Mirties problema ir filosofija

ĮVADAS Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Kiek egzistuoja žmonija, tiek bando ji įminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokia labai nevienodai. Vieni gyvena taip, tarsi mirtis ir su ja susieti klausimai jų visai neliestų, kitus gi mirties baimė persekioja nuo vaikystės, nykiu, niūriu leitmotyvu lydėdama visus jų poelgius ir mintis. Pagrindinis dėmesys skirtas vaikų psichologijai, nes būtent vaikystėje atsiranda, formuojasi mirties baimė, ir nuo to, kokiomis priemonėmis ir kryptimis bus veikiamas dvasinis vaikų pasaulis, didele dalimi priklausys ir psichologinis suaugusiųjų žmonių komfortas. Aš manau, kad mirties problemos sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kaip suvokiamas ir aiškinamas gyvenimas. Jei gyvenimas suvokiamas tik kaip biologinis procesas, mirtis - neišvengiama to proceso pabaiga. Žmogus gali tą pabaigą sutikti liūdnai, gali optimistiškai, bet pasipriešinti natūraliai ir dėsningai įvykių eigai negali. Socialinis žmogaus egzistencijos lygmuo atskleidžia mirties aspektus ir sukuria naujas problemas. Įvairiais laikais ir įvairiose tautose formavosi skirtingi požiūriai į mirtį, tačiau praktiškai visiems šiems požiūriams būdingas vienas bendras bruožas – individo valios pajungimas kolektyvo valiai. Bet kokioje tautybėje, valstybėje ar socialinėje grupėje gali susiklostyti situacija, kai individui reikia rinktis: arba garbingai mirti už tautą, idėją, imperatorių, arba tapti atskalūnu, bailiu, išdaviku . Mirtis – tradicinis filosofijos objektas. Dar Sokratas teigė, jog filosofuoti – reiškia, mokytis mirti. Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius žmogiškosios egzistencijos klausimus. Žmogus turi savo rankose ir mirties raktą. Jis labai paprastas: gyventi būtina taip, kad mirtis būtų jei ne geidžiama, tai bent nebaisi. O tam būtina susiformuoti teisingą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, teisingą vertybių sistemą, būtinos kasdieninės nenuilstamos intelektualinės, moralinės, fizinės pastangos. Mirtis kelia savo reikalavimus gyvenimui. Tik suvokę save didingos, niekada nesibaigiančios kūrimo giesmės tęsiniu ir tikslu, kiekvieną savo mintį, žodį, veiksmą matuodami aukščiausiu – amžinybės matu, galėsime, atėjus lemtingai valandai, su palengvėjimo ir vilties atodūsiu tarti: “Jau laikas? Aš pasiruošęs...”. 1. MIRTIS KAIP GYVENIMO KLAUSIMAS Kiekvienas iš mūsų žinome, kad esame mirtingi. Šis žinojimas yra savaime suprantamas, bet kartu nesuvokiamas. Ką mes žinome apie mūsų žinojimą, kad esame mirtingi? “Ar žino kas nors iš mūsų tai, ką žino, kai žino, kad jis turės mirti? Ar nėra mūsų klausimas apie mirtį visados ir neišvengiamai slėpimas to, kas žinoma, slėpimas kažko nesuvokiamo, kas yra nebūtis?”, - klausia Hansas-Georgas Gadameris. Iš tiesų mirties neįmanoma su niekuo palyginti: ji yra ne procesas, ne veiksmas, bet tiesiog paskutinis gyvenimo taškas. Šis taškas neturi nei pločio, nei ilgio, nei aukščio, nei gylio, neturi nei erdvės, nei laiko, taškas visiškai be jokios dimensijos – absoliučiai bepavidalė abstraktybė. Mirties neįmanoma ne tik suvokti, bet ir patirti, nes patyrimas sudarytas iš dviejų elementų: