Skysčių ir dujų slėgis į paviršius

Namų kontrolinis darbas SKYSČIŲ IR DUJŲ SLĖGIS Į PAVIRŠIUS Kontroliniai klausimai : 1. Paaiškinti ką nagrinėja hidraulika. Hidraulika nagrinėja skysčių pusiausvyros ir judesio dėsnius bei jų taikymą praktikoje. Sistemos, kuriose mechaninę energiją perduoda skysčiai, vadinamos hidraulinėmis; sistemos, kuriose energiją perduoda dujos (oras, azotas…), vadinamos pneumatinėmis. 2. Apibūdinti hidraulines ir pneumatines sistemas. Skysčiai susispaudžia labia mažai, todėl dažniausiai hidrauliniuose skaičiavimuose jie laikomi nesuspaudžiamais. Skirtingai nuo skysčių, dujos yra tamprios: jos smarkiai keičia savo tūrį, kintant slėgiui ir temperatūrai. Todėl, kalbant apie dujų tūrį, būtina nurodyti jų slėgį ir temperatūrą. Visi skysčiai ir dujos yra klampūs. Ši savybė sukelis trinities jėgas, jiems tekant. Klampa reiškiama dviem koeficientais: dinaminiu η ir kinematiniu υ. Ryšys tarp jų yra toks: υ = η / ρ; Čia ρ – skysčio arba dujų tankis. Tarptautinėje sistemoje kinematinio klampos koeficiento vienetas yra m²/s, bet paprastai naudojamas mažesnis vienetas stoksas St arba jo šimtoji dalis – centistoksas cSt: 1St = 1 cm²/s = 10 m²/s; 1cSt = 10St = 1 mm²/s = 10 m²/s. Šildomų skysčių klampa smarkiai mažėja, o dujų atvirkščiai – didėja. 3. Apibūdinti hidraulikoje naudojamus slėgius. Normaliniai įtempimai skysčio arba dujų aplinkoje vadinami slėgiu. Hidraulikoje ir pneumatikoje naudojami absoliutus , manometrinis ir vakuuminis slėgiai. Absoliučiu vadinamas slėgis, atskaitytas nuo absoliutaus slėgio nulio, t.y. nuo absoliučios tuštumos. Viršatmosferinė absoliutaus slėgio dalis vadinama manometriniu slėgiu slėgiu, o absoliutaus slėgio trūkumas iki atmosferinio – vakuuminiu slėgiu. Manometrinis slėgis naudotinas, kai absoliutus slėgis yra didesnis už atmosferinį, o vakuuminis – kai jis mažesnis už atmosferinį. 4. Pateikti ir apibūdinti skysčio slėgio taške formulę. Norint apskaičiuoti skysčio slėgį taške 1 , reikia žinoti slėgį kurioje nors kitoje vietoje, pavyzdžiui taške 2, ir aukščių skirtumą h tarp šių taškų: = + ρgh; čia g – laisvojo kritimo pagreitis. Vadinasi, slėgis yra tiesiai proporcingas skysčio gyliui h. Jei h = const, tai ir ρ = const, t.y. visuose vienos horizontalios plokštumos taškuose (vienodame gylyje) slėgis yra vienodas. 5. Apibrėžti pjezometrinę plokštumą. Pjezometrinė plokštuma – (laisvasis skysčio paviršius), horizontali plokštuma, naudojama norint apskaičiuoti vertikalią projekciją . Į horizontalią pjezometrinę plokštumą projektuojant kreivą paviršių vertikaliai, gauname slėgio kūnus, kurie padeda apskaičiuoti vertikalią projekciją . 