Filosofinis mirties aiškinimas

Klausimai apie mirtį visais laikais domina filosofus, rašytojus, psichologus. Tačiau mirtis, nors ir yra universali, kiekvieno individo yra patiriama atskirai ir tik jam savitu būdu. Yra daugybė kultūros ir religijos nulemtų ritualų bei apeigų, padedančių žmogui išgyventi artimojo (ar net savo paties) mirtį. Egzistuojančios emocinio prisitaikymo teorijos atskleidžia socialinį mirties priėmimo ir suvokimo aspektą, padedantį labiau suvokti, kaip apskritai yra svarbu suprasti mirties bei gedėjimo fenomeną kaip sąlygą, padedančią išgyvenantiems netektį.
Nemažai žmonių retsykiais panori patys užbaigti savo gyvenimą. Pripažinkime, dažniausiai mes patys tokių minčių nevertiname rimtai, esame linkę išstumti latentinį nusiteikimą nusižudyti arba netgi žiūrėti į tai su humoru. Tačiau nelaimių grandinė, didėjanti išorinė ar vidinė įtampa kartais veda į tai, jog savižudybė ima atrodyti mums kaip paskutinė išeitis iš tamsaus tunelio.
Konkretaus žmogaus pasaulėžiūrą sudaro įvairios nuomonės, įsitikinimai ir tiesos. Vienų ji yra platesnė, gilesnė, kitų – siauresnė; vienų prieštaringa, kitų – labiau darni. O filosofija siekia ištobulinti orientaciją pasaulyje ir gyvenime, teigdama savo apmąstymams teorinį pavidalą ir remdamasi proto argumentais, o šiame darbe apsvarstysiu – mirties problemą filosofijoje.
Mirties problemą savo kūriniuose sprendžia ypatingai daug filosofų, nes jos (mirties) negalima ištirti iki galo ir visas žmonijos supratimas pagrįstas religija, medicina ir filosofija. Mirties problemą sprendė Vilius Storosta-Vydūnas, Sigitas Parulskis Konfucijus, Ptolemėjus, Platonas, Epikūras, K. Jaspersas (Jaspers) F. Ariesas (Aries), Ž. P. Sartras (Sartre), F. Bekonas (Bacon), E. Joneskas (Ionesco). F. Nyčė (Nietzsche), E. Fromas (Fromm), R. Gvardinis (Guardini). B. Paskalis (Pascal) ir kiti.
Savo darbe apžvelgsiu filosofinį mirties aiškinimą įvairiais amžiais ir įvairių filosofų, mirties baimės jausmą žmonijos istorijoje ir dėl to jausmo kylantį mirties neigimą. Norėčiau parodyti įvairių požiūrį į patį mirimą, tai pat iš tikėjimo išplaukiantį mąstymą apie žmogaus likimą po fizinės mirties. Dėl mirties baimės, nežinios ir patirto netekimo jausmo įvairiais amžiais buvo skirtingai elgiamasi po artimųjų mirties: gedima, statomi paminklai, šeimos koplyčios ir t.t.
Rašydama šią temą remsiuosi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!