Moralės samprata antikos filosofijoje

TURINYS ĮVADAS Temos aktualumas. Dorovinio asmenybės ugdymo problema išlieka aktuali visais laikais, visomis istorinėmis epochomis. Negalime girtis, jog šiandien ji jau yra išspręsta, arba kad mes žinome kaip ją spręsti. Taip yra todėl, kad kiekviena žmonių karta neišvengiamai susiduria tik su jai būdingomis individo egzistavimo visuomenėje ir pasaulyje problemomis ir iš to išplaukiančia veiklos prioritetų, dorovinių vertinimų, idealų, vertybių kaita. Todėl žmogus visada buvo, yra ir bus tik pats save kuriantis ir pat sau tokiu tampantis dorovinis individas. Filosofijos, o ypač etikos, istorijos bei teorijos specialistai žino, kaip sunkiai per ištisus tūkstantmečius buvo kopiama į šią žmogaus savęs pažinimo, savimi pačiu tapsmo viršūnę, kiek daug įvairiausių dvasios pergalių ir nuopuolių patirta, kiek prarasta ar laimėta, į kokias, neretai pragaištingas, dykumas ar į niekur nevedančius klystkelius pasukta. Antikos filosofija, apimanti graikų bei romėnų valstybingumo laikotarpius, yra tiesiogiai susijusi su minėto proceso pradžia tokiu mastu ir tokiu reikšmingumu, kokiu, pavyzdžiui, tūkstantmečio ąžuolo šaknys yra susijusios su jo kamienu, šakų karūna bei lapija. Darbo tikslas. Išanalizuoti moralės filosofiją bei aptarti kaip ją suvokė žymiausi antikos filosofai, t.y. Sokratas, Platonas bei Aristotelis. Darbo uždaviniai: 1. Trumpai aptarti moralės sampratą ir jos esmę; 2. Bendrai aptarti moralės sampratą antikos filosofijoje; 3. Smulkiau išanalizuoti Sokrato bei Platono moralės sampratą; 4. Aptarti Aristotelio moralės filosofijos suvokimą. 1. MORALĖS SAMPRATA IR ESMĖ Nė vienas mokslas, kuris didžiuojasi apskritai esąs filosofija, šio vardo nenusipelnė labiau, negu nusipelnė papročių mokslas, arba moralės filosofija. Žmogaus laikyseną ir veiklą tiek antikos, tiek šių dienų gyvenime apsprendžia mokėjimas sugyventi su kitais žmonėmis . Už kai kuriuos poelgius mus peikia, už kai kuriuos – giria. Etika yra praktinė filosofija. Etika yra bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas "geru" arba "teisingu". Etika nagrinėja moralės filosofiją. [3, 130]. Mores – paprotys, įprotis, charakteris. Kasdieninėje kalboje moralė – taisyklių visuma, reguliuojanti elgesį, tačiau tai labai abstraktu (pvz. teisė irgi reguliuoja santykius). [10]. Moralės normų ribotumas suvedant į tinklų visumą, yra todėl, kad pačios normos reikalauja atitinkamo pagrindimo; konkrečiose situacijose įvairių normų reikalavimai susikerta, prieštarauja vienas kitam; gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos, todėl kiekvienai situacijai pritaikyti moralės normą atskirai yra neįmanoma. Žmonės gyvenime vadovaujasi sau svarbiom vertybėm: gyvenimas; laisvė; orumas; pagarba žmogui. Galima šias vertybes žinoti, tačiau jomis nesivadovauti. Tokio žmogaus negalima pavadinti dvasingu. Kai žmogus gyvena šiomis vertybėmis, tuomet jis yra dvasingas. Ryškiausiai dvasingumą suformulavo ir aiškino krikščionybė (žmogus turi kūną – materialą išraišką; sielą – padeda kūnui bendrauti su visuomene, suteikia formą bendravimui, vidinis veiksmų reguliuotojas; dvasią – nukreipia akis į bendravimą su Dievu – absoliutu). Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę išlaisvina iš apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti kitų poelgius, savo gyvenimą. Iš kur kilusi moralė? Yra keletas versijų. Moralė formavosi per tūkstantmečius. Svarbiausia problema – žmonių kilmė. Nuo šio atsakymo priklauso ir kiti dalykai (tokie kaip: iš kur atsirado noras skirti gėrį nuo blogio?). Žmogus yra paslaptis kilmės ir buvimo prasmėmis. Skirtingai žmogaus kilmės supratimai priklauso nuo pasaulėžiūros pozicijų bei mokslo sričių pasiekimų, todėl egzistuoja ir įvairūs moralės kilmės aiškinimai. Yra 3 moralės kilmės teorijos: religinė; natūralistinė (gamtinė) ir sociologinė. 