Straipsnio recenzija: P. Hohnen "Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija"

 Sociologijos savarankiškas darbas Pernille Hohnen straipsnio ,,Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija" recenzija [Hohnen, Pernille. Gariūnų marginalizacija : turgaus kultūrinė antropologija. // Sociologija: Mintis ir veiksmas, 1999: 4, p.62-79.] 2001 metais žurnale „Lietuvos etnologija“ pasirodė Pernille Hohnen straipsnis ,,Gariūnų marginalizacija: turgaus kultūrinė antropologija" . Danų autorės tikslas buvo ne apibendrinti Gariūnų veiklos kaip reprezentuojančios Lietuvos elgseną rinkoje (kas būtų pakankamai drastiška ir netikslinga). Pasak autorės, mėginta analizuoti socialinius procesus ir kultūrinių reikšmių aspektus. Gariūnai šiame kontekste- kaip vienas iš tos socialinės ir kultūrinės aplinkos pavyzdžių – įvykių, turinčių kultūrinių prasmę: požiūris į turgų atskleidžia savitą socialinę ir kultūrinę situacija tuo laikotarpiu straipsnis buvo rašomas 1994 metais). Svarbu pabrėžti, kad tai antropologinės perspektyvos tyrimas, reiškiantis, kad tiriamas žmogaus elgsena. Taigi analizuojamas objektas yra Vilniaus miesto Gariūnų turgus, o subjektyvi analizės pusė, kaip jau minėta,- žmogaus elgsena, požiūris į įvykį-objektą (t.y. turgų), kuris reprezentuoja to laikotarpio bendrą suvokimą apie socialinius procesus. Straipsnis turi du pagrindinius įvardintus tikslus: 1) parodyti glaudų socialinį ir simbolinį ryšį tarp Gariūnų turgaus ir jį supančios Lietuvos visuomenės; 2) parodyti, kaip turgaus niekinimas gali būti susijęs su socialine ir moraline darbo svarba lietuvių kultūroje (Hohnen, 66). Taigi, savo straipsnyje Hohnen mėgina įrodyti, kaip Gariūnų turgaus raida, kaip įvykis, ir jo griežtas socialinis ir moralinis smerkimas sietinas su Lietuvos visuomenėje paplitusiomis moralės ir kultūros vertybėmis (Hohnen, 65). Įrodydama tai, ji remiasi sovietinėmis darbo ir prekybos sampratomis ir visuomenės mąstymą grindžia šiomis teorijomis. Hohnen tyrimo metodas buvo gana paprastas- autorė kelis mėnesius kasdien praleisdavo turguje, apklausė šimtus žmonių (Lietuvos žinios, 2005 ) ir interviu metu gauti rezultatai buvo analizuojami pagal antropologų ar kitų teoretikų idėjas. Kalbant apie teorijas, danų autorės straipsnis buvo jos doktorantūros disertacijos pagrindas, todėl šiame darbe minimi moksliniai terminai. Būtų įdomu perskaityti visą Hohnen disertaciją ir pamatyti, ar bent kurioje darbo dalyje terminai yra paaiškinami. Šio straipsnio pavadinime figūruoja žodis „marginalizacija“, tačiau pati autorė jo nepaaiškina. Taip, galime teigti, kad turbūt beveik visa auditorijos dalis, skaitanti šį straipsnį, gali žinoti šio žodžio reikšmę, tačiau, nepatrukdytų paaiškinti, nes gali būti ir žmonių, kitaip suvokiančių „marginalizaciją“. Dar vienas niuansas, kuris kelia susirūpinimą, yra tai, kad pasak autorės, šis straipsnis yra skirtas labiau Vakarų Europos auditorijai. Kadangi, kaip jau minėta, neįmanoma pamatyti visą disertaciją, tenka remtis tik straipsniu, o remiantis juo, drįsčiau pasakyti, kad autorė galėjo plačiau papasakoti, kas