Pilietinės visuomenės atkūrimo patirtis Lotynų Amerikoje

Nors demokratijos sampratos ištakos neatsiejamos nuo graikiškosios demokratia (demos – liaudis, kratos – valdymas arba autoritetas) sampratos, šiandieninėje politinėje tikrovėje susiduriame su demokratijos formų įvairove, jos aiškinimo daugiareikšmiškumu ir kitimu. Demokratijos tyrinėtojai pateikia gana painią demokratijos teorijų klasifikaciją. „Vienų klasikine demokratija vadinamas 1) antikinis variantas, kitų – 2) liberalioji demokratijos samprata iki 3) M. Weberio ir Josepho A. Schumpeterio empirinių demokratijos teorijų1“.
Taip pat ir vėliausiose demokratijos idėjos interpretacijose nėra visiškai vienodos nuomonės, kas yra demokratija ir kokia jos perspektyva dabartiniame pasaulyje. J. Schumpeterio procedūrinė demokratijos samprata, pagrindiniais demokratijos bruožais išskirdama: 1) nevaržomą politinę konkurenciją ir 2) politinį dalyvavimą - daugelio mokslininkų jau nebetenkina. Pagal šį modelį pavyzdžiui, Didžioji Britanija ir Gvatemala gali būti laikomos kone vienodai „demokratiškomis“, nes jose periodiškai vyksta laisvi konkurenciniai rinkimai2.
Dar kebliau vertinti „trečiosios demokratizacijos“ bangos iškilimą, nes, pavyzdžiui, poskomunistinėse šalyse ir Lotynų Amerikoje įsitvirtinę nauji režimai ne tik skiriasi nuo liberaliųjų demokratijų, bet ir tarpusavyje. ”Demokratijų įvairovė skatina ieškoti tikslesnių demokratijos definicijų, todėl politikos moksle sutinkamos naujos kategorijos: „rinkiminė demokratija“, „kontroliuojama demokratija“, „ribota demokratija“, „deleguotoji demokratija“ ar net „autoritarinė demokratija3“.
4) demokratijos stabilizavimas.
Liberalizacija prasideda senojo režimo krizės sąlygomis ir susipina su transformacijos laikotarpiu. Pilietinė visuomenė šiame etape autoritarinės valdžios kontroliuojama elito ir masių lygmeniu4.
Demokratijos transformacijos stadija prasideda, kai 1) buvusi autoritarinė sistema pradeda griūti, ir baigiasi, kai 2) įvyksta pirmieji laisvi rinkimai, 2) priimama nauja konstitucija, 3) pradedamos diegti demokratinės struktūros, o 4) politinis elitas ima elgtis pagal liberaliosios demokratijos normas. „Esminis šio laikotarpio klausimas yra sietinas su transformacijos atomazga: ar autoritarizmas peraugs į demokratiją ar į kitokią savo paties atmainą5“.
Demokratijos konsolidacija – svarbiausia demokratizacijos stadija, kuomet įsitvirtina demokratiniai institutai, pasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems sukrėtimams. „Tyrinėtojai skiria šiuos demokratinės konsolidacijos požymius: 1) politinio elito ir masių tvirtas nusistatymas demokratijos principų atžvilgiu; 2) politinio elito konsensusas svarbiausiais procedūros klausimais ir 3) politinė institucionalizacija6“, apimanti efektyvios įstatymų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!