6. Pateikti ir apibūdinti skysčio slėgio į kreivą paviršių projekcijų formules. Jei indas atviras, pjezometrinė plokštuma sutampa su skysčio lygiu jame. Kūnas,kurį iš vieno galo riboja kreivas paviršius, iš kito – pjezometrinė plokštuma P-P, o iš šonų – vertikalūs projektuojantys paviršiai, yra vadinamas slėgio kūnu. Jėga lygi slėgio kūno tūrį užimančio skysčio svorio jėgai. Vadinasi, skysčio slėgio į kreivą paviršių projekcijos skaičiuojamos pagal šias formules: = ; = ; = ρgV. Čia ir - plotai kreivo paviršiaus projekcijų į vertikalias plokštumas, statmenas horizontalioms ašims x ir y; ir - skysčio slėgis ir projekcijų svorio centruose; V – slėgio kūno tūris; ρ – skysčio tankis. Jei paviršius du ar daugiau kartų projektuojasi į tą pačią vietą, jį būtina skaidyti į dalis. Kai paviršiai sudėtingi, patogu pirma grafiškai susumuoti slėgio epiūras ir kūnus, nubraižytus atskiroms kreivo paviršiaus dalims. Atstojamoji jėga = . Užduotis ( varianto nr.2 ): Cilindrinio rezervuaro skersmuo d = 1,6m. Jo vienas galas uždarytas plokščiu, o kitas – pusrutulio formos dangčiu. Manometro MN rodomas slėgis = 10 kPa. Apskaičiuoti atstojamąsias slėgio jėgas į dangčius dviem atvejais: 1) kai rezervuaras pripildytas dyzelinio kuro, kurio tankis ρ = 847kg/; 2) kai rezervuaras pripildytas suslėgtų dujų. 1 Sprendimas: Randame dyzelinio kuro p svorio centre c. = + ρgd/2 = 10000 + 847 ∙ 9,81 ∙ 1,6/2 = 1,664 ∙ Pa = 16,64 kPa Plokščio dangčio KR plotis A = /4 = 3,14 ∙ /4 = 2,01 Skysčio slėgio jėga yra horizontalioji ir nukreipta į dangtį: F = ∙ A = 16,64 ∙ 2,01 = 33,45 kN Pusrutulio formos dangčio ACB projekcija į vertikalią plokštumą statmena x ąšiai yra skritulys, kurio plotas: = A = 2,01 Slėgis jo svorio centre: = 16,64 kPa = F = 33,45 kN = ; = F = = = = = + h = / (ρg) = 10000/( 847∙9,81) = 1,204m = h + d/2 = 1,204 + 1,6/2 = 2,004m I = /64 = 3,14 ∙ /64 = 0,322 Antrasis lygybės narys rodo, kokiu atstumu slėgio centras D yra žemiau už svorio centrą C: CD = = = 0,079m Vadinasi atstumas = + CD = 2,004 + 0,079 = 2,083m Skaičiuojant slėgio jėgą grafoanalitiškai, reikėtų rasti epiūros svorio centrą, pro kurį ir praeina jėgos vektorius. Projektuodami kreivą paviršių ACB vertikaliai į pjezometrinę plokštumą P-P. Paviršiaus dalys AC ir CB toje plokštumoje projektuojasi į tą pačią vietą, todėl joms reikia braižyti atskirus slėgio kūnus ( jėgos ir ). Sudėję juos grafiškai, gauname pusrutulio formos galutinį slėgio kūną, pagal kurį ir randame jėgą . Slėgio kūno tūris V = /12 = 3,14∙/12 = 1,072 O jėga = ρgV = 847 ∙ 9,81 ∙ 1,072 = 0,891 ∙ N = 8,91 kN Pusrutulio svorio centras koordinatė = 3d/16 = 3 ∙ 1,6/16 = 0,3m Atstojamoji jėga į pusrutulio formos dangtį: F = = = 34,6kN Jos veikimo kryptis nustatoma pasvyruoju kampu Sin = /F = 8,91/34,6 = 0,26 = 15º42′ 2 Sprendimas: Dujų slėgio į plokščią ir kreivą paviršių skaičiavimas: = 10kPa = const. Visame jo tūryje. Randame horizontalias jėgas F = = p = 10 ∙ 2,01 = 20,1 kN Jos veikia svorio centre C. Slėgio epiūrų pjūviai yra stačiakampiai jėgos F ir lygios erdvinių epiūrų tūriui. = = 20,1 kN Atsakymas: 1) sprendimas F= 33,45 kN; = 34,6 kN = 15º42′ 2) sprendimas F= 20,1 kN; = 20,1 kN; = Užduotis ( varianto nr.17 ) : Apskaičiuoti plokščio stačiakampio uždorio lynų tempimo jėgą T, jei jo matmenys L∙B = 10,10∙1,80m, svorio jėga G = 50,90 kN, atstumas nuo jos vektoriaus iki A šarnyro a = 