Socialinio darbo metodika

Socialinio darbo teorijos samprata tikslai požymiai vertinimo kriterijai. Socialinio darbo teorijos samprata, tikslai, požymiai : socialinis darbas – yra labai sudetingas, plati jo taikymo įvairovė ir nėra universalus, visuotinai vartojamo apibrėžimo. Dėl savo sudėtingumo socialinio darbo praktika apibūdinama daugeliu aprašymų, čia vadinamų požiūriais. Vadovaudamasis bendruoju pažiūriu socialinis darbuotojas kartu su klientu įvertina situaciją ir nusprendžia, kuri sistema yra tinkamiausia, kad būtų pasiektas norimas pokytis. Teorijos samprata : tai pagrindinių principų sistema, kuri padeda paaiškinti stebimą ar tiriamą, reiškinį, interpretuoti patyrimą hormuoti hipotezes, kurias galima patvirtinti ar atmesti, tai taip pat prielaidų sistema, apie tai kaip vyksta procesai. Teorijos pagalba stebint tam tikrus reiškinius siekiama numatyti tam tikrus įvykius ateityje. Atliekami kokybiniai ar kiekybinai tyrimai. Jie taip pat gali būti atliekami dedukcine logika ( nuo bendrų dalykų einant prie specifinių) ir indukcine logika(nuo specialių detalių einant prie visumos) Atlikant tyrimus naudojami metodai: Teoriniai(lyginimo, apibendrinimo, analizės), empyriniai(stebėjimas, interviu), socialinio darbo specifiniai metodai(konsulaavimo, vertinimo, prognozavimo) Vertinimo kriterijai:teorijos turi būti patikimos, nuoseklios, teorijų teiginiai suderinti tarpusavyje, faktai leidžia numatyti tolimesnių tyrimų kryptį, remiantis teorijomis galima kelti prielaidas, teorijos turi būti specifinės, palyginamos ir patikrinamos, validumas ar naudingumas negali būti patvirtintas ar paneigtas keliais faktais, būtinas rezultatų pakartojimas. Skirtingas teorinis požiūris į socialinį darbą, kaip atsaką į rūpestį ir poreikį SD tai profesinė veikla, kuti įgalina individus šeimas ir grupes nustatyti asmeninius socialinius ir aplinkos sunkumus, darančius jiems nepalankią įtaką.SD skatina socialinę gerovę, užtikrina platesnius socialinius poreikius sudarant žmonėms lygias galimybes nepriklausomai nuo jų amžiaus lyties orientacijos, klasės, negalios, rasės, kultūros, įsitikinimų.SD paskirtis ginti labiausia pažeidžiamus visuomenės naius ir įgyvendinti įstatymų nustatytą galią. Bazinis SD požiūris igalinti žmogų kad jis paskeistų. 3 požiūriai:refleksinis terapinis – į sąveiką, žmogaus keitimąsi per bendravimą, individualus darbas su klientu stengiantis išanalizuoti individo problemas ir padeda jam jas nugalėti, įveikti. Soialinis kolektyvistinis – ytra luominė diferenciacija ir kiekvienas savo luomo atstovas turi paklusti savo luomo interesams, į svetimą, aukštesniąją kultūra, i aukštesnį elitą įsibrauti sunku. Individualistinis reformistinis – individų poreikių tenkinimas, pirma išsiaiškinus kokių jų reikia. 3 savimonės tipai : privatusis aš– savęs suvokimas, kolektyvinis aš – šeimos mintys apie jį, visuomeninis aš – visuomenės nuomonė apie tą žmogų. III įgalinimas II socialinė parama žmogui I žmogaus gyvenimo problema Rūpestis, jausmas kad kažkas negerai, tai yra interesas, dėmesys ir rūpinimamsis savo ir kitų asmenų gerove. Rūpestis paprastai atsiranda po kažkokio poelgio, paveikusio individo ir kitų individų arba jo ir socialinės sistemos santykius. Poreikis yra tai ko reikia žmogui arba socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis – tai nėra noras kažką gauti ir turėti, bet rūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba touleti. Dažnai socialinio darbuotojo nustatyams poreikis skiriasi nuo to kurį jaučia pats asmuo. Socialinio darbo teorijos ir praktikos taikymas skirtinguose kultūriniuose kontekstuose Kultūra – lotyniškas žodis colere – apdirbti apdoroti. Tai sudėtinga visuma, kuri jungia daug gyvenimo sričių, simbolių, kuriuos žmogus įgyja būdamas visuomenės nariu. Kultūrą sudaro simbolių gausa, kuriuo gali būti tiek vaizdas tiek ištartas žodis, garsas, judesys, visas žmonių bendraviams – tėra simbolių apsikeitiams. Simboliai gali būti referentiniai, kurie suprantami tiesiogine prasme ir ekspresyviniai, kurie suprantami perkeltine prasme. Žmonės nuo senų laikų kalbėjo, dar neturėdami kalbos suprasdavo vieni kitus, nes buvo kūno kalba – Ji iki šiol labiausia naudojama Italijoje, P. Amerikoje, Ispanijoje. Kultūra gali būti tiek masinė, tiek ir individuali. Masinė kultūra – kultūra paplitusi plačiose masėse, tai kas populiaru ir priimtina visiems, o ne atskiram individui.jai būdinga – amžių epochu susiliejimas XX-XXI a. Televizija stengiasi isstumti garsą, spausdintą žodį, meno kūriniai perdirbami taip kad jaunuomenė ją suprastų ir ivertintų, priimtų, tas pats kūrinys perdaromas daug kartų vis ką nors naujo pridedant, išrandant. Masinė kultūra skirstoma į Žemąją, Viduriniąją, Aukštąją. Žiniasklaida labai populiarina masinę kultūrą. Vertybių kaitos teorijos pagringimas – asmens proeritetinės vertybės yra socialinės – ekonominės aplinkos atspindys, kurių kaita nepastebima tuojau pat. Materialiniai tikslai – užtikrinti tvarką visuomenėje stabilizuojant kainų augimą, garantuojant ekonomikos pagerėjimą.Postmaterialistiniai tikslai – leisti –monėms dalyvauti tvarkant valstybės reikalus, ginti kalbos žodžio laisvę, leisti steigti profsąjungas, keisti vyrtybių sistemą, kurioje idėja būtų aukščiau pinigo. Kultūra gali būti ir yra tiriama : apklausa, anketa, interiu, stebint... tyrimo etapai : tyrimo problemos patinkimas ir hipotezės analizaviams; tyrimo plano sudarymas; informacijos rinkimas; duomenų kodavimas; analizavimas, rezultatų interpretavimas, apibendrinimas; Kultūra išsiskirsto : Materialioji kultūra, Kultūrinis atsilikiams, kultūrinė difūzija, kultūrinis šokas, aukštoji elito kultūra, populiarioji – masine kultūra, askytine – rašytine įelekroninė kultūra, Ličių kultūra, globalinė kultūra, Modernistinė postmodernistinė kultūra. Socialinio darbo konstrukcija ir jos ryšys su teorija Socialinio darbo specifiškumą suprantamq per dalykus kurie yra konstruojami konstrukcijos idėja. SOCIALINIO DARBO KONSTRUKCIJA : mūsų elgesiui vadovauja žinojimas, kokia yra realybė, bet kiekvienas žmogus turi savitą realybės suvokimą, tą žinojimą mes laikome visuotinu, ir bandiome pasidalinti juo su kitais žmonėmis per įvairius socialinius procesus. Žmonės elciasi pagal tam tikrus susitarimus, pagal tam tikras nuostatas, tokia žmones turi soacialinį suvokima, ir tampa visuomenės nariais, kurie laikosi visuomenės nustatytų normų. Remianti soc darbo konstrukcijos idėjomis tiek darbuotojams tiek klientams yra suteikiamos rolės, su šiomis rolėmis jie dalyvauja socialinio darbo veikloje. Pozityvistinės ir postmodernistinės filosofinės kryptis