Mirties samprata ir problema filosofijoje

ĮVADAS Žmogus gimsta, gyvena ir miršta nepriklausomai nuo to, nori jis, ar ne. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau suprantame, kad artėjame prie paslaptingos ribos… neišvengiamybės. Visi mes susidūriame su faktu, kad mūsų gyvenimas baigiasi mirtimi, nes mirtis atsirado kartu su gyvenimu. “Aš galvoju apie nepermaldaujamą mirtes įstatymą… jo niekas neišvengė iki šiai dienai… jis įsako man išnykti, neperduodamas galimybės sužinoti nei mano pasitraukimo dienos, nei valandos.. Aš priešinuos norinčiam mane parblokšti. Tačiau greit ateis ta diena, kada būsiu paverstas į dulkes, lengvai telpančias kūdikio saujelėje”.1 Mintis apie mirtį nedavė ramybės žmonijai jau gilioje senovėje. Jie norėjo kuo daugiau sužinoti apie mirtį, stengėsi rasti patenkinantį atsakymą sau ir kitiems, įminti neįmenamą žmogaus gyvenimo pabaigos mįslę. Laikui bėgant žmogus suprato, kad neįstengs apgauti mirties ir nuo jos pabėgti. Nes ji būdavo visur ir visada žmogų surasdavo. Žmogus suprato, kad visa, kas šiuo metu gyva, kažkada pavirs į dulkes, kad ateis laikas, kai jo nebebus: jis išnyks taip, kaip ir atėjo. Po jo atsiras naujos kartos, kurios dar neegzistuoja. Visa bus perpildyta besidžiaugiančia ir neramia minia, o jo jau nebebus, jis jos jau nebematys… niekada. Visa ta nežinia žmonijai iki šiol tebekelia mirties baimę. Kas yra mirtis? Kas atsitinka žmogui, peržengusiam niūrų mirties buveinės slenkstį? Ką jis jaučia, kai mirties šešėlis užtemdo jo akių šviesą? Ar galima pabėgti ir pasislėpti nuo mirties, kad ji žmogaus nerastų? O gal ją galima įveikti ir likti nemirtingu..? Tai klausimai, kuriuos žmogus nuo amžių kėlė ir tebekelia šiandien. 1 Lellote. Gyvenimo problemos sprendimas. 7-8p. MIRTIES SAMPRATA SENOVĖS FILOSOFIJOJE Jau gilioje senovėje žmonių pažiūra į mirtį buvo skirtinga. Tačiau pats mirties procesas buvo suprantamas vienodai. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi iš anksto. Mirties buvo laukiama gulint išsitiesus, ir prašoma Dievo atleidimo už padarytas nuodėmes ir kaltes, kad Viešpats įleistų rojun. Pati mirtis buvo suprantama paprastai, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai. Pasaulyje, linkusiame keistis, tradicinis elgesys mirties akivaizdoje atrodo tarsi inertiškas, nenutrūkstamas reiškinys. Mirtis buvo sykiu ir įprasta, ir artima, ir nesvarbi. Žmogus suvokdavo mirtį kaip vieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvodavo kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukštinti. Jis ją sutikdavo paprastai, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų didžiųjų etapų svarbą, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje turėjo įveikti. Mirtis tapatinama su žmogaus fiziniu suirimu, tikima pomirtiniu gyvenimu, dedamos įkapės. Irimas – žmogaus pralaimėjimo ženklas, kuriame glūdi gili mirties prasmė, kurios suvokimas – naujas, originalus reiškinys. Mirčiai suteikiama nauja prasmė, žmogus pradeda ją aukštinti, laikyti ypatinga. Apie antgamtiškumą žmogus pirmą sykį susimąstė turbūt