0,33m. Prieš uždorį vandens gylis H = 4,40m, tankis ρ = 996kg/m³. Sprendimas: Atmosferos slėgio nevertiname, nes jis slegia uždorį vienodai iš abiejų pusių. Vandens slėgis taške A. = ρgh = 996 ∙ 9,81 ∙ 4,40 = 42,99 kPa Braižome trikampę slėgio epiūrą. Skysčio slėgio jėga F lygi erdvinės epiūros tūriui. F = = ∙∙ LB = = 391 kN Šios jėgos vektorius praeina pro trikampės epiūros svorio centrą. Jos petys b = L/3 = 10,10/3 = 3,37m. Uždoris yra pusiausviras, todėl jį veikiančių jėgų momentų suma apie tašką A turi būti lygi nuliui. ∑Ma = 0 T∙L = F∙b – G ∙a = 0 iš šios lygybės jėga T = = =132,1 kN Atsakymas T = 132,1 kN Variantas – 5 1. Vandens gylių matavimai. Gyliai matuojami įvairiems tikslams: norint nustatyti upės vagos skersinio pjūvio plotą arba upės dugno padėtį, stebint vandens temperatūrą įvairiuose gyliuose ir t.t. Gyliams matuoti hidrometriniame poste skersai upės ištempiamas trosas, kuris turi būti suženklintas vienodais atstumais, pavyzdžiui, kas 0,5 arba 1,0m. Atsižvelgiant į matuojamą gylį ir būtiną matavimo tikslumą gali būti naudojami tokie prietaisai: ∙ rankiniai – paprasta hidrometrinė matuoklė ( joje sužymėti atstumai nuo dugno, kad būtų patogu iš karto žinoti gylį, ja matuojami gyliai iki 5m), rankinis svambalas (svambalas – tai svoris, pritvirtintas prie troso, ant kurio sužymėti atstumai, pavyzdžiui, skirtingų spalvų raišteliais, galima matuoti iki 50m). ∙ mechaniniai – skiriami mažiems ir dideliems gyliams matuoti. Tai įvairios navigacinės matuoklės ir mechaniniai svambalai. ∙ akustiniai – tai įvairūs garsiniai svambalai, kurių veikimo principas pagrįstas garso kitimu priklausomai nuo gylio. Tiek mechaniniai, tiek garsiniai prietaisai montuojami prie valčių arba laivų, naudojami įvairių dydžių keltuvai, kuriais prietaisai nuleidžiami į vandenį. Dabar yra įvairių modernių automatinių gylio matavimo prietaisų – tai įvairių tipų savirašiai – profilografai, akustiniai profilografai, ultragarsiniai prietaisai ir t.t. Kiekviename vandens gylio matavimo taške reikia nustatyti: ∙ geografinę matavimo taško padėtį, ∙ vandens lygio aukštį (altitudę), ∙ upės, ežero ar tvenkinio vandens gylį tame taške. Atsižvelgiant į gylių matavimo tikslą ir vietines sąlygas matavimai gali būti atliekami: ∙ išilginiuose profiliuose, kai dideli vandens tekėjimo greičiai ir gyliai (3.3 pav., a); ∙ skersiniuose profiliuose, kai greičiai yra nedideli (3.3pav., b); ∙ naudojant kvadratų tinklą; taikomas plačiose upėse, ežeruose, tvenkiniuose, esant dideliems greičiams ir sudėtingam reljefui (3.3 pav., c); ∙ mišriu būdu (dideliuose vandens telkiniuose, esant sudėtingoms vandens tekėjimo sąlygoms). Žiemą gyliai matuojami nuo vandens paviršiaus prakirtus ledą. Pagal matavimo rezultatus braižomi vandens objektų skersiniai ir išilginiai profiliai, sudaromas dugno reljefo planas (panašiai kaip ir žemės paviršiaus). Sujungus vienodo gylio taškus išvedamos vienodo gylio linijos – izobatos. Izobatų pakopos parenkamos atsižvelgiant į vandens gylį ir pasirinktą mastelį – kas 20, 50, 100 arba 200 cm. Plane pažymima giliausia vieta – farvateris. 