įtaka į socialinio darbo teoriją. Pozityvizmas – filosofinė kryptis, skelbianti, jog tikrojo pažinimo šaltiniai empyriniai mokslai( Kontas XIXa.). Pagridimas : Fenomenalizmas – filosofinė koncepcija, teigianti, kad pažinimoobjektai yra reiškiniai, o daiktų esmė – nepažini. Nomenalizmas – viduramžių filosofinė kryptis, teiginati, kad sąvokos yra tik bendrieji vardai įvairiems daiktams ir jų savybėms žymėti, kurias galima akivaizdžiai patirti ir stebėti, o mąstymo sukuriamos bendrosios savokos iš viso neegzistuoja. Tiketi mokslinių metodų vienybe, priimti vieningą požiūrį i pasaulį, kuris reikalingas irodyti akivaizdumą, kad nūtų galima paremti žinias. Pozytvistinis požiūris remiasi trijomis prielaidomis – žmonijos tobulumo idėja, visa aks sukuriama veda link tobulumo, ; universalių gamtos ir moklo dėsnių egzistaviams; egzistuoja hierarchija. Pozityvizmo ryšys su teorija : pozityvistinis tyrimas – apklasti kuo daugaiu žmonių nesigilinant į tai kas jis iš kur, iš kokio socialini sluoksnio. Objektyvūs, nes tyre\ėjai nepažysta savo tiriamųjų duotų duomenų, svarbu tų tyrimų atlikti kuo daugiau, kad būtų kuo tikslesni rezultatai, būtų galima sudaryti statistinius duomenis. Šie tyrėjai dažniausia tiria elgseną. Postmodernistinis – pozityvistinio požiūrio paneigimas. Postmodernistai sako, kad idėjos simbolizuoja realybem nors pačios ir nėra realybė, idėjos priklauso nuo žmoagau savijautos, socialinio statuso, charakterio, interesų. Mes naudojame žinias galiai prieš kitus įgyti, priversdami kitus priimti savo realybės suvokimą, igauname galios prieš juos. Postmodernistinis požiūrisa atsiranda, kai pradedamos vertinti žinios ne fizinis darbas. Postmodernizmo ryšys su teorija : priešinga pozitystų tyrimams, reikalaujama ne kiekybės, o kokybes, žmogus tiriamas nuodugniai, atsiranda glaudesnis ryšys subjektyvus vertinimas, svarbūstiriamojo išgyvenimai, jausmai, pabrėžiami individo pasikeitimai. Socialinio darbo teorijos lygiai ir tipai Teorijų lygiai materialistinė socialinė teorija(Rees)/plati teorija ir žinių bazė(Fook) :akcentuojama politinė ir ekonominė visuomenių struktūra ir socialinių institucijų tikslas; strateginė teoija(Rees) /praktikos teorija(Fook )– vystomi intervencijos metodai ir gilinamasikaip socialiniai darbuotojai dirba arba kaip turėtų dirbti; praktinės ideologijos teorija(Rees) /socialinė praktikos teorija(Fook) – gilinamasi kaip socialiniai darbuotojai pritaiko savo patyrimą ir žinias praktikoje Teorijų tipai: teorijos apie tai kas yra socialinis darbas, formaliai parašytos ataskaitos apibrėžiančios socialinės gerovės kilmę ir tikslus, socialinio darbo funkcijų apibrėžimas praktikams, remiantis moralinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis vertybėmis, teorijos apie tai kaip atlikti socialinį darbą, parašytos praktinės teorijos kaip dirbti, praktinės teorijos išvesto remiantis praktika. Teorijos apie kliento pasaulį, parašytos scialinių moklų teorijos, ir empyriniai duomenys. Socialinio darbo teorijų taikymo principai praktikoje Elektiškas teorijos taikymo budas: kai skirtingų teorijų modelkiai ir idejos taikomos eklektiškai; siauresnės apimties, mažesnė situacija, atrenkamos ir eklektyviai naudojamos idėjos iš atskirų grupių modelių. Selektyvumas : atrinkimas, vieno modelio išrinkimas, geriausiojo