mirties akivaizdoje, ir jis troško tikėti, kad yra kažkas anapus to, ką jis mato. Mirtis buvo pirmoji paslaptis, ji atvėrė žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Jau Sokratas kalbėjo, kad mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą. Tikėjimas į kitą, pomirtinį gyvenimą, kuriame galima susitikti anksčiau mirusius draugus ir pažįstamus, vertė galvoti apie gyvenimo prasmę. “mirtis – yra viena iš dviejų: arba visai nebūti ir numirus nieko nebejusti, arba, kaip sako, mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos, sielos persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą. Pirmuoju atveju – tai tas pat, kas užmigti. Antruoju atveju – tai greičiau atsidurti anksčiau gyvenusių žymių žmonių bendrijoje”.2 Pagal Demokritą “mirtis – tai atomų išsisklaidymas. Bet po mirties tie atomai niekur nedingsta: jie vėl jungiasi ir sudaro naują objektą arba įeina į kitų objektų (kūnų) sudėtį. Vadinasi, visi reiškiniai (ir kūnai) yra laikini, tačiau juos sudarantys atomai yra amžini. Taigi materija yra amžina”.3 2 Sokratas. Antika. Filosofijos istorijos chrestomatija. 138 p. 3 Demokritas. Antika. Filosofijos istorijos chrestomatija. 64 p. Mirties filosofas Seneka “Laiškuose Liucijui” apie mirtį kalba: ”mirtis yra nebūtis. Aš jau žinau kokia ji yra. Po manęs bus tai, kas buvo prieš mane mirtis. Koks gi skirtumas – nepradėsi gyvenimo ar jį užbaigsi, jei abiem atvejais išdava ta pati – nebūtis”.4 Seneka rašo: “Klausi kur ilsėsies po mirties? – Tenai, kur ilsisi negimę”. Mirties filosofas aiškina, kad per gyvybę ir mirtį viskas nuolat keičiasi; susieta atpalaiduojama, atpalaiduota vėl susiejama. Mirtis “nutraukia mūsų gyvybę, bet nepanaikina; ateis diena, kuri mus vėl pašauks į saulės šviesą”.5 Taigi, stebėdamas dalykų apytaką, gali ramiai atsiskirti, nes žinai, kad vėl sugrįši. Šitaip žiūrint, mirtis kaip blogio supratimas netenka pagrindo. Senekai “mirtis – tai pabaiga ir išsivadavimas iš visų blogybių ; nei gėris, nei blogis”. Apskritai, “kas gailisi mirusiųjų, turėtų ir negimusių gailėtis”. Mirtis, pagal stoikus, tai gamtos dėsnis, kuriuo remiasi visatos egzistencija. Epiktetui tai primena javų pjūtį ar lapų kritimą. “Manęs tai nebus? – Taip, bet bus kas nors kita, ko reikia pasauliui. Tu juk irgi negimei kada panorėjęs, o tik tada, kai pasaulis pareikalavo, kad būtum”.6 Mirties, kaip natūralaus gamtos kitimo, idėja persmelkia Marko Aurelijaus užrašus. “Aš einu savo keliu pagal prigimties dėsnius, kol susmuksiu poilsiui, iškvėpdamas savo kvapą į tai, iš ko kasdien įkvėpdavau, grįždamas į tą žemę, iš kurios mano tėvas sutelkė sėklą, motiną kraują, o žindyvė pieną; iš kurios tiek metų gaudavau maistą ir gėrimą”.7 Mąstytojui “būtis (substancija) yra panaši į nuolatos tekančią upę”. Šiame procese “kiekviena mano dalis keisdamasi virs kažkuria visatos (kosmoso) dalimi, o anoji vėl pereis į kitą visatos dalį ir taip be pabaigos. Toks judėjimas ir keitimąsis nepaliaujami atnaujina pasaulį, todėl mirties aktas yra vienas iš gyvybės aktų, prilygstantis nėštumui, gimdymui ir