2. Apytikslis debitų nustatymas. Apytiksliai vandens debitą galima nustatyti vandens tekėjimo greičius išmatavus plūdėmis. Kai tekėjimo greičiai matuojami plūdėmis nuosekliai visame vagos plotyje (plūdžių paleidimo upės vagos ruože schema pateikta 3.17 pav.), debitas skaičiuojamas taip: 1. Pagal gylio matavimo duomenis apskaičiuojamas tėkmės vagoje skersinio pjūvio plotas. 2. Braižomas plūdžių plaukimo trukmės grafikas – abscisių ašyje atidedamas atstumas tarp profilių, o ordinačių ašyje – plūdžių plaukimo trukmės atitinkamose plūdžių kirtimo žemutinį profilį vietose. Gauti taškai sujungiami kreive (3.18 pav.). 3. Jeigu gauta kreivė yra sklandi, tai joje lygiais atstumais pažymimos greičių vertikalės. Jeigu kreivė vingiuota, ties vingiais pažymimos papildomos vertikalės. 4. Kiekvienoje vertikalėje pagal kreivę nustatoma plūdės judėjimo trukmė ir apskaičiuojamas jos judėjimo greitis: = , čia l – atstumas tarp aukštutinio ir žemutinio profilių m; t – plūdės judėjimo greitis. 5 . Apskaičiuojamas fiktyvusis debitas (fiktyviuoju vadinamas dėl to, kad greitis plūdėmis išmatuojamas tik vandens paviršiuje, t.y. didžiausias greitis, todėl gauname debitą didesnį, negu yra faktiškai): = + (+ ) + (+ ) + ... + , čia , - plūdžių judėjimo greičiai m/s: , - tėkmės skersinio pjūvio pločiai tarp vertikalių . 6. Apskaičiuojamas apytikslis vandens debitas, įvedant pataisos koeficientą K, kurio dydis priklausomai nuo vagos būklės svyruoja nuo 0.6 iki 0,8: Q = K 3.Debitų kreivės Vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių hidrometrijos uždavinių yra vandens lygių svyravimų transformavimas į debitus. Tam tikslui yra sudaroma debito kreivė: Q = f(H), Čia Q – vandens debitas, /s; H – vandens gylis, m. Taigi sudaroma debito priklausomybės nuo vandens lygio funkcija, nors realiai yra atvirkščiai: nepriklausomas kintamasis yra debitas, o vandens lygis yra funkcija. Taip daroma todėl, kad vandens matavimo stotyse vandens lygis matuojamas kasdien, o debitas – rečiau, pavasario potvynių ir vasaros – rudens poplūdžių bei kitais būdingais laikotarpiais. Ypač svarbu debitus nustatyti vandens lygio kilimo bei slūgio laikotarpiais, taip pat maksimumų (pikų) momentais. Kuo daugiau, esant įvairiems vandens lygiams, išmatuojami ir apskaičiuojami debitai, tuo debitų kreivės būna tikslesnės ir patikimesnės. Kadangi upių vagose paprastai vyksta netolyginis turbulentinis vandens tekėjimas, todėl ryšiai tarp vandens debitų ir lygių būna gana sudėtingi. Ypač sudėtinga ši priklausomybė būna užaugusiose augmenija ir padengtose ledu vagose. Šie ryšiai vaizduojami grafiškai ir jie yra kreivės pobūdžio. Debitų kreivės braižomos koordinačių sistemoje, abscisių ašyje pasirinktu masteliu atidedant debitus Q, o ordinačių ašyje – vandens lygius H (3.19pav.). Pagal sudarytas debitų kreives nustatomi paros vidutiniai ir kiti būdingieji (maksimalūs ir minimalūs) debitai. Taip pat sudaromos pagalbinės kreivės: tėkmės skersinio pjūvio ploto priklausomybė nuo vandens lygio A = f(H) ir tėkmės vidutinio greičio priklausomybė nuo vandens lygio v = f(H). 