yra Gariūnų turgus, jo susiformavimo aplinkybes, spekuliacijos procesus ir pan. Net ir jaunosios kartos lietuviui skaitant straipsnį gali atrodyti, kad Gariūnai – tai visiškai nešvari ir gėdinga veiklos vieta. Taip, autorė pateikia argumentų, kodėl ji laikoma tokia, ir apie juos pašnekėsiu vėliau, tačiau, tikiu, kad buvo galima skirti didesnį dėmesį Gariūnų turgaus atsiradimo ir evoliucijos procesui, nes tai didžia dalimi lemia autorės analizuojamą susikurtą požiūrį jau 1994 metais. Požiūrį, kurį irgi būtų galima kritikuoti. Straipsnyje yra pateikti keletas prekeivių interviu, kurie pasakoja, kur jie anksčiau dirbo, ar kodėl negalėtų dirbti kito darbo. Tačiau, mano galva, trūksta detalesnio paaiškinimo apie Gariūnų atsiradimą, žmonių, dirbančių ten bruožus ir , be abejo, visuomenės nuomonę apie turgų skirtingais laikotarpiais. Teoriškai, Hohnen analizuoja prekybą kaip moralinę problemą. Aiškinama, kad darbas turguje- tai morališkai neprestižinis darbas. Viena prekeivė teigė : „Gariūnai atstovauja kažkam... Aš nežinau, bet tai tuojau pat pažymi žmogų – tik ypatingos rūšies žmonės galėtų prekiauti čia“ (Hohnen, 66-67). Taigi yra paminima tam tikra žmonių rūšis, pasakomas netgi žodis „ypatingos rūšies žmonės“. Sakyčiau, kad Vakarų Europos auditorijai būtų tikslinga paaiškinti, kodėl tik „ypatingos rūšies žmonės“ gali dirbti turguje ir kas tai per žmonės? Gal Europoje turguose dirbantys žmonės savo darbą turguje laiko visai morališkai teisinga veikla, kuria užsiima ne „ypatingos rūšies žmonės“. Manau, kad autorė galėjo išplėsti paaiškinimą, būtent kokie tie žmonės, kurie dirba turguje, kodėl jie ypatingi, nes matyt, šis aspektas sudaro tam tikrą moralinę problemą ir didžiąją dalį to neigiamo turgaus suvokimo. Galima būtų pateikti variantus, arba tų pačių prekeivių interviu, kuriuose jie papasakotų, kaip atsirado turgus, jo veiklos principai, kurie kito keičiantis politikai ir ekonominei situacijai. Taip, autorė pamini terminus „spekuliacija“, „talkučkė“, tačiau, tai nebūtinai pilnai paaiškina to laikotarpio procesus, kuriuose buvo įsivėlę ir tam tikros rūšies žmonės, todėl būtų ne prošal paaiškinti, kaip ir kodėl vyko spekuliaciacija. Visuomenėje priimta teigti/manyti, kad turgine veikla užsiimdavo žmonės, kurie būdavo nepakankamai išsilavinę susirasti kitą darbą, žemos kultūros, sukti žmonės, kuriem patogiau būdavo perpardavinėti prekes ir gyventi iš to. Iš to ir gimė spekuliacija, kuomet iš užsienio vežamos prekės buvo perparduodamos Lietuvoje, o tai darantys žmonės- vadinami spekuliantais, kuriems, beje, šis darbas buvo visiškai negėdingas, ir kurie tikrai nesigėdytų savo veiklos. Tačiau dėl jau paminėtų šių žmonių savybių ir susidarė gėdos ir negatyvios moralės jausmas žmonėms, kurie vėliau dirbo. Vėliau- turima omenyje, kai „spekuliacija“ buvo paversta į „prekybą“, o „talkučkė“- į turgavietę. Tiesa, ir čia buvo galima skliausteliuose užsiminti, kas ta „talkučkė“ ( talkatsia- rus. „stumdytis“; „talkučkė“- daugelio žmonių susitelkimo vieta; pavadinimas buvo taikomas to meto turgavietėms). Todėl drįsčiau pasakyti, kad Hohnen