atrinkimas, arba sumaišoma, arba atrenkama.kodel reikia maišyti?kad būtų objektyviau, reikia mokėti maišyti kodėl nereikia maišyti? Teorijos gali viena kitai prieštarauti, susikirsti, neliks konkretumo, gali pamesti pagrindinę esmę, idėją. Socialinio darbo teorinių modelių apžvalga ir jų skirstyams pagal vyraujančius mokslus 3 lygiai : žmogaus individualaus darbo grupės, bendruomenės, aktyvi žmogaus kaip objekto, arba subejkto problema(objektas- į jį žiūrima, su juo kažkas daroma), (sobjektas- pats dalyvauja procese) MODELIAI: psichologiniai : psichodinaminis(XXa. 3-4deš.) remiantis psichodinaminiu modeliu socialinio darbuotojo pažinimo obejktas – kliento jausmai, pagrindinė intervencija – gebėjimas išklausyti( dabartinės istuacijos suvokimas remiantis praeitimi, praeities konflioktais, kurie neduoda ramybės dabartyje ) bihevioristinis (XXa. 5-6deš.)– pagrindimas remiasi empyriniu pažinimu, priešprieša psichodinaminiui modeliui, nes socialinis darbuotojas rūpinasi kliento elgesio padariniai, ne priežąstimi (pažinimo objektas – žmogaus elgesys, kuris prikl;auso nuo paskatinimo sistemos, gilinamasi į dabartinius įvykius, kurie turi įtakos dabartiniam žmogaus elgesiui, žmogaus elgesys reguliuojamas, priklausomas nuo atlygio).kritikuojamas, nes į žmogų žiūrima kaip į objektą, su kuriuo kažkas daroma. Humanistinis – egzistencinis (XXa. 7-8deš.)analizės objektu tampa žmogus, jo egzistavimo būdas, jo būdo suvokimas. (soc.darbo objektas žmogus – asmenybė, kiekvienas žmogus gali vystytis ateityje, nepriklausomai nuo praeities, turi laisvę rinktis savo kelią) Socialoginiai: sisteminis modelis žiūrima į asmenybę tam tikroje struktūroje ir į galimas sąveiaks toje sistemoje. Ekologinis modelis: žmogaus supratime išskiriamos „gyvenimiškų jėgų ir gyvenimiškos erdvės“ koncepcijos. Jėgas sudaro biologiškai įgimtos jėgos, socialiai įgytos, yra ieškoma tar tų jėgų darnos. Erdvė – fizinė erdvė, socialinė padėtis. Ieškoma sąveikos tarp erdvės ir jėgų. Kompleksiniai: remiasi įvairiais modeliais, siejamos įvairių moklsų žinios. Kognityvinis modelis : protas pažinimas, socialiniame darbe imtas taikyti XXa. 8deš. Nuostatos: mąstymas nulemia žmogaus elgesį, iracionalius išgyvenimus galima keisti. Psichodinaminis socialinio darbo teorinis modelis Psichodinaminė teorija veikia kompleksiškai ir netiesiogiai per socialinį darbą. Freudo teorija sąlygojo visą V.kultūrą, paveikė įvairias mokslo sritis, ir buvo pritaikytos socialiniame darbe.Į. soc. darbą atėjo etapiškai. Tiria kaip žmogaus elgesį sąlygoja minčių judėjimas žmogaus galvoje. Ši teorija – pagrindas socialinio darbo teorijai, tai davė ypatingus santykius tarp darbuotojo ir kliento, daug dėmėsio skirta žmogaus emocijų jausmų pasauliui. Imta kreipti dėmesį į kliento praeitįatsiranda naujas pažiūris į psichikos ligonius.atvejo darbas : ten kalbama apie santykių gerinimą žmogaus konkrečioje situacijoje, praktikai remdamiasi atvejo darbu domisi kaip žmogus yra veikiamas vienoje ar kitoje konkrečioje situacijoje. SOC.DARBO tikslas – spręsti aiškintis problemas, kurios kyla iš pusiausvyros Ieško sprendimo būdo praradimo tarp žmogaus ir jo aplinkos, klientai gali būti veikiami problemų įvairiose socialinėse sistemose ir tarp jų. Remiantis freudu asmenybe sudaryta is EGO (turi ryšį su išoriniu