kitiems natūraliems vyksmams. Mirties tinka laukti kaip vieno iš gamtos vyksmų”.8 Mirtis ir sunaikinimas, anot Platono, visada esą visumos, susidedančios iš dalių, iširimas. Taip ir žmogus tegalįs mirti, nes visuminė būtybė, sudaaryta iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Siela yra amžina, nemirtinga; bet ne žmogus, pastarasis yra sielos ir kūno junginys taip pat kaip ir visi regimojo pasaulio buviniai vadinami mirtingais. Vadinasi kūnas ir siela gali būti vienas nuo kito atskirti, o tai ir yra žmogaus mirtis, būtent reiškianti sielos pasitraukimą nuo kūno. Kiti žymieji antikos filosofai labai nesigilino į mirties sąvoką, o tik mokė, kaip reikia elgtis atėjus mirties valandai ir kaip gyventi, kad mirtis 4 Seneka. Antika. Flosofijos istorijos chrestomatija. 395p. 5,6,7,8 Gineitis L. Būties vienovė. 23-25p. neatrodytų baisi. O gyventi reikia taip, kad netikėtai užklupus mirčiai nebūtų apmaudu dėl klystkeliuose praleistų metų, kad ramia sąžine galėtum laukti paskutinės valandos. “Gražiai gyventi ir gražiai mirti vienodas rūpestis” (Epikūras). Kaip teigia Epiktetas, mirties nereikia bijoti, nes nėra baisus dalykas. Bet kadangi apie mirtį yra susidariusi nuomonė, kad tai baisu, tai ji ir laikoma baisiu dalyku. “Reikia pratintis, kad mirtis mums nieko nereiškia, nes visas gėris ir blogis slypi pojūtyje, o mirtis yra pojūčio netekimas. Dėl to, teisingas suvokimas, kad mirtis mums nieko nereiškia, daro gyvenimo mirtingumą maloniu dalyku, ne pridėdamas laiko marias, o atimdamas nemirtingumo troškimą. Juk nieko nėra gyvenime baisaus tam, kurs tikrai yra įsisąmoninęs, jog nebūtyje nėra nieko baisaus. Ir tikras beprotis yra tas, kurs sakosi bijąs mirtis ne dėl to, kad ji atėjusi suteiks skausmo, bet kad ji daro skausmą, dar tik ketindama ateiti”.9 Mirtis ir pomirtinis gyvenimas dar labiau sureikšminami viduramžių filosofijoje. Pasak filosofo Augustino, amžinasis gyvenimas yra aukščiausias gėris, o amžinoji mirtis – didžiausias blogis. Tik didžiausios krikščioniškosios dorybės – tikėjimas, viltis, meilė – gali atvesti žmogų prie amžinojo gyvenimo. Žengdamas per mirties slenkstį, žmogus jau žinojo kas jo laukia anapus: rojus, ar pragaras Todėl viduramžių žmogus buvo priverstas įvertinti savo elgesį žemiškame pasaulyje. Saldžiausia mirtis buvo laikoma tada, kai žmogus pasiekė kilnius tikslus ir pateisino lūkesčius. Keliama mintis, kad žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas – užsitarnauti pomirtinę karalystę. Atsiranda galimybė laisvai pasirinkti, neteikiant didelės reišmės mirčiai ir gyvenimui po mirties. “Skirtumas tarp gyvybės ir mirties nėra ryškesnis kaip perėjimas nuo vienos prie kitos. Jas skiriantis tarpas tėra tik taškas tiek dėl gyvybės prigimties – ji kabo ant plauko, kurį gali nutraukti daugybė priežasčių, tiek dėl to, kad būtybių kaita begalinė. Argi kažko virtimas niekuo, perėjimas iš gyvenimo į mirtį, iš būties į nebūtį labiau suvokiams negu nieko virtimas kažkuo, perėjimas iš nebūties į būtį, arba į gyvenimą? Mirtis – tai visa ko pabaiga; po jos, mūsų