1.1. Religinė moralės kilmės teorija Ji savo ištakas turi senovės graikų mokymuose. Senovės Graikijoje vyravo požiūris, kad dievai žmonėms davę tam tikras elgesio taisykles, kuriomis žmonės turi vadovautis bendraudami vieni su kitais. Krikščioniškieji autoriai taip pat akcentuoja dieviškąją žmogaus kilmę. Religinis požiūris į moralinę kilmę labai sumenkina žmogaus vaidmenį. Žmogui iš anksto suteikiamas moralinių normų supratimas ir jam privalu gyventi (laikytis) pagal šiuos normatyvus. Ši nuostata suteikia teisę ateistams ją kritikuoti. Žmogus neturi kelti klausimo apie “produkto” kilmę. Žmogus tarsi neturi teisės klausti apie daiktų esmę. (Pvz. Dieve, kodėl tu mane tokį sukūrei?). 1.2. Natūralistinė moralės kilmės teorija Ne visi autoriai pripažįsta religinės moralės kilmės teoriją. Natūralistinė moralinės kilmės teorija moralės atsiradimą sieja su žmogaus prigimtimi ir jo išsivystymu iš gyvūnijos pasaulio. Savo ištakomis ši teorija siejama su pirmykščiu žmonių gyvenimu, kai gyvūnus laikė savo globėjais. Tuo būdu jie tikėjosi sulaukti iš dievo malonės. Kartu priėmė elgtis panašiai toje pačioje bendruomenėje. Šią teoriją pateikė XIX a. Č. Darvinas, H. Spenseris. Č. Darvinas teigė, kad eilė jausmų (atmintis, meilė, smalsumas), kuriais didžiuojasi žmogus, būdinga ir gyvūnams. Jo manymu, moralinis progresas tarp gyvūnų pasiekė ir žmones. Čaringtonas, Makfarentas įrodė, jog evoliucijos procese gyvūnams būdingas altruizmas mažėja. Ryškėja tendencija, jog skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų mažėja ( nešneka, bet turi labai daug bendrų bruožų: žmoguje – žvėriškumą, o žvėryse – žmogiškumo pradų). Viskas užkoduota žmogaus viduje, tačiau nevienodai viską galima išvystyti. Susiduriame su redukcionizmo pasireiškimu. Šios teorijos kritikai pateikia 2 argumentus dėl kurių jie prieštarauja: moralė – ne tik paprastas taisyklų rinkinys, bet ir žmogaus siekis geresnių dalykų (meilė, laisvė), o gyvūnų pasaulyje tai sunku aptikti; žmogaus požiūriu, gyvūno gyvenime daug tokių dalykų, kurie prieštarauja moralei (žudyti silpnesnius). Taigi, tarp gyvūnų egzistuoja aklas instinktas. Ši teorija remiasi ideologiniais pagrindais. Šios teorijos gynėjai teigia, jog žmogaus elgesį sąlygoja biologiniai veiksniai. 1.3. Socialinė moralės kilmės teorija Sofistai, Aristotelis manė, kad žmogus – politinis gyvulys, kuris turi laikytis valstybės jam primestų įstatymų. F. Engelsas, M. Vėberis, K. Marksas manė, jog visuomenė – ta tikroji erdvė, kurios laikas sukuria moralės normas, kurių laikytis privalo žmogus, kitaip jis bus išmestas iš visuomenės. Privalumai: šie žmonės stengiasi savo nuomonę paremti išoriniais faktais, įvykiais, o ne spekuliatyviai; autoriai atkreipė dėmesį į žmogaus socialinę svarbą, ne atskiriems individams laikytis, tarkim dialogo, o visai visuomenei. Visuomenė prisiima atsakomybę už šias normas, kurios jai reikalingos. Moralė nieko universalaus neturi – viskas reliatyvu. [8]. Taigi moralės, arba praktinė, filosofija suprantama nevienodai, kai kalbama apie jos aiškinamų objektų apimtį, nes kartais ji imama platesne reikšme, o kartais – siauresne. 