pasauliu), ID (žmogaus nuolankumų principas), SUPEREGO (duoda tai ,ką žmogus privalo daryti). Ego gynybos mechanizmai išstumimas įvykus šokui, žmogus iš pasąmonės išstumia nemalonius dalykus), regresija (pasikeitus kažkokiom sąlygom žmogaus žingsnis atgal), projekcija(savybės perteikimas kitiems žmonėms), atvirkštinis reagavimas(yra priešingai, nei sakoma), racionalizacija(kalti visi tik ne aš), perkėlimas(negatyvių emocijų išreiškimas kitiems), sublimacija(pakeitimas kažkiuo kitu , socialiai priimtinesniu sexas>sportas, agresija > poezija). Streso šaltiniai: aplinkos spaudimas dabartinio gyvenimo situacijoje, nesubrendęs ego ar superego, gynybos mechanizmai per nelyg griežti. Naudojantis psichodinamine teorija, darbuotojas turi suvokti situaciją, išanalizuoti problemos prižąstis, rasti problemos sprendimo būdą. Gilaus atvejo darbo priemonės ventiliacija – kai klientas reiškia jausmus, kurie užslopinti daro poveikį jo mąstymui ir veiklai. Korektyvūs santykiai – kai klientas patiria santykius su darbuotoju lyg mama su dukra, kurie pamaino ankstesnius santykius, kurie netenkino. Dabartinės kliento būklės įvertinimas – kai klientui yra padedama suprasti, kaip jo būklę veikia praeities padariniai. Psichodinaminės teorijos kritika : turi medicininį priėjimą, nėra akcentuojamas žmogaus saviapsisprendimas; dėl stereotipiško požiūrio į moretis, kad jos turi sedėt namie ir prižiūrėt vaikus; netolygus bendravimo stilius, nes vienas aukščiau kito; bet koks nukrypimas nuo normos – reikalaujantis gydymo; iškelta ir parodyta problema nebėra sprendžiama; žmonės nesugeba verbalai bendrauti, sunku su jais dirbti. Funkcinis socialinio darbo teorinis modelis 1930m. JAV atsirado ši teorija. Davė : apsisprendimo idėją, struktūrizuotą praktiką, žmogaus augimą, vystymąsi. Principai: kliento įtraukiams į diagnozę, supratimas pie darbo tikslus, kurie pastoviai keičiasi; sąmoningas supratiams ir laikotarpių naudojimas; institucijos funkcijos nusako darbo formą, atsiskaitomumą, nurodo kliento vaidmenį; socialinio darbo proceso struktūros ir formos supratimas; socialiniame darbe naudojami santykiai, skatinanty klientus padeti sau pačiam. Paties kliento ištekliais bandoma padėti jį keisti, spręsti problemas Į užduotį centruotas socialinio darbo teorinis modelis Į užduotį įcentruotas soc.darbo modelis pagal mokslo šakas yra kompleksiškas ir integruotas. PROBLEMOS: tarpasmeninis konfliktas; nepasitenkinimas socialiniais santykiais; sunkumai atliekant tam tikrą vaidmenį; sprendimo problemos; reaktyvus emocijnis stresas; neadekvatūs resursai; psichologinės ir elgesio prolemos. PROCESAS : ĮVERTINIMAS - veiksmo reikalavimai; veiksmo kliūtis; nepakeičiamos priežąstys. PROBLEMOS KATEGORIJOS NUSTATYMAS : laikraščio skaitymo metodas – problemų atrinkimas, rūšiavimas. SUTARTIES KŪRIMAS : susitarkite dirbti su viena arba keliomis nurodytomis problemomis; išdėstyti problemas pagal pirmumą; apibrėžti norimus darbo rezultatus; sukurti pirmąją užduočių seriją; sutarkite dėl kontaktų kiekio ir laiko limito. Užduočių planavimas: kaip bus atliekama, kas veiks; užduočių įgyvendinimas – kokios strategijos, kuom remsis; baigiamieji veiksmai – ar išspręsta problema, kaip ta problema matoma, ar tęsti darbą; dirbant su klientu svarbu įvertinti kliento norų TIKSLUMĄ, NUOSEKLUMĄ, STIPRUMĄ. Sisteminis