laukia praraja, amžina nebūtis; viskas pasakyta, viskas padaryta; blogio suma ir gėrio suma lygios; jokių rūpesčių, jokių sunkumų, jokio poreikio vaidinti kokį nors vaidmenį: “komedija baigta”.10 Mirties ir nemirtingumo klausimo sprendimas iš esmės priklauso nuo žiūrėjimo perspektyvos. Žvelgdamas iš savo pavidalo ir juo apribotos savimonės perspektyvos, žmogus išgyvena nepaliaujamą slinktį myriop. Kiekvieno likimą šiuo požiūriu absoliučiai valdo amžinasis pavidalų keitimosi dėsnis. Pasak J. Herderio, “kaip kiekviena ribota būtybė 9 Epikūras. Antika. Filosofijos istorijos chrestomatija. 303-304p. 10 Žiuljenas OFRĖ de Lametri. Epikūro sistema. Naujieji amžiai. Istorijos filosofijos chrestomatija.101p. jau pasirodydama atsineša susinaikinimo pradą, nesulaikomai veržiasi į didžiausią aukštį, kad nuslūgtų ir išnyktų, taip ir žmogus tėra būties srauto banga, kuri pasilieka, kiek tik gali, ir išnyksta, kai tik gali”.11 G. Bruno mirtį laiko sudėtingo dalyko sudedamųjų dalių išskaidymu, kuris nepaliečia substancialios būties. Todėl mirties baimė kankina tik tuos žmones, “kurie nepribrendo suprasti, kad gyvybinis principas – tai ne akcidencijos, reiškiančios kūnų sudėtį, bet nedali ir neskaidi substancija”. Štai filosofas B. Spinoza teigia, kad tik “laisvas žmogus mažiausiai galvoja apie mirtį; jo išmintis – mąstyti ne apie mirtį, o apie gyvenimą”. Visumos požiūriu, tai kas vadinama mirtimi, iš tikrųjų tėra būties esimo būdas – nepaliaujama pavidalų slinktis. Gamtoje nėra mirties, o tik pasak J. Herderio, praskubėjimas to, kas nebegali pasilikti, nes čia kiekviena jėga amžinai veikia, kartu nuolat keisdama savo raiškos organus; šis keitimas pats yra nesunaikinamo jos veiklumo išraiška. “Tu išsigąsti mirties? Norėtum nemirtingas gyventi? – klausia Schileris ir atsako: “Gyvenk visumoje! Ji pasiliks, kai tavęs jau seniai nebebus”. Goethe klausia: “Ar audros, potvyniai, vulkanų išsiveržimai ir mirtis nėra tokie pat tikri jos [gamtos] amžinos gyvybės ženklai kaip ir puikus saulėtekis viršum vešlių vynuogynų ir kvepiančių apelsinų sodų?”12 Taip. Be judėjimo nebūtų gyvybės, be irimo – tvėrybos. Mirtimi gamta tik apsivalo nuo plėtotei trukdančių šlakų. Kaip gerai,- pastebi Goethe, - kad žmogus miršta tik nusivalyti įspūdžiams ir vėl išsimaudęs sugrįžti. Taip nuolat apsivalydama, gamta amžinai trykšta gyvumu ir jaunyste. Mūsų žemėje tai rodo kiekvienas pavasaris. Pasak Feuerbacho, “po tavo mirties pasiliks kiti žmonės, tavo esmė, žmonija, o tavo vietoje į pasaulį ateis naujas guvus asmuo”. Taigi, kaip matome, pati mirtis laikoma nereikšminga, o pats svarbiausias dalykas – tai ką žmogus palieka po savęs, ir ar tai iš tikrųjų vertinga, kad tai išliktų ateities kartoms. MIRTIES PROBLEMOS SPRENDIMAS EGZISTENCIALIZMO FILOSOFIJOJE Žmogaus mirties problema labai domino ir egzistencializmo filosofus, S. Kierkegorą, K. Jaspersą, M. Heidegerį. Jiems rūpėjo išsiaiškinti žmogaus vietą šiame pasaulyje, 11,12 Gineitis L. Būties vienovė 26-28 p. išmokyti žmones pajusti atsakomybę už save ir juos supantį pasaulį. Svarbiausi