Nemirtingumas

 filosofija moko mus gyvenimo meno… M.Montenis Įžanga Filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Aiškindama dabarties turinį ir jos esmę, filosofija kartu žmogų artina prie ribos, už kurios baigiasi dabartis, bando praplėšti, praskleisti laiko uždangą, pro kurią sugebama įžvelgti amžinybės perspektyvą. Todėl filosofijos, kaip apskritai teorijos uždavinys yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį ir likimą visoje gyvenimo begalybėje. Filosofas ne tik suvokia, bet ir išgyvena savo laikinumą, ir taip jam padeda pakilti virš kasdienio gyvenimo, buities smulkmenų ir taip išsaugoti savo vidinę nepriklausomybę, vidinę laisvę. Tik laisvas žmogus, nepaveiktas žemiškųjų gėrybių godulio, materialios naudos yra bebaimis. Tai yra pirmoji sąlyga, siekiant išsaugoti blaivų žvilgsnį į aplink vykstančią kasdienybės sumaištį. Tik apmąstydamas kasdienės veiklos prasmę santykyje su būtimi, žvelgdamas iš ilgareikšmių, net amžinybės pozicijų, žmogus jau pajėgia įveikti savo ribotumą, suprasminti ir sverti savo dabarties darbus, t.y. ir paprasčiausiuose kasdienybės darbuose pajėgia mąstyti filosofiškai. ..kaip mokau, taip turiu ir gyventi, taip turiu ir mirti... Sokratas Svarbiausia yra pažinti žmogaus sielą. Apšviesti mus tegali tie žmonės, kurie daugiausia ir sunkiausiai yra gyvenę bei kentėję.Galima sakyti, kad gal neverta mąstyti sunkiais būties klausimais. Bet tai nebus tiesa ar išeitis, nes visvien mirties akivaizdoje žmogus neišvengiamai yra pastatomas prieš klausimą: būtis ar nebūtis. Tad atsiskleidžia ir pati žmogaus esmė, bei jo gyvenimo vertė. Todėl iš pažiūros teorinis būties klausimas, virsta gyvenimo prasmės klausimu. Ne vienam tada belieka prabilti apie “tuščiai praleistą gyvenimą”. Ir kaip tik dėlto, kad per vėlai buvo suprasta: vienintelis tikras ir nieko nepamainomas žmogaus turtas – laikas buvo sunaudotas netinkamai. O tai verčia kiekvieną rimtai pagalvoti ir imtis kažką daryti, kol nevėlu. Tad ką daryti ? Visų pirma reikia sau atsakyti, kokia mano gyvenimo paskirtis ir prasmė ? Šis būties klausimas, susijęs su nemirtingumu ( išliekamumo ) ir nebūtimi ( mirtingumu , išnikimu ) . Į šį klausimą ir ieško atsakymo filosofija. Nėra abejonės, kad žmogų patenkinti gali tik tai, kas susiję su visišku jo neišnykimu, nes tai teikia jo gyvenimui didesnės ar menkesnės prasmės bei stiprybės. Juk vargu ar galima prasmę rasti visiško išnykimo laike akivaizdoje. Nors religinė filosofija ir pasaulietinė filosofija vienodai pripažįsta fizinį žmogaus mirtingumą, kai gyvenimas nutrūksta, tačiau nemirtingumą aiškina skirtingai: -Religija nemirtingumo supratimą grindžia tikėjimu aukštesnės, dangiškosios tikrovės buvimu, kuris priimamas kaip besąlygiška ir absoliuti tiesa. -Pasaulietinė filosofija nemirtingumą, “gyvenimo tęstinumą” sieja su socialinėmis šioje žemėje vertybėmis – su istorijos ir kultūros tęstinumu, nes pati kultūra yra susisiekimo priemonė tarp kartų. Todėl pagal XX a.pr. filosofą Nikolajų Berdiajevą kaip tiktai kultūroje vyksta didi amžinybės, kova su laiku, didis pasipriešinimas griaunamajai laiko galiai. Ir tik ją įveikdamas, žmogus kartu gali nugalėti savo mirtingumą ir užsitikrinti išliekamumą. Kadangi kartų grandinėje istorija visada rašoma kaip tam tikros tėvynės, tautos istorija, todėl savo nemirtingumą žmogus gali sieti tik su tautos ir Tėvynės nemirtingumu. Tik filosofija mus gali išgelbėti nuo dvasinio susmulkėjimo. Susimąstymas tam tikra prasme yra gyvenimas, o už jo – mirtis. Apskritai, filosofija pajėgi daug prisidėti prie socialinio teisingumo stiprinimo, o tai sudaro svarbiausią žmonijos tikslą. Nemirtingumas ( kaip socialinė būtis ) Horacijus : Non omnis moriar ( lot.) – ne visas aš mirsiu, t.y. po mano mirties liks darbai. V. Hugo : Mirti – tai niekas – baisu negyventi. Sokratas : Mirti nebaisu, bet baisu gyventi nusidėjusiam ir aklam. V. Folkneris : Laikas – tai visa, kas žmogui duota, ir nuo mirties, kurios žmogus taip bijo ir nekenčia, jį skiria tiktai laikas. Mokslinis žmogaus nemirtingumo supratimas : 1. Konkretaus žmogaus sukurtų materialinių ir dvasinių vertybių ( kaip antai : mokslas, menas, patyrimas ) , sąlygojančių visuomenės pažangą, - praktiškai begalinis egzistavimas; 2. Žmogaus teigiamų socialinių savybių ( kaip antai : žmogiškumas, teisingumas, taurumas, veiklumas ) išlikimas palikuonyse; 3. Žmogaus vardo išliekamumas gyvųjų atmintyje. Toks nemirtingumo supratimas yra humaniškas, nes skatina kiekvieną socialinį aktyvumą, veiklumą, verčia įsisąmoninti savo darbo visuomeninę vertę bei prasmę, ugdo asmenybę. Apie mirtį. Memento mori- (lot.)atsimink, kad mirsi. Mirtis visada aktuali, ji visada šalia. Aristotelis: visi žino, kad mirtis neišvengiama, bet kadangi ji nearti, tai niekas apie ją negalvoja. Kodėl verta apie tai pagalvoti? Todėl, kad mirtingumo suvokimas turi būti paskata prasmingam gyvenimui. Be aiškaus savo mirtingumo suvokimo žmogaus tampa nepilnavertis. Tiktai mirtį suvokimas bent akimirkom, žmogus sugeba nesibarstyti kasdienybėje, buities smulkmenose ir niekinguose ginčuose, nors kartais išsiveržti iš savo egoistinio šarvo, savotiško vienatvės kalėjimo. Tada jis pajėgia suprasti, kad ir kiti mirtingi taip pat ir todėl verti rūpesčio, globos.... kaip ir jis pats. Mirties fone (atsiverdami mirčiai) mes giliau suvokiame savo gyvenimo vienkartiškumą, jo unikalumą, kad mirtis yra paskutinė sąskaita, ir kad neturėsime galimybės niekada, niekados nieko pakartoti ar pataisyti. Vadinasi, ką mes dabar darome, darome pirmą ir paskutinį kartą (o išeiname iš gyvenimo amžinai ) . Iš čia kyla labai paprastas imperatyvas ( lot. – liepiamasis, įsakomasis) : tai ką darau, reikalinga viską daryti maksimaliai gerai ir dorai: atsiranda didžiulė atsakomybė, kurią įpareigoja mirtis. K.Borutos žodžiais tariant, mirtis be to, įpareigoja gyventi smarkiai, t.y. daryti daug gražių darbų. Ką sako Biblija? Atrodo, kad dauguma žmonių praleidžia labai mažai laiko mąstydami apie mirtį, ar apie savo prigimtį, kuri yra pagrindinė mirties priežastis. Be tokios savianalizės nepasiekiamas reikiamas savęs pažinimas, todėl žmonės eina per gyvenimą vadovaudamiesi tiktai savo pačių prigimtiniais geismais. Nors tas ir slepiama, bet dažnai atsisakoma pripažinti tą faktą, kad gyvenimas yra toks trumpas, jog mirtis užklups mus netgi per daug greitai. "Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta". "Mes visi mirštame ir krentame žemėn kaip vanduo, kurs nebegrįžta". Suvokdami mirties neišvengiamumą, žmonės reaguoja į tai skirtingai. Kai kuriose kultūrose bandoma mirtį ir laidotuves padaryti gyvenimo dalimi, šitaip stengiantis sumažinti netekties ir neišvengiamumo jausmą. Dauguma tų, kurie vadina save "krikščionimis", laikosi tos nuomonės, jog žmogus turi savyje "nemirtingą sielą" ar kažkokią nemirtingą dalį, kuri pergyvena mirtį ir po to patenka į bausmės arba apdovanojimo vietą. Iš visų žmogiškų išgyvenimų daugiausia problemų ir tragedijų sukelia mirtis, todėl reikia manyti, kad žmogaus protas kiek galėdamas stengiasi sušvelninti jos poveikį sąmonei; dėl šito yra sukurta labai daug klaidingų teorijų apie mirtį bei pačią žmogaus prigimtį. Kaip visada, norint surasti tikrą tiesą apie šiuos nepaprastai svarbius dalykus, visas tas teorijas būtina patikrinti remiantis Biblija. Reikėtų prisiminti, jog pirmasis Biblijoje aprašytas melas priklauso žalčiui Edeno sode. Prieštaraudamas aiškiam Dievo perspėjimui, kad nusidėjęs žmogus neišvengiamai mirs, žaltys pareiškė: "Visai judu nenumirsite" .Visos klaidingos religijos turi panašų bruožą, nes bando paneigti mirties neišvengiamumą ir neatšaukiamumą. Kad suprastume savo tikrąją prigimtį, mes turime išnagrinėti, ką Biblija sako apie žmogaus sutvėrimą. Tas išdėstyta paprastais žodžiais, ir jei mes suprasime juos tiesiogine prasme, mums neliks jokių abejonių dėl mūsų prigimties . "Viešpats Dievas padarė iš žemės molio žmogų... Savo veido prakaite tu (Adomas) valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulke esi ir dulke vėl pavirsi". Čia visiškai nieko neužsimenama apie tai, kad žmogus turi kokį nors įgimtą, neatsiejamą nemirtingumą; nė viena jo dalis po mirties negyvena toliau. Sąlyginis nemirtingumas. Evangelijoje nuolat kartojama, kad žmogus gali surasti kelią į amžinąjį gyvenimą ir nemirtingumą Kristaus darbų dėka. Kadangi tai yra vienintelė nemirtingumo forma, apie kurią kalba Biblija, todėl iš to seka, kad negalima bibliškai pagrįsti mokymo, pagal kurį už blogus darbus kenčiama visą amžinybę turint pilną sąmonę. Nemirtingumą galima gauti tiktai paklūstant Dievo įsakymams, ir tie, kas paklūsta jiems, amžinybę praleis tobuloje būsenoje turėdami nemirtingumą. Tai ir yra