modelis socialinio darbo teorijoje Socialinio darbo teorija ir ptaktika ateina iš sistemu teorijos, ši teoirja remiasi biologine teorija, kurioje teigiama, kad visi gyvi organizmai sudaryti iš SISTEMŲ ir SUBSISTEMŲ. Socailinio darbo teorijoje į žmogų žiūrima kaip į socialinę būtybę, kuri pati yra kaip socialinė sistema ir priklauso kitoms socialinems sistemoms. Į žmogų žiūrima kaip į visumą, o ne nagrinėjamas atskirai. Socailinio darbo teorijoje išskiriamos 2 formos : pagrindinė sistemų teorija ir ekologinė sistemų teorija. Sąvokos : sistemos ribos, uždaros sistemos, atviros sistemos. Kad suvokti sistemų sąveikos procesą : įėjimas(energijos įėjimas į sistemą, kertant ribą), perleidimas(energijos cirkuliavimas sistemos viduje), produktas(energijos panaudojimas sistemos viduje ir parodymas kaip efektas aplinkai), grįžtamojo ryšio kilpos (efekto matymas sistemai), entropija(į sistemą iš išorės nepatenka jokia energija, sunaudojus visą energiją, sistema pasmerkta mirčiai pvz. Žmogus vienutėje) sistema turi savo būsenos charakteristika : sistema turi savo pastovumą(energijos tekmė abipusė), homeostazės ar pusiausvyra ( sistema gaudama energiją, naudodama ją palieka iš esmės nepakitusi pvz. Zmones valgo darzoves, bet nevirsta daržovėmis), diferenciacija(išskaidymas į atskiras posistemes), nesisumavimas(kažkas daugiau nei atskirų sistemos dalių suma), tarpusavio sąveika(tarp sistemos elementų, vienas elementas pasikeitęs daro poveikį kitiems sistemos elementams bei visai sistemai: ekvifinalikumas(rezultatas gali būti pasiekiamas keliais būdais), daugaifinališkumas(skirtingi rezultatai gali būti pasiekiami esant toms pačioms sąlygoms ir aplinkybėms. Sistema gali veikti negaudama energijos iš išorės, ji sukuriama viduje. Sistemų teorija taikoma grupinėje terapoijoje, šeimose, analizuojant darbą bendruomenėje. 3 sistemų rūšys padedančios spręsti problemas: natūralios(šeima, draugai), formalios(juridiškai įteisintos, bažnyčia), visuomeninės sistemos(švietimo, sveikatos, apsaugos). Sistemos nepadės, kai bus uždaros, žmonės nesikreips, yra konfliktas tarp sistemų. PAGRINDINĖ SOCIALINIO DARBO SISTEMA : pokyčio sistema(soc. Darbuotojai, institucijos kuriose dirbama), kliento sistema(žmonės, bendruomenės kurios nori ir skatina dirbti su pokyčio sistema), taikinio sistema(žmonės, kuriuos pokyčio sistema mėgina įtraukti, kad pasiektų tikslą), veiklos sistema(žmonės su kuriais pokyčio sistema dirba, kad pasiektų tikslą). Kliento taikinio ir veiklos sistemos gali būti sutampančios. Santykiai su kitomis sistemomis gali būti įvairūs: bendradarbiaujantys, sandėriniai, konfliktiniai. Ekologinis (gyvenimo) modelis kaip sisteminio modelio atmaina. Abipusiška adaptacija – žmogus turi prisitaikyti prie aplinkos, aplinka taikosi prie žmogaus poreikių. Praktikoje egzistuoja problemos : skurdas, diskriminacija, nelygybė. Šios problemos apsunkina žmogaus adaptaciją. Ekologinis gyvenimo modelis priklauso nuo proto savybių, dėl asmeninių savybių gali kitoks žmogus lengviau įsidarbinti, jei išmano savo darbo sritį ir išmano kaip. 3 streso šaltiniai : gyvenimo tranzicijos – permainos; aplinkos spaudimas; pasikeitimai asmeninių santykių lygmenyje. Užduotys – tranzicijos – socialiniai darbuotojai turi būti mokytojais, įgalintojais; aplinkos – advokatais, organizatoriais, tarpininkais; pasikeitimų - komunikatoriais Humanistinės – egzistencinės teorijų idėjų taikymas socialinio darbo praktikoje Humanizmas – istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogui, orumui, teisėmis į laisvę, lygybę, prigimties savybių ir gebėjimų plėtrą, asmenybės atsiskleidimą, palankių visuomeninių gyvenimo sąlygų sudarymą. Žmogaus teisės – socialinės kilmės, istoriškai kintančios priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystimo, istorinės – etinės sąmonės susiformavimo. Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybės : žmogus bet kurioje visuomenėje neturi būti dehumanizuotas ar tapti socializacijos proceso auka. Asmenybė – kaip subjektas ir objektas – turi sintetinti du prieštaringus, tarpusavyje konfliktuojančius procesus : 1.gebejimą adaptuoptis visuomenėje, 2.gebėjimą atsiskirti nuo jos...ir pirmu ir antru kurio nors vieno proceso dominavimas paverčia žmogų auka : prisitaikėlis, deviantas. Didžiausia galimybė tapri aukomis gręsia labiausia socialiai pažeidžiamiems. Nuostatos kurių turėtų laikytis socialinis darbuotojas : socialinės pagalbos objektas – atsakinga, unikali asmenybe, kuri būdama visuomenės dalis turi teisę vystytis nepriklausomai nuo praeities. Pozicijos, garantuojančios teikiamos pagalbos efektyvumą : žmogus pats turi suvokti savo problemas, socialinis darbuotojas tik padeda ieškoti sprendimų, sukurdamas tinkamą emocinę atmosferą (pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo). Egzistencializmas – humanizmo atšaka, susiformavusi po antrojo pasaulinio karo. Egzistencializme visas dėmesys sutelktas į žmogaus būties struktūros analizę. NUOSTATOS : žmogui būdinga bendrauti su kitais žmonėmis, su gamtos pasauliu. Tik taip jis gali atrasti savo autentiškumą, individualumą. Jam taip pat būdinga pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už savo pasirinkimus. Egzistencializmo teorija atsirado, nes karo metu žmonės pradėjo jausti susvetimėjimą, ir yprastiniai psichoanalizės ir bihevierizmo modeliai nebegelbėjo. Egzistencialistai teigė, kad “sveikas“ žmogus geba kontroliuoti aplinkinių daromą jam ir savo poveikį kitiems, pats gali kelti pasitikėjimą, geba ugdyti save, imtis sunkių užduočių, įveikti silpnybes. Egzistencialistiškai mąstančio socialinis darbuotojas turėtų laikytis tokių principų : padėti išsivaduoti iš iliuzijų ir saviapgaulės; atskleisti kančios prasmę; pripažinti rinkimosi laisvę ir atsakomybę, atskleisti sąveikos su kitais žmonėmisprocesą kaip asmenybės vystymosi sėkmės laidą; parodyti asmeninių įsipareigojimų ir asmenybės brandos sąryšį. Egzistencinis modelis remiasi kliento ryšiais su šeima, reikšmingais jam žmonėmis, bendruomene. Socialinuis darbuotojas turi suprasti, kad žmogus pats yra atsakingas už savo pasirinktą gyvenimo stilių ir jo tėkmę, jis tegali atsižvelgti į kliento unikalumą. Žmogus turi įgyti gebėjimą refleksyviai mąstyti, pakeisti motyvų kryptį. Krizių intervencijos socialinio darbo teorinis modelis Krizių intervencija remiasi ego psichologija. Filosofiniu požiūriu gyvenimas yra nuolatiniame kitime, žmonės privalo studijuoti šią kaitą ir ieškoti harmonijos su ja. Į užduotį įcentruotas soc.darbo modelis pagal mokslo šakas yra kompleksiškas ir integruotas. Skirtumai tarp krizių ir