išgyvenimo ir bandymo tą išgyvenimą suprasti ir padaryti išvadas. Mirtį galime išgyventi, kai mirštame, bet mirę mes jau nebegalime apmąstyti. Būtent šis mirties nepatiriamumas leido Epikūrui išsakyti požiūrį į mirtį, turėjusį didžiulės įtakos antikinei mirties sampratai: “Priprask prie minties, kad mirtis yra niekas, kad ji mūsų neliečia. Nes viskas, kas yra gera ar bloga, slypi tiktai pojūčiuose. O mirtis sunaikina pojūčius. Teisingas pažinimas – kad mirtis mūsų neliečia – padaro mūsų gyvenimo baigtinumą tokį, kad mes juo galime mėgautis.” Taigi tai, kas yra laikoma baisiausiu iš visų blogių, mirtis, neliečia mūsų visiškai, nes kol mes esame, nėra mirties, o kai įžengia mirtis, tada jau mūsų nėra “.Taikliai pasakyta. Ir su visu teiginiu galima būtų sutikti, jeigu pripažinsime, kad viskas slypi tik tuo momentu išgyvenamuose pojūčiuose. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Įtakingas šių laikų vokiečių teologas Eberhardas Jungelis perfrazavo Epikūro sentenciją, apversdamas ją aukštyn kojom: “Mirtis mus liečia. Nes tiktai kol esame mes, yra ir mirtis, ir kai mūsų dar arba jau nėra, nėra ir mirties!”. Paradoksalu, kaip šie du teiginiai, iš esmės pripažindami tą patį – mirties empirinį nepatiriamumą, - sako priešingus dalykus. Ši prieštara atskleidžia dalyko esmę: mirtis mums aktuali tik tol, kol mes dar gyvi, nes tik gyvieji gali apie ją galvoti. Tik gyvieji su ja susiduria, tik gyvųjų ji laukia, ne mirusiųjų. Epikūras lyg ir pamiršo, kad žmogus gali svajoti, mąstyti, prisiminti ar įsivaizduoti. Ar ne todėl žmogus vienintelis tarp gyvųjų tvarinių laidoja mirusiuosius? APIE KLAUSIMĄ Ir vis dėlto: ką veikti su tuo žinojimu, kad viena diena bus paskutinė ir kad teks palikti šią laiko tėkmę, kurią vadiname gyvenimu? Kaip mes galime kalbėti apie tai, apie ką neturime nė lašo patyrimo? Kiekvienas pažinimas prasideda klausimu. Klausimas yra atskaitos taškas minčiai, jis suteikia mąstymui kryptį ir formą. O kaip turėtų skambėti klausimas, kai kalbama apie mirtį? Čia pasiremsiu paprastu gyvenimo epizodu. Kiekvienas žmogus yra patyręs tą jausmą, kai jam netikėtai pranešama apie pažįstamo žmogaus mirtį. Buvo žmogus ir nebėra žmogaus. Ta žinia kartais persmelkia mūsų sąmonę skaudžiai ir aiškiai, nušviesdama mūsų egzistenciją ir problemas kitokia šviesa. Toji šviesa neretai mums atskleidžia kažką svarbaus, ko anksčiau nepastebėjome. Ji leidžia pažvelgti į esmę, ir galbūt tada mes pamatome tiesą. Štai tokiais momentais išryškėja mūsų santykis su mirtimi, su tuo žinojimu, kad esame laikini. Todėl mirties samprata mūsų gyvenimui turi lemiamos reikšmės, nors ir ne visada tai pastebime. Palyginkime viduramžių vienuolio, gyvenančio pagal regulos normas, ar musulmono fanatiko, susisprogdinančio kartu su savo aukomis, ir postmodernaus nihilisto, užsiėmusio tik malonumų vaikymusi, elgesio motyvus. Tiek vienu, tiek kitu atveju laikomasi tam tikro požiūrio į mirtį, į tai, kas laukia po jos: vienuolis ar musulmonas tikisi atpildo danguje, o nihilistas nesitiki nieko, todėl skuba imti iš gyvenimo, kiek pajėgia. Čia vėl priminsiu Epikūrą. Jis sako, kad teisingas mirties suvokimas leidžia mėgautis gyvenimu. Būtent šis pažinimas yra visos Epikūro