Nelygybės sociologija

Socialinės lygybės ir nelygybės problema – viena iš svarbiausių sociologijos sričių, nes materialiniai ištekliai, kuriais disponuoja žmonės, gali stipriai įtakoti jų gyvenimą. Nelygybė – tai sąlygos, kurioms esant žmonės nevienodai gali pasinaudoti tokiomis socialinėmis vertybėmis, kaip pinigai, valdžia ir prestižas (N. Smelseris, 1994).
Nelygybės sociologija, kaip savarankiška disciplina atsirado maždaug prieš pusantro šimto metų. Tačiau dar iki XIX a. žmonės susimąstydavo apie tarpusavio santykių prigimtį, apie engiamųjų ir engiančiųjų problemas, apie lygybę ir nelygybę. Visa tai atsispindėjo filosofų, rašytojų bei kitų sričių atstovų darbuose. Apie nelygybę rašė Platonas, šį klausimą gvildeno utopinio socializmo atstovai – T. Moras, T. Kampanela, G. Mabli ir kt., minėta problema atsispindėjo T. Hobbso, D. Locke, H. Hegelio bei kitų filosofų darbuose. Visa tai rodo, jog socialinės nelygybės problema buvo aktuali ir ja domėjosi daugybė mokslo žmonių. Vadinasi, sociologinė socialinės nelygybės analizė atsirado ne tuščioje vietoje, ji turėjo gerą ir stiprų teorinį pamatą, kuris buvo pradėtas daugelio šimtmečių eigoje.
Terminas „klasės“ pagrindinėms socialinėms grupėms visuomenės struktūroms žymėti pradėtas vartoti XVIII a. prancūzų visuomenės politinėje literatūroje. Nuo XIX a. vidurio terminą „klasė“ vartoja ir sociologai, tik kita, dažniausiai „socialinės grupės“, reikšme, nors pastaroji yra bendresnė. Jie aiškina, jog kapitalistinę visuomenę sudaro ne klasės, o socialiniai sluoksniai. Sukūrė socialinės stratifikacijos koncepciją, kuri skirsto individus į visuomenės sluoksnius pagal įvairius kriterijus: užsiėmimą, išsilavinimą, gerovės lygį, vietą ir pan., tik ne pagal svarbiausiąjį – santykį su gamybos priemonėmis. Antagonistinėje visuomenėje skiriama pagrindinės ir nepagrindinės klasės. Pagrindinės yra tos, kurias sukuria visuomenėje vyraujantis gamybos būdas ir be kurių ji yra neįmanoma. Pagrindinių klasių interesų susidūrimas atspindi svarbiausius to gamybos būdo prieštaravimus ir lemia visų formacijos visuomenėje konfliktų ir kovų kryptį. Pagrindinės klasės vergovinėje santvarkoje yra vergai ir vergvaldžiai, feodalizme – valstiečiai ir feodalai, kapitalizme – proletariatas ir buržuazija. Nepagrindinių klasių buvimą taip pat sąlygoja visuomenės formacijos ekonominė struktūra, kurioje, be vyraujančios ekonominės sistemos,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!