pagrindinis teiginys, jog Gariūnų marginalizacija vyko dėl negatyvaus turgaus suvokimo dėl darbo, turėtų būti papildytas teiginiais, kaip vyko spekuliacija, kokie žmonės dirbo šitą darbą, kodėl tai tapo gėdingas darbas. Autorė teigia, kad žmonėms svarbiausia buvo darbo vieta (paštas, ministerija ir pan.), o ne pareigos. Ir ji tai gerai argumentuoja. Tačiau, prie to reikia pridėti pirmiausia, kodėl Gariūnai kaip darbo vieta yra negatyvaus atspalvio. Taip, tai darbas po atviru dangumi, tai pardavinėjimas prekių, tai daug „juodesnis“ darbas, nei kad mugėje po stogu, kas jau rodo šiokią toki instituciją, pastatą, struktūrą. Tačiau, kaip teigiama, tos pačios prekės parduodamos turguje, tačiau kodėl tada pirkti ar dirbti turguje yra nemoralu, o mugėje – natūralu? Juk vienas stogas, nors iš reiškiantis instituciją, nepakeičia prekių kokybės ar įsigijimo pobūdį - juk tos pačios prekės yra vežamos individualių buvusių spekuliantų, esamų tiekėjų, netgi vežimais tiek į turgų, tiek į muges. Tik mugėse pirkėjai moką daugiau už tą „stogą“, už uždarą vietą, apsaugotą nuo oro reiškinių, už geresnės persirengimo kabinas. O visa kita- tai tas pats, kas turgus. Gariūnų prekeiviai moka mokesčius valstybei už turimą vietą turguje (ko autorė nepažymėjo, ir kas, mano galva, svarbu, nes tai parodo turgaus kaip institucijos šiokį tokį buvimą, nors kiti mokesčiai Sodrai ir nebuvo mokami). Suma sumarum, turgus tampa labiau gėdinga vieta pirktis ar dirbti, nes ji ne šiaip žymį tam tikrą darbo vietą, kaip teigia danų autorė, bet labiau pobūdį ir mentalitetą žmonių, kurie kažkada dirbo ir užsiiminėjo turgine prekyba: tai žmonės, kurie nesugeba nieko daugiau, žemos moralės ir pan. Tai manau, itin svarbus argumentas, kurį Hohnen ne itin atskleidė. Autorė, beje, užsiminė apie pinigus ir jų svarbą tuometinėje Lietuvos visuomenėje. Hohnen kalba apie Rūtą, darželio auklėtoją, kuri keletą dienų per savaitę dirba turguje, nes tai papildomas pajamų šaltinis, nors jai darbas turguje nekelia reputacijos (dėl jau mano minėtų ir trumpai autorės apibūdintos buvusiųjų spekuliantų ar nenorinčių/ nesugebančių dirbti reputacijos). Tai žmogus, kuris turi išsilavinimą ir prestižiniu darbu laiko institucinį ar intelektualinį darbą. Anot Hohnen, baigiantis sovietinei erai Lietuvoje, prestižiškiausiais darbais buvo laikomi protinis darbas (Hohnen, 70), o turguose dirbdavo, kaip minėjau, žemo intelekto ir kultūros asmenys. Tačiau atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus sunkiems laikotarpiams visiems žmonės, dėl pinigų stygiaus ne vienas pradėjo dirbti turguje, nors tai ir nereiškė, kad jie turi žemą intelektą ir nenori ar negali susirasti darbą. Tai taip pat nereiškė, kad labiau pasiturintys žmonės nėjo į Gariūnus pirktis. Didelė dalis žmonių tiek ėjo dirbti, tiek pirkti į Gariūnus, tačiau tiek viena, tiek antra jau buvo laikoma žema dėl susidariusių praeities aplinkybių (spekuliacija, žemos kultūros prekeiviai, prastos perparduodamos prekės). Tai taipogi galėjo būti labiau akcentuojama straipsnyje. Tačiau autorė labai tikslingai analizuoja, kaip turgaus prekyba