hedonistinės filosofijos pagrindas ir sąlyga: mirtis turi būti išstumta iš sąmonės, nes mirties baimė trukdo mėgautis gyvenimu. Taigi etika ir mirties samprata neatsiejamos. MIRTIS IR ŠIUOLAIKINĖ VISUOMENĖ Dalykai, jų būtis skleidžiasi santykiuose, per santykius mes pažįstame mus supantį pasaulį, išmokstame jame orientuotis, elgtis, jį vertinti, kitaip tariant, gyventi. Taigi gyventi reiškia būti santykiuose. Santykis su mirtimi taip pat pasireiškia per gyvenimo santykius ir juos esmiškai veikia. Tad koks gi santykis su mirtimi šiandien? Esama pagrįsto požiūrio, kad mirtis šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau išstumiama iš žmogaus sąmonės: pvz., anoniminė mirtis ligoninėje, o ne namuose tarp artimųjų, arba tai byloja ir tendencija, kai specialios institucijos vis labiau perima ir tvarko atsisveikinimo su mirusiuoju ceremoniją. Ryškiausias pavyzdys yra tai, jog kalbėjimas apie artėjančią mirtį prie ligonio lovos dažniausiai tampa tabu, lyg toks dalykas išvis neegzistuotų. Jeigu viduramžiais žmonės labiausiai bijojo mirti staiga, tam nepasirengę, tai šiandien, ko gero, dominuoja priešingas požiūris. Kita vertus, pastebėsime ir, atrodytų, priešingą tendenciją: mirtis sutinkama bemaž kiekviename žingsnyje: žiniasklaida, filmai, romanai, roko muzika negali apsieiti be mirties įvaizdžio. Mirtis čia yra tapusi preke, nešančia gerą pelną. Taigi santykis su mirtimi ambivalentiškas: asmeniniame gyvenime ji lyg ir neegzistuoja, o išoriniame visuomenės gyvenime klesti mirties apyvarta. Ką sako ši paradoksali situacija? Kas yra ta jėga, kuri verčia visaip vengti visko, kas primena savo paties mirtingumą ir kartu taip traukia prie mirties inscenizavimo? Atsakymas gali pasirodyti pernelyg paprastas – tai nesuvokta mirties baimė. Tiksliau, santykis su mirties baime, baimės baimė. Pabandysiu ieškoti atsakymo, kodėl taip yra. MIRTIES DABARTIŠKUMAS: VIENATVĖ, KALTĖ, BEPRASMYBĖ Priimti mirtį nėra lengva, netgi iki galo neįmanoma. Tai yra mūsų pasaulėvokos vystymosi kryptis, mokanti matyti, stebėtis ir džiaugtis. Mirtis yra tol, kol esame mes: ji yra visados “dabar”: todėl išgyvendami savo laikinumo suvokimą mes neišvengiamai patiriame mirties dabartiškumą, atskleidžiantį tris mūsų egzistencijos bruožus – vienatvę, kaltę ir beprasmybę. Mirtis verčia pajusti totalią vienatvę. Žmogus miršta vienas, jo niekas negali pavaduoti ar bent kiek padėti – tai, kas yra mirtis, jam tenka išgyventi vienam. Tai suvokiame ne patys mirdami, bet patyrę kito, dažniausiai artimojo, mirtį. Šis suvokimas skausmingai atskleidžia ir kitą tiesą: savo giliausia esme žmogus yra vienišas. “Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu papasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti”, tvirtina Emmanuelis Levinas. Mirties dabartiškumą išgyvename kaip nesustabdomą ir nepakartojamą ateities virsmą praeitimi. Kitaip tariant, kiekviena gyvenimo situacija yra vienkartinė, o tai reikalauja iš mūsų atsakomybės. Atsakingai elgiamės tada, kai į situaciją reaguojame, mūsų manymu, teisingai, taip, kad nesijaustume kalti. Tai, kad nežinome savo mirties valandos, reikalauja iš mūsų gyventi be kaltės: prieš “išeidamas” žmogus trokšta susitaikyti. Ir