4. Debitų kreivės užžėlusiai vandens augmenija ir ledu padengtai vagai. Esant užžėlusiai vandens augmenija ir ledu padengtai vagai, kai vandens lygiai tokie patys, kaip ir laisvoje vagoje, debitai būna mažesni, nes dėl augmenijos ir ledo padidėja vagos šiurkštumas ir sumažėja tėkmės skersinio pjūvio plotas. Sudarant užžėlusių augmenija ar padengtų ledu vagų debitų kreives dažniausiai taikomas vadinamasis koeficientų metodas, t.y. pirmiausiai apskaičiuojami užžėlimo ir žiemos koeficientų dydžiai: = ir = , čia - debitas, išmatuotas užžėlusioje vagoje prie tam tikro vandens lygio H; - debitas išmatuotas žiemą esant tam tikram vandens lygiui H; - debitas laisvoje vagoje esant tam tikram vandens lygiui H. Turint apskaičiuotus koeficientus ir braižomi atitinkami chronologiniai grafikai = f(T) ir = f(T), abscisių ašyje atidedant laiką T, o ordinačių ašyje – atitinkamai arba . Analizuodami grafiką) = f(T), pateiktą 3.20 pav., matome, kad vasaros pradžioje, kada upės vagos užžėlimas pamažu didėja, koeficientai mažėja, vasaros viduryje, kai procesas stabilizuojasi, šie koeficientai yra beveik pastovūs, o vasaros pabaigoje, kai augmenija upės vagoje pradeda nykti, koeficientai didėja, artėdami prie vieneto. Norėdami apskaičiuoti bet kurios dienos, kai upės vaga yra užaugusi, debitą, iš chronologinio koeficientų grafiko = f(T) randame tos dienos koeficientą , o iš debitų kreivės Q = f(H) pagal tos dienos vandens lygį H randame debitą (kai upės vaga yra laisva). Taigi ieškomasis debitas bus lygus: = . Turint chronologinį grafiką = f(T) analogiškai skaičiuojami debitai esant ledo dangai: = . 5.Debitų kreivių pataisos. Debitų kreivių interpoliacija ir ekstrapoliacija. Sudarytas debitų kreives laikui bėgant tenka koreguoti. Pagrindinės priežastys, dėl kurių kinta debitų dydžiai, taip pat ir debitų kreivės pobūdis, yra šios: 1. Vandens matavimo stoties nulio altitudės pokytis. 2. Upės vagos deformacijos (išplovimas arba sąnašų susikaupimas). 3. Upės vagos išilginių nuolydžių pokyčiai. 4. Upės vagos skersinio pjūvio ploto pokyčiai (dėl jau anksčiau minėtų vagos užaugimo, ledo dangos arba kitų priežasčių). 5. Hidrometrinių profilių perkėlimas į kitą vietą. Visais minėtais atvejais reikia atlikti papildomus matavimus ir daryti pataisas. Kai kinta debitų kreivės pobūdis dėl upės vagos deformacijų, taikomi keli vagų deformacijų įvertinimo metodai: 1. Laikinų debitų kreivių sudarymo metodas. 2. Pagrindinio vagos skerspločio debitų kreivių metodas. 3. Stouto metodas. 