su laiku tapo ne šiaip papildomų pajamų šaltiniu, o darbu, profesiją, o turgus- į darbovietę panašią instituciją, nors ir be tų sąlygų, kurios paprastai asocijuojasi su darbu ir pinigu uždirbimu (Hohnen, 71). Kodėl? Autorė duotais pavyzdžiais paaiškina situacijos dviprasmiškumą, o kartu atskleidžia verslo ir turgaus prekybos skirtumus. Prekyba, be abejo, gali būti laikoma verslu, tačiau kiekviena verslo rūšis būna civilizuota, legalizuota. Nors turguje dirbantys žmonės moka už prekybos vietą, jie, skirtingai nuo dirbančiųjų kitos prekybos vietose, nemoka kitų mokesčių. Tiesa, autorė gana drąsiai teigia nesutikusi nė vieno verslininko, mokėjusio visus mokesčius. Visgi socialinėje aplinkoje jau skyrėsi socialiniai ryšiai ir vaidmenys tarp turgaus prekybininkų ir verslininkų už turgaus ribų. Išvadose autorė pateikia galutinius apibendrinimus apie neigiamą visuomenės nuomonę apie Gariūnus. Anot jos, turgaus įforminimas įteisino „talkučkę“, perkėlė šią veiklą iš vieno socialinio konteksto į kitą, o darbas turguje tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tačiau tai nebedarė teigiamos įtakos vertinimui: turgaus prekybos niekinimas buvo mažiaus susijęs su negatyviu prekybinės veiklos vertinimu, o labiau su tuo, kad ši veikla neturėjo socialinių ir administracinių funkcijų. Prie šito pridurčiau ir jau minėtus žmonių įsitikinimus dėl žemos turguje darbuotojų kultūros, taip pat dėl prekių kokybės, kam irgi galėjo būti skiriamas didesnis dėmesys straipsnyje. Susikūrusi nuomonė didžia dalimi buvo nulemta tuo, kad ekonominiai ir politiniai pokyčiai Lietuvoje turėjo radikalių pasekmių, pvz., neaiškios ribos tarp darbo, įsidarbinimo ir nedarbo. Autorė teigia, kad pokyčiai, vykstantys kartu su turgaus įkūrimu, įgijo tokį pavidalą, kai viena elgesio forma iš ten, kur ji daugiau ar mažiau buvo toleruojama privačiai, tapo perkelta į ten, kur ji buvo aiškiai uždrausta viešai (Hohnen, 78). Anot Hohnen, toks pokytis visuomenėje turėjo įtakos esminiams viešosios ir privačios socialinių erdvių dvilypumams ir turėjo pasekmių socialiai painiojant veiklą ir identitetą (Hohnen, 79) . Taigi turgaus marginalizaciją- išstūmimo procesą, identiteto praradimą- autorė sieja su visuotiniais ribų pertvarkymo procesais, vykstančiais besiformuojančiose socialinėse darbo ir ekonomikos srityse, kurie liečia ir visas kitas svarbias visuomenės sferas. Galima būtų pridėti ir šioje recenzijoje paminėtas niuansus, kurie taipogi lemia negatyvų požiūrį. Pabaigai galima pažymėti, kad Pernille Hohnen straipsnis yra gana sudėtingas ir paremtas terminais, teorija, todėl nėra itin lengvai skaitomas. Tačiau tai daktaro disertacijos dalis. Kai kuriose vietose norėtųsi detalesnio paaiškinimo ar gilinimosi, tačiau visumoje straipsnis teisingai atsako į autorės pagrindinius išsikeltus tikslus. Naudota literatūra Hohnen, Pernille. Gariūnų marginalizacija : turgaus kultūrinė antropologija. // Sociologija: Mintis ir veiksmas, 1999: 4, p.62-79 Gariūnai: tarp "bardako" ir verslo parko. Lietuvos žinios. 2005 vasario mėn. 4 d. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!