Mirties problema ir jos samprata

Iš pirmo žvilgsnio tikrai negalima pastebėti mirties problemos. Kaip ir visa kita, taip ir papročiai laikui bėgant kinta. Kartu ir žmogaus požiūris. Pavyzdžiui, žmogaus požiūris į mirtį keičiasi arba lėtai, arba po ilgų laiko tarpsnių. Amžininkai tų pokyčių nepastebi, nes laiko tarpsniai apima kelių kartų gyvenimą ir peržengia kolektyvines apimties ribas. Taigi reikia praplėsti matymo lauką ir apimti didelį laiko tarpsnį, kuris skiria du gretimus didelius pokyčius. Geriausias šaltinis, atskleidžiantis senųjų laikų požiūrį į mirtį, yra testamentas. Mirties problematiškumą galima suprasti tik apžvelgus mirties sampratas, vaizdavimo istoriją, tiksliau pokyčius.
Žmogaus laikysena mirties akivaizdoje yra dvejopa. Pirmoji, kuri yra seniausia ir įprasčiausia – tai nuolankus susitaikymas su žmonių giminės likmu, tai reiškia pripažinimą, jog mirsime visi. Antroji išreiškia žmogaus egzistencijos pripažinimo svarbą.
Nuo XVIII a. Vakarų visuomenėje pasikeičia požiūris į mirtį, jai suteikiama nauja prasmė. Ji jau aukštinama, dramatizuojama, trokštama jos jaudinančios, gruoboniškos. O štai gedėjimas labiau romantiškas, atsiranda kapų kapinių kultas.
Nuo XVI a. mirtį matome įgaunančią erotinės prasmės. ,,Seniausiuose mirties šokiuose ji palytėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama ir įspėdama. Naujoje XVI a. ikonografijoje mirtis jį prievartauja.” (Philippe Aries ,,Mirties samprata Vakarų kultūros istorijoje” ) Literatūroje gausybė scenų ar siužetų susieja mirtį su meile. Meno kūriniai byloja apie žavėjimąsi kančių, skausmo reginiais. Mirtis pamažėl tampa lytiniu aktu, kuris žmogų atitraukia nuo kasdieninio gyvenimo, nuo protingos visuomenės, nuo monotoniškumo ir nustumia link iracionalaus, šiurkštaus, žiauraus pasaulio. Mirtis tampa įprastos tvarkos trikdytoja. Ji pradėta žavėti savo grožiu, tampa tarsi romantiška.
Iki XIX a. mirtis lovoje pasižymėjo iškilmingumu ir ceremonijų banalumu. O vėliau žmones užvaldo aistra. Dalyvaujantys ceremonijoje pagauti susijaudinimo akivaizdžiai parodo jausmus. Jie mosuoja rankomis, verkia, žinoma, ir meldžiasi. Atsisakyta papročių diktuajamo ritualo banalumo, kasdieniškumo. Link tokio elgesio gyvuosius pastūmėjo sukrečianti mintis apie artėjančią mirtį. Žmogus negali susitaikyti su artimo išėjimu, todėl ritualas tampa gaivališkas, įkvėptas baisaus, nepakeliamo skausmo.
Iki XVIII a. mirtis buvo tik mirštančiojo vieno reikalas....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!