4. Interpoliacijos metodas. Laikinų debitų kreivių sudarymo metodas taikomas tais atvejais, kai periodiškai keičiasi vagos forma. Tada sudaromos kelios debitų kreivės. Kiekviena iš jų atitinka skirtingą vagos podūdį. Pagrindinio vagos skerspločio debitų kreivių metodas taikomas tais atvejais, kai vagos deformacijos būna tik vertikalios, nekintant vandens paviršiaus nuolydžiui. Taikant šį metodą reikia dažnai matuoti debitus ir pagal vidutinių gylių duomenis sudaryti vadinamąjį pagrindinį vagos skersplotį. Taip pat sudaroma šio skerspločio ploto priklausomybės nuo gylio kreivė A = f(H). Pagal šią kreivę nustatomos gylių pataisos ∆H ir sudaromas pataisų chronologinis grafikas. Iš jo randamos debitų kreivės pataisos. Stouto metodas taikomas tada, kai vagos deformacijos vyksta nuolat, pavyzdžiui, esant dažniems potvyniams. Pagal tiesioginių matavimų duomenis sudaroma standartinė debitų kreivė, ją brėžiant per taškų pasiskirstymo lauko svorio centrą. Paskui nustatomos kiekvieno taško nuokrypiai nuo standartinės kreivės ±∆H ir sudaromas chronologinis pataisų grafikas. Kiekvienos paros debitai nustatomi pagal chronologinį pataisų grafiką. Interpoliacijos (tarpinių reikšmių radimo) metodas taikomas tais atvejais, kai vaga nuolat deformuojama ir yra pakankamai vandens debitų matavimų duomenų, tapibūdinančių pataisų kreivės ∆H = f(T) podūdį. Dažnai debitų kreivės viršutinei daliai nubraižyti trūksta duomenų. Todėl tenka ją pratęsti aukštyn, t.y. ekstrapoliuoti. Debitų kreivės ekstrapoliuojamos tokiais būdais: 1. Pagal pagrindinės kreivės liestinę. 2. Pagal kreives A = f(H) ir v = f(H). 3. Pagal Šezy formulę. 4. Stivenso būdu. Pirmasis būdas taikomos tada, kai debitų kreivės pobūdis natūrinių matavimų duomenimis yra apibūdintas 80-90%. Antruoju būdu kreivė A = f(H) yra sudaroma pagal natūrinius matavimo ir aukščiausių vandens lygių niveliavimo duomenis. Kreivė v = f(H) pratęsiama iš akies. Padauginus A iš v gaunami Q dydžiai, pagal kuriuos ir atliekama debitų kreivės ekstrapoliacija. Trečiasis būdas taikomas gilioms upėms, kai vandens gylis didesnis nei 3,0 m. Upių vagų elementai A, R ir vandens paviršiaus nuolydžiai i nustatomi natūriniais matavimais. Vidutiniai greičiai skaičiuojami pagal Šezy formulę: V = C . Jeigu yra patikimi natūriniai duomenys, Šezy koeficientas gali būti skaičiuojamas pagal N. Pavlovskio formulę: C = , čia n - vagos šiurkštumo koeficientas; R – hidraulinis spindulys; y = 1,5, kai R1 m. Turimų debitų, vagos elementų, vandens paviršiaus nuolydžių ir vandens gylių faktinių matavimų dydžius Šezykoeficientas gali būti skaičiuojamas iš šios formulės: C = . Pagal turimus faktinius ir apskaičiuotus duomenis sudaroma kreivė C = f(H). Esant aukštiems vandens lygiams ši kreivė ekstrapoliuojama iki aukščiausių vandens lygių. Pagal gautus C dydžius skaičiuojami vandens greičiai ir juos padauginus iš skersinio pjūvio pločio A gaunami debitų Q dydžiai. Stivenso būdas taikomas didelėms upėms, kuriose vidutinis vandens gylis yra 3,0 – 4,0 m ir tekėjimas yra tolyginis. Debitas skaičiuojamas pagal vidutinį vandens gylį , sudarant debito kreivę Q = f(A). Grafiškai šios kreivės vidurinė dalis tampa tiese, todėl ją patogu ekstrapoliuoti. Ši kreivė ekstrapoliuojama iki maksimalios reikšmės, atitinkančios aukščiausią vandens lygį. 6. Nešmenų debito nustatymas. Upių tėkmėse visada