Nihilizmo ir mizantropijos žavesys: ar tai įmanoma?

Galbūt nihilizmas ir mizantropija galėtų reikšti TIK maištą. Priešinimasis, separatizmas, neapykanta absurdui, beprasmybei priveda prie kovos, o toks maištas yra žavus. Panašiai mąstė egzistencialistai, paveikti komunizmo, nacių politikos ir kitų represijų. Tačiau aš – jau nepriklausomos Lietuvos augintinė, o maištas prieš taisykles ar tradicijas nėra priimtinas, nes žinau, kad tolerancija – brandžios asmenybės požymis. Man šie du terminai labiau panašūs į atsiribojimą, pesimizmą, vienišumą, nepagrįstą (taip pat ir nevertingą) prieštaravimą, o toks gyvenimo būdas nežavi. Būdamas pesimistas, žmogus negali nugyventi prasmingo gyvenimo, savo pažiūromis jį griauna, tad nihilizmo ir mizantropijos žavesys nėra įmanomas.
Visų pirma, susitaikiusiems su esama padėtimi žmonėms sunkiau kovoti už save, nei tiems, kurie trykšta optimizmu. Tik tikintis, turintis viltį ligonis turi galimybę įveikti sunkią ligą. To nepasisekė padaryti A. Garšvai, A. Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindiniam herojui, sergančiam amnezija bei šizofrenija, nes šis susitaikė su beprasmiu egzistavimu. Padėti pasveikti galėjo pasiryžimas gydytis, pakeista aplinka, tačiau menininkas leido gyvenimui tekėti jam iškasta vaga. Adaptacija galiausiai privedė prie išprotėjimo, tačiau pesimizmas gali baigtis ir savižudybe. Pasak A. Kamiu, savižudybė – viena iš išeičių pabėgti nuo absurdo. Gyvenimo laikrodžio rodyklės sustingsta, tad verčiau prieš beprasmybę ir absurdą maištauti. Metaforiškai minėdamas mirtį, rusų poetas J. Letovas teigia, kad „susitaikęs, paklūstantis sistemai žmogus yra miręs, nes jis praranda tai, kas švenčiausia“. Kita vertus, pesimizmas gali teikti džiaugsmą, pavyzdžiui, skaitant katastrofišką rytojų teigiančius Merfio dėsnius. Vis tik jais besivadovaujantys žmonės veikiau deklaruoja gerą humoro jausmą, o ne destruktyvią pasaulėžiūrą. Akivaizdu, kad nebūtina pulti savižudybėn – dvasiškai žmogus sunyksta jau tada, kai pamiršta laisvę kurti savo pasaulį ir vertybių sistemą.
Antra gyvenimo beprasmybės apraiška – nihilizmas, ugdantis nepagarbą valstybei ir pačiam sau. Teigdami, kad Lietuva – netinkama kurti šeimai, planuoti karjerai valstybė, daugelis emigruoja. Šitaip yra menkinama šalis, kurioje šeimos pamatus rentė proseneliai, kuri pasiruošusi visada kovoti už savo tautiečio teises. Tačiau būdamas toks negatyvus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!