niekas taip neprislegia pasilikusiųjų, kaip neatskleista kaltė. Tačiau kas gyvena, neišvengiamai yra kaltas, jeigu kaltę suvoksime ne vien kaip nesilaikymą tam tikru priimtų moralės normų arba kokio nors įstatymo pažeidimą. Priimdami bet kokį sprendimą, kieno nors atžvilgiu vis tiek liksime kalti. Kaltės fenomenas yra būties sąrangos išdava ta prasme, kad visi santykiai pagrįsti davimo ir ėmimo principu. Imantysis tampa skolingas, taigi kaltas. Seniausioje ir pagrindinėje krikščionių maldoje “Tėve mūsų” yra žodžiai: “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Tačiau tiksliai verčiant reiktų žodį “kaltė” pakeisti žodžiu “skola”, nes tokia yra pirminė graikiško žodžio ofeilėma prasmė. Aišku, kad mums toks vertinimas skambėtų keistokai, nes skolą mes suprantame ne kaip kaltę. Tačiau kaip tik skola pavirsta kalte, jeigu ji nėra grąžinama. Mūsų skola prasideda su atėjimu į šį pasaulį – su pirmu oro įkvėpimu ir pirmu motinos pieno gurkšniu – ir auga tol, kol mes gyvename. Ir tiktai nedidelę dalį tų skolų mes pajėgūs grąžinti. Ar įmanoma, pavyzdžiui, grąžinti mums duotą laiką? Todėl kaltė ir egzistencija – neatsiejami dalykai. Teisus Emmanuelis Levinas, sakydamas: “Niekas negali kurią nors akimirką sakyti: padariau viską, ką privalėjau. Tiktai veidmainis...” Gyvendamas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai suteikia savo gyvenimui kokią nors prasmę. Ši prasmė yra neišvengiamai susijusi su didesniais ar kuklesniais gyvenimo planais – ką nors nuveikti, sukurti, kuo nors tapti, kur nors nukeliauti ar ką nors pamatyti. Tačiau mes suvokiame, kad bet kuri mūsų gyvenimo akimirka gali būti paskutinė – dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, netgi karo. Todėl mūsų gyvenimas niekad negali būti pilnutinis, “iki galo įvykęs”, nes mes niekad nebūname visko padarę, ką norėjome. Net jeigu ir iškiltų tokia iliuzija, kad pasiekėme viską, ko troškome, gyvenimas vis tiek tebūtų fragmentas, ir tai patiriame tuomet, kai mus palieka mums artimi žmonės. Būtent artimųjų mirtis, su kuria numiršta ir mūsų pačių dalis, sugriauna iliuziją, kad gyvenimas gali būti pilnutinis, o tai atskleidžia, paprastai kalbant, paties gyvenimo beprasmiškumą. Trumpai ir prabėgomis paminėjau tris aspektus – vienatvę, kaltę ir beprasmybę, kurie yra patiriami, suvokus mirties dabartiškumą. Priimti mirtį reikštų sugebėti gyventi su šia patirtimi. Bet ar įmanoma pakelti šią naštą, ar tai nėra absurdiškas Sizifo darbas? MIRTIS IR MEILĖ Kad ir ką kalbėtume apie mirtį, jaučiame, kad tai didžioji būties paslaptis, kurią gyviesiems įminti nėra lemta. Tačiau jiems lemta su šia paslaptimi gyventi, ir tai nėra lengva. Išstumti mirties baimę – klaidingas kelias, sąmoningai mirtį priimti – Sizifo kelias. Protas čia pasirodo bejėgis. Tačiau žmogaus egzistencijoje esama galingų jėgų, kurios gali tai, ko negali protas. Viena tokių yra meilė, kuri jau senovės mitologijose yra jėga, susigrumianti su mirties galia – prisiminkime, kaip Orfėjus, vedamas begalinės meilės, ėjo išlaisvinti Euridikės iš mirties karalystės. Šventas Raštas svarbus ne tik tikintiesiems kaip jų tikėjimo šaltinis, jis yra kultūrinis fenomenas, turintis savyje per šimtmečius sukauptą