Protas ir kūnas meno procese

 Vizualiojo ir taikomojo meno fakultetas Fotografijos ir medijos meno I k. studentės Viktorijos Baliutavičiūtės REFERATAS „Protas ir kūnas meno procese: kai protas žino, bet ranka neklauso; kai ranka klauso, bet protas nežino.“ Dėst. A. Gelūnas 2008 m. VDA „ Žmogus- tai tokia gyvenimo išraiška, kuri skleidžia šviesą, kuri spinduliuoja meilę bet kurioje planetos dalyje , ir visiškai nesvarbu, kokia bus jos forma. Žmonija nėra fizinė išraiška, žmonijos tikslai yra dvasiniai. Bet šitai mums nėra duota, šito mes turime nusipelnyti.“- taip savo knygoje „ Vienas“ rašė gerbiamas mano rašytojas Richard Bach. Pradėjau rašyti būtent šita citata norėdama pateikti vieno žymaus žmogaus požiūrį, kuris teigia, kad svarbiausia žmonijai - dvasiniai tikslai, bet juos pasiekti nėra lengva ir ne kiekvienas žmogus jais naudojasi, interpretuoja ir supranta. Žmogus, asmenybė, yra jau nuo seno gretinamas arba priešinamas tarp proto ir jausmų. Šitie du aspektai ir skiria jį nuo kitų būtybių žemėje. Dievas ( kaip aš tikiu ) ar bet koks kitas reiškinys, kuris kūrė žmogų, ne veltui jam davė protą, kad jis skirtųsi nuo gyvulio , ir jausmus, kad nebūtų vien racionalus žemėje vaikštantis robotas. Todėl, kai žmogui pačiam tenka spręsti kūrimo klausimą, jam kyla rūpestis kuriuo aspektu geriau naudotis? Naudotis protu, visomis savo žiniomis ir gudrumu ir kurti tai, kas bus suvokiama to laikmečio kūrimo norma, kaip darė menininkai jau nuo senų senovės: egiptiečiai, kūrę pagal kanonus, viduramžių menininkai, stengdamiesi įtikti savo užsakovui ir panašiai. Bet tada kyla klausimas ar juos buvo galima vadinti menininkais ar tik amatininkais, kurie kūrė pagal tam tikras taisykles, pavyzdžiui, kad piešinyje turi būti vaizduojamos visos to objekto dalys, kurias matome iš tikrųjų. Šitokiame kūrimo procese iš tiesų nebelieka jokių žmogaus emocijos ir fantazijos reiškimosi būdų. Bet galime sakyti ir priešingai, jog davę visą valią jausmams, menas gali nebetekti jokių rėmų ir eiti link regreso , o ne progreso. Be to, kaip jau žinome iš meno istorijos , mokslo žinios ir visokie moksliniai išradimai, arba paties menininko ieškojimai tobulumo, kaip tai darė Leonardas da Vinčis, vedė meną ir kūrimo procesą į priekį. Todėl , mano nuomone, kūrimo procese, kurio padarinys yra vertinamas ne vieno žmogaus, reikia įvertinti abiejų aspektų privalumus, bet kartais būna, jog mūsų ranka, vedina jausmų , iš tiesų neklauso proto arba atvirkščiai. Taigi, šiame referate ir bandysiu nagrinėti šį reiškinį, su kuriuo dažnai susiduria beveik kiekvienas šių dienų kūrėjas. Visų pirma norėčiau pradėti nuo retorinio klausimo: ką reiškia kurti vadovaujantis beveik vien protu; kurti vadovaujantis tam tikromis kūrimo taisyklėmis ar remtis protu priimant kažkokią idėją arba ją atmetant? Kaip rašė R. Bach knygoje „ Vienas“ : „ Bet kuri galinga idėja vienu metu gali beprotiškai žavėti, ir būti visiškai nenaudinga. Žinoma, iki to laiko, kol mes nuspręsime ja pasinaudoti.“ Kaip minėjau įvade, jei kalbėsime apie vaizduojamąjį meną, vadovautis protu anksčiau, dar prieš mūsų erą, reiškė remtis tuometinėmis piešimo arba skulptūros skaptavimo taisyklėmis, kurios, žinoma, laikui bėgant vis tobulėjo; jei anksčiau žmogaus vaizdavimui užtekdavo jį gana schematiškai pavaizduoti taip, kad būtų matomos visos jo kūno dalys, tai vėliau „ gerai“ piešti reiškė kuo tikroviškiau atkurti vaizduojamą objektą. Kuo daugiau tikroviškesnis vaizdas buvo vertinamas, tuo mažiau buvo vietos savo jausmų ir fantazijos reiškimuisi: primityviosios tautos turėjo daugiau galimybės išreikšti savo jausmus nei vėliau antikos ar renesanso kūrėjai. Taigi, anksčiau vadovautis protu, reiškė paklusti visoms taisyklėms ir „ neduok Dieve“ tais laikais kas nors būtų pradėjęs tapyti kaip koks Van Gogas . O dabar, kai tokie dailininkai kaip E. Manė, K. Monė, P. O. Renuaras, E. Dega, P. Sezanas, Van Gogas, P.Gogenas galima sakyti „ pralaužė ledus“ dailėje, vadovautis protu kuriant įgijo subtilesnę reikšmę: sąmoningai „ laužyti“ meną dar labiau, bandant šokiruoti visuomenę, kol menas pasidarys nebeaiškios formos, nors , mano manymu, jis prie panašios ribos jau yra priėjęs, arba kaip tik „pasilikti“ prie tradicinio piešinio. Meno perversmo metu Van Gogas savo laiške iš Arlio rašė: „Kai pojūčiai yra tokie stiprūs, jog dirbi nesuvokdamas, kad dirbąs

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!