atpildas už teisumą. Požiūris į nemirtingumą Gerokai ankščiau, negu nemirtingumo klausimo ėmėsi filosofija, tikėjimas nemirtingumu gyvavo mituose ir religijose. Filosofija šią problemą sklaido dviem požiūriais : egzistenciniu ir teoriniu. Egzistencinis požiūris kyla iš žmogaus istoriškumo kaip buvimo-mirties-link. Žmogus yra būtybė, sudabartinanti savo mirtį ir sudabartintos mirties akivaizdoje klausianti apie gyvenimo prasmę. Heideggeris paryškina problemą : Žmogus gyvena “nuolatinėje neužbaigtyje”. Tik mirtis jį užbaigia ir padaro visuma. Šios visumos būklės žmogus negali patirti buvime-pasaulyje. Mat visumos būklė sutampa su mirties būkle. Laikome, jog bet kokia veikla suponuoja prasmę. Bet prasmė kreipia mus į savirealizaciją, gebėjimą būti savimi, gebėjimą būti visuma. Tad jeigu visumos būklė sutampa su mirties būkle, t.y. su jau-nebe-būtimi, tai atrodo, jog prasmei, kurią turime laikyti bet kokios veiklos prielaida, lemta žlugti. Šiuo požiūriu Sartre ir Camus nuosekliai mėgino mąstyti žmogaus buvimą kaip radikalą beprasmybę. Šitaip suvokiant problemą, išryškėja alternatyva : absurdas arba nemirtingumas. Todėl prieš pat savo mirtį Sokratas diskutuoja su savo mokiniais apie nemirtingumą ir žengia mirtin, būdamas tikras dėl nemirtingumo. Šios egzistencinės mirties ir nemirtingumo problemos buvo mėginama įvairiais būdais išvengti. Graikas Epikūras įrodinėjo: mirtis yra visiškai ne mūsų reikalas. Ji mūsų nepaliečia. Juk tą akimirksnį, kai mirtis yra, mūsų jau nebėra, o kol mes esame, nėra mirties.Tačiau šis išradingas samprotavimas iš tikro yra tik triukas, kuris nieko nepatenkina. Augustinas taikliai pastebi : “ Mirštantys visada yra dar gyvenantysis. Juk jeigu ir išmuša jo paskutinė valanda ir jis tuoj, kaip sakoma, išleis dvasią, jis vis dėlto iki tol, kol siela palieka kūną, dar tebegyvena. Vadinasi, jis yra ir mirštantysis, ir gyvenantysis...” Tolesnio gyvenimo vaikuose įvaizdis taip pat negali mūsų patenkinti. Tarp tėvų ir vaikų nėra jokio asmeninio tapatumo ir tolydumo. Vaikai yra kiti, nauji asmenys, Lygiai taip pat nepatenkina tolesnio gyvenimo rūšyje ( žmonijoje) įvaizdis, pvz., tikintis tobulos žmonių visuomenės ateityje. Visi šie įvaizdžiai ( jų bendras bruožas yra prielaida, jog pačioje istorijoje yra galutinė prasmė, kurią po mūsų mirties kada nors realizuos kiti ) turi vieną didelį trūkumą. Žmogus, kuriam jo būtyje rūpi pati ši būtis, neišvengiamai patiria save kaip savitikslį. Jis egzistuoja dėl savęs paties. Kad ir kaip žmogus būtų įtrauktas į bendriją ar bendruomenę, į bendravimą ar bendradarbiavimą, vis dėlto jis nėra vien priemonė tikslui, kuris nėra pats žmogus. Veikiau bet kokios meilės ir darbo tikslas gali būti tik žmonių kaip asmenų savirealizacija. Tai, ką mes vienas kito labui darome, darome įsitikinę, kad asmens buvimas turi prasmę. O kaip tik šią prasmę mirtis, atrodo, neigia. Teorinį požiūrį galima išdėstyti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, taip : “Žmogaus dvasia suvokiama kaip nemateriali, bekūnė esybė, kaip kažkas, kas neištirpsta materialioje gamtoje, bet iškyla virš jos kaip transcendentalumas ir savimonė. Pagal Aristotelį, bet kokia kiltis ir nyktis ontologiškai remiasi natūraliųjų substancijų materialumu. Jos yra nykstančios, kadangi jų materialumas iš esmės implikuoja galėjimą-būti-kitaip. Bet jei dvasia nėra natūralioji materiali substancija, tai ji neturėtų būti nykstanti kaip natūraliosios substancijos. Princinis dvasios kitoniškumas rodo, kad čia glūdi problema, simetriška egzistencinio požiūrio problemai. Bet ar įmanoma griežtai filosofiškai įrodyti žmogaus dvasios nemirtingumą ? Nuo Platono nemirtingumo įrodymų iki Kanto nemirtingumo postulato buvo nuolat mėginama tai padaryti. Šiuo klausimu, atrodo, yra svarbūs trys dalykai: 1. Nemirtingumo problema yra problema, kurios filosofiškai neįmanoma atmesti. Ji neišvengiamai iškyla ir iš egzistencinio ( prasmės problematika ), ir iš teorinio (dvasios esmė) požiūrių. Bet koks mėginimas neigti problemą tuo pačiu yra žmogaus asmens savitiksliškumo ir žmogaus dvasios transcendentalumo neigimas. 2. Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti. Nėra jokių griežtų argumentų, pajėgiančių įrodyti, jog nemirtingumas neegzistuoja. 