2. MORALĖ ANTIKOS FILOSOFIJOJE Idėja, kad moralės galima išmokti, kilo jau Antikos filosofams. Antikinės Graikijos išminčiai gyvenime stengėsi vadovautis protu, o ne emocijomis ir kitiems rekomendavo ir mokė daryti tą patį. Sokratas, pritardamas sofistams, teigia, kad dorovės galima išmokyti ir išmokti. Etinis Sokrato intelektualizmas pagrįstas teiginiu, kad dorybė yra žinojimas, o bet koks blogis atsiranda tik iš nežinojimo, nes sąmoningai niekas blogio nedaro. Bet kokio blogio priežastis – intelekto klaida, o ne dorovinis nusižengimas. Sokratas teigia, kad tikrą laimę teikia tik aukščiausias gėris – dora. Dorybė yra žinojimas, o žinių galima įgyti. Taigi dorybė nėra įgimta, o įgyjama, išmokstama. Į klausimą, kaip išmokti doros, Sokratas atsako, kad reikia kuo labiau gilinti savo žinias, nes tik tikras ir išsamus žinojimas yra pakankamas dorai, ir jo negali paveikti jausmai bei emocijos. Sokrato pasekėjo Platono pažiūros ne tokios griežtos. Platono teigimu, siela sudaryta iš trijų dalių, tačiau jos turi koegzistuoti harmoningai. Protas yra tik vienos iš sielos dalių – išmintingosios – savybė. Vien protas ir žinojimas žmogaus gyvenimo doru nepadaro, tačiau jie yra neabejotinai svarbūs. Tradiciškai Platonas laikomas idealistu, tačiau jo mąstymo būdas yra racionalus: Platono veikalai paremti loginio dialogo principu, nuolatine argumentacija, definicijomis ( taip pat ir moralinių terminų – geras, garbingas, teisingumas ir t.t.), loginių kriterijų paieška (pavyzdžiui, „Valstybėje“ Platonas prašo pateikti kriterijus, pagal kuriuos veiksmus galima būtų traktuoti kaip teisingus ar neteisingus). Aristotelis „Nikomacho etikoje“ apie racionalumą kalba kaip apie išimtinai žmogišką savybę, leidžiančią jam užsiimti ypatinga žmoniškąja veikla (taip pat ir moraline). Tuo pat metu Aristotelis pratęsia Sokrato ir Platono mintį, jog doros galima išmokti, tačiau, priešingai nei Platonas, Aristotelis teigia, kad elgesio normos kyla iš realios žmogaus prigimties, o dorybių sistema kuriama empiriškai. Doras yra tas, kuris sugeba laikytis vidurio doktrinos. O pasirinkti tarp dviejų kraštutinumų galima tik protaujant. [9]. Taigi idėja, kad moralės filosofijos galima išmokti kilo jau Antikos filosofijoje, t.y. Sokrato, Platono, Aristotelio filosofijoje. Idėjos čia yra paremtos Sokrato teiginiu, kad dorybė nėra įgimta, o įgyjama, išmokstama, nes dorybė yra žinojimas, o žinių galima įgyti. 3. SOKRATO IR PLATONO MORALINĖS FILOSOFIJOS INTERPRETACIJA Kalbant tiek apie Sokrato (Socrates, ~ 469 - 399 pr. Kr.), tiek ir apie Platono (Platon, ~ 427 - 347 pr. Kr.) filosofiją, ypač apie jų kūrybinės veiklos pradžią, sąlygas bei aplinkybes, pirmiausia reikia pasakyti, jog šiems filosofams ne taip jau lengvai ir nuosekliai visa tai pavyko realizuoti ir įgyvendinti. Sokratas, kaip žinoma, nieko nerašė, o Platono filosofija, pavyzdžiui, tebėra kupina įvairiausios mistikos. Mąstytojas savo filosofinėje kūryboje ne tik mielai ja naudojasi, bet ir pats tą mistiką kuria, griebdamasis jos, vos tik susiduria su kuria nors sunkiau sprendžiama filosofine ar pasaulėžiūrine problema. 3.1. Moralės suvokimas Sokrato filosofijoje Sokratas kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo metais. Apie jo gyvenimą ir filosofines pažiūras sužinome tik iš jo mokinių, Ksenofonto raštų („Atsiminimai apie Sokratą“, „Kiropedija“, „Sokrato apologija“,“Puota“) ir Platono dialogų, kadangi pats mąstytojas savo filosofiją skelbė tik žodžiu. Tikruoju filosofu jis laikė tą, kuris pripažįsta žinojimo ir doros vienovę ir praktiškai įgyvendina savo filosofiją. Jo nedomino gamtos filosofijos, nes manė, kad gamtos tyrinėjimai, jos dėsnių pažinimas, nepadeda nei kurti tų reiškinių, nei pakeisti jų, be to jis negali pamokyti kaip elgtis ir gyventi. O žmogus, jo dvasinių vertybių, visuomenės ir valstybės sąrangos klausimų pažinimas – gali. Pagrindinis Sokrato etikos teiginys – žinojimas yra svarbiausia vertybė, gėris. O neišmanymas – yda. Gera tai, kas