gyvenimo išmintį. Naujasis Testamentas kalba apie du esminius dalykus: Jėzaus Kristaus prikėlimą iš numirusiųjų ir šio prikėlimo suvokimą kaip Dievo meilės išraišką. Todėl Evangelija iš esmės paveikė požiūrį į mirtį: Didžiojoje Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptyje glūdi atsakymai į tris mūsų egzistencijos klausimus – kaip gyventi vienatvėje, kaltėje ir beprasmybėje: - jeigu vienatvės totalumas mirtyje atrodė galutinis ir neįveikiamas, tai Kristaus prisikėlimas yra teigimas, kad esama galios, stipresnės už totalią vienatvę mirtyje; - kas gyvena – yra kaltas. Kristaus mirtis ant kryžiaus atpirko mūsų kaltę – Kristaus lyg žmonių atstovas prieš Dievą priėmė mums skirtą bausmę – taip išlaisvindamas mus kitokiam gyvenimui – be kaltės naštos; Kristaus likimas mums yra ženklas, kad prasmė – tai daugiau, nei mes pajėgūs suvokti, kad tai galiausiai ne mūsų kompetencijos klausimas, kad mes turime teisę pasikliauti tuo, kuris mus pašaukė būti. Visi šie trys aspektai telpa į sakinį: Dievo meilė nugalėjo mirtį. Meilė, jeigu ji yra daugiau nei fizinių ir psichinių poreikių tenkinimas, yra Dievo dovana – žmogus pats iš savęs nepajėgus mylėti tokia meile. Jeigu Evangelija teigia, kad dieviška meilė laimi prieš mirtį, tai reiškia, kad mylintis tokia meile turi dalelę dieviškos galios ir gali priimti mirtį, kitaip tariant, pakelti mirties dabartiškumą, iš esmės ją nugalėdamas, nes dieviška meilė pajėgi įveikti vienatvę, kaltę ir beprasmybę: meilė įveikia vienatvę, nes ji siekia totalaus susivienijimo; meilė atleidžia, nes ji gali pralaužti atpildo dėsnio galiojimą; galiausiai meilė įveikia ir beprasmybę, nes ji nesiekia kokių nors už jos esančių tikslų, o pati savaime yra prasmė – lyg muzika, išsipildanti kiekvieną akimirką: kartu su mąstytoju Franzu Rosenzweigu galiu teigti, kad meilės kūrinys yra kiekvieną akimirką užbaigtas ir subrendęs mirčiai. Galima mirtį priimti, mokantis gyventi akis į akį su baime. Bet tik meilė gali mirtį įveikti, nes nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Kad meilė stipri kaip mirtis, žinome iš mitų ir pasakų. Evangelija teigia, kad meilė stipresnė už mirtį. Todėl pabaigsiu šiuos pamąstymus apie didžiąją mūsų būties paslaptį – mirtį – įstabia prancūzų rašytojo ir filosofo Gabrielio Marcelio mintimi: mylėti žmogų reiškia jam pasakyti – tu nemirsi. MIRTIS FILOSOFINIU POŽIŪRIU Bendriausia prasme mirtis priklauso visoms gyvosioms būtybėms, ne tik žmogui, bet ir gyvuliams bei augalams. Tik negyvoji gamta laisva nuo mirties, nes kur yra gyvybė, ten yra ir mirtis. Kiekviena gyvybė savy slepia mirtį. Tačiau yra skirtumas, kuriuo būdu mirtis priklauso kitiems gyviams ir kuriuo būdu ji priklauso žmogui. Pagal šį skirtumą siauresne prasme visose kalbose mirties žodis taikomas tik žmogiškosios gyvybės nutrūkimui, o kitų gyvių pasibaigimui taikomi kiti žodžiai (mūsų kalboje kiti gyviai ‘dvesia’, ‘stimpa’, ‘gaišta’ ir t. t. , tik bitės iš ypatingos pagarbos ‘miršta’). Visi kiti gyviai gyvena nežinodami mirties, ir todėl, R. M. Rilkės žodžiu, mirtis juos užklumpa tarsi iš užpakalio. Tuo tarpu žmogus, sąmone apdovanota būtybė, visą savo gyvenimą žino mirsiąs. Paradoksiškai M. Heideggeris tai