3. Filosofinio įrodomumo klausimas priklauso nuo klausimo, kokiu mastu galimas filosofinis mokymas apie Dievą. Nemirtingumo ar absurdo alternatyvą nemirtingumo naudai galima išspręsti tik tuo atveju, jeigu neabsurdiškumą ir prasmę galiausiai garantuoja Dievas. Teorinis samprotavimas, kad nemateriali dvasia negali išnykti taip, kaip išnyksta materialūs daiktai, neįrodo, kad dvasia negali išnykti kitokiu būdu. Nemirtingumo problema ir Dievo problema yra glaudžiai susijusios. Tai iškyla aikštėn ir tada, kai klausiama, kokiu gi būdu nemirtingumo atveju būtų realizuota galutinė žmogaus prasmė ( pvz., palaimingas Dievo kontempliavimas ) . Tuo pačiu iš akių negalima išleisti ir kitokios problematikos. Yra krikščionių teologų pabrėžtinai neigiančių žmogaus dvasios nemirtingumą. Jie mano, kad žmogus mirdamas numiršta visiškai ( visiškos mirties teorija ) ir kad žmogaus gyvenimas įgyja galutinę prasmę tik kai Dievas jį prikelia iš numirusių. Bet nemirtingumas ir prikėlimas iš numirusių yra dvi skirtingos problemos. Abiem bendra tik tai, kad galutinė žmogaus gyvenimo prasmė nėra mąstoma kaip kažkas, telpantis pasaulyje ( istorijoje ) . Ir egzistencinių ( prasmės problematikos ), ir teorinių ( dvasios esmės ) klausimų kėlimas neišvengiamai atsiremia į nemirtingumo problemą. Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti. Nemirtingumo filosofinio įrodomumo klausimas yra neatsiejamas nuo filosofinės Dievo problemos. Klausimas, kuris neišvengiamai kyla filosofijai, bet vis dėlto lieka be atsakymo: Kaip galima apibrėžti galutinę žmogaus būties prasmę ? Atsidūrus mirties akivaizdoje, iškyla nemirtingumo problema. Etinis paradoksas rodo, kad žmogus savo jėgomis negali pasiekti aukščiausio gėrio, kuriam iš prigimties jis skirtas. Kančia, tragiškumas, aplinkybių vaizdinys tampa problema. Nepripažinus Dievo buvimo kaip praktinio postulato, negalima įžvelgti praktikos prasmės. Atrodo, kad žlugimas yra neišvengiama ir paskutinė išvada, jei norime apibrėžti žmogaus būties prasmę, nesiremdami ją apreiškiančiu ir įgalinančiu pagrindu ( Dievu ) . Bėgimas mirties link Be žmogaus nėra laiko: laikas egzistuoja tik todėl, kad žmogaus dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. Be žmogaus egzistuotų tik belaikės trukmės ir belaikiai judėjimo procesai. Žmogus visada jau yra motyvuojamas praeities. Visumą motyvų, sąlygojančių žmogaus veiklųjį buvimą-pasaulyje, galima pavadinti motyvacijos horizontu. Žmogaus motyvacijos horizontas priklauso nuo to, kaip žmogus yra atskleidęs pasaulį. Vadinasi, jis yra ankstesnio ( praėjusio ) pažinimo ir ankstesnės ( praėjusios ) veiklos rezultatas. Kiekvienas asmuo turi savo paties motyvacijos horizontą, kuris nuolatos kinta sulig kiekvienu pažinimo ir veikimo aktu. Vadinasi, motyvacijos horizonte motyvuoja praeitis, kai prisimenant sudabartinama. Žmogus visada jau žino, kad nuosavą laikiškumą turintis jo gyvenimas yra baigtinis. Jį riboja gimimas ir mirtis. Žmogus, užbėgdamas į priekį, sudabartina mirtį. Augustinas taip vaizduoja šį bėgimą mirties link: “ Juk tą patį akimirksnį, kai nors įžengia į šį mirtingą gyvenimą, ima artintis mirtis. Būtent kintamumas, kuriam paklūsta kiekvienas kol gyvena – jei tai apskritai galima pavadinti gyvenimu – veda mus mirties link. Nėra nė vieno, kuris po metų nebūtų arčiau mirties negu prieš metus, rytoj arčiau negu šiandien, šiandien arčiau negu vakar.. Juk kiekviena prabėgusi laiko dalelė yra atimama iš gyvenimo, ir diena po dienos jų lieka vis mažiau ir mažiau, tad visas gyvenimo laikas yra ne kas kita, kaip bėgimas mirties link, kai niekas negali stabtelėti bent trumpam arba eiti šiek tiek lėčiau... Vadinasi, jeigu imama mirti, t.y. būti apimtam mirties, tą akimirksnį, kai mirtis pradeda savo darbą, būtent, atiminėti gyvenimą – juk jeigu gyvenimas yra atimtas iki galo, tai mirtis yra jau praėjusi ir jos jau nebėra jame, - tai neabejotina, kad mirtis apima vos prasidėjus kūniškajam gyvenimui. Juk kas gi kita vyksta tomis atskiromis dienomis, valandomis ir akimirksniai, bėgančiais pro šalį, kol merdėjimas, kuris vyko, sustoja ir baigiasi, ir tada prasideda laikas po mirties, tuo tarpu ankstesnis laikas, kai gyvenimas nyko, buvo laikas mirtyje? Vadinasi, žmogus niekada tikrai negyvena, kol jis yra šiame daugiau mirštančiame negu gyvenančiame kūne. Platonas : “ Filosofuoti reiškia mokytis mirti “. Anot Heigerio, šiuo už akių užbėgančiu savo mirties žinojimu galiausiai remiasi rūpestis. Tik sudabartinus mirtį, praeitis virsta problema: “Istorija, kaip žmogaus buvimo būdas, yra taip giliai įsišaknijusi į ateitį, kad mirtis, kaip būdinga žmogiškosios būties galimybė, atbloškia į priekį užbėgančią egzistenciją atgal į jos faktiškąją įmestį ir tik tokiu būdu suteikia praeičiai specifišką pirmenybę istoriškume. Autentiškai buvimas mirties link, tai yra laikiškumo baigtinumas, yra slaptas žmogiškosios būties istoriškumo pagrindas...” Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link, tai žmogus turi rūpintis šia savo būtimi. Šis rūpestis, kurio remiasi bet kokia veikla, verčia žmogų save motyvuoti praeitimi, atsigręžti į ją, kad per ją pažintų savo galimybes. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai , kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą-mirties-link. Savo veikiajame buvime-pasaulyje jis turi ne vengti savo baigtinumo bei įmesties, bet ryžtingai priimti juos kaip galimybę. Į beasmeniškumą nupuolęs žmogus vengia autentiško mirties suvokimo : jis nesako “ Aš mirsiu ” , bet sako “ Mirštama ” – ir jaučia, kad tai jo neliečia. Būtis mirties akivaizdoje Jei ne kasdienybė, ne amžinas “darbas”, o galimybė apibūdina žmogiškosios būties esmę, tai, kol žmogus gyvena, jo būtis nebaigta – visoviškumą ji gauna su savo baigtimi pasaulyje – mirtimi. Pažymėtina, jog tai ne baigtinumas kaip brandos viršūnė – mirtis gali ištikti mus ir anksčiau, ir vėliau. Mirties prasmė – jos kaip gyvenimo galo samprata, tai kaip paties gyvenimo fenomenas, jo “ribinė situacija”. Vadinasi, ir pats gyvenimas yra mirtis-būtis, t.y. esminė kiekvieno žmogaus būties galimybė. Žmogus gali aukotis dėl kitų, bet ne mirti vietoj jų, kadangi tai būtiška kiekvieno žmogaus lemtis. Tad mirtis – visada ir vien tik “mano mirtis” : ji ne atsitiktinė ir žinoma ne iš teorijos. Užuominos apie mirtį ryškėja jau baimėje dėl žmogaus egzistavimo link baigties ir jos neišvengiamumo. Slėpimas nuo šios įžvalgos kasdienybėje daro mirtin-būtį netikrą, t.y. nevertą dėmesio. Taip atsiranda dviprasmiškumas: kalbėdami apie mirtį, žmonės apsimeta, kad kalbama tiktai apie kitus, o mintys apie mirtį laikomos bailumu, psichinio pakrikimo požymiu. Baimė tarsi išskaidoma, traktuojama kaip silpnumas, kurį reikia įveikti abejingumu ir ramybe. Taip žmogus susvetimėja savo būties galimybei : mirštančiam teigiama apie mirties vengimą, viltį, o gyvenančiam leidžia atidėti reikalus, planuoti ateitį, t.y. slėptis nuo mirties įtvirtinant savo egzistavimo netikrumą. Tik autentiškas ir pilnavertis santykis su mirtimi sutrauko niveliuojančius viešuomenės saitus. Būti savimi – vadinasi vadovautis ne išgalvota, iliuzine, o faktine ir akivaizdžiai mirtis-laisve. Žinoma, realybėje tai fantastiška galimybė, neturinti praktinės vertės. Svarią prasmę mirtin-būtis įgauna tik viso gyvenimo kontekste. Galų gale žmogaus reikšmingumo kriterijus visada buvo jo gyvenimas ir darbai. Suprantama, tatai neatmaino to fakto, kad mirtis yra “didysis demokratas”, sulyginantis galų gale visus gyvuosius. Šia prasme mirtis nuasmenina žmogų ir pasisavina jo autentiškumą, bet tuo pat metu nepakartojamai ryškiai pabrėžia lygius kiekvieno žmogaus savirealizavimo šansus. Kitaip tariant, nors mes nepasirenkame – mirti arba ne – tačiau esame laisvi mirtingieji : mūsų laisvę padaryti savo gyvenimą unikalų nesąlygoja ir neriboja mirtis, kadangi nesaisto savęs su mūsų gyvenimo projektais. Taip mirties suvokimas komplikuojasi, t.y. sudėtinga jos individualizacija ir subjektyvizacija. Tuomet kito mirtis – ne vien iliuzija, bet mano gyvenimo pergalė, jo vertingumo patvirtinimas. Šia prasme “būti mirusiam”, vadinasi, “tapti gyvųjų grobiu”. Sakoma, kad mirtis yra totalus gyvenimo asenizatorius. Kalbant apie žmonių gyvenimą, tai reiškia, kad netikslu tapatinti mirtingumą su žmogaus egzistavimo baigtinumu, kadangi mirtis – tai “atsitiktinis įvykis”, t.y. plikas faktas. Gyvenimo trukmė neteikia jai daugiau prasmės, visoviškumo, kadangi gyvenimo laikas neišsemia gyvenimo prasmės. Žmogaus būties baigtinumas yra ontologinė struktūra, apibūdinanti prigimtinę laisvo ir negrįžtamo išsirinkimo intenciją. Tai reiškia, jog ir nemirtingumo atvejis neatmainytų žmogaus egzistavimo baigtingumo. Dalykas tas, kad egzistavimo ribotumą, nevisapusiškumą sukelia vienos galimybės išsirinkimas kitų galimybių