atitinka dievų įstatymus ir prigimties dėsnius. Dorovingas elgesys yra ir protingas. Mokydamas pažinti tas dorybes, Sokratas siekė įveikti sofistų reliatyvistinį mąstymą bei subjektyvizmą ir ieškojo būdų, kaip surasti visuotinę reikšmę turinčias sąvokas, kurios teiktų objektyvų žinojimą. Jis siekia, jog filosofija orientuotųsi ne į konkretų objektą, o į sugebėjimą, galią spręsti visais gyvenimo atvejais. Filosofijos uždavinys ir yra tą sugebėjimą išvystyti. Siekdamas šio tikslo Sokratas naudojo savitą metodologiją. Ši metodologija turi du aspektus: • negatyvų (elenktika - nuginčijimo, demaskavimo menas); • pozityvų (majeutika - pribuvėjos menas). Pirmiausia jis stengiasi šalinti klaidas iš pašnekovo samprotavimų, leisdamas jam apibrėžti svarstomą bendrąją sąvoką ar problemą ir toliau analizuodamas pateiktą apibrėžimą, atskleidžia jo klaidingumą, o klausimų pagalba nejučia „priverčia“ pašnekovą formuluoti teiginį, priešingą pradiniam. Sokratas ypač pabrėžia, kad žmogus, autoritetingas vienoje srityje, nuolat klysta tardamas, jog išmano visus kitus dalykus. Todėl svarbiausias jo filosofijos leitmotyvas „Žinau, kad nieko nežinau“. Sokrato skelbta laimės, žinojimo, doros vienovė bei žinojimo visuotinumo siekimas, t.y. visų žinių apibendrinimas bendrosiomis sąvokomis buvo daugelio sokratiškųjų mokyklų filosofavimo metodologijos dalimi. [5]. Po susidorojimo su sofistais ir Sokrato mirties, graikų mąstytojai vėl gręžėsi tradicinių filosofijos principų link. Vėl tampa populiariomis Anaksagoro pažiūros. Tačiau naujai apmąsčius pasaulio ir gyvenimo pagrindus išskirtinis dėmesys tenka žmogui. Žmogus tampa visuomenės ar valstybės dalimi Platonui ir Aristoteliui, kurie toliau plėtoja socialinės filosofijos užuomazgas. 3.2. Moralės suvokimas Platono filosofijoje Kalbant apie Platoną, pirmiausia reikėtų pasakyti, jog minėtąsias savo mokytojo konceptualines nuostatas jis ne tik papildė, bet ir pagilino bei išplėtojo, suteikdamas joms jau daugmaž išbaigtą filosofinį sisteminį pobūdį bei prasmę. Platono filosofinėje sistemoje joms, kaip dorovinėms vertybėms, suteikiama aukščiausia – pasaulėžiūrinė legitimacija. Kitaip tariant, šios filosofinės etinės vertybės čia jau iškyla ne vien tik kaip teorinė jo nutapytąją filosofinę tikrovę įprasminanti galimybė, bet ir kaip konceptualinis autoriaus įsipareigojimas visai mūsų būtiškajai tikrovei, suteikiant jai kuriančiųjų ir formuojančiųjų ontoetinių vertybių statusą. Platono filosofijoje tokia yra visos Būties, kaip Gėrio sąvokos sinonimo, samprata. Vadinasi, ir pats Gėrio supratimas Platono filosofijoje pirmiausia taip pat yra traktuojamas kaip būtiškoji, t. y. ontinė, o ne vien tik kaip buitiškoji, socialinė kategorija. Sielos nemirtingumas Platono filosofijoje yra glaudžiai susijęs su josios gyvenimu iki susijungimo su konkrečiu kūnu, į kurį ji patenkanti iš idėjų pasaulio, lygiai taip pat, kaip ir sielos sugrįžimas į idėjų pasaulį – tam kūnui mirus. Taip nemirtingoji siela praeinanti ištisą gimimų bei mirimų ciklą, nusitęsiantį per pakankamai ilgą laiką, kol pagaliau pasiekianti tokį intelektualinio brandumo laipsnį, jog pasidaranti pajėgi užsiimti netgi filosofija. Ši pastaroji mintis bene svarbiausia visoje Platono filosofijoje ir iš jos išplaukiančioje etikoje, nes kuo siela yra “senesnė”, kuo ji yra “išgyvenusi” didesnį “mirimų ir gimimų skaičių”, tuo ji išmintingesnė. Filosofo siela šia savo kokybe, t. y. dieviškojo prado, arba dvasingumo nous (proto), joje dominavimu esanti nepalyginamai tobulesnė už visų kitų žmonių, tačiau dar ne filosofų, sielas. Moralės metafizikos sąvoka ir samprata prasminga čia dar ir todėl, kad ja Platonas