juos dominantys klausimai – laisvė, atsakomybė, pasirinkimas eina greta kaltės, susvetimėjimo, nevilties, mirties, nes egzistencijos samprata neatsiejama nuo mirties sampratos. Pagal K. Jaspersą, kaltė, kova , kančia ir mirtis sudaro žmogaus ribines situacijas. Pati kraštutiniausia ribinė situacija yra mirtis, kuri tasi valdo visas kitas situacijas. Ribinės situacijos – mirties – atveju žmogus, vienintelis iš gyvosios gamtos būtybių žino, kad mirtis neišvengiama, trokšta, kad išliktų tik tai, kas iš tikrųjų vertinga. Žmogui svarbu nugyventi savo gyvenimą mirties akivaizdoje ir įrodyti, kad susidūrus akis į akį su mirtimi, svarbu iš esmės lieka tik tai, kas nuveikta egzistuojant. K. Jaspersas teigia, kad nors mirtis ir laikoma šio gyvenimo baigtimi, tačiau gyvenimas ir mirtis neatsiejamai priklauso vienas nuo kito, nes gyvenime visa, kas pasiekta, yra tarum mirę dalykai. Kai žmogus ko nors pasiekia, kai pergalė jau iškovota, ji tampa praeitimi, ji miršta. Todėl bet koks gyvenimas yra integruotas į mirtį. Mirtis yra pats radikaliausias žmogiškosios būties neigimas, ir vis dėl to, ji priklauso pačiam žmogui, nes tik jis pats turi nusistatyti savo mirties atžvilgiu. Mirties akivaizdoje ypač išryškėja pasaulio ir žmogaus trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Kadangi pati mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenimui, o jo natūrali galimybė, todėl ji pasidaro lyg savotiškas egzistencijos veidrodis. Mirties akivaizdoje tartum sureliatyvėja žmogaus sąmonė. Jis lieka pats savimi ir kartu tampa atviras transcendencijai – Dievui. Mirties situacijoje žmogus pats sau tampa tartum vienu didžiuliu klausimu visoje savo būtyje. Bet šio klausimo atsakymas glūdi jau ne jo būtyje, o kažkur už jos – dievybėje. Būdamas atsirėmęs į Dievą, kaip į visos būties pagrindą, žmogus, mirties akivaizdoje tampa pačiu savimi, tarsi prisipildo naujo turinio, naujos šviesos ir įveikia savo baigtinumą. Kai žmogus žino, kad jam reikės mirti, todėl ribinė mirties situacija jau tūno jo gyvenime, žmogų apima dviguba baimė: įprastinė, drebant dėl to, kad gali baigtis esamybė, ir baimė prarasti egzistenciją. Egzistencinio nieko baimė, kuri kartai reiškiasi kaip grėsmė išvis prarasti savo paties egzistenciją, įveikiama tiek, kiek gyvenime realizuota galimybių. Pasak K. Jasperso “egzistencinė mirtis – tai tikėjimo transcendencija ir egzistencija praradimas, pasibaigiantis visišku nusivylimu. Tačiau būna ir taip, kad savo viršūnę pasiekęs gyvenimas trokšta mirties, užuot jos bijojęs. Tada “mirties tiesa – jau ne riba, o pilnatvė. Ji – tobulybė, į kurią paniro tai, kas esamybėje šmėščiojo kaip pati būtis”.13 S. Kiekegorui egzistavimas ir būtis neatsiejama nuo valios, jausmų ir, svarbiausia, veikimo vienovės. Egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su pačiu savimi, su pasauliu ir Dievu. Pagal S. Kiekegorą, žmogus esąs amžinybės ir 13 Gaidamavičienė I., Repšys J. ir kt. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. 