sąskaita, t.y. atsiskaitant nuo jų. Vadinasi, savo pasirinkimu žmogus pats riboja save. Taigi žmogus, gimdamas potencialiai daugybiškas, savo gyvenime pasidaro vienintelis, unikalus. Tad žmogus gyvenimą apibūdina ne tik mirtingumas, bet ir kiekvieno jo gyvenimo periodo ir momento neužbaigtumas. Todėl ne mirtis kaip tokia yra “nenatūrali” ir “baisi”, o tai, kad žmonės miršta nenatūraliai ir baisiai, t.y. ne taip, kaip jie norėtų mirti, ir tai, kad gyvena jie ne taip, kaip galėtų gyventi. Vadinasi, baisi ne mirtis – baisi beprasmybė. Tuo tarpu mirtingumas, kaip fundamentali žmogaus autentiškos būties charakteristika, pakankamai įtaigiai patvirtina faktą, kad “žmogus yra tai, kas jis nėra, ir jis nėra tai, kas jis yra”. Mirtis – yra esminė žmogaus gyvenimo dimensija – per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė. Žiūrint iš gamtos mokslų pozicijų, jokios mirties problemos nėra; visa, kas gyva, miršta. Tačiau mirtis – ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija. Mirtis yra įsisąmoninta baigtis, tampanti integralia žmogaus egzistencijos dalimi. Dar daugiau – sąmoningas mirties priėmimas laikomas žmogaus prerogatyva, jo laisvės išraiška, todėl tam tikra prasme galima teigti, kad “ žmogus laisvas tik įvaldęs mirtį, jei jis pajėgia savo mirtį determinuoti kaip laisvai pasirinktą savo gyvenimo baigtį... Kol to nėra, mirtis lieka tik natūralia neįvaldyta viso gyvenimo riba”. Mirties sampratos raida Žmogus ir mirties santykis visais laikais domino žmoniją. Legendinis senovės graikų poetas Homeras pasakoja, kaip gudrusis Sizifas, pajutęs ateinantį mirties dievą Tanatą, klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nustojo mirti žmonės, sutriko žemėje Dzeuso nustatyta tvarka. Tada griausmavaldis Dzeusas pasiuntė pas Sizifą galingą karo dievą Arėją. Jis išlaisvino Tanatą, o šis išplėšė Sizifo sielą ir nunešė ją į mirusiųjų karalystę. Įdomu, kad gyvenimo ir mirties priešpastatymas senovės kultūrose nebuvo absoliutus. Gyvenimas ir mirtis buvo vieningo kosminio proceso stadijos. Mirtis buvo suprantama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių. Jei žmogus – tik visatos, kosmoso dalis, tai gyvenimas nepriklauso nuo paties žmogaus, todėl mirtis neturėjo asmeninės prasmės. Dievams buvo aukojama ne dėl asmeninio išsigelbėjimo kitame pasaulyje, o dėl to, kad kosminis procesas atsigamintų, kad būtų užtikrintas visatos savikūros nenutrūkstamumas. Mitologinėje pasaulėžiūroje mirties kategorija padeda suprasti kasdienio pasaulio kintamumą, jį įprasminti. Pasaulio pastovumo ir harmonijos pasireiškimui nusakyti vartojama nemirtingumo kategorija. Mirtingiesiems priešpastatoma amžinai egzistuojanti dievų giminė. Mitologinė nemirtingumo tema perėjo į Demokrito mokymą. Atomas pagal Demokritą – amžinas, nekintamas, nedalomas. Jis yra struktūrinio gamtos ir žmogaus tyrinėjimo pagrindas. Kūnas ir siela turi tą pačią atominę struktūrą. Mirštančios sielos atomai išsisklaido. Pomirtinis gyvenimas nelabai žavėjo graikus. Graikai buvo labiau suinteresuoti savo tautos gyvenimu, jos gerove šiame pasaulyje negu pomirtiniame gyvenime. Jie nori džiaugtis žemišku gyvenimu, nes į “ ano pasaulio paslaptis nekrenta galingos saulės spinduliai – saulė brangesnė už viską; jos spinduliuose nori gyventi, o kada neišvengiama mirtis, tai nori sutikti ją ne nakties tamsoj, o dienos šviesoj.”Atsiskyrusi nuo kūno, siela yra ne kas kita kaip bejėgis šešėlis. Homeras lygina ją su sapno vaizdu, su kylančiais į orą dūmais, kurių niekas negali pagauti. Giltinės įvaizdis Homerui yra svetimas. Platono filosofijoj pirmą kartą “pirmykštis antropomorfizmas, grindžiamas žmogaus ir gamtos jėgų gamybinės veiklos analogija, pakeičiamas būtent egzistavimo priežasčių su protinga žmogaus prigimtimi analogija”. Platonas suformuoja idealiosios būties filosofinį vaizdinį ir pagrindžia loginį materialiosios būties priklausomumą nuo idealiosios. Iš tokios pozicijos seka atitinkama žmogaus samprata. Žmogaus protas gali išgelbėti individą nuo tragiško gyvenimo laikinumo pajautimo, jei būtis ir sąmonė tragiško gyvenimo laikinumo pajautimo, jei būtis ir sąmonė traktuojama kaip vienovė. Būtis ir sąmonė yra protingumo, teisingumo, gėrio ir grožio įsikūnijimas. Jei žmogus elgiasi pagal šių vertybių skalę, jis nėra “pasmerktas vienišumui ...., bet yra prasmingos, teisingos, doros