būna tam tikras kietųjų dalelių ir ištirpusių medžiagų kiekis, nes vanduo plauna upės krantus ir dugną, taup pat upės baseino žemės paviršių. Kietosios dalelės, transportuojamos vandeniu, vadinamos nešmenimis. Kietųjų dalelių kiekis, nutekėjęs vagos skerspločiu per sekundę, vadinamas nešmenų arba kietuoju debitu. Kietųjų dalelių kiekis, nutekėjęs vagos skerspločiu per tam tikrą laiko tarpą (parą, savaitę, mėnesį arba metus), vadinamas nešmenų arba kietuoju nuotėkiu. Pagrindinis nešmenų kiekis būna nuo upių baseinų paviršiaus. Skiriamos trys nešmenų raidos stadijos: grunto dalelių išplovimas, išplautų dalelių pernešimas ir išplautų dalelių kaupimasis arba akumuliacija. Vandens tėkmėje nešmenis skirstomi į kybančius ir dugninius. Kybančiais vadinami nešmenys, kurie būna išsisklaidę visoje vandens tėkmėje, o dugniniais – stambios dalelės, greitai nusėdančios į dugną. Kybančių nešmenų debito nustatymas pagrįstas vandens drumstumu p (g/m³), t.y. svoriniu nešmenų kiekiu vandens tūrio V vienete: p = . Vandens pavyzdžiams paimti naudojami įvairūs prietaisai. Dažniausiai naudojami batometrai, kurie būna momentinio arba lėto prisipildymo. Lėto prisipildymo barometrais matuojamas vidutinis nešmenų kiekis per ilgesnį laikotarpį. Praktikoje dažniausiai naudojami dviejų tipų barometrai: butelio formos barometras ir vakuuminis barometras (3.21 ir 3.22 pav.). Butelio formos barometrą sudaro 1 l talpos plačiu kaklu butelis, specialiu rėmu pritvirtintas prie metalinio strypo. Butelis užkemšamas sandariu kamščiu, pro kurį prakišami du metaliniai vamzdeliai: vienas vandeniui įtekėti, kitas orui išeiti. Vakuuminio barometro veikimas pagrįstas vakuumo sudarymo principu. Drumstas vanduo siurbiamas į tuščią kamerą. Vakuumas sudaromas rankiniu siurbliu išsiurbus orą. Vakuumo dydis tikrinamas vakuumetru, o reikiamas vakuumo dydis priklauso nuo kameros panardinimo gylio. Vandens drumstumas taip pat gali būti nustatomas fotometriniu metodu. Šis metodas pagrįstas šviesos srauto intensyvumo pokyčiu drumstame vandenyje. 7. Ledo reiškinių stebėjimai. Dažniausiai atliekami šie ledo reiškinių stebėjimai: 1. Pažymimos ledo susidarymo ir ištirpimo datos. 2. Ledo storis ir jo paviršiaus būklė. 3. Dugninio ledo ir paviršiniu ledo (ižo) susidarymas. Be to, gali būti atliekami specialūs ledo sandaros ir jo fizikinių savybių bei ledo sangrūdų tyrimai upėse. Ledo reiškiniai stebimi visą žiemą. Priklausomai nuo ledo susidarymo intensyvumo ir jo pobūdžio ledo reiškinių stebėjimai atliekami kasdien, arba kas 3-5 parą. Ledo storis matuojamas specialia matuokle, prieš tai ledo grąžtu pragręžus skyles. Labai svarbu, ypač šaltesnio klimato zonose, stebėti dugninio ledo susidarymą. Dugninio ledo formavimosi pradžia nustatoma specialiu ledo signalizatoriumi, kurio veikimas pagrįstas skirtingu elektros laidumu vandeniui ir ledui. Dugninio ledo susidarymo stebėjimai labai svarbūs hidroelektrinių tvenkiniuose, ypač turbinų kamerose.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!