išreiškė posakiu, kad žmogus “tol miršta, kol gyvena”. Visų kitų gyvių atveju mirtis yra galutinis jų sunykimas. Tuo tarpu žmogui, kaip dvasinio prado būtybei, mirtis tėra jo kūninės gyvybės nutrūkimas, nes dvasinė būtis nėra mirties paliečiama. Skirtingos pažiūros iškyla tik keliant tolimesnį klausimą, kuria prasme žmogus yra dvasinė būtybė. Materialistiniu ir apskritai ateistiniu žvilgiu, žmogų galima vadinti dvasine būtybe tiek, kiek jis yra apdovanotas kūrybos galia, ir pagal tai žmogaus nemirtingumas suprantamas tik istoriniu jo kūrybos nemirtingumu. Spiritualistiniu žvilgiu, atremtu į teizmą, žmogus yra dvasinė būtybė pačiu savo būties branduoliu, ir pagal tai mirtis imama tik peržengimu iš laiko į amžinybę. Ar tikima žmogaus nemirtingumu amžinybėj ar ne, visiems lygiai mirtis yra baimės versmė. Paprasta vitalinė mirties baimė reiškiasi kasdieniniu nuo mirties slėpimusi, suniveliuojant mirtį į paprastą gamtinį įvykį ir raminantis, jog nėra pagrindo baimintis; “kol gyvename, mirties dar nėra, o kai mirtis jau yra, mūsų nebėra” (Epikūras). Bet toks kasdieninis nuo mirties slėpimasis drauge yra ir nuo savęs pačio slėpimasis: skęstama į kasdienos rūpesčius, kad nebūtų atsiduriama prieš žmogiškosios egzistencijos prasmės klausimą. Tik santykyje su mirtimi žmogui iškyla jo prasmės rūpestis. Visi kasdieniniai rūpesčiai turi savo prasmę, bet kokia viso gyvenimo prasmė? Visa gyvenime gali būti prasminga, bet kokia paties gyvenimo prasmė? Šiuo klausimu mirties sąmonė žmogų iš visų pasaulinių rūpesčių grąžina į save patį. Mirties akivaizdoje visi pasauliniai rūpesčiai sureliatyvėja ir žmogui suabejingėja: reiks palikti visa, kas pasaulyje buvo pasiekta, ir todėl yra beprasmiška save absoliučiai sutapatinti su pasauliniais rūpesčiais. Bet šis visko pasaulyje sureliatyvinimas drauge pozityviai yra pačio žmogaus absoliutinės vertės atskleidimas: nieko pasaulyje nėra aukštesnio už patį žmogų. Tikrasis rūpestis žmogui yra ne ilgai gyventi (vis tiek mirtis yra neišvengiama), bet prasmingai gyventi. Iš vienos pusės būdama gyvenimo priešybė, mirtis iš antros pusės žmogų moko gyvenimo išminties, išskirdama reliatyvines vertybes nuo absoliutinių. Mirties akivaizdoje išsiskiria tai, kas žmogiškai yra niekinga, ir tai, kas žmogiškai yra vertinga. Būtent, tikrai žmogiškai vertinga tėra tai, kas savo vertę išsaugo ir mirties akivaizdoje. Netenka savo vertės, mirčiai atėjus, materialinės gėrybės, bet ir pačios mirties akivaizdoje savo vertę išsaugo dvasinės vertybės, nes jų nepaliečia nė pati mirtis. Šituo būdu mirčiai atvirybė, išreiškiama perspėjimu: memento mori, yra pagrindinė sąlyga išlaikyti gyvai moralinei sąmonei. Kai paprasta mirties baimė tik blėsina gyvenimo džiaugsmą, tikroji mirčiai atvirybė teikia jėgos heroizmui. Tik mirtinguosiuose yra įmanomas heroizmas: jei nebūtų įmanoma rizikuoti gyvybe ir kovoti ligi jos aukos, heroizmas nebūtų įmanomas. Bet drauge su heroizmu mirtis moko ir humanizmo, žmogui jautrumo. Nusiaubdama mūsų širdis savo šalčiu, mirtis drauge tirpdo ledus, kuriais mus vienus nuo kitų skiria egoizmas. Mirtis padaro mus visus užuojautos reikalingaisiais, neišskiriant nė galingųjų, turtingųjų ir apskritai laimingųjų. Sutelkdama