ir gražios būties atributas..., gebantis suvokti tikrąsias ne tik būties, bet ir savo paties egzistencijos priežastis ir galintis aktyviai jų siekti kaip transcendentinio idealo, t.y. kaip paties transcendento jam suteiktos galimybės į jį sugrįžti”. Taigi Platonas sukuria logiškai pagrįstą nemirtingumo iliuziją. Iš jos seka, kad mirtis yra pozityvus reiškinys, išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų. Tikroji išmintis slypi pasirengime mirti. Filosofija yra menas sutikti mirtį tinkamai pasirengus. Taigi graikams neišvengimai iškilo psichologinis mirties aspektas.Sokratas sakosi nebijąs mirties todėl, kad yra pasirengęs jai visa savo filosofija ir gyvenimo būdu. Pats filosofavimas, pagal jį, yra ne kas kita, kaip pasiruošimas nemirtingos sielos išlaisvinimui nuo mirtingo apvalkalo. Sokratas, kurio mintys vystomos Epikūro filosofijoje, kuris, būdamas geras psichologas, suprato, kad žmogų dažniausiai baugina pasitaikančios priešmirtinės kančios, vadinasi, reikia mokytis jas įveikti. Samprotaudamas apie kančių įveikimo būdus, jis nesutinka su savo bendraamžiais Aristipu ir Hegesijumi. Pastarasis buvo laikomas Mirties mokytoju. Gyvenimas, pagal Hegesijų, - tai kančių grandinė, ir kiekviena pragyventa diena – tik nauja grandis toje grandinėje, todėl išeitį žmogus gali rasti tik mirtyje, kuri jį išgelbėja nuo kentėjimo. Epikūras nesutinka su mintimi, kad geriau yra negimti, o gimusiems kuo greičiau pro Hado vartus prasibrauti. Epikūras moko ne vengti skausmo, kančios, o juos įveikti. Žmogus savo likimo nepakeis, jis gali tik įgauti dvasios stiprybės ir ištvermingai pernešti tai, kas gamtos lemta. Mirtis atitinka prigimtį. Ji yra ne kas kita kaip dalelių, iš kurių susideda gyva būtybė, suirimas. O tai, kas atitinka prigimtį, negali būti bloga. Krikščionybė atveria žmogų mirčiai ne kaip neaiškiam ar mažai prasmingam įvykiui, bet kaip nuolatinei mirties esamybei čia ir dabar. Platonizmas buvo intelektualinis krikščionybės pagrindas. Žmogaus egzistavimo laikas, palyginti su amžinybe, yra niekas ir įgyja prasmę tik suvokiant jį kaip pakopą, vedančią į amžiną pomirtinį gyvenimą. Taigi krikščioniui visada svarbus individualus asmeninis išsigelbėjimas. Tokiu atveju mirties prasmė keičiasi, mirtis suprantama kaip perėjimas nuo žmogiškojo gyvenimo į dangiškąjį. Jeigu graikai tikėjo Tiesa, Gėriu ir Grožiu, virš kurių buvo žmogaus Protas, vienijantis šią trejybę, tai krikščionybė ieško universalių transcendentinių principų, kurie įprasmintų žmogaus egzistenciją. Mirtis krikščioniui nėra tik blogis, ji yra ir ilgai lauktas žmogaus susitikimas su Dievu. Krikščioniškos Vakarų Europos žmogaus požiūris į mirtį perėjo keletą etapų. Iki XII a. Mirtis buvo suprantama kaip įprastas, artimas ir neskaudus reiškinys. Mirtis buvo suvokiama ne kaip asmeninė drama , o kaip natūralus susitaikymo su gamtos tvarka reiškinys. Žmogus ją sutikdavo parastai, negalvodamas, nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukštinti, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą didžiųjų etapų, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, turi įveikti. Tokį mirties suvokimą Ph. Aries vadina “prijaukinta mirtimi”. Žmonių bendruomenė susidėjo iš gyvųjų ir mirusiųjų, kurie buvo laidojami šalia namų ir sodybų. Nuo XI-XII a. žmogaus ir mirties santykis pamažu tampa asmeniškesnis ir dramatiškesnis. Iškeliama žmogiškosios egzistencijos svarba. Toks mirties supratimas išsilaikė iki XVIII a. ir buvo įvardintas kaip “mano mirtis’. XVIII a. viduryje prasideda kultūros sekuliarizacija, susilpnėja eschatologinė krikščionybės idėja. Gimstanti nauja modernizmo epocha – tai tikėjimo Dievą eros pabaiga. Modernizmui tikėjimo objektu tampa technologija. Tačiau net ir tokiu atveju mirties reikšmingumas ir prasmingumas neprilygsta protui ir Dievui. Priešingai, tikėjimas technologija sukuria viltį, kad galima pasiekti “technologinį nemirtingumą”, pratęsiant gyvenimą technikos priemonėmis. Tas mirties nereikšmingumas veda į jos užmarštį. Elgiamasi taip, tarsi mirties iš vis nebūtų. Yra tik žmonės, kurie išnyksta ir apie kuriuos daugiau nebekalbama. Mirties pašalinimas iš kasdieninio gyvenimo individo mirtį visuomenėje padaro nereikšmingą. A.