151-154p. laikinumo simbolis. “Egzistuojantis subjektas yra amžinas, tačiau, kaip egzistuojantis, jis yra laikinas. Begalybės apgaulingumas reiškiasi tuo, kad kiekvieną akimirką žmogus gali mirti”.14 Žmogus gali matyti amžinybę ir jai atsiverti idealiai, tačiau drauge jis yra būtybė, nublokšta į laiką ir laikinumo pasaulį. Kiek žmogus yra dvasia, tiek jis egzistuoja amžinybėje,o kiek jis egzistuoja amžinybėje, tiek jis yra laiko kūdikis ir baigtinumo vergas. M. Heidegeris teigia, kad būties sąvoka yra pati neaiškiausia sąvoka. “Iš buvimo šiame pasaulyje neišvengiamai atsiranda ryšys su kitais žmonėmis, taip pat esančiais šiame pasaulyje, nes nieko negali būti liūdniau ir šiurpiau kaip tokia situacija pasaulyje – vienintelė gyvybės kibirkštėlė didžiulėje mirties karalystėje”.15 M. Heidegeris visą žmogaus egzistenciją apsvarsto mirties akivaizdoje. Mirtis dabartiniam mąstymui tampa savotišku absoliutu. Keldamas mirties klausimą, M Heidegeris atsisako spręsti apie anapusinės būties ar nemirtingumo galimybes, apie pačią anapusybę ir net šiapusybę. Mirties klausimo kėlimas – tai kelias autentiško egzistencijos apmąstymo link. Pasak M. Heidegerio, kasdienybė linkusi mirties vengti ir ją slėpti, laiko ją nemaloniu ir net nepadoriu, skandalingu dalyku, nes kasdienė sąmonė gyvena tik iliuzija, klaidinga regimybe ir slepiasi nuo to, kas yra. Bet vis dėl to mirtis ir lieka fundamentaliausia žmogaus egzistencine galimybe. “Žmogaus egzistencija – tai būtis-myriop”. Mirtis yra saviausia žmogui ir nepasidalinama su kitais, nes niekas negali perimti kito mirties. Žmogus gali bendradarbiauti su kitais, daryti daugybę dalykų, bet mirtis grąžina jį į vienatvę. Mirtis yra tikriausia vienatvė, ji neatskiriama visų mūsų būties didžiosios vienovės dalis. Mirtis nėra abstraktus dalykas, ji nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis; mirtis nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė. Mirtis yra buvimo būdas, kurį štai-būtis įgyja jau pačiu savo buvimu. Neveltui sakoma: kas gimė, tas ir mirs. Jau gimstant gyvenimo akiratyje užduodama mirtis. Mirtis yra esmiškas štai-būties nebaigtumas, jos ne visų galimybių realizuotumas. Štai-būtis tampa užbaigta mirdama, t.y išnykdama. Štai-būtis yra būtis –myriop. Tai reiškia ne tik kad mirtis yra gyvenimo pabaiga, bet ir kad gyvenimas visą laiką vyksta mirties akivaizdoje, jos perspektyvoje. M. Heidegeris sako, kad mirčiai reikia ryžtis. Tai reiškia anaiptol ne savižudybę, o gyvenimą atviromis akimis, nepasidavimą iliuzijai. Autentiška egzistencija yra egzistencija mirties akivaizdoje. Mirtis – savotiškas fonas, kuriame išryškėja tikroji visų žmogaus veiksmų ir sumanymų prasmė, Pasak M. Heidegerio, tik mirties atvirumo laisvė suteikia egzistencijai tikslą. RELIGINĖ IR TRANSCENDENTINĖ AMŽINOJO GYVENIMO SAMPRATA Gyvenimo prasmės ir mirties klausimus sprendė ne tik įvairios filosofijos srovės, bet ir daug pasaulio religijų. Krikščioniškoji religija teigia, kad mirtis yra bekūnės dalies, sielos, atsiskyrimas nuo jos materialiosios dalies – kūno. Laikas neturi sielai jokios įtakos, nes ji nemirtinga. Ji gali susitikti