo esmės. Dirbdama mokslingojo pažinimo teoriją, filosofija siekia sukurti bendrą pagrindą objektyviam specialiųjų mokslų reikšmingumui. Anot S. Šalkauskio, šakoje, vadinamoje gnoseologijos vardu, ji atsako į klausimą, ar galimas ir kokiu būdu tikras pažinimas apskritai ir mokslinis pažinimas atskirai. Maža to. Nepasitenkindama vien teoriniu mokslinio pažinimo pateisinimu, ji dargi praktiniam mokslo darbui moko mus logikos mokslo priemonėmis taisyklingojo protavimo ir mokslingosios sistematizacijos. Tokiu būdu filosofijos mokslo bendrumas reiškiasi teoriniu ir praktiniu atžvilgiu: teoriškai filosofija pateisina pažinimo objektyvum, praktiškai – moko taisyklingai pažinti daiktus. Joks specialusis mokslas nedaro to bendruoju atžvilgiu, nors kiekvienas savo srity, vienu tik savo darbu pratina pažinti jam palenktus objektus ir išdirba sau tinkamą metodologiją. Todėl, palyginant filosofiją su specialiais mokslais, teisingas bus teigiams, jog filosofija kelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Toks aiškus skirtumas tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų teikdavo ir dabar tebeteikia kai kam pagundos apriboti filosofijos sritį gnoseologijos problema ir matyti joje vien pažinimo mokslą. Čia teorinis filosofijos mokslo bendrumas laikomas tokia jo savybe, kuri viena išsemia visą jo turinį. Iš kitos pusės, praktinė filosofijos pareiga pažinimo srity, kuria stengiamasi pakelti pažinamąjį proto sugebėjimą į aukščiausiąjį laipsnį, savo ruožtu dažną privertė matyti filosofijoje kažkokį sofistikos meną. Tiesa, senovės laikais dialektika ir viduramžių scholastika, pateikusios žmogaus minčiai daug laimėjimų, kartu rado iškraipytą savo atvaizdą tuščiuose sofistų ir nusifilosofavusių scholastų apmąstymuose, kur dėl protavimo lyties pamiršta apie patį jo turinį. Tačiau mokslininkų paklaidos reikia mokėti atskirti nuo pačio mokslo ypatybių. Tai, kas pasakyta apie teorinį ir praktinį filosofijos mokslo bendrumą, teduoda vien progos pastebėti, jog ryškios jo ypatybės randa iškraipytų apraiškų ir vienašalių aiškinimų filosofijos reiškėjuose ir jos aiškintojuose. • Filosofija – kaip visuotinis mokslas Pažinimo objekto, arba pažinio, atžvilgiu filosofijos mokslas, kaip jau minėta, pasižymi visuotinumu: jis stengiasi iškelt aikštėn tolimiausias daiktų, reiškinių priežastis, kurių nesiima tyrinėti specialūs mokslai, t.y. jog grynai empirinis tyrinėjimas tegalimas vien artimiausiųjų priežasčių plote. Bet juo labiau tolsta priežastis, juo mažiau ji prieinama tiesioginei patirčiai, o kartu protui tenka vis sunkesnės pareigos. Todėl kai esama kalbos apie pirmutinės ir visuotinąsias priežastis, darosi aišku, kad joms susekti žmogaus protas turi atlikti labai sunkų darbą. Ėjimas nuo artimesnių priežasčių prie tolimesniųjų perkrauna svarbiausiąją proto pareigą iš analizės į sintezę. Filosofija gal net ir privalo naudotis analitiniu ir sintetiniu metodu, bet pati jo objekto prigimtis ypač reikalauja pažinimo tikslui sintetinio protavimo, nes kas gali suvesti nesuskaitomą pažinių daugybę į organinę visumą, jei ne sintetinis proto darbas? Juk filosofinė mintis pašaukta vykdyti tą pažinių sintezę, kuri, tiksliai tariant, yra mokslinė