Šopenhaueris gamtą laiko nemirtinga, mirtis liečia tik individus, o giminė lieka nemirtinga. Gamtai svarbu tik giminė, o ne individas, todėl ji leidžia mirčiai siutėti tarp individų. Reikalauti individualybės nemirtingumo – tai norėti klaidą kartuoti ligi begalybės, nes iš tiesų kiekviena individualybė savo pagrindu tėra speciali klaida, tai, ko geriau nebūtų ir nuo ko išsilaisvinti yra pats tikrasis gyvenimo tikslas. A.Šopenhaueris nuvertina individualią egzistenciją. Ji suprantama kaip nereikšminga atsitiktinė gamtos klaida. Žmogus jam yra tik anoniminis ir nereikalingas bendrosios žmogaus esmės atvejis. Nustojus gerbti žmogaus unikalumą, mirtis netenka savo didingumo. XX amžiuje požiūrį į žmogaus mirtį labiausiai formavo egzistencinė filosofija. Jei A.Šopenhaueris žmogų laikė gamtine būtybe ir todėl mirtis jam yra gamtinis reiškinys, tai M.Heideger žmogiškąją būtį laiko nepalyginamai savita. Esmė nužengia į būtį tik per egzistenciją, vadinasi, tikroji būtis visada yra individuali. Todėl ir mirtis jam nėra paprastas biologinis faktas, o visų pirma, išskirtina žmogiškosios egzistencijos galimybė. Mirtis visada priklauso žmogiškai egzistencijai kaip jos pasaulyje buvimo būdas. Tačiau būtų neteisinga, M.Heidegerio nuomone, mirtis priklausomumą žmogiškajai egzistencijai vaizduoti panašiai kaip nunokimo priklausymą dar nenunokusiam vaisiui. Mirimas jokia prasme nėra atbaiga, kaip nunokimas yra vaisiaus pabaiga. Nors su mirtimi ir baigiasi žmogaus laikas, mirtis nereiškia baigties kaip visų galimybių atskleidimo, nes dažnai žmogus miršta dar neatsiskleidęs arba jau seniai išeikvojęs savo galias. Taigi, pagal M.Heidegerį neteisinga būtų mirtį vaizduoti tik iš šalies į mūsų gyvenimą įsibraunančiu įvykiu, kuris mūsų gyvybę nutraukia taip, kaip, pvz., išjungiame mašinos variklį. Nelaukia mūsų mirtis tik ateityje, žmogus faktiškai miršta, kol egzistuoja. Iš tokios mirties sampratos seka ir atitinkamas gyvenimo prasmės klausimo supratimas. Santykiaudami su mirtimi kaip galimybe, esame atviri vienokiam ar kitokiam su ja santykiavimui – “tikram” ar “netikram” gyvenimui. Paprastai mes stengiamės slėptis nuo mirties, raminamės, kol ji nepaliečia mūsų ir artimųjų. Nors susitinkame su mirtimi kaip neginčijamu faktu, gyvename taip, lyg šis faktas dar mūsų asmeniškai neliestų. Bet koks rūpinimasis mirtimi laikomas bailumu, vertinamas tik išdidus abejingumas mirčiai. Anot M.Heidegerio, tai netikra egzistencija. Tikrasis santykis su mirtimi yra jos suvokimas. Vadinasi, mirtis nėra koks anoniminis faktas, o asmeninė ir pati galutinė žmogiškosios egzistencijos galimybė. Iškilus rūpesčių žmogų visada gali pavaduoti kitas. Bet niekas negali pavaduoti žmogaus mirtyje. Ką reiškia gyventi mirties akivaizdoje? Tai reiškia, pagal M.Heidegerį, suvokti savo žmogiškąją niekybę. Šiuo suvokimu žmogus išsilaisvina iš “netikrosios egzistencijos” ir pakyla į “tikrąją egzistenciją”. Užmirštamas mirtį, žmogus leidžiasi užliūliuojamas kasdienių rūpesčių ir gyvena nebe savo paties , o beasmenį “visų” gyvenimą. Tik atvirybė mirčiai išlaisvina žmogų iš “visų” tironijos jį į jį patį. Priešingą požiūrį išsako J.P.Sartre : “ne mirtis suteikia man asmeniškumą, o tik pats mano asmeniškumas padaro ir mano mirtį asmenišką.” Jeigu M.Heidegerio suvokiama mirtis sutelkia mus savyje ir daro gyvenimą prasmingu, tai J.Sartrui mirtis niekada nėra tai, kas teikia gyvenimui prasmės : priešingai, ji yra tai, kas iš principo atima bet kokią gyvenimo prasmę. Visa mirties prasmė kaip tik yra “prasmės nebuvimas”.J.Sartre kalba apie dvejopą mirties beprasmybę : visų pirmą ji užbaigia mūsų gyvenimą nuo mūsų pačių nepriklausomai, o dar labiau mirtis yra beprasmiška mūsų buvusio gyvenimo atidavimu kitiems. Kitų rankose atsiduria kova už mūsų brangintas ar pasmerktas tiesas. Kiek bebūtume gyvenime laimėję, mirtis mus pasmerkia iš kitų gauti savo prasmę, patiems nebelemiant, kam kokia prasmė patiks mums iš šalies teikti. Ši mirties sampratų įvairovė rodo, kad į žmogų galima žiūrėti dvejopai: kaip į veiklos ir kai į būties subjektą. Mūsų laikmetis rodo, kad į žmogų dažniausiai žiūrima kaip į veiklos subjektą ir pamirštamas žmogus kaip būties subjektas. Literatūros sąrašas A.Anzenbacher Filosofijos įvadas. V .Jonuška Filosofijos pradmenys http://www.bbie.org/lithuanian_text/04/0401.html K.Šerpetis Filosofiniai pasaulėžiūros pagrindai I.Jakušovaitė Medicina ir filosofija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!