ir bendrauti su kitomis dvasiomis, dvasia sergėtoja. Vienuolis Lellote mirtį apibūdina taip: “mirtis taip pat būdinga puolusio žmogaus prigimčiai. Ji reiškia atsiskyrimą vieno nuo kito dviejų sudedamųjų mūsų prigimties elementų; o tai įvyksta tada, kai materialusis elementas nustoja būti tinkamu savo paskirčiai atlikti įrankiu, nes jis pasirodo esąs rimtai sužalotas ir susidėvėjęs. Kūnas tada irsta ir vėl virsta į neorganinę medžiagą. Net ir kaip išsilavinusi būtybė negali mirties išvengti; mirtis yra taip pat bausmė už žmogaus padarytą pirmąjį nusikaltimą. “ Mirties skausmas, jos geluonis slypi būtent šioje žinioje – jog ji yra bausmė. Tačiau kai tik mes, nusidėjėliai, buvom atpirkti Jėzaus atėjimo ir kančios, mirtis įgavo kitą pobūdį. Mes susiduriame su dvejopa mirties kontempliacija: suvokiame, kad mirštame kaip nusidėjėliai, mirtimi nubausti už savo kaltes, tačiau sykiu turime malonę – žinią, jog mūsų mirtis yra “saugi” Dievo Sūnaus mirtyje, kad ji turi dalį Sūnaus atpirkime ir todėl kartu su juo eina prisikėlimo linkui. Taip šis kartumas tampa palaiminimu”.19 Tačiau Dievas galėtų sulaikyti ir tą mirtį nešantį skaldymąsi. Toks įsikišimas būtų daromas ne pagal mūsų prigimtį, o pagal dieviškąjį planą, kuris siektų kažkokio kito tikslo, esančio už mūsų prigimties ribų. Rytų religinė filosofija didelę reikšmę teikia karmai ir reinkarnacijai, nes tikėjimas, jog karma ir reinkarnacija gali nulemti žmogaus amžinybę, sureikšmina jo gyvenimą šioje žemėje. Indų religinė sankja mokykla teigia, kad mirtis – tai išsivadavimas iš kančių. Mirtis tolygi laisvei, nes dvasia atsiskyrusi nuo kūno, tampa absoliutu. Džainizmo mokykla aiškina, jog mirtis yra sielos išsivadavimas iš kūno. Po mirties siela atgimsta vis nauju pavidalu. Ji gali tobulėti arba leistis tobulumo pakopomis žemyn. Sielos reinkarnacija turi tiesioginį ryšį su doru ir teisingu žmogaus gyvenimu. Panašiai teigia ir Budizmas, aiškindamas, kad mirtis yra organizmo iširimas, bet ne išnykimas. Viskas, kas egzistuoja šiame gyvenime, yra kančia ir išsigelbėjimą gali atnešti tik mirtis. Indų religinėje filosofijoje pabrėžiamas visko tapatumas erdvėje: “kas čia, tas ir ten; kas ten, tas ir čia. Iš mirties į mirtį eina žmogus, kuris tariasi matąs skirtinga”. Pagal indų religinę filosofiją mirtis - tai natūralus perėjimas į naują etapą, primenantis žmogaus amžiaus tarpsnius. “Kaip įsikūnijęs šiame kūne pergyvena vaikystę, jaunystę, subrendimą ir senatvę, taip jis pereina į naują kūną”. Persikūnijimo eigą lemia žmogaus pažinimas ir jį atitinkantys veiksmai (karma). Žmogaus likimas priklauso nuo paveldo, sukaupto ir ateinančio per visą buvuvių kartų grandinę, savo moraliniu įnašu teigiamai ar neigiamai prisideda prie tolesnio kartų likimo. Pesikūnijimo dėsnis saisto visą žmogaus būtybę. Kūnas pereina į kūną, sąmonė - į sąmonę. Atskiros nuo kūno sąmonės nėra. “Kaip druskos gabalas, įmestas ištirpsta ir nebegalima jo išimti, tačiau kur besemtum, visur sūru, - taip iš tikrųjų ir ši didžioji esmė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!