įcentruoto į užduotį modelių : krizių intervencijos modelis siekia nutraukti įvykių seką, kuri trikdo normalų socialinį funkcionavimą. Užduoties modelis pabrėžia darbe trumpus ir aiškius laiko limitus, išskiriamos problemų kategorijos ir jos apibrėžiamos. Abiejuose modeliuose yra kalbama apie ta,i kad žmonės susiduria su problemomis, ir kaip jas įveikti, tačiau skiriasi problemų sprendimo būdai. Krizių intervencijos modely naudojamos praktinės užduotys, kuriomis žmonės yra skiriami prisitaikyti gyventi iš naujo. Užduoties modelyje taip pat naudojamos užduotys, bet jų atlikimas padeda klientui spręsti problemą. Krizių intervencijos modelis remiasi gyvenimo sunkumų teorija. Užduoties modelis siūlo problemas spręsti racionaliai. METODIKOS : (abu šie modeliai atstovauja individualistinį-reformistinį požiūrį, yra gerai taikomi praktikoje, bet neduoda jokių reformų.)krizis gr. – sprendimo paieška. Krizių intervencija(H. Caplan): 3 krizių tipai, į kuriuos žmogus ateina po tam tikrų įvykių : prigimtinės krizės(tikėtinos, atsakymas į išgyventus emocinius stresus- gimimas, vaikyste, paauglystė, santuoka), situacinės krizės(patenka dėl netikėtų įvykių, kurie keičia žmogaus biologinį socialinį, psichologinį vientisumą- avarija, skyrybos, mirtis), socialinės krizės(sukelia netikėti gyvenime įvykiai, kai pasikeičia aplinka-karaws, gaisras, potvyniai). Krizių intervencijos pagrindiniai bruožai ( : kiekvienas asmuo grupė, organizacija turi krizių; nuo rizikingų įvykių prasideda krizės; rizikingi įvykiai gali būti matomi ir nematomi; egzistuoja žeidžiančios būsenos, kai rizikingi įvykiai priverčia žmogų prarasti pusiasvyrą(nuovargis, gimtadienis); kiekvienas išmegina įprastus būdus problemoms spręsti, tačiau kai pusiausvyra pažeista, tie būdai gali nepadėti; įtampa ir stresas kyla su kiekviena nesekme; nuvertinimo faktorius prisideda prie visų neišspręstų problemų, prie įtampos ir sukelia aktyvios krizės būseną; nuvertinimo faktoriaigali būti pateikti kaip pagrindinė kliento , bet ji nėra krizė, o tik pasekmė; kuo sekmingiau susidorota su praeities problemomis, tuo daugaiu išmokstama problemas sprendžiančių strategijų, tuo mažiau aktyvių krizių būsenų; krizės pasiekia sprendimą per 6-8 savaites; kai žmonės yra krizėje, jie yra atviresni pagalbai, nei tie, kurių nėra. Intervencija į žmogų krizės metu yra daug sėkmingesnė. Stresiniai įvykiai ir atsakas : grasinimai -> nerimas, praradimas -> depresija, iššūkiai -> nestiprus nerimas, viltis, lūkesčiai. Socailinio darbo etapai( Roberts) : įverinti kliento ir kitų riziką bei saugumą; sukurti komunikaciją su klientu; identifikuoti pagrindines problemas; aptarti jausmus ir teikti paramą; tirti galimas alternatyvas; formuluoti veiklos planą; teikti iš to sekančią paramą. Vystymosi stadijos : kūdikystė iki 1 m.(saugumas\nesauguams – pasitikėjimas, viltis), ankstyvoji vaikystė 1-3m.(autonomiškumas\gėda – valia), žaidimų amžius 3-6m.(iniciatyvumas\kaltė-tikslingumas), mokyklinis amžius 6-12m.(meistriškumas\menkavertiškumas-konpetencija), jaunystė 12-20m.(identiškumas\vaidmenų neaiškuasm – ištkimybė), ankstyvoji branda 20-25m.(intymumas\izoliacija- meilė), vidurinio amžiaus branda 25-64m.(produktyvumas\stagnacija-rūpestingumas), vėlyvoji branda 65

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!