mus į save pačius, mirtis blėsina mumyse vitalinio egoizmo tironiją ir atveria mūsų širdis kitiems. Kai egoizmas savaime mus daro visų priešais, tai mirčiai atvirybė visus atskleidžia mums artimaisiais, lygiai pašauktaisiais realizuoti save tomis vertybėmis, kurių nė mirtis negali paneigti. Mirčiai atvirybė turi katarsinės, žmogų skaidrinančios prasmės. Šitoks mirties santykis su žmogiškuoju prasmės rūpesčiu ir moralinės sąmonės žadinimu nuo pat filosofinės minties išbudimo yra buvęs pagrindu filosofijoje visą laiką domėtis mirties klausimu. Ypač centrinę vietą mirtis turi tose filosofijose, kurios yra etiškai orientuotos. Sokratine samprata, pati filosofija buvo suprantama kaip menas mirti. Platonui mirties klausimas susijęs su sielos nemirtingumo doktrina. Stoikai savo etiką grindė sielos ramybės išlaikymu priešais mirties tikrovę. Viduramžinė krikščioniškoji filosofija buvo persunkta memento mori nuotaika. Naujųjų amžių filosofijoj mirties klausimas vaidina mažesnį vaidmenį: pirma, ji labiau kreipėsi į pažinimo negu etines problemas; antra, ji labiau domėjosi žmogumi apskritai negu individu ir jo egzistencija. Dabarties filosofijoj mirties klausimas yra iškilęs centriniu rūpesčiu egzistencializme. M. Heideggeris žmogiškąją egzistenciją randa iš esmės “būtimi mirčiai” ir mirčiai atvirybę laiko pagrindu tikrajai egzistencijai bei laisvei. Priešingai, J. P. Sartre’ui mirtis yra ”tai, kas principiškai atima gyvenimui bet kokią prasmę”. K. Jaspersui mirtis yra “ribinė situacija”, simbolizuojanti būtinybę pranykti visoms apraiškoms, kuriomis pasaulyje objektyvuojasi tikroji egzistencija. G. Marcel mirties klausimą sieja su vilties metafizika: kaip mirtis sutampa su blogiu, taip meilėje slypi amžinybės pažadas – “mylėti ką nors yra lygu jam sakyti; tu nemirsi ”. ŽMOGUS IR MIRTIS XX a. ANTROJOJE PUSĖJE Žmogaus ir mirties santykis visais laikais domino žmoniją. Legendinis senovės graikų poetas Homeras pasakoja, kaip gudrusis Sizifas, pajutęs ateinantį mirties dievą Tanatą, klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nustojo mirti žmonės, sutriko žemėje Dzeuso nustatyta tvarka. Tada griausmavaldis Dzeusas pasiuntė pas Sizifą galingąjį karo dievą Arėją. Jis išlaisvino Tanatą, o šis išplėšė Sizifo sielą ir nunešė ją į mirusiųjų šešėlių karalystę. Įdomu tai, kad gyvenimo ir mirties supriešinimas senovės kultūrose nebuvo absoliutus. Gyvenimas ir mirtis buvo vieningo kosminio proceso stadijos. Mirtis buvo suprantama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių. Ji neturėjo asmeninės prasmės. Dievams buvo aukojama ne norint asmeniškai išsigelbėti kitame pasauly, o todėl, kad kosminis procesas atsigamintų, kad vyktų visatos savikūros tąsa, nenutrūstamumas. Graikų filosofijoje iš esmės pasikeičia požiūris į žmogų, jo gyvenimo ir mirties prigimtį. Platonas suformuluoja idealiosios (transcendentinės) būties vaizdinį ir pagrindžia materialiosios būties priklausomumą nuo idealiosios. Žmogus Platono filosofijoje “nėra pasmerktas vienišumui kaip bejėgis šapelis, besiblaškąs gamtos ir likimo jėgų sraute, bet yra prasmingos, teisingos, doros ir gražios būties atributas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!