pasaulėžiūra. Palyginti aukštas filosofinės abstrakcijos, arba atotraukos, laipsnis davė kai kuriems filosofams progos manyti, kad filosofija turi atskirą sau tinkamą metodą. Pavyzdžiui, vokiečių idealistai tikėjosi išvystysią iš grynų proto sąvokų objektyvų filosofijos turinį. Čia vėlei viena filosofijos ypatybių buvo netikrai aiškinama: kiekybinis filosofijos ir specialiųjų mokslų skirtumas metodo atžvilgiu buvo laikomas esminiu, arba kokybiniu. Tuo tarpu filosofijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, eina tais pačiais logikos nustatytais metodais. Tat joje rasime vartojant dedukciją ir indukciją, sintezę ir analizę, nors šitų logikos priemonių deriniai ir gali būti čia kitokie negu kituose moksluose. Taigi dabar jau turėtų būti aiškiau, kodėl filosofijai tinka visuotino mokslo pavadinimas. Bet pasikartosiu – ji stengiasi „susekti“ visuotinąsias daiktų bei reiškinių priežastis ir suvesti jas į sintetinę visumą. Trumpai tariant, filosofija yra visuotinas mokslas todėl, kad jai tenka rūpintis mokslinės pasaulėžiūros dalykais. Šita savo ypatybe filosofija aiškiai skiriasi nuo kitų mokslų, o tuo tarpu joje glūdi gausių nesusipratimų šaltinis. Taigi S. Šalkauskio pateikti filosofijos samprata – dvejopa. Jis pateikia, kokiais aspektai galima vertinti patį filosofijos mokslą, na, o, štai Marija Furst ir Jurgenas Trinks‘as savo knygoje perteikia garsių filosofų – Martenseno ir Schnädelbacho išreikštas mintis apie filosofijos kaip mokslo ir kaip švietimo tarpusavio santykį... • Filosofija kaip švietimas „Kaip „grynas“ tipas, „filosofija kaip mokslas“ yra tokia filosofija, kuri labiausiai domisi objektu ir, užmiršdama pati save, žavisi jo esme, struktūromis, bei ieško jas nulemiančių dėsningumų. Tai, kad Graikijoje atsirado filosofija kaip mokslas, reiškia ne vien tai, jog ji, skirtingai negu kiti mitai ir mitologijos, nepasakojo atskirų istorijų, o norėjo atskleisti, kas slypi sąvokos viduje kaip bendra, būtina ir amžinai nekintama; visų pirma tai dar reiškia, kad ji siekė tapti teorija (gr. theorīa – apžvalga), t.y. tiksliai, be jokio subjektyvumo, perteikti tai, kas yra. Todėl didieji graikų filosofijos kūriniai visuomet kalba apie objektą ir paties pažįstančiojo subjektyvumą interpretuoja kaip objektą tarp kitų objektų. „Filosofija kaip švietimas“ – priešingai – daugiausia dėmesio skiria filosofuojančio, kuris analizuoja, interpretuoja ir pažįsta, santykiui su pačiu savim. Švietimas nuo mokslo skiriasi būtent šiuo subjekto sureikšminimu. Todėl švietimas yra daugiau informacijos rinkimas ir kaupimas. Ne tas yra apsišvietęs, kuris viską žino, bet tas, kuris sugeba žinias panaudoti sau, savęs paties pažinimui ir savo praktiniams interesams“ (Martensenas ir Schnädelbachas, 1989). Jie dar priduria, kad „švietimas visuomet reiškia paties besišviečiančiojo keitimąsi“, „aktyvų žmogaus savęs paties keitimo procesą“. Toliau mintis apie švietimą dėsto Imanuelis Kantas savo rašinyje „Kas yra švietimas“. Jame aiškiai pabrėžiamas švietimo neatskiriamumo nuo moklo neišvengiamumas: „Jeigu švietimas nenori likti vien subjektą sureikšminančiu dalyku, jis turi sietis su mokslu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!