išreiškia ir įprasmina eschatologines savo nuostatas. Platoniškoji moralės samprata – neabejotinai eschatologinė, t. y. tiesiogiai susijusi dieviškąją valia ir galia, dieviškąja sankcija ir atpildu už nedorai, neteisingai, nusikalstamai nugyventą gyvenimą. Tik tokia moralės, kaip atpildo už dorus ir nedorus darbus, mintis ar poelgius, samprata Platono nuomone galinti būti ir pakankamai veiksminga, ir pakankamai įtaigi ugdant idealiosios visuomenės ir valstybės piliečius. Visa tai ypač akivaizdžiai atskleidžiama dešimtojoje Platono “Valstybės” knygoje. Tiesa, paskutiniaisiais devintosios “Valstybės” knygos žodžiais jis dar ragina ateities kartų mąstytojus siekti šio amžinojo filosofijos tikslo ir idealo, o dešimtojoje jau visą savo dėmesį sutelkia būtent į moralę, moralės metafiziką, kaip esminę antgamčio instituciją, su kurios veikimo principais skaitytojas netrukus ir yra supažindinamas. Vadinasi, moralės metafizika Platonui pasirodė esanti ypač reikalinga dar ir dėl to, kad ji įprasmina dieviškąja sankcija ir dieviškuoju autoritetu grindžiamą Platono suformuluotąją moralės prigimties sampratą. Platonas nurodo, jog sielos ir kūnai taip pat turi savo atskiras blogybes. Materialūs kūnai - materialias, iš medžiagos prigimties kylančias ar atsirandančias, tuo tarpu nematerialiosios sielos - nematerialias, iš sielos prigimties kylančias - dorovines. “Norint sužinoti, kokia iš tikrųjų yra siela, reikia analizuoti ją ne puolusią, kokią ją padaro susijungimas su kūnu ir kitos blogybės, bet tokią, kokia ji yra gryna. Kaip tik šitai reikia išanalizuoti, pasitelkus mąstymą. Tada pamatysi ją esant daug gražesnę ir aiškiau galėsi atskirti teisingumą nuo neteisingumo ir visus tuos dalykus, apie kuriuos čia kalbėjome.”1 Platonas lieka ištikimas pagrindinei savo mokytojo Sokrato nuostatai, jog doros neįmanoma išmokti, tačiau ją, kaip transcendentinę vertybę, galima pažinti. Tam tikslui, jo nuomone, ir yra skirta filosofija. “Į Hadą, – tęsia Platonas, – reikia leistis su šiuo tvirtu kaip plienas įsitikinimu, kad ir ten nesusižavėtum turtais ir kitomis panašiomis blogybėmis, kad nepasidarytum tironu ir tokia bei panašia veikla nepridarytum nepataisomo blogio, ypač sau pačiam. Visuomet reikia mokėti pasirinkti vidurinį kelią ir vengti kraštutinumų – ir šiame gyvenime, ir kiekviename būsimame. Tik tada žmogus bus laimingas”2 [6,359-368]. Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad tiek Sokratas, tiek Platonas teigė, kad moralė yra ne įgimta, bet išmokstama. Jų teigimu moralė yra dorybė ir žinios, o žinios yra įgyjamos. Nors Aristotelis ir sutiko su šiuo teiginiu, tačiau priešingai nei Platonas, teigia, kad elgesio normos kyla iš realios žmogaus prigimties, o dorybių sistema kuriama empiriškai. 4. ARISTOTELIO MORALĖS FILOSOFIJA Aristotelis (Aristoteles, 384 - 324 m. pr. Kr.), dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai padariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jos disciplinų, pavyzdžiui, logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia, žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. “Dorybė, - rašo Aristotelis “Nikomacho etikos” antrojoje knygoje, - yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, - taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį “įprotis” (ethos)”3. “Dauguma laikosi nuomonės, - rašoma Aristotelio “Rinktinių raštų” komentaruose, - kad šie etikos traktatai po Aristotelio mirties buvo pavadinti jų parengėjų ir redaktorių – Aristotelio sūnaus Nikomacho bei Aristotelio mokinio Eudemo Rodiečio – vardais, o trečiosios etikos parengėjas likęs nežinomas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!